ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Laiškonių baladės

DANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Šventas Petras

Šventu Petru mes vadinom kaimynų Lataičių neįgalų berniuką. Šventumo žymę jam buvo sugalvoję gailestingos mūsų kaimo moterys. Matydamos šio vaiko ligą ir kančias, jos nusprendė, kad tik šventajam gali būti skirtas toks Dievo meilės kryžius...

Petras buvo panašus į ilgai perėtą ir vėlai iš kiaušinio išsikalusį, paliegusį ir šlubą žąsiuką. Sunkiai vilkdamas savo nepaklusnų kūnelį, keliaudavo jis iš vieno kiemo į kitą, garsiai kažką kalbėdavo ir gestikuliuodamas prašydavo raktų, spynų, varžtų. Jie jam kažkodėl labai patikdavo. Žinodavo net kuriuose kiemuose ką nors vis tiek išprašys. Atiduodavo žmonės jam tą lobį, nes neturėjo ką saugoti, nuo ko slėpti. Tokie laikai – visi vienodai neturtingi, visi lygūs...

Jei kokią savaitę Petras nepasirodydavo kaime, visi žinojo, kad jis atgulė, plėšomas nežmoniškų traukulių... O vėl pasirodęs, po priepuolių, jis atrodydavo išsekęs, pavargęs; jo mėlynos akys, tapusios smaragdo spalvos, keistai žiūrėdavo į žmones, tarsi kiaurai matytų. Jo eisena virtusi kažkokiu vinguriavimu, nežemiškai pakylėtu, lengvu... Ir taip iki kito priepuolio.

Bėgant metams traukuliai tankėjo, nuomaris stiprėjo. Kartą iškviesta gydytoja patarė Lataitienei palengvinti Petro kančias ir išvežti jį į specialiąją ligoninę. Gal padės? "Ką ten bepadės", – tepasakė tylioji Lataitienė, bet sutiko ir užpildė kažkokius popierius.

Išvežė šventą Petrą ir jis pas mus nebegrįžo...

Tuoj po išvežimo prisiprašė Motina vyriausiojo sūnaus (technikumo moksleivio), kad aplankytų brolį, kad sužinotų, kaip jis ten... Grįžęs vyresnysis papasakojo, kad prie ligonio jo neprileido, bet jam pasakė, kad viskas taip pat... Dar po kiek laiko gavo Lataičiai lapą popieriaus, kuriame buvo nupieštas atseit jų sūnaus Petro delnas, o apačioje slaugės (prižiūrėtojos) buvo parašyta: "Petras sveikina savo Tėvelius lapkričio švenčių proga".

Ilgai raudojo Lataitienė, žiūrėdama į tą piešinį. Akyse stovėjo paralyžiaus sutrauktos, susuktos Petro rankos, kurias dar mažam esant glostė, mylavo, trynė, bet jos taip ir neišsitiesė. O vėliau jai atrodė, kad tai buvo tarsi pranašiškas sūnaus atsisveikinimas su jais, nes po kelių mėnesių atėjo iš Pažaislio psichoneurologinės ligoninės žinia – išrašas, kad "per epilepsijos priepuolį sustojo jūsų sūnaus širdis".

Drąsesnių kaimynių ir sūnaus lydima Motina pasiekė Kauną, ten ilgai laukė priemiesčio autobuso, važiuojančio vienuolyno link. Paskui dar ilgai stovėjo prie ligoninės-vienuolyno vartų, kurie dabar priminė kalėjimą... Pagaliau vyr. gydytojas požemio navose jiems leido "susiieškoti savo artimuosius" (mat tuo metu buvo mirę trys ligoniai). Bet kiek ieškojo Lataitienė – savojo vis nerado, teisingiau – neatpažino, taip neįtikėtinai jis buvo pasikeitęs... Karste (su jos sūnaus pavarde) gulėjo aukštas, gražus tamsiaplaukis jaunuolis, visai nepaliestas negalios: buvusi nesveikoji kūno pusė kažkaip ištiesinta, rankos užklotos balta skepetaite, o veidas palaimingai šypsosi...

– Visai nebe tas... – kaltai teisinosi suglumusi Motina. – Visai kaip nebe jis, – vis kartojo ir kartojo.

Palaidojo Petrą vienuolyno kapinių pakrašty be kunigo, be maldų. Laidotuvėse dalyvavo baltai apsirengę ligoninės darbuotojai. Palaidojo be pavardės, vardo, kaip ne šios žemės žmogų. Tiesa, sargas vėliau kažkokį "žetoną" vis dėlto padarė, jei norėtų aplankyti kapą ir nesupainioti su kitais. Grįždamos Motiną lydinčios moterys ilgai kalbėjo, kokio gražaus jaunuolio būta, kaip kančia pakeičia ir išgražina žmogų ir kad toks atsivertimas gali būti skirtas tik šventajam...

Pipirnyčia

Anksčiau ji turėjo vardą, pavardę, pareigas, o dabar ją miestelyje pravardžiavo Pipirnyčia... Pravardžiavo nepiktai, tyliai, nes vietiniai žinojo, kad anksčiau Levutė čia mokytojavo. Daugiausiai šaipėsi vaikigaliai, gal iš smalsumo ("mokytoja – ir durna"), gal iš neturėjimo kitokių užsiėmimų. Staiga išlindę iš gatvės pakampės, jie netikėtai iššokdavo prieš Mokytoją ir po keliolika kartų piktdžiugiškai sveikindavosi: "Laba diena, panele Mokytoja, laba diena", ir kikendami, atlikę šėtonišką užmačią, lėkdavo kiton gatvės pusėn. O Mokytoja išdidžiai atsakydavo į visus jų sveikinimus ir oriai nieko aplink nematančiom akim nueidavo savo keliu.

Dabar Levutė gyveno zakristijoje, kur ja rūpinasi pročkelė ir zakristijono žmona. Ji turėjo savo kambarėlį, dieną po dienos vartė tas pačias knygas, žurnalus, nesąmoningai kažką skaitė, draugavo su klebono šunimi, vaikščiojo po zakristijos sodą, tyliai pati sau juokėsi, niūniavo...

Retkarčiais išleisdavo pročkelė ją ir į miestelį, į kišenę įdėdavo tarybinį rublį, visada tikėjo, kad Levutė pati sugrįš. Miestelėnai žinojo ir jos maršrutą: geležinkelis, kapinės, senamiestis, centras. Užsukusi į pagrindinę krautuvę, ji tyliai ištiesdavo pardavėjai nelemtą rublį ir mandagiai paprašydavo: "Man prašom pipirų..." Nelaukdama grąžos, kažkaip greit čiupdavo savo kartųjį pirkinį ir bėgte išbėgdavo, palikdama akis nudelbusioms pardavėjoms ar pirkėjams nelemtą klausimą: kam jai tie pipirai? dėl ko ji kaskart juos visus nori išpirkti? Atsakymą žinojo tik ją globoję žmonės, bet klebonui patarus niekam tos kraupios paslapties neištardavo... O žmonėms ši paslaptis buvo atskleista atėjus Nepriklausomybei.

Užėjus rusams mokytoja Antanaitytė dėstė gimnazijoje lietuvių kalbą. Draugavo su kolega matematiku Ignu, jau ruošėsi už jo tekėti. Bet vieną naktį Ignas pradingo, tarsi požemin... Netrukus Levutę ėmė sekti, tampyti po saugumą, norėdami sužinoti apie Igną. Bet ji, pasak saugumiečių, "kaip užkeikta tylėjo, nieko nežinojo". Tik pastebimai nyko, žilo.

Po paskutinės tris paras belangėje, ledinėje saugumo areštinėje trukusios egzekucijos išėjusi į šviesą Mokytoja nebesuvokė, kur jai eiti, nepažino aplinkos, savųjų. Išdraskyta siela ir kūnas priešinosi realybei, priešinosi galimybei gyventi toliau, priešinosi suvokimui, kas su ja atsitiko.

Išliko realus vienas skonio receptorius – ten kvepėjo aitriais, nepakenčiamais pipirais...

Jos pažeminimų ir patyčių istoriją netyčia iš baimės visiems išpasakojo miestelio stribas Jonas Impolevičius. Amžinai miežiniu alumi apsipylęs akis, savo bendrams "Mūšos" alinėj su pasimėgavimu pasakojo, kad ir jam "teko paragauti Mokytojos cielkos..." Mat paskutinę naktį nieko neišgavę girti saugumiečiai ("vyresnybė") įpyko ir leido ir eiliniams stribeliams pasilinksminti. O kad būtų drąsiau ir "macniau", apkvaitę "liaudies gynėjai" prieš prievartaudami nugirdė Levutę "į arielką įpylę karčiųjų pipirų". Tai ir buvo ta baisioji priežastis, dėl ko amžiams apkarto Mokytojos gyvenimas, dėl ko ji pavirto Pipirnyčia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:34 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba