Kas dar gimė Lietuvoje

„Drauge Ježovai, ką tai reiškia?“

Nikolajus Ježovas (1895–1940) buvo didžiausias tiesioginių stalinizmo represijų organizatorius, kankinimams ir mirčiai pasmerkęs šimtus tūkstančių žmonių. 1937–1938 m. vykdytas masinis teroras pelnė jo vardo apibūdinimą – ježovščina. Šio vajaus pradžioje Ježovas sakė: „Jeigu per šią operaciją bus sušaudyta tūkstantis žmonių viršaus, nebaisus dalykas.“ Stalinas, aišku, neketino prieštarauti, kai dėl didžiausių teroro ekscesų kaltė buvo verčiama Ježovui, NKVD vadovavusiam nuo 1936 m. Iš savo pirmtakų šiame poste jis išsiskyrė tuo, kad kartais asmeniškai dalyvaudavo areštantų kankinimuose. Iš pradžių Stalinas labai pasitikėjo naujuoju savo budeliu, siuntinėdavo jam tokius raštelius: „Drauge Ježovai, ką tai reiškia? Ką daryti?“ O kartais jie ištisas valandas praleisdavo kartu.

Apie tai rašoma naujoje JAV išleistoje knygoje „Yezhov: The Rise of Stalin’s „Iron Fist“ („Stalino „geležinio kumščio“ iškilimas“), jos autoriai – amerikiečių istorikas J. Arch Getty ir Olegas Naumovas, komunistų partijos archyvo Maskvoje direktoriaus pavaduotojas.

Ankstesniais metais Ježovas daugeliui su juo susidūrusių žmonių anaiptol neatrodė panašus į pabaisą, priešingai – buvęs paslaugus, nepretenzingas, taikingas ir jautrus. 1930 m. jis padarė gerą įspūdį Nadeždai Mandelštam, kai ši su savo vyru, garsiuoju poetu, buvo apsistojusi tuose pačiuose poilsio namuose prie Juodosios jūros. Teigiama, kad maždaug nuo 1931 m. jo charakteris labai pablogėjo – polinkį į sadizmą galėjo sustiprinti nevisavertiškumo kompleksas (dėl itin mažo ūgio – 151 cm).

Galiausiai Ježovas persistengė ir netgi ėmė girtis (girtas) galįs areštuoti patį Staliną. Turėjo ir asmeninių problemų: buvo aistringas biseksualas, jį kamuodavo alkoholizmo priepuoliai ir persirgtos džiovos komplikacijos. Bet svarbiausia, kad jis nežinojo, kada pristabdyti terorą, nors represavus daugybę vadovaujančių veikėjų ėmė šlubuoti ir ekonomika, ir kariuomenė, o kalėjimuose visai nebeliko vietų. Ježovą ištiko jo pirmtako Genricho Jagodos likimas – 1939 m. jis buvo tyliai suimtas, apkaltintas sunkiais nusikaltimais (ne tais, kuriuos iš tikrųjų padarė) ir vėliau sušaudytas.

Šią knygą „Literary Review“ rugpjūčio numeryje recenzuojantis Donaldas Rayfieldas – rusų kultūros ir istorijos žinovas (dar iš sovietinių laikų atsimenu, kaip jis su minkštu akcentu kalbėdavo rusiškai per BBC radiją) – turi autoriams priekaištų; jo nuomone, geresnė yra ankstesnė monografija – Marco Janseno ir Nikitos Petrovo „Stalin’s Loyal Executioner“ (2002). Beje, pastaroji dabar prieinama leidyklos (Hoover Institution) tinklalapyje: http://www.hoover.org/publications/books/3009586.html.

Čia, beje, aprašoma, kaip 1936 m. gruodį buvo areštuotas kadaise artimas Ježovo draugas Levas Marjasinas, dirbęs CK aparate. Karinė kolegija jį nuteisė mirti, bet Ježovo iniciatyva mirties bausmė ilgai atidėliota ir įvykdyta tik praėjus beveik metams. Tačiau per tardymus būtent NKVD vadovo nurodymu Marjasinas buvo žiauriai mušamas ir kankinamas, negana to, mušimai tęsėsi ir po to, kai jis viską prisipažino. Naktimis Ježovas girtas lankydavosi pas šį kalinį Lefortovo kalėjime, bet apie ką jie kalbėdavosi, nežinoma. Ježovas staiga liepė įvykdyti mirties bausmę, kai 1938 m. rugpjūtį jo pavaduotoju buvo paskirtas Stalino tautietis Lavrentijus Berija, nes manė, kad šio rankose tokie kaliniai gali per daug išplepėti apie jį patį. Toliau knygoje sakoma:

Šitaip Ježovas atsisveikindavo su savo senais draugais. Jo neapykanta lenkams, vokiečiams – visiems kitataučiams – tuo labiau stulbina žinant, kad jo paties motina buvo lietuvė (šį faktą, žinoma, reikėjo slėpti).

1936 m. kompartijos gretose daug kam atrodė, kad štai galų gale NKVD viršininku taps kuklus, iš darbininkų šeimos kilęs grynas rusas (neturintis pradinio išsilavinimo). Mat pirmieji du čekistų vadai (Feliksas Dzierżyńskis ir Viačeslavas Mienžinskis) buvo kilę iš lenkų bajorų, o Jagoda buvo žydas. Ježovas skelbėsi gimęs Sankt Peterburge, buvęs vargingo darbininko sūnus. Tokia ir išliko jo oficiali biografija, bet archyvuose rasta kitokių žinių. Šie duomenys rodo, kad jis gimė Marijampolėje, kur jo tėvas Ivanas Ježovas atliko karinę tarnybą ir vedė vietinę lietuvę, dirigento tarnaitę. Šeima tik 1906 m. persikėlė į Peterburgą, bet dar vėliau Nikolajus Ježovas ieškodamas geresnio darbo apie metus praleido Lenkijoje ir Lietuvoje, dirbo gamykloje Kaune. 1924 m. jis anketoje įrašė mokąs lenkų ir lietuvių kalbas, bet jau po trejų metų, siekdamas geriau užmaskuoti savo praeitį, parašė mokąs tiktai rusiškai.

Kur gimė Bernardas Berensonas?

Lietuvoje gimė ne tik pasauliui siaubą keliantis Ježovas, bet ir keletas pasaulio pasigėrėjimą pelniusių kultūros veikėjų žydų, pvz., vienas garsiausių XX a. dailės istorikų, italų renesanso žinovas Bernardas Berensonas (1865–1959). Jis dar vaikystėje su tėvais persikėlė į JAV, o vėliau didesnę dalį savo ilgo gyvenimo praleido Italijoje, kur turėjo solidžią vilą (tai, kas pas mus būtų vadinama dvaru). Jo autoritetas leido jam praturtėti kolekcionierių prašymu nustatinėjant italų renesanso paveikslų autorystę (pikti liežuviai kalba, kad kartais jis tyčia neaiškų paveikslą priskirdavo garsiam klasikui, kad iš to pats pasipelnytų).

Yra žinoma, kad po gimimo jis vadinosi Bernhard Valvrojenski. Interneto paieška parodo, kad dar 1965 m. „Literatūroje ir mene“ apie jį publikuotas Vytauto Landsbergio straipsnis ir ten teigiama, jog jis gimė Butrimonyse (Alytaus r.). Taip teigiama ir daug kur kitur. Bet štai naujojoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodyta, kad Berensonas gimė Buivydžiuose, mažyčiame miestelyje į šiaurės rytus nuo Vilniaus, netoli dabartinės Baltarusijos sienos. Matyt, šis variantas atsirado neatsitiktinai. Užsienietiškuose žinynuose dažniausiai nurodomi Butrimonys, bet kai kur šmėkšteli ir Buivydžiai, o kai kur rašoma tiesiog „netoli Vilniaus“ (bet vakariečiams, žvelgiantiems į Europos žemėlapį, ir Butrimonys gali atrodyti netoli Vilniaus). Gal kas išaiškins?