ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Nesupranti? Tai tamsuolis!

JACKIE WULLSCHLAGER

[skaityti komentarus]

Juk kiekvienas gali suprasti abstraktųjį meną, "jei tik turi sielą", sielojosi 1924 m. Kazimiras Malevičius, kai vieno tarybinio meno konkurso žiuri neįstengė suprasti, kad šešiakampis, vainikuojantis jo "industrinę" skulptūrą, simbolizuoja Leniną. Šiandien abstraktusis menas, tiek dailė, tiek skulptūra, nevaizduojanti jokių konkrečių, atpažįstamų objektų, triumfuoja. Ši kryptis formavo pokarinę Vakarų kultūrą, jai priskiriami kūriniai kainuoja pašėlusius pinigus, o jos šalininkai atvirai ir nebaudžiamai vadina tamsuoliais visus, kurių nepavyksta palenkti į savo pusę.

Abstrakcionizmas – viena iš nedaugelio intelektualių, bet vis tiek labai patrauklių XX a. atsiradusių meno krypčių; pastaruoju metu jis vėl atsidūrė dėmesio centre ir abipus Atlanto buvo surengta keletas garsių parodų. 1996 m. Guggenheimo muziejuje surengta paroda "Abstrakcionizmas XX šimtmetyje" buvo "patriotinio" pobūdžio. Jos paantraštė skambėjo taip: "Totali rizika, laisvė, disciplina". Europa į tai atsakė šešiomis parodomis (2001–2003 m.), skirtomis Kandinskio (Vokietija), Mondriano (Olandija) ir Malevičiaus (Rusija) – trijų menininkų pionierių, kurie, kurdami atskirai, prieš I pasaulinį karą padėjo abstrakcionizmo pamatus, – kūrybai. Paryžius pabandė smogti lemiamą smūgį šiame savotiškame partizaniniame kare, surengdamas parodą "Abstrakcionizmo ištakos" d’Orsay muziejuje. Parodos chronologinės ribos užbrėžtos ties 1914 m., kai abstrakcionizmas dar buvo europiečių monopolija. Penktajame dešimtmetyje jis emigravo į JAV, atimdamas iš Paryžiaus menų sostinės titulą.

Paulis Klee 1915 m. išpranašavo, kad kuo labiau pasaulis drebės iš baimės, tuo abstraktesnis darysis menas. Taip ir buvo. Abstrakcija du kartus buvo tapusi savotišku nacionaliniu meno stiliumi. Tarybų Rusijoje Malevičius ir jo kolegos suprematistai bei konstruktyvistai pasitelkė laisvas formas ir ženklus, nusigręždami nuo senosios realistinės tikrovės ir kurdami naują, šaunų pasaulį. Trečiojo dešimtmečio viduryje Malevičius vėl pasuko vaizduojamosios kūrybos keliu, pasitelkdamas abstrakčius elementus kurti monumentalioms figūroms, veikiau panašioms į robotus nei į žmones. Likimo ironija lėmė, kad po trisdešimties metų abstraktusis ekspresionizmas tapo pokarinės Amerikos kovos vėliava, nes amerikiečiai troško herojiško, liaudiško meno, kuris išreikštų 1945 m. pergalę ir simbolizuotų iškovotą lyderystę Vakarų pasaulyje. Septintajame dešimtmetyje, kritiko Roberto Hugheso teigimu, abstraktusis ekspresionizmas "tapo tiesiog privalomu stiliumi pasaulyje".

Aš gimiau septintajame dešimtmetyje ir augau įsitikinusi abstrakcionizmo pranašumu. Mano kartai abstrakcija buvo šaunus, modernus, nenugalimas stilius. Tačiau praėjus keturiasdešimčiai metų jis tapo istoriniu konstruktu.

"Jau praėjo tie laikai, kai abstraktusis menas kėlė dievobaimingą šiurpulį, – sako profesorius T. J. Clarkas iš Šiuolaikinio meno katedros Berklio universitete. – Jo pigi filosofija pradeda kelti juoką, jo gremėzdiškas didingumas atrodo nuobodus, o kai kurie žmonės net piktinasi, prisimindamas jo vaidmenį šaltajame kare". Abstrakčiojo ekspresionizmo krypčiai priklausantis amerikiečių menininkas Robertas Motherwellas teigė, kad "tokia radikali naujovė kaip abstraktusis menas galėjo gimti tik iš labai gilaus, stipraus ir nenumalšinamo poreikio – iš be galo intensyvių, tiesioginių, vienalyčių, šiltų, gyvų, ritmiškų potyrių poreikio". Gal jis užpildė kažkokią gilią kultūrinę tuštumą? O gal meno gerbėjai tapo akiplėšiško, kandaus pokšto aukomis?

Skaitydamas paskaitą BBC laidoje "Reith Lectures", neurologas Vilayanuras Ramachandranas kalbėdamas apie neurologinius estetikos pagrindus paklausė publikos: "Ar žinote, kad kai kurie apsukruoliai parduodavo žymiems kritikams šimpanzių piešinius, teigdami, jog tai abstrakčiojo meno kūriniai?" Publika tiesiog raitėsi iš juoko, o neurologas tęsė: "Tai reiškia, kad įtarumas abstrakčiojo meno atžvilgiu turi racionalų grūdą, o niekinamas pasakymas "Mano šešiametis mažylis irgi moka taip tapyti" nėra vien neišmanymo požymis". Kaip teigia V. Ramachandranas, didelis atgarsis, kurio sulaukė abstrakcionizmas, gali būti įtikinamai paaiškintas neurologiniais veiksniais. Pasak jo, kirų jaunikliai į atskirtą nuo kūno paukščio snapą su trimis raudonomis juostelėmis, primenantį jų motinos snapą, reaguoja taip, tarsi tai iš tiesų būtų jų motina. Bet į paprastą lazdelę su trimis raudonomis juostelėmis jie reaguoja dar gyviau ir mieliau renkasi ją negu motiną. "Jei kirai turėtų meno galerijas, – sako V. Ramachandranas, – jie tikriausiai kabintų šias lazdeles ant sienų, žavėtųsi jomis, mokėtų už jas milijonus dolerių, patys nesuprasdami kodėl... Kitaip tariant, tapytojai, eidami bandymų ir klaidų keliu, pasitelkdami intuiciją ir talentą, atrado pirmykštes mūsų percepcinės gramatikos figūras. Perpratę jas, jie pradėjo kurti mūsų smegenims savotiškas lazdeles su trimis juostelėmis".

Svarbi d’Orsay muziejaus parodos dalis yra XIX a. tapytojų kūriniai, kuriuose dailininkai drobėje perteikė radikalų šviesos supratimą. Turneris, Monet, Whistleris – kiekvieną iš jų galima vadinti abstrakcionizmo tėvu. Meną išties galima nagrinėti tik per istorinį atstumą. Palyginkime jauno ir įtūžusio amerikietiškojo abstrakčiojo ekspresionizmo atstovo Jacksono Pollocko greitus ir siautulingus kūrinius su Monet vandens lelijomis arba Whistlerio fejerverkais ir prieš mus iškils abstrakčių elementų kontinuumas: permatomumas, miglotumas, preciziškai suderintų smulkių elementų, vibruojančių erdviame, glotniame paviršiuje, estetizmas. Tačiau dabar nežabota jų išraiškos laisvė jau nešokiruoja; abstrakcionizmas tapo tik dar vienu ilgos romantizmo istorijos skyriumi, o abstrakcionistai jos veikėjų galerijoje atsidūrė kažkur greta bekraščių Amerikos prerijų užkariautojų ir kraštutinių individualistų.

Nors d’Orsay muziejus pasakoja abstrakcionizmo technikos istoriją, Kandinskio, Mondriano ir Malevičiaus kūrybos evoliucija liudija dramatiškus emocinius ieškojimus. Panašiai kaip ir fovizmas bei kubizmas, abstrakcionizmas prasidėjo kaip vienas iš sąjūdžių, ryžtingai nutraukusių ryšius su Europos vaizduojamojo meno tradicija.

Pavyzdžiui, 1913 m. "Kompozicijoje VII" šviesūs masyvai, kuriuose mes dar įžvelgiame Murnau, Alpių miestelį, kur gyveno Kandinskis, galop užleidžia vietą chaotiškam spalvotų dėmių, tarpusavy susipynusių padrikų formų ir juodų linijų kaleidoskopui. Šiuo paveikslu Kandinskis pastūmėjo meną leistis į vieną įdomiausių ir tuo pat metu rafinuočiausių nuotykių. "Iš visų menų abstrakčioji tapyba yra sunkiausia, – rašė jis, – nes ji reikalauja tobulai įvaldyti piešimo techniką, ypač gerai jausti spalvas, gebėti komponuoti ir būti tikru poetu". Pirmosios Kandinskio improvizacijos, pasak jo paties, buvo "netikėtos atodangos, daugiausia kilusios iš pasąmonės, vidaus pasaulio".

Tam tikra prasme abstrakcionizmas buvo stulbinamai greita reakcija į XX a. pradžios iššūkius. Kai tik fotografija ir kinas uzurpavo vaizduojamojo meno kultūrinę paskirtį ir atėmė iš jo tiesioginio įvykių liudininko vaidmenį, abstrakcionistai smogė atsakomąjį smūgį. Kur kas drąsiau negu visos kitos srovės abstrakcionizmas ėmė kalbėti apie vidinį žmogaus pasaulį ir keisti išorinį pasaulį – bandydamas formuoti žmonių politinius įsitikinimus. Todėl už Malevičiaus pečių aiškiai matome styrančią Marxo barzdą, o už Kandinskio nugaros – šmėkščiojantį Freudo šešėlį.

Tikriausiai būtų pernelyg paviršutiniška abstrakcionizmo nuosmukį sieti su socializmo arba froidistinės psichoanalizės likimu audringame XX a., tačiau jo ištakos iš tiesų utopinės, o utopiškumas ne tik teikia galių, bet ir nulemia unikalias problemas. Pirmiausia abstrakcionizmas sėmėsi jėgų iš permanentinės revoliucijos būsenos, o ji neįmanoma, kai žanras išsivysto – arba nebesivysto. Negana to, jo revoliucinis įkarštis, kaip būdinga utopiniams sąjūdžiams, ilgainiui atsidūrė aklavietėje, praradęs žmogiškąją dimensiją, kuri ilgus tūkstantmečius buvo esminė figūratyvinės tradicijos meno dalis.

Šios dvi problemos atsispindi vėlyvuosiuose Malevičiaus, Kandinskio ir Mondriano kūriniuose. Kai tapytojų stilius susiformavo, o inovatyvumo spindesys išblėso, jų paveikslai tapo monotoniški. Malevičiaus 1913 m. "Juodas kvadratas" – iš tiesų stulbinantis kūrinys – pasirodė esąs aklavietė. Kas gi tai buvo, jei ne vaizduojamojo meno reductio ad absurdum, jo istorijos pabaigos simbolis? Mondriano grotos, nepaisant jų geometriško preciziškumo ir pagrindinių spalvų grynumo, yra tik šaltai apskaičiuota formų kompozicija – sunku būtų nuginčyti Maxo Ernsto nuomonę, kad tai "tiesiog la peinture neigimas ir nieko daugiau".

Neatsitiktinai kalvinizmo atmosferoje susiformavęs Mondrianas, teosofas Kandinskis ir revoliucionierius Malevičius buvo mesianistinio temperamento žmonės. Dar 1924 m. Mondrianas puoselėjo svajones apie tokius laikus, kai "nusimesime gamtos jungą... ir mums nebereikės paveikslų ir skulptūrų, nes gyvensime realybe tapusiame mene". Gyvenimo pabaigoje, apsėstas manijos tapyti medžius, Mondrianas redukuodavo juos į tiesias linijas. Tuo metu jis pradėjo taip nekęsti gamtos – mirtingumo, – kad jei atsisėsdavo prie staliuko tokioje vietoje, kur pro langą matydavosi medis, tuojau stengdavosi pakeisti vietą.

Kai menininkai europiečiai paliko totalitarizmo apimtą Europą ir emigravo į Ameriką, jų fanatizmas atsidūrė natūralioje aplinkoje. Įkvėpti susidūrimo su Amerika, jie sukūrė abstrakčiojo ekspresionizmo formulę. Niujorko Museum of Non-objective Art abstrakčiojo meno kūriniai eksponuojami aksominėje, nežemiškoje aplinkoje, kaip altoriaus paveikslai, o jų įtaigos galią sustiprina Bacho muzika. Toks pateikimas ir romantiška aureolė, apgaubusi abstrakcionistus po to, kai Archile’as Gorky ir Markas Rothko nusižudė, o Pollockas žuvo automobilio katastrofoje (superamerikietiška mirtis!), įtvirtino jų judėjimo mitologiją amerikiečių visuomenės sąmonėje.

Tačiau tie menininkai, kurie gyveno ilgiau, neretai patys pasibodėdavo savo sureikšmintu idealizmu. "Man jau vemti norisi nuo visų tų abstrakcijų! Amerikietiškas menas – tai melas, apgavystė, kaukė, slepianti pasibaisėtiną dvasios skurdumą. Tai figos lapas, pridengiantis tuštumą", – tūžo Philipas Gustonas, žymus šeštojo ir septintojo dešimtmečio abstrakcionistas; vėliau jis atsigręžė į figūratyvinę tapybą. Gal tai reiškia, kad abstrakcionizmas jau pradėjo eiti ratu, tapo nauju akademizmu, troškiu XIX a. modelio salonu, įklimpusiu savo konvencijoje? O gal jis tiesiog viena iš šiuolaikinės kultūros pramogų ir be tų dalykų, nuo kurių norime pailsėti pramogaudami, greitai atsibosta?

"Financial Times", 2003.XI.2
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:35 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba