2006
Apie mūsų ydas
Neatsimenu, kas pirmasis pastebėjo, kad lietuvių menams labai pakenkęs dekoratyvumas. Šiandien P. pataisė mane:
– Dekoratyvus mąstymas.
Tai reikštų „paviršinis“, „lėkštas“, „gražmeninis“.
Gyvenimo dovanos
Didžiausioji ištiko bene vieną rudenį. Druskininkuose, per poezijos vakarą, kai dar paauglė dukra, šykšti švelnių žodelyčių, atsiuntė man raštelį: „Tėveli, aš tave myliu!“
Ir piešinukas, rodos, gėlė...
Brangesnė nei kokie žemčiūgai.
Tavo vaiko meilė.
Fragmentas
Šviesiaplaukė mergaitė su švarple viršutinėje lūpoje skaito istorijos vadovėlį ir klausia savo tėvą:
– Tėveli, kas yra poligamija?
Tėvas:
– Vakarų kultūrose vienam vyrui skirta viena moteris, o senovės kultūrose buvę kitaip...
Mergaitė (l. rimtai):
– Tai man tavęs labai gaila.
Tėvas (sutrikęs):
– Kodėl?
Mergaitė:
– Įsivaizduok, kad tau būtų tekę gyventi su dešimt tokių pikčiurnų kaip mūsų mama.
Gegužės 21, sekmadienis
Apie poeziją
Užsienietis, vartydamas mūsų poezijos bibliografijos knygą, paklausė:
– O kur čia moterys?
Budinčioji:
– Buvo dvi, bet numirė...
Gegužės 22, pirmadienis
Parodoje – nuogirdos
– Ar matėte šitą?
– O kas čia pavaizduota?
– Generolas dulkina valytoją... Matot, generolui nesvarbu, ką dulkinti, o valytojai nesvarbu, kas ją dulkina.
Zigmas Zinkevičius
Mokslininkas, andai dėstęs ir man. Šiandien patvirtino faktą, kad užtenka duomenų nukelti lietuvių raštijos pradžią į Mindaugo laikus (300 metų iki Mažvydo), pirmieji poteriai į lietuvių kalbą versti ne iš lenkų, o iš vokiečių kalbos. Irgi Mindaugo laikais.
Be to, raštijos anuomet būta ne viena, o net trimis lietuvių kalbos rūšimis ar pokalbėmis...
Iš valkatynų
Pavasariop gražiausiose paupio pievelėse, po sedulom, po vinkšnom, po sulaukėjusiom obelim, atsiranda senų fotelių, kartais netgi sofų... Ant jų įsikuria linksmuoliai ir linksmuolės. Ulionės tetrunka kelias paras. Paskui – žiū, jau pradeginti dangalai, seni treningai, nuorūkos, buteliai... Toliau – dar gražiau. Vienąryt būtinai pamatysite viską plaukiant upe...
Gegužės 23, antradienis
Šeivamedis
Veisūnuose jų gausu. Ir senojoje mūsų sodybvietėj. Kartais aš jų neskirdavau nuo kitų panašių krūmų. Žydi baltom putom... Smirdi.
Šeivamedžiu luptas vaikas
Bus paliegęs ir nesveikas...
Tikėta, kad į šį medį įsimeta raganos... Dažnai minimas J. Bobrowskio poezijoj. Kaip laukinė dvasia – maumas...
Vaikystėje darydavom iš jų... kandiklius. Mat šakos – tuščiavidurės, lengva „išgramdyti“ medieną.
Stulpelis
Sprogo, sprogo, išsprogo.
Žydi ir dar pumpuruoja
Alyva sulig stogu, –
Kai stogas važiuoja...
Gegužės 24, trečiadienis
Man jūros per gilios, tau – kalnai per aukšti... Bet labiau prie laiko tiktų šiandien girdėtoji –
Yra tokia šalis,
Graži kaip futbolas...
Matuoklė
Kultūros lygis matuojamas pagal tai, kaip žmonės elgiasi su Anapilin išėjusiais. T. y. mirusiais.
Karo dėsnis
Žmonės ima fanatiškai kautis tada, kai kovos pasiekia jų duris. Laimi ne bailus, o beatodairiškas žmogus.
H. Č.
Įmanomas jo eilių variantas:
Varnėnas (pauzė), kregždė (pauzė),
Donelaitis (pauzė)...
Ir taip be galo – išsigandusio žmogaus balsu.
Lakštingala... Žvirblis... Maironis
Gegužės 25, ketvirtadienis
Beveik D. Poška
Nejudink žemės viduryje vasaros,
Kitaip vietoj derliaus šventės bus vargas ir ašaros.
Jei žemę per balandžio liūtis kasinėsi, nei vaisių, nei žiedų neturėsi.
Metaforos
„Skaistykloje“, XXI g., 100 – kalba poeto Stacijaus vėlė:
O, kad galėčiau būti tarp gyvųjų,
kada Vergilijus gyveno, – tremtį
dar vienai saulei rinkčiausi geruoju!
Vertimai į vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių kalbas čia renkasi ne „saulę“, o „metus“.
Suprantama, bet senojoj italų (ir lotynų) kalboje „viena saulė“ suprantama ir kaip vieni metai.
Jeigu sakai „metus“ – metafora žūsta. Kitas dalykas, kad daugelis senųjų metaforų nūnai nesuvokiamos, skamba kaip kasdienė kalba.
Pavyzdžiui, kūrenamos malkos krosnyje...
Viename eil. („Pėdos“, 1966) buvau pavartojęs:
ir kalba nenoriai
ugnis prijaukinta...
To nesuprato anuometiniai redaktoriai.
Beje, ir visas eilėraštukas reiškė tik senųjų vaizdinių atminimą:
Stalelis medinis
Pavasarį krustels,
Sapnuoja tėvynę
Dvi katės ant krosnies...
„Atgijęs“ stalelis siejosi su sprogstančiais medžiais, o katės kilusios iš sen. Egipto...
Kūryba
Tik įsigilinęs į Dantę (o ypač versdamas) imi suprasti tiesą – kaip giliai įsiskverbti į žmogų, užvaldyti jo sielą geba pati idėja. Kūrimas.
Čia esama dieviškumo. Kaži kas dieviška.
Dabartis? Nei idėjų, nei traukos.
Ir dar: geriau juodas vargas, tremtis, kalėjimas, neviltis, išprotėjimas nei... pasidavimas.
Anksčiau pirkdavo komunistų partija (valstybinė ideologija), dabar – komersantai, prakutę, bet neišprusę.
Šešėlio mistika
Andai skaičiau knygą „Šešėlis vokiečių literatūroje“. Teisingiau – antologiją.
Viena iš J. Bobrowskio poezijos knygų vadinosi „Šešėlių krašto upės“ (visa tai, kas mirę, kas likę atminty, kas jo gyvenime matyta ir patirta). Daugiaprasmė metafora. G. Aigi buvo atsiuntęs man savo rašytąjį („Suhrkamp“ leidyklos užsakymu) straipsnį „Šešėlis rusų poezijoje“. Dalį buvau išvertęs.
Prisiminiau visa tai versdamas Alighieri. Ypač baugi (mistiška) „Skaistyklos“ XXI giesmė, kur pasirodo romėnų poeto Stacijaus vėlė. Jis pasakoja apie savo gyvenimą, galop suklumpa, iš Dantės lūpų išgirdęs, kad jį (Stacijų) įkvėpęs Vergilijus stovi priešais...
Jau Stacijus parpuolęs ant kelienių
ir trokšta apkabinti, bet vadovas
sušunka: „Liaukis! Šmėklos mes, vargdienės!“
„Kas per kaitra! – tas tarė atsistojęs. –
Manoji meilė prie tavęs taip traukė,
kad, apie niekį net nepagalvojus,
Šešėlio kūnas akyse išaugęs!“
P. S. Kokia stipri žmogaus vaizduotė (meilė) gali būti net Pomirtės pasaulyje!
Naktis – šakotieji vainikai, šešėliuojančios lajos, vainikas iš šešėlių...
Kas yra šešėlis mūsų literatūroje?
Niekis?
Betgi dar A. Baranauskas „Dainu dainelę“ yra rašęs: „Už Dunojėlio, kur be šešėlio / Saulelė žmogų apšviečia...“
Ar čia turima galvoje mirties upė?
Lietuvių tikėjime nėra lygybės tarp žodžių „vėlė“ – „dvasia“ – „šešėlis“...
Tam tikra eklektika: vėlės apsireiškia (vaikšto) kaip žaltvykslės, šviesuojantys pavidalai.
Tai, kas svarbu
Vergilijus toje pačioje giesmėje apie Dantę (poetui Stacijui):
Jis turi sielą, mūsų sesę, švarią,
bet žvilgsnis jo kol kas neišgaląstas,
kaip eit? – dangus vienam neatsidaro...
Mūsų laikais visi mano per save pačius pakliūsią į dangų (į aukštybes).
Nenori jokių kelrodžių ir nepaiso jokių kelio ženklų.
Metafizikos griūtys
Žmogus ištroškęs žeisti. Nuosekliai galvojant – bus ir pats sužeistas.
Sužeistas žmogus pradeda mąstyti, išbunda (plg. P. Širvio eil. „Žvaigždelė“ ir jo paties aprašytą eilėraščio genezę – sužeistas karo lauke žmogus guli palapinėje, mato spingsinčią danguje žvaigždę ir... egzistenciškai išbunda).
Žmoniškumas, ryšiai, prisiminimai, ilgesys...
Skausmo prasmė.
Sodybų mirtys Veisūnuose
Ir ta pirkia – išvėpėlė,
Ir lelija – iškrypėlė,
Ir kregždės, kur palėpėje –
Pamišusios, o klykčioja!
Dante apie pažinimą
XXII g., 28:
Tikrovėje dažnai daiktai išnyra,
kurie naudojas savo dviprasmybe,
tačiau ūkuos vis skendi, kas esminga.
ATĖNAI
Lietuva internete
