ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-22 nr. 906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ BERNATOVIČ. Lenkiškasis Vilnius (96) • -jv-. Savaitės kronika [4] (2) • INDRĖ MEŠKĖNAITĖ. hautbois (35) • -rv-. Sekmadienio postilė (15) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas dar gimė Lietuvoje (8) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (17) • JURGA TUMASONYTĖ. Atimtis (3) • GERDA VENČKAUSKAITĖ. Pasirinkimai (3) • MINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (6) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (3) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasPaulas Bankovskis: turiu pasakoti Anai. Ir sauJURGIS KUNČINAS. Pasakojimai (2) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikas (1) • TAHIR SHAH. Kalifo rūmai (9) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Haiku (48) • KAMILĖ VALENTUKEVIČIŪTĖ. Indigo dangūs (47) • Bank of Santa Miestia (497) • Kai lyja, man liūdna. O kai liūdna, man linksma (606) • 2008 m. rugsėjo 5 d. Nr. 33 (907) (10) •

Atimtis

JURGA TUMASONYTĖ

[skaityti komentarus]

Janė guli lovoje ir nieko nesupranta. Janė guli lovoje ir šlapinasi. Janės kambaryje tvanku, į langą daužosi musės, rytas. Ji nustemba, kad šlapimas nė kiek neatvėsino, ir patempia lūpą. Janei tikriausiai aštuoniasdešimt. Nors gal ir ne.

– Ei, ei, ei... – kriokia Janė nepakeldama galvos nuo pagalvės.

Už durų pasigirsta lėti ir sunkūs žingsniai. Beveik galima suskaičiuoti: viens... du... trys... ketur... Bet skaičiavimas Janę gąsdina ir ji tiesiog laiko patempusi lūpą, retsykiais sumirkčiodama akimis. Durų rankena nulinksta ir į kambarį įeina vyras. Labai stambaus sudėjimo. Vyro plaukai tamsūs, pusilgiai ir riebaluoti. Jis dėvi šampano spalvos marškinėlius ir dėmėtus džinsus.

– Labas rytas, mamule, – sako jis. – Flora tau jau taiso pusryčius – grikių košę su tunu ir citrinomis.

– Ne, nenoriu ir nevalgysiu, – papurto galvą Janė ir išgirsta, kaip trekšteli kažkoks kaulelis kakle. – Aš tik norėjau, kad paaiškintumėt man, kas aš esu ir kas mane čia paguldė.

Janas sutrinka ir pasistato taburetę šalia Janės lovos. Atsisėda. Ant pilvo susigarankščiuoja trys kalniukai. Pasimato kraštelis bambos. Kraujui sunku aprūpinti deguonimi tokius impozantiškus atsikišimus. „Užtai jo pilvas baltas“, – apibendrintai pagalvoja Janė.

– O kada tu pastebėjai, kad čia guli? – pasilenkęs ties Janės galva sušvabžda jis. Iš burnos tvoksteli šaltai rūkyta dešra.

Janė susimąsto. Užsimerkia. Jos vokai truputį trūkčioja. Prieš akis išvingiuoja stiklinės vitrinos, o po stiklu – porcelianinės lėlės. Lėlių rūbai apsiuvinėti perliukais ir veidrodukais. Blizga. Ant vienos vitrinos padėtas kasos aparatas, Janė nuspaudžia mygtuką „Cash“ ir aparatas ima spausdinti čekį. Janė apsidairo aplink parduotuvę. Parduotuvė labai matyta. O kaipgi, viskas labai paprasta! Kitados, tikriausiai labai seniai, ji dirbo kasininke. O gal ne? Gal tik vieną dieną perėjo kitapus gatvės ir nusipirko suvenyrinę lėlę? Jeigu ji išvis kur nors ėjo. Kasos aparatas vis dar spausdina. Čekis apsivynioja Janei aplink čiurnas, pakinklius, šlaunis, krūtis ir ima veržti kaklą.

– Mamule, ar viskas gerai? – pajudina petį Janas ir ji atsimerkia.

– Štiš, – tyliai sako Janė ir vėl truputį nusišlapina.

Janė nežino, kiek dabar valandų ir kur prapuolė storulis. Po apačia sausa. Janė guli lovoje ir jai sopa kaklą. Ir atsitik tu man tokiam dalykui, kad vieną dieną pabustum svetimoje lovoje!

Janė ištiesia prieš save ranką ir tyrinėja išsišovusias gyslas ir rusvomis strazdanomis nusėtą odą. Labai nepažįstama ranka. Janei atrodo, kad jos rankos turėtų atrodyti kitaip. Ji norėtų atsikelti, bet jaučiasi pavargusi.

Pagulėjusi dar keletą minučių, nugirsta ilgą moterišką dejonę. Kitapus sienos. Lyg ir kažkas sugirgžda. Janė pagalvoja, kad nebejaučia geismo. Nesupranta, kur jis galėjo dingt ir ar išvis buvo. Bet jei nebuvo, tai kaip ji jaustų, kad kažko trūksta? Dėl visa ko ji pasitikrina savo lyties organus ir tikrai – jokio geismo požymio.

Trumpam šmėkšteli ilgos, plaukuotos kojos, patalynė su geltonais žirneliais ir šlapias bučinio atspaudas. Janė kitados sanguliavo su vyru. Arba tik žiūrėjo erotinį filmą. Kinas tikriausiai susideda iš tamsos ir mirguliavimo. Jokio ryškesnio pėdsako, kad ji kada žiūrėjo konkretų filmą. Labai painus reikalas.

Janė apsiverčia ant dešinio šono ir mėgina atnarplioti, ką prisimena iš vakar. Nieko. Visas laikas kažkur dingo. Janė mąsto, ar gali taip būti, kad ji niekada neturėjo laiko.

– Ar aš kada turėjau laiką? – dusliai sušunka ji.

Po kiek laiko pasirodo Janas. Jis mūvi siauras trumpikes, veržiančias tuklius šonus.

– Kaip sakei, mamule? – paklausia, o jo veidas primena rausvą mėnulio pilnatį.

– Laiką. Laiką ar aš turėjau? – iškošia Janė.

– Na, laiko šaukštais nepaturėsi, – sako Janas ir paliečia Janei kaktą. – Šalta, – atsidūsta.

– Aš nieko neprisimenu, – proverksmiais sako Janė.

– Taip, taip, žinau, mamule, – palinguoja galvą jis.

– O kodėl tu vadini mane mamule? Mes giminės?

Janės galvoje ir vėl kažkas aptemsta ir ji užsimerkia.

Į stiklą daužosi musės. Karšta. Janė atsimerkia ir pastebi, kad guli lovoje. Storulis dingęs, tačiau jo vietoje stovi moteris. Apkūnoka raudonplaukė su auskaru po lūpa.

– Mamule, pasižiūrėk, tai aš – Flora, – sako moteris ir nusišypso.

– Grikių košė, – sako Janė.

– Ne, mamule, ne košė. Atnešiau tau obuolių tyrelės su kotletukais, – sako ji.

Ir tikrai, ant stalelio, netoli Janės lovos, padėta lėkštė.

– Kas tu?

– Flora, mamule.

– Mes giminės?

– Beveik.

– O kas aš?

Flora neatsako, bet pakedena pagalvę ir sodina Janę valgyti tyrelės.

– Kodėl aš nieko neprisimenu, – maldaujamai paklausia Janė.

– O argi tu turi ką prisiminti? – vėl nusišypso Flora.

Janė užsimerkia. Mato išsipūtusį pilvą. Daug saldainių popierėlių, atversta knyga. Kokia tai knyga? Charmsas? Kas tas Charmsas? Ne, autoriaus nesimato. Ji guli po obelimi. Nors gal ten kriaušė. Jei ten išvis medis. Pilve tikriausiai kūdikis arba ji nusipenėjo. O kūdikiai gali apsigimti nuo saldainių? Palaukit, betgi ji frigidiška. Gal kas išprievartavo. Siaube.

Janė vėl atsimerkia, paklaikusi iš baimės.

– Flora, tu mano vaikas?

– Ne, mamule, tu neturi vaikų, – sako Flora ir paėmusi šaukštą tiesia jį prie Janės lūpų.

– Kaip aš čia atsiradau? – suvapa Janė, tačiau Flora spėja sugrūsti rūgščią masę į burną ir Janė nebegali klausinėti: turi kramtyti.

Čept čept čept – lyg girnomis mala maistą Janė ir nesupranta, kodėl taip sunku judinti žandikaulį. Labai varginantis užsiėmimas.

Pavalgiusi ji pasijunta kiek stipriau ir nori keltis, tačiau Flora neleidžia:

– Pervargsi mamule, pervargsi.

– O galėsiu pavaikščiot vėliau, ką?

– Ne, mamule.

– Ir kodėl gi negalėsiu?

– Tu greitai mirsi, – išberia ji.

Ir Flora pasišalina. Išsineša pustuštę lėkštę.

Janė susimąsto apie mirtį. Nuo ko ji gali mirti?

– Ei, ei, ei! – šaukia Janė.

Į kambarį įeina Janas. Vėl su džinsais ir marškinėliais. Atneša stiklinę vandens.

– Atnešiau stiklinę vandens, – patvirtina Janas ir duoda stiklinę Janei.

Tačiau jos ranka dreba ir tenka padėti stiklinę ant stalelio.

– Toji moteris sakė, kad aš greit mirsiu, – sukužda Janė.

Janas prisėda ant lovos krašto ir paglosto Janei galvą. Janė neturi plaukų.

– Taip, mamule, – sako Janas ir jo akyse sublizga gleivės.

– O ką aš veikiau gyvenime? Ar gera buvau? – klausia Janė.

– Nežinau, mamule. Tavo praeities nėra.

– Kaip nėra?

– Na, tu neperėjai tokių etapų kaip vaikystė ar vidurinis amžius.

– Tai kaip aš atsiradau?

– Tiesiog.

– O kodėl čia?

– Atsitiktinumas. Mes šiaip norėjom kūdikio.

– O, siaube... – Janei dygiai sumaudžia širdį ir ji gailiai pravirksta.

Janė verkia ir dreba. Kaip drebulė, jei drebulės dreba. Ateina Flora, nešina ramune. Pamerkia ramunę į vandens stiklinę. Atsistoja šalia Jano ir padeda ranką jam ant peties. Janė vis kūkčioja. Širdį duria vis smarkiau.

– Kartais Dievas suklysta, – liūdnai sako Flora.

– O kas tas Dievas? – sušvokščia Janė.

Ir miršta.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


129395. Katė2008-08-27 16:40
Ar tikrai Atimtis?

130643. rb :-) 2008-09-09 01:23
tikrai geriau "Atimtis" nei būtų kokia "Atmintis". o šiaip išties įdomus ir geras tekstas.

130718. gama2008-09-09 17:17
mokinukiškas paistalas, pasiskaičius absurdo literatūros

Rodoma versija 35 iš 36 
0:35:39 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba