ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Kiniškas sodas

AGNĖ BILIŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Zhao Mengfu. Rudens spalvos Xiao ir Hua kalnuose. 1296

Kiniško sodo tradicija ilgaamžiškumu beveik prilygsta visos kinų civilizacijos istorijai. Ji atspindi daugiasluoksnę holistinę kinų filosofijos, religijos, kultūros ir meno idėjų sklaidą. Kiniško sodo estetikos principai formavosi nuolat veikiami dviejų kertinių, viena kitą darniai papildančių religinių-filosofinių doktrinų – daoizmo ir kiniškojo budizmo. Jos praplėtė sodą sakraliais, mitologiniais elementais, kurių visuma pamažu transformavosi į simbolinę pasaulio modelio plotmę. Kinų sodams itin reikšminga magija – viena ankstyviausių žmogaus egzistencijos prasmės klausimų kėlimo ir pasaulėvokos formų. Kiniški sodai puikiai įkūnijo menų sintezės idėją. Jie neatsiejami nuo "aukštųjų", elitinių kinų menų – poezijos ir tapybos, o ypač nuo peizažinės poezijos ir tapybos, šimtmečius iš esmės veikusių filosofinius ir estetinius sodo principus.

Pradžioje, Zhou dinastijos laikais (1066–221 m. pr. m. e.), sodai suvokiami kaip imperatoriaus ir valstybės galios simbolis, vėliau jų funkcijos, paskirtis kinta, atsiranda ir gilėja religinė ir filosofinė sodo prasmė, IV a. poetas Tao Yuanmingas ir intelektualai wenren ją praturtina literatūriniu ir meniniu kontekstu. Peizažinės tapybos ir sodų meno estetiniai principai ima susipinti ir atsikartoti skirtinguose menuose. Taip sukuriamas vientisas kinų pasaulėvokos modelis, kuris remiasi natūrfilosofijos principais ir gamta sekančio žmogaus kūrėjo idealu.

Kinijoje nebuvo vieno sodo stiliaus. Per istoriją išryškėjo šie pagrindiniai sodų tipai: imperatoriškieji medžioklės sodai, rojų simbolizuojantys budistiniai sodai, meditaciniai daoizmo ir chan sodai, metaforiški menininkų intelektualų wenren sodai. Pamažu skirtingos estetinės idėjos susilieja ir imama kalbėti apie sodą kaip apie atskirą kinų kultūros reiškinį. Tačiau net XX ir XXI a. daugiau mokslininkų bei meno teoretikų dėmesio sulaukia japoniški sodai. Jų ištakos glūdi Kinijoje, o jų istorija prasidėjo tik XIII a., Japonijoje įsigalėjus zen budizmui.

Vakaruose apie kinų sodus sužinoma tik XVII a. André Le Nôtre’as ir Williamas Kentas buvo pirmieji europiečiai, supažindinę savo amžininkus intelektualus su keliais kinų kultūros ir sodų estetikos principais. 1749 m. prancūzų jėzuitas misionierius brolis Attiret iš Pekino į Paryžių atsiuntė laišką, kuriame aprašė imperatoriškąjį parką Yuan Mingyuan. Laiške kiniško sodo elementai nagrinėjami pasitelkus lyginamąjį metodą, bet neatsiribojama nuo vakarietiškų sodų tradicijos konteksto. Žymiausi to meto architektai ir parkų kūrėjai Louis Le Comte’as (1690) ir du Halde’as (1735) spaudoje nagrinėja tradicinės kinų architektūros bruožus, praktiškai juos pritaiko eksperimentinio chinoiserie stiliaus parkuose.

Pirmieji moksliniai kiniškų sodų tyrimai Vakaruose pasirodo XX a. viduryje – švedų mokslininkas Osvaldas Sirénas 1947 metais išleidžia studiją Gardens of China ("Kinijos sodai"). Joje pateikiama daug vertingų fotografijų, brėžinių ir schemų, istoriografinės, lyginamosios medžiagos, aptariami estetiniai ir meniniai principai.

Pirmasis kinų tekstas, užsimenantis apie sodus, buvo Shi Jing ("Poezijos kanonas"). Jame surinktos liaudies dainos, poezija ir himnai, datuojami 1027–476 m. pr. m. e. Šiuose tekstuose kalbama apie estetines ir socialines sodo problemas. Išsamiau į jas gilinamasi XVII a. (Ming dinastija) mokslininko Ji Chengo parašytoje kiniškų sodų studijoje Yuan Ye ("Sodo menas"), iki šiol laikomoje kanoniniu veikalu. Studijoje pateikiama gausybė papildomos medžiagos, brėžinių, schemų, akcentuojamos komponavimo, atskirų elementų parinkimo problemos. Daugiau apie sodus rašė meno teoretikai, poetai, intelektualai, iš jų paminėtini Wen Zhenxenas, sode ieškojęs idealios erdvės kilniam vyrui; poetas Tao Yuanmingas (V a.); Bo Juyi (IX a.), daug dėmesio skyręs akmenims ir uoloms; "Sodo sulig garstyčios grūdu" kūrėjas Li Yu (X a.), akcentavęs sodų architektūroje intelektualams wenren būdingą minimalizmą, natūralumą, kuklumą; Yuan Zhunlanas (XVII a.), daug dėmesio skyręs gėlių simbolikai, besiskleidžiančiai metų laikų kontekste; Shen Fu (XVIII a.), nagrinėjęs sodo estetinius principus daoizmo kontekste, gilinęsis į makro- ir mikrokosmo santykį, natūrfilosofines idėjas.

Lietuvių kalboje vartojami du žodžiai: sodas ir parkas. Sodas dažniausiai asocijuojasi su vaismedžiais apsodinta vieta netoli gyvenamojo namo, skirta šeimai išmaitinti ir poilsio akimirkomis suteikti pavėsį bei ramybę. Sode svarbiau turinys nei forma. O parkas siejamas su dvarais, rūmais, aristokratija. Parkuose auginami ne vaismedžiai, o dekoratyviniai augalai, jis skirtas pramogoms, poilsiui, pasivaikščiojimams. "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" pateikiamos dvi žodžio sodas reikšmės: "žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai" ir "medžiais apsodintas plotas, parkas". Apie parką žodyne rašoma, kad tai yra "prižiūrimas natūralus arba ugdomas želdynas poilsiui, pramogai ar gamtos apsaugai". Pateikiami tokie žodžių junginiai: miško parkas, gamtos parkas, nacionalinis parkas, geometrinis (prancūziškasis) parkas, kraštovaizdžio (angliškasis) parkas, kultūros ir poilsio parkas, miesto parkas. Anglų kalboje taip pat yra du žodžiai: garden ir park. Garden – sodas, daržas, parkas. Park – parkas, draustinis. Kinų kultūroje sodas ir parkas nėra vienas kitam priešingi reiškiniai, parkas traktuojamas kaip viena iš sodo rūšių, jį sudaro didžiuliai imperatoriui priklausančios žemės plotai, dažniausiai jungiantys natūralius miškus ir kalnus su žmogaus iškastais tvenkiniais ir persodintais augalais, užveistais gyvūnais. Šiame kontekste kiniškas parkas gali būti iš dalies siejamas su anglišku kraštovaizdžio parku. Tačiau neturi nieko bendra su prancūzišku ar itališku geometriniu parku.

Iš rašytinių šaltinių pirmieji mums žinomi yra Zhou dinastijos sodai-parkai, skirti aristokratijos medžioklės pokyliams. Valdovui toks sodas simbolizavo jo galią. Shi Jing ("Poezijos kanone") yra eilėraščių, aprašančių medžioklės pokylius, laisvalaikio leidimą, kuriuo mėgavosi aristokratija:

        Kalnų šlaituose – šilkmedžiai,
        Drėgnuose slėniuose – gluosniai.
        Kai matėme mūsų princą,
        Jis sėdėjo kartu su mumis
        Ir eunuchai grojo instrumentais.
        Jei dabar nesimėgausim džiaugsmais,
        Greit gali būt per vėlu.
        1

Karas ir medžioklė buvo glaudžiai susiję, neretai parkuose vykdavo kariniai mokymai, kariuomenės vadai treniruodavo pėstininkus ir raitelius. Per šventes imperatorius stebėdavo šiuos inscenizuotus mūšius, labiausiai pasižymėjusius karius apdovanodavo. Han dinastijos laikais (206 m. pr. m. e.–220 m.) nežinomas poetas užrašė: "Kalnai ir tvenkiniai išnykdavo mūšyje. Tada prasidėdavo skerdynės, strėlėms, ietims, kardams, kareiviams ir karininkams liejantis į vieną pilką masę, plunksnų vėjui ir kraujo lietui dengiant žemę ir temdant dangų".2

Imperatoriaus ir dinastijos klestėjimą atspindėdavo imperatoriškųjų parkų prabanga ir milžiniški plotai. Sekdami imperatoriumi, sodus kūrė šalies turtingieji ir kilmingieji. Pasak Han dinastijos poetų, "pirmą kartą istorijoje suvokiama, kad žmogaus sukurtas peizažas gali turtingumu ir įvairove vaizduoti mikrokosmą, atkartojant žmogaus pažintą kosmosą".3 Ši idėja skatina imperatorius soduose kolekcionuoti įvairių rūšių paukščius ir žvėris net iš tolimiausių imperijos provincijų. Neretai Kinijos imperatorius turėdavo gyvūnų iš Mesopotamijos, Indijos ar šiaurės Vietnamo.4 Dažniausiai užkariautų žemių valdytojai dovanodami dramblius ir egzotiškus vaismedžius reikšdavo nuolankumą ir ištikimybę. Vienas pirmųjų imperatorių, turėjusių tokį parką, buvo Qin Shihuangas, 221 m. pr. m. e. pirmą kartą suvienijęs atskiras žemes į imperiją. Šalia naujosios sostinės jis įkūrė didžiulį medžioklės parką Shang Lin. Žlugus Qin Shihuango dinastijai, jo parkas nebuvo sunaikintas (kaip dažniausiai atsitikdavo su užkariauto valdovo rūmais ir sostine), o imtas laikyti imperijos galios simboliu ir ėjo iš vienos dinastijos į kitą. Kai Shang Lin parkas atiteko imperatoriui Wu, pasakojama, kad ten buvo trys tūkstančiai augalų rūšių ir vertingų egzotiškų akmenų, tarp kurių ir koralų medis su 462 šakomis.5 Kaip rašo Lotharas Ledderose’as, tokie sodai atspindi kinų tikėjimą, kad tiksli kopija gali smarkiai veikti realų objektą.6 Sodas pamažu tapo magine diagrama, miniatiūriniu imperijos ir pasaulio modeliu (kinai savo imperiją vadino Tien Xia – Dangaus paskliaute, tai jiems reiškė ir visą pasaulį). Shang Lin parke tekėjo 8 upės, simboliškai iš visų keturių pasaulio pusių:

        Saulė pateka iš rytinių tvenkinių
        Ir leidžiasi vakariniuose šlaituose;
        Parko pietuose,
        Kur žolė auga net gūdžią žiemą...
        Gyvena zebrai, jakai, tapyrai ir juodieji galvijai,
        Vandens bizonai, briedžiai ir antilopės...
        Stumbrai, drambliai ir raganosiai.
        Šiaurėje, kur vasaros vidury
        Žemė sutrūkinėjus ir padengta ledu...
        Bastosi vienaragiai ir šernai,
        Laukiniai asilai, kupranugariai,
        Onegarai ir kumelės...7

Pirmojo Kinijos imperatoriaus Qin Shihuango kape taip pat buvo rastas miniatiūrinis pasaulio modelis, primenantis žaislinį sodą: "Kapas buvo pilnas rūmų, paviljonų ir namų maketų kartu su prabangiais indais, brangakmeniais ir retenybėmis. Amatininkams tekdavo įtaisyti arbaletus, kad sulaikytų besibraunančius vagis. Chvangchė, Yangdzė ir kitos šalies upės buvo padarytos iš gyvsidabrio ir sudėtingais mechanizmais verčiamos tekėti į miniatiūrinį vandenyną. Viršuje spindėjo dangaus žvaigždynai, o apačioje – žemės kryptys".8

Vakariečiams, ypač viduramžiais, gamta atrodė gąsdinanti, nepažini. Kaip rašo W. H. Adamsas, "sodai, arba tai, kas buvo sistemingai kultivuojama, turėjo būti saugoma už akmeninių sienų nuo nenuspėjamų pavojų, slypinčių netolimuose miškuose ir pelkėse, nevaržomose upėse ir tuščiose pakelėse".9 Buvo siekiama sutvarkyti gamtą, taip ją pažįstant ir užvaldant, sudėliojant kaip žmogaus sąmonei lengviau aprėpiamas simetriškas dalis, tarsi ištraukiant iš chaoso ir prijaukinant. Kinai taip pat aptverdavo sodus tvoromis, bet ne tam, kad pasislėptų nuo gamtos, o kad išsaugotų pačiame sode tūnančias gerąsias dvasias. Remiantis daoizmu, žmogus turėjo palaikyti glaudų ryšį su gamta ir dvasiniu, ir fiziniu lygmeniu. Kinų sodai pirmiausia buvo skirti "išaukštinti ir sustiprinti jų šeimininkų bendravimą su gamtos pasauliu ir priartinti juos prie kuriančiųjų kosmoso jėgų".10 Kinai sodus kūrė kaip laukinės gamtos interpretaciją, kaip sumažintą modelį, stengdamiesi tai atlikti kuo natūraliau. Pirmieji sodai būdavo steigiami tiesiog gražioje kalnų vietovėje arba prie ežero pastatomas paviljonas, tokiu būdu "pasiskolinant" gamtą ir "turint" ją kaip nuosavą sodą. Kinų negąsdino gamtoje besisukantis gyvenimo ir mirties ratas. Jau filosofas Zhuangzi sakė: "Kol mirtis ir gyvenimas eina kartu, kodėl turėčiau vieną iš jų laikyti blogiu? Gyvenimas laikomas gražiu, nes jis gyvas ir nuostabus. Mirtis laikoma bjauria, nes ji dvokianti ir pūvanti. Bet juk būtent tai, kas dvokia ir pūva, transformuojasi į tai, kas gyva ir nuostabu; kosmose yra visiems viena gyvybinė energija qi ir todėl išminčiai vertina santarvę".11

Kertinis daoistinis principas, taikomas sodų mene, yra yin ir yang pusiausvyros išlaikymas. Akivaizdžiausiai tai skleidžiasi kinų peizažinėje tapyboje ir soduose, kur terminas shan shui – "kalnai ir vandenys" – įkūnija šių dviejų polių sąveiką. Yang tapatinama su kalnais, yin – su vandeniu. Soduose vyriškus, sunkius, šviesius, kietus ir šiurkščius kalnus ir uolas atsveria minkštas, šlapias, tamsus, atspindintis vanduo. Aukštesnes vietas keičia žemos aikštelės, atviras erdves – siauri ir klaidūs takeliai, šešėlį – saulė. Būtent kalnai ir vandenys, tokie būtini kiniškame sode, iš čia ateina ir į tapybą, virsdami pamatine peizažo idėja (shan shui) – dviejų pagrindinių elementų pusiausvyra. Senovėje kinai turėjo posakį "Kasti tvenkinius ir pilti kalnus", tai reiškė "daryti, kurti sodą". Pirmajame kinų tekste apie sodus Yuan Ye (XVII a.) taip pat patariama, kaip sode išlaikyti tobulą yin ir yang pusiausvyrą: geriausia vieta sodui yra ežero krantas su už jo stūksančiais kalnais. Kadangi miestuose nebuvo paprasta rasti tokią vietą, buvo mėginama ją sukurti: "Maži tvenkinukai, iškasti prie pagodų ar pokylių salių, turi pažadinti gelmės ir erdvės jausmą, paviršiumi atspindėti pastatus, o vos kelių metrų ilgio upeliai sukurti iliuziją, tarsi atiteka į sodą iš tolimų kalnų".12 Tačiau yin ir yang nėra kategoriško dualizmo įteisinimas. Šiuodu poliai visada yra vienas kitame, kietume yra minkštumo, šviesoje – tamsos. Kalnuose galima rasti upelių, sniego, rasos lašelių, o vandenyje – akmenukų, smėlio, uolų. Abu pradai nuolat keičia vienas kitą ir šis virsmas yra amžinas.

Mokymas apie Pirmapradę Tuštumą minimas jau Yi Jing ("Permainų knygoje"). Į kinų estetiką ir meno filosofiją tai ateina kaip tuščias plotas (tapyboje, soduose), pauzė (muzikoje, dramoje), tyla (poezijoje, muzikoje). Soduose šį vaidmenį atlieka baltos sienos, jos yra tarsi ekranas arba fonas besikeičiančiai augmenijai, šešėliams. Kaip ir peizažinėje tapyboje, soduose kalbama užuominomis, nepasakant, neatskleidžiant visko iki galo. Laozi teigė: "Dao, išsakytas žodžiais, jis nebebūtų begalinis dao. Ištartas vardas nebebūtų begalinis vardas. Nebuvimas yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, buvimas – visko esamo ištakos. Taigi nebuvime įžvelgiamos mįslingos dao gelmės, o buvime – jo kontūrai".13

Viena pamatinių daoistinių estetikos kategorijų yra savaimingumas (zi ran), paprastumas (pu), aiškinamas kaip natūralumas, nepaliestas, nepadailintas grožis. Kinų sodai, kitaip nei vakariečių, skirti grožėtis ištisus metus. Daoizmas pabrėžia metų ciklo svarbą. Kiekvienas metų laikas atveria savo grožį, net prie apmirusių apsnigtų slyvų šakelių medituoja poetai ir dailininkai. Per savo sodą žmogus patiria dao veikimą. Stovėdamas pavasario sniege jis jaučia šaltį ar stebi žiedlapių debesį, patirdamas, tarsi jo paties širdis išplauktų su medžiais – spontaniškai ir nevaržomai. "Vienas iš sodo tikslų yra pažadinti slaptą vienybės su kosmosu jausmą".14 Todėl kiekviena detalė, kiekvienas panaudotas objektas yra tarsi didžiosios visatos mįslės raktas.

Kiniškame sode uolos atspindi laiko, kaitos, erozijos, aplinkos atspaudus, jos laikomos didžiule vertybe. Kuriant sodus, pasirinkta vieta dažnai būdavo gerokai pakeičiama, iškasami tvenkiniai, supilami kalnai, pasodinami ten niekada neaugę augalai, bet komponuojami taip, kad natūraliai įsikurtų kraštovaizdyje. Sodų mene, kaip ir tapyboje, menininkas likdavo nežinomas, nesimėgaudavo savo originalumu, individualiu stiliumi ir idėjomis, o sekdavo mokytoju – tobula gamta. Sodininką būtų galima palyginti su plastinės chirurgijos specialistu: abu nekuria nieko naujo, negirdėto, nematyto, tik ten, kur nepakankamai gilu – pagilina, kur nepakankamai aukšta – paaukština, išlaikydami visumos ir atskirų detalių harmoniją. Kas natūralu ir gyva, nepraranda savo gyvybinės qi energijos.

Geomantija, arba fengšui, atspindi puikų ekologiško santykio tarp žmogaus ir gamtos jėgų supratimą. "Tai sieja geofizinius veiksnius – geografines žemės formas, klimatą, magnetinius laukus – ir astralinius fenomenus – žvaigždžių, saulėgrįžų, mėnulio fazių judėjimus – su psichokosminiu rūpinimusi žmogumi".15 Pagrindinis geomantų naudojamas įrankis kompasas – sukoncentruotas kosmoso įvaizdis erdvėje ir laike. Savotiška kiniška mandala. Toks kompasas padalytas į tris dalis: Dangų (ratas), Žemę (kvadratas) ir Žmogų. Kinai teigia, kad fengšui yra savotiška akupunktūros rūšis, pritaikyta gamtai. Daoistai siekia įsikurti gamtoje harmoningai, idealią vietą vaizduodami kaip krėslą: "Jo atlošas – kalnas, atramos rankoms – kalvos. Konkrečiais atvejais atlošą gali atstoti dirbtinės užtvaros – sienos, tvoros ir pastatai. Idealiu atveju "rankų atramos" būna atviros pietų pusei, o iš kitų trijų apsuptos kalnų ar pastatų".16

Kalnai nuo seno buvo laikomi ypatingomis vietomis, kuriose daoizmo adeptai galėdavo susitikti dievybes arba rasti mineralų ir augalų, kuriuos naudodavo nemirtingumo eliksyrui gaminti. Kalnuose ypač stipriai jaučiama pasaulį formuojanti gyvybinė energija qi. "Daoistiniuose ritualuose altorius vaizduojamas tarsi kalnas, į kurį simboliškai (o kartais ir realiai) įkopia vadovaujantysis šventikas; daoistų meditacijose vidinis žmogaus kūnas vaizduojamas kaip kalnuotas peizažas, savo formomis tuo pat metu reflektuojantis natūralaus peizažo ir kosmoso struktūrą".17 Kalnuose, pasak kinų mitologijos, gyvena ir nemirtingieji (xian), tobuli žmonės, transcendavę yin ir yang bei nuolatine praktika pasiekę vienybę ir harmoniją su dao.

Nemirtingųjų gyvenamąja vieta laikomas mistinis kalnas vakaruose Kun Lun (mitinė vieta Himalajuose) arba Rytų jūrų salos, kurios visam laikui ištirpo rūkuose po to, kai žmonės mėgino prie jų prisiartinti. Imperatoriai rengdavo ekspedicijas, siųsdavo laivų flotiles surasti paslaptingąsias salas ir pavogti iš jų gyventojų jaunystės eliksyrą. I a. pr. m. e. žlugus viltims rasti salas, imperatorius Wu (141–86 m. pr. m. e.) nusprendė privilioti nemirtinguosius į savo rūmus. Juose ėmė kurti sodą, panašų į mitines salas. Jis tikėjosi, kad nemirtingieji, klajodami po pasaulį, per klaidą sodą palaikys savo tikraisiais namais. O tada bus priversti išduoti nemirtingumo paslaptį. Buvo tikima: kuo mažesnis modelis (kopija), palyginti su originalu, tuo didesnę maginę galią jis viduje sukoncentruoja. Tai lemia miniatiūrų meno gimimą – miniatiūrinių kalnų, telpančių ant kinų intelektualų stalų; miniatiūrinių medelių, kuriuos vėliau pamėgo japonai. Tačiau pradžioje ši meno rūšis buvo susijusi ne su estetika, o su praktine magija. Cin ir Han dinastijų laikais imamos kurti kalno formos smilkalinės, kuriose pro išgręžtas skylutes verždavosi viduje rusenančių smilkalų dūmai, taip iki mažiausių smulkmenų atkuriant mitines salas, kurios, sakoma, visad skendėdavo miglose.

Budizmas ima skverbtis į Kiniją I a. pr. m. e. Ši filosofinė-religinė doktrina nereikalavo, kad būtų atsisakoma ankstesnių tikėjimų. Ji kaip tik perėmė daugybę daoizmo terminų, net patį dao, taip pat ir daoistinį požiūrį į gamtą, transformuojantį plačius miglose skęstančius peizažus į tuštumos simbolį. Indiškosios simbolikos atitikmenų ieškoma tradicinėje kinų kosmologijoje, taip pritaikomos naujos idėjos nesukeliant tradicinės kultūros išpažinėjų ir filosofinių mokyklų pasipriešinimo. "Panašu, kad mitinis kalnas Kun Lun yra kiniška budistinio Meru kalno, arba Hindu Kailas, Visatos Ašies, versija".18 Meru kalnas – tai kosminis kalnas visatos centre.

Sekant pagrindine geomantijos idėja tien yuan ti feng (dangus – apskritimas, žemė – kvadratas), kuriama ir kiniška mandala, iš kurios centro eina serijos vienas kitą keičiančių apskritimų ir kvadratų, pradedant ir baigiant arba kvadratu – žmogiška tvarka ir žiniomis, arba apskritimu – gamtos chaotiškumu ir tiesa. Erdvė, esanti kiekvieno kvadrato išorėje ir tuo pat metu kiekvieno didesnio apskritimo viduje, gali būti vadinama tien na qi chi, tarp Dangaus ir Žmogaus. "Šioje amžinoje erdvėje tarp priežasties ir emocijų, tarp nekintančios teisingumo tiesės ir dinamiškos pastangų kreivės, tarp suskaičiuojamumo ir romantiškos begalybės, tarp architektūros ir peizažinės tapybos ir yra kiniškas sodas".19 Tuo paaiškinama sienų prasmė sode, jos yra kaip tas kvadratas – stabilumas, pagrindas, sistema, tvarka, ritualas, protas. O jo viduje skleidžiasi sodas, apskritimas – natūralumas, nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas, chaosas, gamta, dvasia. Budistinėje mandaloje apskritimų ir kvadratų vienas kitame gali tilpti ne po vieną. Tą patį galima rasti ir kiniškame sode: siena (kvadratas) – sodas (apskritimas) – architektūriniai ansambliai (kvadratas) – kaligrafijos ritinėliai ant sienų (apskritimas) – žmogus su savo moraliniais principais ir paklusnumu ritualams (kvadratas) – žmogaus šėlstanti kūrybiška siela (apskritimas).
_____________________________
1 Shi Jing, I dalis, XI knyga. Qin odės, 2000, p. 190. Iš senosios kinų k. vertė Agnė Biliūnaitė.
2 Keswick M., The Chinese Garden. History, Art & Architecture, 1987, p. 32–33.
3 Adams W. H., Nature Perfected. Gardens through History, 1991, p. 210.
4 Ledderose L., Earthy Paradise: Religious Elements in Chinese Landscape Art, 1983, p. 165.
5 Little S. & Eichman Sh., Taoism and the Arts of China, 2000, p. 108.
6 Cit. iš Little S. & Eichman Sh., p. 108.
7 Xima Xiang zi, Han dvaro poeto, eilėraštis apie Wu di parką, cit. iš Keswick M., p. 34.
8 Shi Jing, VI knyga, cit. iš Ledderose L., p. 167.
9 Adams W. H., p. 49.
10 Adams W. H., p. 208.
11 Chuang zi, Legge, Texts of Taoism, vol. 2, p. 59, cit. iš Adams W. H.
12 Keswick M., p. 168.
13 Lao zi, Dao dejing, cit. iš Dalia Švambarytė, Estetikos istorija. Antologija 1, p. 302–303.
14 Keswick M., p. 74.
15 Nitschkle G., Japanese Gardens. Right Angle and Nature Form, Köln, 1991, p. 38.
16 Nitschkle G., p. 40.
17 Little S. & Eichman Sh., p. 148.
18 Sullivan M., Short History of Chinese Art, London, 1967, p. 58.
19 Keswick M., p. 198.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


55572. mieste2006-04-24 14:06
dziaugiuosi kad musu sodas yra senoves romenu stiliaus. viskas daug paprasciau.

55585. pasi2006-04-24 19:07
Idomu, kiek tu sodu yra macius pati autore?

55610. ivs :)2006-04-25 10:15
Labai įdomu. Kai ką net galėsiu pasidaryti pati. "Pasiskolinsiu" gamtą ir "turėsiu" ją kaip nuosavą sodą. Ir miestą pasiskolinsiu. Viskas bus mano. Tereikia tik kilimėlį su užrašu "Welcome" įtempti į vidų ir apsukti atbulai :)

55617. mieste2006-04-25 10:43
ne, neiviekiu perskaityt. tik fragmentus. sovietmeciu buvo atvezta kinu paroda. taikomojo meno lyg tai. staltieses atsimenu. viena staltiese siuvinedamos keliolika merginu netekdavo regejimo. ta paroda buvo ivykis, ziurovus ileisdavo tik porcijomis, norinciu buvo minia. pati paroda paliko neapsakomai slegianti ispudi. kinu labai kitoniskas supratimas kas yra grozis ir visa kita.

55636. lg2006-04-25 12:15
gal ir taip. bet ponas kuriam turėjo lenktis visa europa, azija, indija, sedėjo Kinijoj. gal nuo tu laiku priprate ponų lankstymuisi.

55645. m - ivs2006-04-25 12:40
jusu eglute laistau ir zvilgsniu glostau. taigi jus ja tikrai turite.

55649. ivs > mst2006-04-25 12:44
Pasakykite eglutei, kad ji mano, nes nuo jūsų žvilgsnio... pati žinote, dar pienėm apsipils.

55659. m - ivs2006-04-25 13:09
nu aciu. jus savo sultyse. bet nieko kito ir nebesitikiu.

55670. m - ivs2006-04-25 13:57
alio? juokauju.

55679. ivs ;)2006-04-25 16:40
Ditirambus išsiunčiau atskirai. Taigi žinot, kad aš žinau, kad jūs juokaujat. Aš rimtai.

55727. m - ivs2006-04-26 11:31
kai pasieksiu sluotraziu va tada bus rimtai.

Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba