Sekmadienio postilė

XXI eilinis sekmadienis (Rom 11, 33–36)

O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!

Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?
Ir kas buvo jo patarėjas?
Arba kas jam yra davęs pirmas,
kad jam būtų atmokėta?

Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.

Eismas be tvarkaraščių

Galybė, į kurią atsitrenki tarsi eidamas atbulomis, nesuvokiama ir beribė. Pasijunti laimingas, nors būsena, kurią išgyveni, nepelnyta. Ji ištinka tave tarsi žaibas. Ir staiga pasijunti laimingas savo neįgalumu.

Pamenu, kai lašant kraujui į donoro maišelius ir silpstant jėgoms mintimis kabinausi į Jį kaip į vienintelį, kuris gali padėti ištverti, kol prisipildys ketvirtasis maišelis. Šaukiausi Jo širdimi kaip nieko kito gyvenime. Ir buvo gera. Nepaprastai gera silpnume ir gyvybės dalybose. Tarsi šeštuoju pojūčiu gardžiavausi Viešpaties laimės būtimi. Ieškojau ir dabar tebeieškau, kur tebesitęsia toji Jo gelmė.

„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme“, – pasitinku godžiomis akimis ir širdimi šio sekmadienio skaitinį. Tai gelmė, kuri atsiveria kiekvienam vis kitaip. Atsidaro ir vėl pradingsta, tačiau, kartą jos paragavęs, intuityviai pajunti gyvenimą kitais poskoniais ir atspalviais.

„Nubudau sykį vidurnaktį ir patyriau tai: apėmė jausmas milžiniškos ir tobulos laimės, tokios, kad praėjusiame gyvenime tepajusdavau jos užuomazgas“, – rašė Czesławas Miłoszas.

Intuityvi sielos akistata su Aukščiausiuoju prasideda netikėtai. Esi sugaunamas ir bejėgis prieš Meilės galybę. Meilės, kuri veda anapus baigtinių skaičių, matmenų ir dalybų: mano – tavo. Meilės, kuri nežino, kas yra atlygis. Kaip rašo apaštalas, „kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta“. Meilė, kuri tarsi juodoji skylė praryja tave tam, kad gyventum joje. Viešpaties širdies jėga, kuri nepaaiškinamai dėlioja žmonių likimus.

Tai toji pati išminties gelmė, iš kurios įsčių ritosi atomai ir galaktikos. Dievas, kurio sapnuose steigėsi nuostabiausi fizikos dėsniai ir neapčiuopiama anapusybė. Didingos erdvės ir mažas, silpnas, laisvavalis žmogus.

„Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai“, – kartoju su apaštalu.

Nenuspėjami Jo keliai kiekvieno žmogiškojo likimo įvykių eigoje. Lyg eismas be tvarkaraščių ir žemėlapių. Aišku tik tai, kad toji eiga visuomet kreips Jo link. Nes nėra mikro- ir makrovisatose jėgos, prilygstančios Dievo ir žmogaus traukai.