ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-22 nr. 906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ BERNATOVIČ. Lenkiškasis Vilnius (96) • -jv-. Savaitės kronika [4] (2) • INDRĖ MEŠKĖNAITĖ. hautbois (35) • -rv-. Sekmadienio postilė (15) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas dar gimė Lietuvoje (8) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (17) • JURGA TUMASONYTĖ. Atimtis (3) • GERDA VENČKAUSKAITĖ. Pasirinkimai (3) • MINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (6) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (3) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasPaulas Bankovskis: turiu pasakoti Anai. Ir sauJURGIS KUNČINAS. Pasakojimai (2) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikas (1) • TAHIR SHAH. Kalifo rūmai (9) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Haiku (48) • KAMILĖ VALENTUKEVIČIŪTĖ. Indigo dangūs (47) • Bank of Santa Miestia (497) • Kai lyja, man liūdna. O kai liūdna, man linksma (606) • 2008 m. rugsėjo 5 d. Nr. 33 (907) (10) •

Pasakojimai

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

Bažnytėlė tyruose

Man taip rodos: tokią bažnytėlę aš ir išgalvojau, ir ne. Kartais ji – tikrų tikriausia! – atsiveria nuo vieškelio vingio, bet dažniau regiu ją sapne – girių laukymėje, vėjų pagairėje, pasilypėjusią ant kalvos. Apie tyrų bažnytėlę dažniausiai galvoju, žiūrėdamas į Ferdinando Ruščico paveikslą „Rudens vėjas“. Gal pamenat tą apleistą, nuo vėjų tarsi net palinkusį namą plynėje? Nė tvoros, nė šuns būdos aplink.

Bet tyrų bažnytėlę regiu žvelgdamas ir į vešlių medžių apsuptą Vizgirdos bažnytėlę. Tai kaip čia dabar? Matyt, man toji tyrų bažnytėlė turi būt tik medinė, tik gelsva, tik šilta nuo saulės. Ir stogas šiltas, ir sienos. Bet šilta čia dvasiai. Nors viduje baugiai vėsu.

Daug tokių bažnytėlių Lietuvoje, kur erdvu dvasiai. Lankiau tokias Rumbonyse ant Nemuno kranto, Kapčiamiesty, prie „Polščios rubežiaus“, kaip tenykščiai sako, ir Rumšiškėse, ir Palūšėje, ir Marcinkonyse... Kita bažnyčia net mūrinė gali būti „tyrų bažnytėlė“, o kita ir medinė – ne „tyrų“. Tyrų bažnytėlė pirmučiausia turi būti tyra. Nemokėsiu tikriausiai paaiškint, čia pats žmogus turėtų pajusti – tyra, ir tiek. Gal kaip Goethės „Heidenröslein“, t. y. „Tyrų roželė“? Arba jaunosios Salomėjos „ramunėlė rudenio arimuos“? Kaip pažvelgsi... Dažnam ir vilniškė raudonplytė Šv. Mikalojaus bažnyčia gali pasirodyti „tyrų bažnytėle“, o kokia nors lakuota ir auksuota, lyg dvaras, lyg vasaros paviljonas – žiūrėk, jau nebe tyrų...

Kuo aiškiau norėčiau pasakyti, kokia ji – tyrų bažnytėlė, tuo labiau tolsta ji nuo manęs ir palengva virsta vien vizija. O gal taip ir turi būti? Juk visa, ką gali suvokti iki galo, dažniausiai nuvilia. Fizikai ar astronomai tikriausiai sugebėtų paaiškinti, „kodėl žara raudona“, bet man iki šiol neaišku ir baugu to raudonumo. To vėjuoto dangaus, po kuriuo rymo pasiilgtoji tyrų bažnytėlė. Kur taip ramu. Kur kvepia mėtom ir Juozapo rykštėm. Kur vėsu po šventoriaus liepom ar neužlyja lietus pro tankiai suaugusias pušų viršūnes. Kur nuskaidrėja niūriųjų sielos, nustėrsta skeptikai ir krūpteli cinikai. Kur dega vagių kepurės ir džiūsta melagių liežuviai. Ak, kaip norėtųsi, kad tokių būtų daugiau – ar bent viena!

Tikriausiai ji yra, šventoji tyrų bažnytėlė. Tik nepastebime jos, kaip ir daugelio stebuklų. Nes esame pernelyg sustingę, pernelyg retai išklystam į tyrus. Et, nesiruošiu nieko mokyti, juolab graudenti.

Kiekvienas tegul suranda savo tyrų bažnytėlę: pagal savo dvasią, artumą, minties ir vaizduotės pajėgumą. Pamenat, kaip vaikystėje koks dėdė nustvėręs už ausų bandydavo kilstelėti ir klausdavo: „Ar matei zuikio bažnyčią?“

1995.VI.19

Vasara Kernavėje

Šiemet net dukart pabuvojau Kernavėje ir labai tuo džiaugiuosi. Pirmukart vežėm vokiečių poetą iš Marburgo Friedrichą Paffą. Ne Schillerį, bet vis dėlto Friedrichą. Pasakojom jam, kaip mūsų protėviai ant jo protėvių pildavo karštą dervą, ridendavo rąstus ir akmenis. Friedrichas tik kvatojo, sakydamas, kad tokie jau buvę papročiai – ir jo bočeliai ne geriau elgdavęsi su savo priešais!

Kernavėje buvau maloniai nustebintas permainų. Santūriai, estetiškai sutvarkyta piliakalnių aplinka. Kruopščiai pažymėti pirmosios vytautinės bažnyčios pamatai. Kuklios rodyklės, neprikimšta dažnokai beskonių liaudmeistrių statulų. O ir naujasis muziejus sutvarkytas moderniškai, įtaigiai, eksponatai atrinkti kruopščiai. Ką ir kalbėti apie peizažinę panoramą nuo Mindaugo Sosto viršūnės. Kitos tokios Lietuvoje nesurasi! Neužmatomi toliai, drumstas Neries kaspinas su sala už Pajautos slėnio, pušynai, retos sodybos. Laimei, jokių fermų, jokių kaminų, jokių ekskolūkinių vasarojų...

Teisybė, aną sekmadienį „Būtovės slėpiniuose“ Alfredas Bumblauskas ir jo kolega archeologas Aleksejus Luchtanas, kasinėjęs seniausią Lietuvos miestą bent keletą kartų ir aptikęs čia išties unikalių dalykų, bandė deromantizuoti šlovingąją Kernavę. Bet darė tai subtiliai ir nepiktai. Blaivesnis žvilgsnis į senovę, istoriją visuomet pravartus.

Kernavė pamaži tampa dar vienu traukos centru. Kur nuveši svečią, jei jis jau buvo Trakuose, Druskininkuose, Nidoje? Į Kernavę! Tiesa, pasaulietinių atrakcijų čia nerasi. Ir gerai, kad taip. Muziejaus svečių knygoje visgi įrašai – vokiečių, anglų, lenkų, net kinų ir kitomis mums egzotiškomis kalbomis.

Antrosios ekskursijos metu maloni vienuolė aprodė mums kitą muziejų – klebonijoje. Net keliuose nemažuose kambariuose – senos bažnytinės relikvijos: kryžiai, paveikslai, arnotai, knygos, maži liturginiai reikmenys. Yra ir audimo staklės, ir kaimietiška kūdikio vygė, ir daugybė kitų begal įdomių dalykų. Nuo pastato stogo vėl gali apžvelgti plačią panoramą, taip pat pasidairyti po išmoningai sutvarkytą kiemą: čia vandens lelijomis pražydęs Lietuvos žemėlapis – baseinas, čia kompozicija „Jeruzalei 3000 metų“, kur pamatysi ir katalikiškų kryžių, ir Dovydo žvaigždę, ir musulmonišką pusmėnulį, ir lietuvišką saulutę. Ant kitom progom statytų kryžių – unikalios mūkelės, seni rūpintojėliai.

Kernavėje pabuvojęs, pajunti rimtį, netgi pasididžiavimą, žvelgdamas muziejuje į papuošalus, amatininkų dirbinius, į visus tuos kirvukus, žeberklus, kabliukus, ginklus ir apdarus.

Alėja, vedanti bažnyčion, tiesi kaip styga. Nepadarytų gėdos ir kokiam pasipūtusiam kurortui. O ir pačioje bažnyčioje – XVIII a. tapyta „Šventoji Šeima“, senos skulptūros, drožyba. Aš nereklamuoju Kernavės, lyg ir nerašau turistinio lankstinuko. Tik labai norėtųsi, kad mūsų mergaitės ir berniukai, prieš vykdami ekskursijon į Paryžių, pirmučiausia būtų nuvežti į Kernavę. Ne tik į Kernavę, žinoma, bet į Kernavę – būtinai!

1996.IX.2

Dieveniškių Lietuva

Tautos kultūros mylėtojai ir šviesuoliai, be abejo, žino Dieveniškes, paskutinę lietuvišką gyvenvietę pietrytiniame Lietuvos kontūro apendikse – stilizuotame žemėlapyje jis nė nežymimas. Teko neseniai ten pirmukart buvoti su jaunu poetu Dainiumi Gintalu ir rusiškai kuriančiu, inteligentišku Jaroslavu Melniku, neseniai atkilusiu Vilniun iš Ukrainos. Dalyvavome Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro akcijoje, jei galima taip pasakyti. Vadinosi ji gražiai – „Žodi, paremk mūsų viltį“.

Aną rudenį tokia pačia intencija su Antanu A. Jonynu lankėmės artėliau Vilniaus – Rudaminoje ir Juodšiliuose. Dabar – Šalčininkuose ir Dieveniškėse. Gūdoka iš ten sugrįžus, nors tokios literatūrinės ekskursijos metu teužčiuopi patį paviršių. Nulietuvintas čia kraštas, tik vardai grąžinti, o dabar ir privalomos, valstybine kalba išrašytos, iškabos. Baisu, kai natūraliausiu balsu žmogus sako: A, tam u vas, na Litwie, po drugomu... Tarsi ne Lietuva čia būtų. Teisybė, lietuvių kalba mokyklose tarsi privaloma. Šalčininkų pedagogai irgi visai pakenčiamai lietuviškai kalba. Tik lietuviukų mokyklėlės visur prastesnės, skurdesnės nei rusų ar lenkų, tarsi lietuviai čia priklydėliai būtų... Vis prisimenu spaudoje užtiktą baisų faktą: per šimtą metų etninė Lietuvos siena pasistūmėjo per šimtą kilometrų į Vakarus. Tai kas bus dar po šimtmečio? Etninė siena eis kažkur apie Pravieniškes ar net patį Kauną? Kas žino. Jeigu snausim, jei tik dejuosim, taip ir atsitiks.

Neblogai mus sutiko, atidžiai paklausė skaitymų, net klausimų uždavė ir po gėlytę įteikė. Ir vaikų prigužėjo – renginiai vyko pamokų sąskaita.

Pro mašinos langą ši Dievo ir Lietuvos primiršta Vilnija rodosi pasakų kraštas. Ta pati Dzūkija – jaukiai susibėgusi į gatvinius kaimus su medinių bažnytėlių bokštais, svirnais, klojimais ir kluonais. Apendikso sąsmaukoj stabdo lietuvių pasieniečiai su automatais. Oi, ne čia jie reikalingi, ne čia! Pačiose Dieveniškėse riogso tam pačiam Vilniaus centrui tebepriklausantis pastatas – vos besilaikąs, medinis. Šalia – tviskančios pasienio užkardos kareivinės. Mokytoja lituanistė pernelyg nedejavo ir nesiskundė – ką tuo pakeisi! Net pasiguodė, kad plentas iki Vilniaus geras ir kad dukart autobusai perdien ten vyksta. Bet Lietuvos radijo beveik negirdėti per traškesius – antros Vilniaus programos tai suvisai. O TV laidas gožte gožia Geranainyse įrengtas baltarusių siųstuvas... Iš ten ir žinios, ir Lukašenkos politika.

Gera atvažiuoti į Dieveniškes gražų spalio vidurdienį, kai auksu žėri beržai saulėje, gera apsidairyti ir... negera išvažiuoti, jaučiant, kiek nedaug gelbsti tokios akcijos. Ką daryti? Nežinau aš receptų, kaip natūraliai atlietuvinti šį kraštą. Būtų buvę čia tie du dešimtmečiai prieškarinės lietuviškos nepriklausomybės – viskas savaime būtų stoję į savo vietas, ypač kaimuose... Dabar belieka tik tariamoji nuosaka ir padidintas valdžios dėmesys, natūralus dėmesys, nes ir čia lietuviai gyvena ne geriau kaip Gudijos salose. Vargšai rinkimus prakišę dėdėpistai jau iš anksto baiminasi, kad dešinieji pablogins valstybės santykius su kaimynais. Nemanau, kad pablogins. Šiam nuo amžių lietuviškam kraštui pirmučiausia reikia gerų lietuviškų mokyklų, bibliotekų, tikro ryšio su „didžiąja Lietuva“, jei jau taip. Kaip norėtųsi tikėti, kad ir mūsų kuklūs skaitymai nenuėjo šuniui ant uodegos!

Toks mūsų sostinės hinterlandas – kaip jį pavadino istorikė Regina Žepkaitė – aiškiai per menkas, dirbtinai sumažintas, sovietmečiu galutinai nutautintas. Bet visiškai dar neprarastas. Dar nevėlu. Ir ne vien dėmesio ar akcijų čia reikia, o nuolatinio rūpesčio ir pasiaukojimo. Nededant paukštukų ir neskaičiuojant procentų.

Baigiant rašyti šią apybraižėlę, paskambino iš centro: kviečia į Ignaliną ir Dūkštą. Jei pasveiks, važiuos ir Leonardas Gutauskas. Ką gi, važiuosiu, bent tiek.

1996.X.28


Iš provincijos...

Lotyniškai „provincija“ reiškia užkariautą kraštą. Visa plačiąja prasme – su atneštais papročiais, užkariautojų kultūra, etika, manieromis, madomis ir daugybe kitų, iš pirmo žvilgsnio netgi nelabai pastebimų dalykų. Mūsų laikais provincija ilgai turėjo ir niekinamą atspalvį – snūdos, apsileidimo, netgi tamsumo simboliu buvo tapęs šis žodis ir jo savininkas – provincialas. Tautų kalėjime provincija buvo ir Lietuvos TSR, na, o šioje klasikinio provincialumo etalonu kažkodėl buvo tapęs gražus, jaukus ir nuo didmiesčių netgi nelabai nutolęs Balbieriškio miestelis. Kaip tik ten, įvažiavus į kalną nuo Alytaus pusės, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas prisakė pabuvoti kiekvienam lietuviui – išvysti Nemuno juostą tarsi iš paukščio skrydžio... Ir dabar jis, ačiūdie, dar teka į marias giliausias – o ne į kairę, dešinę ar laikosi išdidaus centro.

Kai pagalvoji, tai toji mūsiškė kvaziprovincija, t. y. pusiau provincija, jau seniai užkariauta pačia blogiausia nūdiene šio žodžio prasme. Kur dingo tie berniukai ir mergytės, iš tolo labindavę kiekvieną nepažįstamą suaugusįjį? Mat ko užsimanei? – nustebs tie patys berniukai. – O į dantis ar seniai gavai?! Na, na... nebūtinai taip jau baisiai, kam reikia! Provincija provincijai nelygu, kaip ir visa kita. Kitados maniau: pradings tie visi sovietiniai reliktai su komunizman viliojančiais pakelių skydais, kultūrnamiais, išmilžio diagramomis ir t. t. – atsigaus, atsikvėps mūsų kaimas, bažnytkaimiai ir miesteliai. Tai jau ne – nei atsigavo, nei apsivalė. Vietoj kultūrnamių – dar aršesnės diskotekos, vietoj melžėjų su bidonais – dukart didesni alaus, kolos ar iltims labai sveikos gumos stendai. Tie patys džinsai, lenarai, banditiškos kepuraitės, tie patys nuvažinėti mersai, mazdos, folksvagenai... Ką gi, kaip danguj, taip ir ant žemės!

Yra, yra mūsų provincijoje ir slapties, ir kvapą gniaužiančių vaizdų – ne viskas išniekinta, ne viskas pragerta. Tik... daugmaž tas pats buvo ir sovietmečiu – ir piliakalniai, ir upių santakos, ir kresnas Vytautas Perlojos respublikos širdyje. Keista: ir tuomet, ir dabar perlojiškis Vytautas darė smarkesnį įspūdį nei Merkinės mokyklos pašonėje keistai ant šono pasisvėręs Vincas Krėvė. Nusiminęs Krėvė, dulkės aikštelėje, begalinė tvanka ir snūda – toks stipriausias šios vasaros Merkinės įspūdis, išlipus iš plausto Merkio ir Nemuno santakoje...

Ne, provincija – bendrąja prasme – ir telieka provincija. Su savo keistumais, kartais nelabai suprantamais papročiais ir manieromis. Vienas architektas, skraidinęs mane savo mašinėle po Aukštaitijos nacionalinį parką, atsiduso: bent penketą metelių reikėtų čia atbūti ir atarti, kol čiabuviai savu pavadins! Taip gal ir turi būti. Liūdniau, kai, tarkim, Butrimonyse išvysti visai nugyventą miestelio fragmentą, kuris būtų kokių Rumšiškių papuošalas, – čia vis dar viešpatauja kartoninių batų dėžučių architektūra. Ir ilgai dar viešpataus, tik va raudonplyčio miestelio gaila. Ne, nereikia, kad visa Lietuva taptų didžiulėmis Rumšiškėmis, tačiau vis keistai pamanai: nejau anų laikų žmonės tikrai geriau vokė mastelį, santykį su aplinka, turėjo kur kas subtilesnį saiko jausmą nei nūdienos meistreliai? Ko gero, taip. Net naujosios provincijos bažnyčios, nepaisant visų gražių norų, verčia tik atsidusti ir tarti pastatų kūrėjų adresu: atleisk jam, Viešpatie, jis nežinojo, ką daro... Tačiau, kaip bebūtų, ir kitaip pamanai: ačiū Dievui, kad yra ir provincija – su mažom krautuvėlėm, su pilnais šventoriais sekmadienį, su gėlių vainikais, putojančiu alumi apytamsėje pakelės užeigoje ir pagrindine gatve – nuo vieno provincijos krašto iki kito...

1997.VII.9


Mažoji studija“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


129347. archyvaras2008-08-27 07:56
Puikus mini himnas provincijai: pastabu, akyla, subtilu ir kone ilgesinga tos provincijos, kurioje ir gyveni...O Alytus taipogi provincija, ar provincijos didmiestis? Nebeatsakys a.a. Jurgis. O gaila...

129541. Katė2008-08-28 17:08
Taigi...

Rodoma versija 35 iš 36 
0:35:48 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba