ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-22 nr. 906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ BERNATOVIČ. Lenkiškasis Vilnius (96) • -jv-. Savaitės kronika [4] (2) • INDRĖ MEŠKĖNAITĖ. hautbois (35) • -rv-. Sekmadienio postilė (15) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas dar gimė Lietuvoje (8) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (17) • JURGA TUMASONYTĖ. Atimtis (3) • GERDA VENČKAUSKAITĖ. Pasirinkimai (3) • MINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (6) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (3) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasPaulas Bankovskis: turiu pasakoti Anai. Ir sauJURGIS KUNČINAS. Pasakojimai (2) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikas (1) • TAHIR SHAH. Kalifo rūmai (9) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Haiku (48) • KAMILĖ VALENTUKEVIČIŪTĖ. Indigo dangūs (47) • Bank of Santa Miestia (497) • Kai lyja, man liūdna. O kai liūdna, man linksma (606) • 2008 m. rugsėjo 5 d. Nr. 33 (907) (10) •

Kalifo rūmai

TAHIR SHAH

[skaityti komentarus]

    2003 m. šios knygos autorius, kilęs iš kilmingos afganų giminės, bet augęs ir gyvenęs Anglijoje, atsitiktinai nusipirko senus rūmus Maroke, Kasablankoje, ir su šeima persikraustė į juos gyventi. „Kalifo rūmai“ – tai autobiografijos, istorijos ir gyvenimo svečioje šalyje įspūdžių mišinys.


Pirmoji naktis, kurią praleidome Kalifo rūmuose, prilygo iniciacijai. Sargai mus meldė ten nenakvoti, kol nebus įveikti siautėjantys džinai. Aš audringai protestavau. Atrodė visiška beprotybė kraustytis į viešbutį, turint savo namus. Po ilgų derybų Hamza, Osmanas ir Lokys suprato, kad manęs neperkalbės. Tad nutarė nusileisti, tik liepė pažadėti, kad laikysimės keleto nurodymų. Privalėjome visi miegoti viename kambaryje ant to paties purvino čiužinio, aplink kurį anglies gabalu apibrėžtas ratas. Buvome primokyti šiukštu neatidaryti langų, nors ir kaip kankintų alinanti vasaros kaitra. Dar negalima buvo dainuoti, juoktis ar kalbėti bent kiek garsiau negu pašnibždomis. Paklausiau kodėl.

– Nes supykdysite džinus.

Sargai trumpai pakartojo draudimų sąrašą: „Nesijuokti, nekalbėti, nevaikščioti, vengti netyrų minčių.“

– Ar tai viskas? – paklausiau.

Osmano šypsena dingo.

– Ne, ne, – baugščiai atsakė jis. – Jums reikia prisiminti kai ką daug daug svarbesnio.

– Ką?

– Jei nepaklusite, jus ištiks žodžiais neapsakomos baisybės.

Mano žmona pakėlė akis į dangų.

– Kas gi dar?

Lokys garsiai nurijo seilę.

– Kad ir kas atsitiktų, – iš siaubo kūprindamasis, prakalbo jis, – naktį nieku gyvu nesiartinkite prie tualeto.

Kaip netrukau sužinoti, klastingas džinas negali nė svajoti apie patogesnę slėptuvę negu vandens telkinys.

Rachana, kuri vos prieš tris savaites buvo pagimdžiusi mūsų sūnų Timūrą, užspringo.

– Tai neįmanoma, – nukirto ji.

– Mes pasistengsime, – nuolankiai atsakiau aš.

Prieblandai virtus nakties tamsa, glaudžiu būreliu įėjome į namą. Elektros nebuvo, pasišvietėme žvakėmis. Jos metė ant sienų ilgiausius vaiduokliškus šešėlius, o šviesą atspindėjo tūkstančiai žvilgančių tarakonų, kurie, išgirdę atėjus žmones, išsilakstė į visas puses. Hamza mus nuvedė ilgu koridoriumi per didžiąją svetainę į antrą aukštą.

Žingsniuojant per tuščius namus, braukant nuo veido voratinklius, mintis apie netoliese stovintį viešbutį su elektros šviesa, televizoriumi ir tinkamais naudotis tualetais darėsi vis patrauklesnė. Įsikūrus miegamajame, įsivaizduotas viešbučio kambarys vėl ėmė vilioti. Sutūpėme ant čiužinio, žmona prie krūtinės glaudė naujagimį, aš laikiau apsikabinęs Arianę. Pasijutome baisiai nelaimingi. Mirguliuojančioje žvakių šviesoje pažvelgiau į Rachaną ir sušnibždėjau: „Prasidėjo mūsų naujas gyvenimas!“ Jau buvome abu beprapliumpą juokais, bet staiga prisiminėme, kad juoktis uždrausta – negalima pykdyti džinų.

Kvadratinio miegamojo lubos buvo aukštos, langai maži, o dėmėtas sienas puošė mįslingi anglimi piešti simboliai. Vieni priminė matematikos ženklus, kiti – pirmykščių žmonių paliktus gyvūnų piešinius ant uolų.

Paguldžiau Arianę į lovą ir papasakojau jai apie narsią mergytę, kuri nieko nebijojo net tada, kai pikti žmonės stengėsi ją prigąsdinti. Pasigirdo beldimas į duris, tarsi pasaka būtų koks nors sutartas ženklas. Už durų laukė visi trys sargai. Jie sakėsi atėję palinkėti mums sėkmės. Osmanas švystelėjo į visus keturis kambario kampus po žiupsnelį druskos, o Lokys padeklamavo ištrauką iš Korano. Prieš išskubėdamas Hamza dar kartą įspėjo nieku gyvu nesinaudoti tualetu.

Iš pradžių naktis ėjo gana lengvai, nors užmigti neleido lūšnynuose aidintys asilų chorai, uodai ir dusinanti kaitra. Man kilo pagunda atlapoti langus, bet pamaniau, kad geriau jau tegu jie bus uždaryti, jei tai nuramins sargus ir atbaidys dvasias. Galiausiai sumigome, susiglaudę ant seno bjauraus čiužinio tarsi kačiukai. Tik staiga, ketvirtą valandą ryto, iš tamsos sugriaudėjo balsas. Kimus, aidus, visiškai čia pat. Balsas buvo toks garsus, kad įstengė užgožti asilų bliovimą ir lūšnynuose besipešančių laukinių šunų staugsmą. Rachana įsikibo į mane, o Arianė užklykė iš siaubo.

– Kas čia?

– Man atrodo, muedzinas kviečia melstis.

Pamėginau vėl užmigti, bet neilgai trukus pajutau neįveikiamą norą šlapintis. Valandą šiaip taip laikiausi, paskui supratau, kad daugiau nebegaliu. Džinams teks man atleisti, pamaniau. Tylutėliai nuslinkau į tualetą ir pradėjau šlapintis. Visą malonumą sugadino tamsi figūra vešliais ūsais, iššokusi iš už durų. Tai buvo Hamza. Jis mikliai užvertė unitazo dangtį, nutraukdamas čiurkšlę.

– Tuojau pat eikit iš čia, – piktai sušnibždėjo jis.

– Ne, tai tu eik iš čia! – surikau.

Tamsoje mudu truputį pasigrūmėme – aš stengiausi laisvąja ranka atversti unitazo dangtį, o jis iš paskutiniųjų jį laikė.

– Aš juk nebaigiau!

– Tai labai pavojinga, – atsakė jis.

– Nieko negaliu padaryti. Gamtos šauksmas.

– Jūs pats nesuprantate, ką darote! – užriko jis.

Mūsų ristynės pažadino mažylį. Paskui mus apšaukė Rachana, reikalaudama tylos. Sukaupęs visas jėgas, šiaip taip išstūmiau sargą iš tualeto. Jis keikdamasis pradingo sode.

Nespėjęs nė susivokti pajutau, kaip Arianė plėšia mano akių vokus, stengdamasi pažvelgti į akis. Pro mažus langelius liejosi saulės šviesa. Išgirdau paukščius, giedančius lauke ant palangės, užuodžiau šviežios duonos kvapą, tikriausiai atsklindantį iš lūšnyno krautuvėlės. Miegamajame tvyrojo palaimintos nekaltybės nuotaika. Na štai, pamaniau sau, čia ir yra naujasis mūsų gyvenimas.

Tai, kad Kalifo rūmai stovi netoli mečetės, sargams atrodė labai laimingas ženklas. Jų manymu, tik jis mus apsaugojo pirmąją naktį. Imamo kvietimas melstis, skirtas visiems pamaldiesiems, pats savaime laikomas galinga apsauga ir prilygsta palaiminimui penkis kartus per dieną. Mane šiurkštus jo balsas, pagarsintas suklerusio stiprintuvo, veikiau erzino, negu kėlė palaimą.

Atvykome į Maroką išsekinti kultūros, kurią palikome. Jautėmės kamuojami paranojos, netekę sveikatos ir persidirbę. Vakaruose žmones gena neapsakomas kaltės jausmas – jei nuolatos nedirbsi kaip arklys, visi tave laikys tinginiu. Aiškiai mačiau, kad Maroke viskas kitaip. Net Kasablankoje, viename iš aktyviausių Šiaurės Afrikos miestų, gyvenimas apgaubtas protingo komforto skraiste. Pastebėjau, kad čia žmonės skuba tik tada, kai jiems to reikia, o ne tada, kai jaučiasi kitų stebimi.

Pirmosios dienos ėjo ramiai. Nusipirkome būtiniausių daiktų, valgėme lauke ant užžėlusios pievelės ir tyrinėjome namus. Arianė mėgo eiti pirma, apžiūrinėdama begalinius kambarius, ieškodama neišperėtų kiaušinių paukščių lizduose ar vaikydamasi peles. Nustatėme, kur veda kiekvienas koridorius, koks kambarys slepiasi už kurių durų, peržiūrėjome ankstesnio šeimininko paliktą šlamštą. Apie restauravimą ar remontą nė nepagalvojome; ir taip buvo sunku patikėti, kad šis namas priklauso mums. [...]

Trečią dieną Kasablankoje per draugų draugus susipažinau su prancūzų diplomatu Fransua. Jis su šeima gyveno erdviame bute ir dirbo Prancūzijos konsulate. Paklausiau jo nuomonės apie Maroką, tikėdamasis išgirsti pagyrų – juk jis dirba Kasablankoje jau dešimt metų. Fransua pažvelgė į mane šaltomis tarsi ledkalniai safyrų spalvos akimis.

– Šita šalis – laikrodinė bomba, – atsakė jis, rankomis vaizduodamas sprogimą. – Be to, karjeros kapinės. Kas pradėjo dirbti čia, niekur daugiau nedirbs.

Paklausiau, ką jis mano apie marokiečius.

– Niekuo nepasitikėkit, – griežtai nukirto jis. – Tuojau pat išmeskit pirmus dešimt žmonių, kurie ateis pas jus samdytis į darbą, ir laikykit visus geležiniais gniaužtais!

– Bet Kasablanka atrodo labai europietiška.

– Cha! – pratrūko Fransua. – Taip, mes esam arti Europos, bet nepakartokite mano klaidos.

– Kokios?

– Nė minutės netikėkite, kad čionykščiai žmonės bent šiek tiek primins europiečius, – atsakė jis. – Jie gali vilkėti madingiausius paryžietiškus drabužius, bet širdyje ir galvoje išliks rytiečiai. – Fransua pabarbeno pirštu sau į smilkinį. – Štai čia, – ištarė jis, – pas juos gryniausia „Tūkstantis ir viena naktis“.

Papasakojau jam apie savo susidūrimą su tualete gyvenančiais džinais.

– Be abejo, – pritarė Fransua, – visi tuo tiki... kaip ir pasakojimais apie Aladiną, Sindbadą ir Ali Babą. Niekam nė klausimas nekyla. Kodėl? Todėl, kad džinai paminėti Korane. Štai taip. Tik pamėginkit ką nors nuveikti, pamatysit, kaip tuojau pat atsitrenksit į prietarų sieną. O jei mėginsit jos išvengti, apsimesti, kad ji neegzistuoja, netruksit suklupti.

– Tai kaipgi elgtis?

Fransua užsidegė cigaretę „Gauloise“ ir išpūtė dūmą.

– Teks išmokti susitaikyti, – patarė jis, – išmokti vertinti jų kultūrą ir vengti povandeninių uolų.

– O kaip?

– Nepasitikėkite niekuo, kas akivaizdu, – pasakė jis.

Grįžęs namo, radau sargus susibūrusius aplink unitazą, šūkaujančius maldas gelmėse gyvenantiems džinams. Rachana pasiskundė, kad jie neleido jai įeiti ir grasino užrakinti tualeto duris, jei ir toliau neduosime dvasioms ramybės. Radau ją labai įsinervinusią, reikalaujančią, kad tuojau pat kraustytumės į viešbutį arba kad aš sutvarkyčiau savo darbininkus.

Išsivedžiau sargus iš kambario. Jie išsirikiavo ilgame koridoriuje, atidavė pagarbą ir nuleido akis žemyn.

– Tai turi baigtis, – pasakiau. – Tualetas mums reikalingas. Ir dėl higienos, ir kitais sumetimais.

Lokys prisimerkė nuo akis rėžiančios popietės saulės.

– Džinai reikalauja kraujo, – tarė jis.

– Deja, jie jo negaus. Gali jiems taip ir pasakyti.

– Pakaktų keleto lašų, – pridūrė Osmanas.

– Nieku gyvu!

– Bet jūs galite įsidurti pirštą, – neatlyžo Lokys. – Visai neskaudės. Kraujas gal nulašės į unitazą. Džinams tai labai patiks.

– O taip, – atsiliepė Hamza, – jiems labai labai patiks.

Lokys iškėlė smeigtuką. Visai atsitiktinai turėjo jį pasiėmęs.

Nė neketinau pradėti maitinti savo krauju įsivaizduojamų ano pasaulio būtybių.

– O jūs negalėtumėte duoti savo kraujo?

– Ne, ne, ne, – skubiai atkirto Lokys. – Jūs esate naujasis namo šeimininkas, tinka tik jūsų kraujas.

Mes vėl sugužėjome į tualetą ir įsistebeilijome į unitazo kriauklę. Išgirdęs, kad tiks tiktai mano kraujas, pasijutau kažkoks svarbesnis, nepakeičiamas, tarsi genties vadas. Lokys man įteikė smeigtuką. Įsidūriau smilių ir paleidau vandenyje skleistis vienintelį skaisčiai raudono kraujo lašelį. Sargai plačiai išsišiepė ir visi paeiliui paspaudė man ranką. [...]

Pirmosios dienos praslinko nepastebimai. Kalbos apie džinus liovėsi, bet aš žinojau, kad ši tema anaiptol nepamiršta. Hamza vis apibėgdavo namus, kartodamas Korano tekstus, arba pripiešdavo magiškų kvadratų ant baltai tinkuotų sienų. Jis sakė, kad kvadratai – tai amuletai. Juos sudarė devyni mažesni kvadratėliai. Sudėjęs tris kiekvienos eilutės skaičius gaudavai penkiolika. Kai paklausiau, kaip jie veikia, Hamza atsakė, kad amuletai padės grąžinti Kalifo rūmams baraka, Dievo palaimą.

Dažniausiai jis melsdavosi didžiajame kieme su stebuklingu slaptu sodu. Atrodė, kad tai seniausia namo dalis. Iš abiejų jo pusių buvo įrengtos ilgos svetainės su kolonomis apjuostomis verandomis. Rytinės pusės kambarį puošė pasakiškos dvidešimties pėdų aukščio kedro durys ir pora milžiniškų vienodų langų, išraižytų geometriniais ornamentais. Ketinau jame įrengti biblioteką su lentynomis nuo grindų iki lubų.

Savaitę pagyvenęs Kalifo rūmuose susivokiau, kad dar nebuvau įžengęs į kambarį vakariniame kiemo gale. Paspaudęs jo durų rankeną nustačiau, kad jos užrakintos. Hamza tupėjo už kresnos palmės ir angliuku paišė magišką kvadratėlį. Paprašiau jo, kad atrakintų duris. Jis atidavė man pagarbą, bet apsimetė nesupratęs, ko noriu. Pakartojau prašymą, ir jis nepatenkintas nupėdino atsinešti raktų.

Jam, vyriausiajam sargui, užvis labiausiai rūpėjo viską kontroliuoti. Hamza valdė Osmaną ir Lokį, rikiavo visus, kas tik ateidavo į namus, išmoningomis priemonėmis įstengė valdyti ir mus. Veiksmingiausias kontrolės metodas – visada rakinti visų kambarių duris, kai tik iš jų išeina žmogus. Negana to, ne kartą yra mus užrakinęs ir kambariuose. Visus raktus jis laikė senoje batų dėžėje. Jų ten buvo šimtai. Būdavo, išeinu akimirkai iš virtuvės nunešti Arianei lėkštės su maistu, o grįžęs randu duris užrakintas. Tas pats ir vonioje – tik išeik nors mirksniui ir jau nebegali įeiti. Kartais dar būdavo girdėti, kaip tolyn čiūkši Hamzos nudėvėtos šlepetės odiniais padais ir barška dėžėje raktai.

Dvidešimt penkias minutes prie užrakintų kiemo durų laukiau, kol sugrįš Hamza. Gal jis tikėjosi, kad man nusibos ir imsiuosi kitų darbų.

Galiausiai Hamza grįžo, pasispaudęs po pažastimi batų dėžę, žemai nuleidęs galvą. Dėl akių joje pasirausęs, pareiškė:

– Rakto čia nėra.

– Tu prastai ieškojai. Leisk man.

Sargas delnais uždengė dėžės viršų.

– Aš pats, pats paieškosiu! – tarė ir vėl ėmė raustis.

Praėjo dešimt minučių, jis vis dar kapstėsi.

– Jo čia nėra, – tvirtai pareiškė.

– Nejau niekas niekada ten neina?

– Ne, neina, – patvirtino Hamza, – jau daug metų niekas nebuvo įėjęs.

Jo slapukavimas privertė mane dar labiau susidomėti užrakintuoju kambariu. Pradėjau spėlioti, kas yra už tų durų.

– Yra kitų kambarių, įdomesnių, – pasiūlė sargas. – Nesirūpinkit šituo.

– Ar tu kada nors esi jame buvęs?

Sargas švystelėjo ranka ore.

– O, taip, – atsakė jis. – Ten labai nuobodu.

– Kada buvai įėjęs?

Hamza pamąstė.

– Prieš daugel metų, – pagaliau atsakė.

– Bet tas kambarys svarbi namo dalis, – tvirtai pareiškiau aš. – Imkime ir atrakinkime jį.

Pasiūliau susirasti kūjį ir iškalti spyną. Tą pačią akimirką virš lūšnynų nuaidėjo muedzino šauksmas.

Hamza nuskubėjo, nešdamasis savąją batų dėžę su raktais.

– Man reikia eiti melstis, – atsigręžęs šūktelėjo jis.

Užrakinto kambario paslaptis nedavė man ramybės. Kai paklausiau apie jį Osmano, šis atsakė, kad vienintelis Hamza yra įkėlęs į jį koją.

– Jis ten eina tik naktimis, – pridūrė.

– Nori pasakyti, kad eina ir dabar?

– Žinoma, – atsakė Osmanas. – Kiekvieną naktį.

– Kas ten yra? – paklausiau aš.

Osmanas susiraukė, iš siaubo susiėmė skruostus delnais ir suleido dantis į viršutinę lūpą. Pradėjo neramiai alsuoti.

– Kas yra tame užrakintame kambaryje? – pakartojau.

– Nežinau, – atsakė jis. – Tikrai, patikėkite manimi, aš nežinau.

Nepaisant nutikimo su slėpininguoju užrakintu kambariu, mano santykiai su sargais tik gerėjo. Netikėtai vieną rytą išeidamas į kiemą pastebėjau iš kambario išeinantį Hamzą. Vos pamatęs, kad ketinu prisiartinti, jis skubiai užtrenkė duris. Paklebenau rankeną. Durys buvo tvirtai užrakintos.

– Gal gali atrakinti šias duris, būtų gerai, kad paskubėtum?

Sargas nusuko žvilgsnį į šalį. Jo kakta tekėjo prakaitas.

– Jos užrakintos, – atsakė jis.

– Žinau, bet tu ką tik pro jas išėjai. Tu turi raktą.

– Neturiu, – atsakė jis. – Prisiekiu Alachu, aš neturiu rakto.

Jau ketinau apieškoti Hamzą, bet kažkas mane sulaikė. Nežinia kodėl pamaniau, kad bus geriau viską taip ir palikti. Pats to nesuprantu. Labai keistas dalykas. Reikėjo pasinaudoti proga ir priversti jį atiduoti raktą, bet aš to nepadariau, tarsi kažin kas būtų sprendęs už mane.

Vertė Rasa Drazdauskienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


129378. mie2008-08-27 14:00
labai idomu, bet nenuostabu, kai pamatai kas isverte.

129464. ivs2008-08-28 06:17
mat kaip buna, kai netycia nusiperki rumus.

129548. pasi2008-08-28 19:23
Puiki knyga, perskaiciau su malonumu pries metus

129636. vl2008-08-29 16:14
prašau išversti daugiau :)

129941. Grebo2008-09-03 10:11
Atvykome į Maroką išsekinti kultūros, kurią palikome. Jautėmės kamuojami paranojos, netekę sveikatos ir persidirbę. Vakaruose žmones gena neapsakomas kaltės jausmas – jei nuolatos nedirbsi kaip arklys, visi tave laikys tinginiu. Aiškiai mačiau, kad Maroke viskas kitaip. Net Kasablankoje, viename iš aktyviausių Šiaurės Afrikos miestų, gyvenimas apgaubtas protingo komforto skraiste. Pastebėjau, kad čia žmonės skuba tik tada, kai jiems to reikia, o ne tada, kai jaučiasi kitų stebimi. , taigi

129946. atsalymas vl2008-09-03 11:21
yra isversta visa knyga, turetu iseiti apie Kaledas

129959. ivs > Grebo2008-09-03 13:55
skubejimas ar neskubejimas yra paciame zmoguje, ne vakaruose ar rytuose, manau.

165989. Monika :-) 2009-07-19 00:19
Tikrai puiki, lengvo pobūdžio knyga, kuri smagiai skaitosi.

172895. Dalia2009-10-20 16:42
Man nepatiko. Kazkoks pokvailis, isdrikes vakarietis (nesvarbu,kad kiles is Afganistano) ir jo nykokas rasymo stilius. Vienintelis autoriaus nuopelnas,kad visa tai atsitiko butent jam. Nuotykiai patys is saves idomus. Tik tiek knygoje ir yra. Rasytojo talento nepavyko rasti. Daug potusciu, beprasmiu pasisakymu ir dialogu.

Rodoma versija 35 iš 36 
0:35:41 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba