ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-22 nr. 906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ BERNATOVIČ. Lenkiškasis Vilnius (96) • -jv-. Savaitės kronika [4] (2) • INDRĖ MEŠKĖNAITĖ. hautbois (35) • -rv-. Sekmadienio postilė (15) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas dar gimė Lietuvoje (8) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (17) • JURGA TUMASONYTĖ. Atimtis (3) • GERDA VENČKAUSKAITĖ. Pasirinkimai (3) • MINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (6) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (3) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasPaulas Bankovskis: turiu pasakoti Anai. Ir sauJURGIS KUNČINAS. Pasakojimai (2) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikas (1) • TAHIR SHAH. Kalifo rūmai (9) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Haiku (48) • KAMILĖ VALENTUKEVIČIŪTĖ. Indigo dangūs (47) • Bank of Santa Miestia (497) • Kai lyja, man liūdna. O kai liūdna, man linksma (606) • 2008 m. rugsėjo 5 d. Nr. 33 (907) (10) •

Namas Tbilisyje

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saudados el Nasrah nuotrauka

Namas Tbilisyje, apaugęs vynuogėmis, apkarstytas skalbiniais, su mažu kniaukiančiu kačiuku tarputvoryje: toje gatvėje, kurios pavadinimo net neatsimenu, bet ji netoli Rustavelio prospekto, reikia sukti kažkur ties kavine su reliktine „Beatles“ iškaba. Kai naktį mums buvo atidarytos to buto durys, iškart supratau, kad patekome į muziejų. Du aukštai ir du balkonai, iš kurių matosi vaisių turgus: rytais jame pirksime arbūzus ir ką tik nuskintus, jokiose parduotuvėse taip nekvepiančius persikus. Antikvariato dvasia, žmogui nuspėjamais bruožais priklausę baldai, porcelianas, krištolo taurės; jo biblioteka visiškai neįskaitoma gruzinų kalba, jo rašomasis stalas su Biblija, fortepijonas neveikiančiais svarbiaisiais klavišais. Vėliau lauke pastebėjom memorialinę lentą: 1906–1915 metais ten gyveno rašytojas Važa Pšavela. Šeimininkai tą patvirtino. Bute neįrengtas muziejus, jų nesteigia net žymiesiems gruzinų kino režisieriams, tiesiog nėra tokios mados. Automobilyje, kuriuo buvom atvežtos iš oro uosto, radau laikraštį „Georgia Today“ – sudomino tik Šv. Jurgio pantomimos teatras ir pastatymas vaikams – apie Pikoliną, tačiau nueiti neužteko laiko. Daug kam neužteko laiko, nors niekur neskubėjome. Be to, lyg ir nepasiėmėme snobiškų apdarų, o kokia prasmė be jų rodytis teatre, kuriame vis vien nesuprasi nė žodžio? Teatras kartais gali įvykti ir gatvėje, juolab kad toji tauta turi ryškaus prigimtinio artistiškumo, karštą polinkį į kūno kalbą ir tostų mokyklą. Miegamajame nuo šilto vėjo daužėsi neužkabintos langinės, ir jau pačią pirmąją naktį sapnavau, kad iškritau iš trečio aukšto, kuriame gyvenau vaikystėj. Kūno trenkimosi į žemę pojūtis buvo ypač tikslus. Sapnų įspūdžiai daug stipresni negu kelionių. Jie patvirtina ir narkotikų vartojimo beprasmybę: tos pačios būsenos patiriamos sapnuose, neprievartaujant organizmo, tiesiog išlaukus savo onirinės eilės.

Nekenčiu keliauti. Seniai pastebėjau, kad tik kokie 2% kelionėje patirtų įspūdžių, net jei ir piligriminių, vaizdais sutampa su tavo pajautomis. Kelionė, atrodytų, turi tapti egzistenciniu įvykiu, o netampa. Vidinė kelionė dažniausiai yra bėgimas nuo ko nors ir troškimas pasveikti. Netikinčiojo piligrimystė, eliminuojanti visus iš amerikiečių pavogtus dūsavimus ir aikčiojimus, neva išreiškiančius susižavėjimą ir pagarbą šeimininkams. Užtat sąmoningai negyvenu kelionių ritmu, man nieko nereiškia San Fransiskas ir Paryžius; žinau ir nesigėdiju prisipažinti, kad laiko ir erdvės sąnaudose aš pati esu pasaulis. Tokioje kelionėje nesvarbu miestų pavadinimai, kaip ir vardai daugelio sutiktų žmonių. Be to, tyliųjų poreikių žmonės labiau mėgsta stichiškas, ne planingas keliones. Jie iš anksto žino, kad niekam nereikės demonstruoti nuotraukų, atsiskaityti už sukartus maršrutus, varginti žmones savo neva ypatingais patyrimais. Keliaudama planingai, priverstinai tempiu save link statistinės mano amžiaus ir statuso merginos, instinktyviai bijodama turbūt bendrojo išsilavinimo spragų. Kaip tai komiška ir gailu. Juk iš tikrųjų nelaukiu ateities, net jeigu man gerai klotųsi. Gyvenime aš neturiu jokio tikslo, išskyrus tą, kad sulig kiekviena diena vis labiau mirštu, užsidirbinėdama amžinybę. Neieškau gyvenimo draugų, neieškau laimės, neieškau net įspūdžių. Štai ir dabar, regis, atvažiavau į šią atsitiktinę šalį jau įsimylėjusi ir trokšdama nebent išsimylėti. Nebent persiimti jos neramumais ir dar kartą patirti laisvės aspiracijas; susirgti politine brolyste ir valstybingumo paralelėmis. Iš anksto pasiruošiau po kelionės apimsiančiai depresijai, kai reikės atremti neva susidomėjusių bičiulių atakas. Nesuvokiu, kaip tie bičiuliai sugeba imituoti mandagųjį smalsumą. Galbūt mokykloje jie labai mėgo geografiją, o gal yra tokio auklėjimo – nuolat demonstruoti įkyrų dėmesį. Koks beprasmis klausimas, vis dar trikdantis mane: ar patiko? Lengviausia į tokį atsakyti: ne.

Pirmoji svetimumo žymė: raštas. Gatvėje neprisikiši į galvą jokios nereikalingos informacijos – neperskaitai nė vienos iškabos, gali skaityti tik bendravardiklinamų bruožų veidus, prieskonių kvapus, tortus parduotuvių vitrinose. Gana svetima, kad pro šalį eina popai su vaikais už rankų, žmonės masiškai žegnojasi prieš šventyklas ir netgi tolokai nuo šventyklų, stovėdami įvairiomis kryptimis; kiti vidury alėjos meldžiasi ant kilimėlių, pasisukę Mekos pusėn, o dar kiti nešioja peisus ir skrybėles. Beje, patys gruzinai neblogai išmano islamą ir, vartodami praktines tos religijos sąvokas, kartais kelia dviprasmišką ar net triprasmišką įspūdį. Laimingi gruzinų vaikai, savaip išdidūs, įsikibę į šventikų rankoves. Neaiškios tautybės moteris narkomanės veidu, išdaužytais dantimis; kaulija pinigų savo čia pat ant šaligatvio cemento verkiančiam kūdikiui. Kažkodėl mąstau apie froidiškus jo vaikystės prisiminimus, kurie jį neabejotinai ištiks, praslinkus keliems dešimtmečiams. Pagyvenusios gotės su impozantišku grimu, maloniai besišnekučiuojančios su jaunutėmis, irgi gotuojančiomis paauglėmis. Grupėmis dirbantis Rustavelio alėjos mailius itin grėsmingas: mačiau, kaip į šaligatviu einantį žmogų teatrališkai žliumbiantis berniūkštis taip įsikibo rankomis ir kojomis, kad niekuo dėtas praeivis buvo priverstas vilkti jį kelias dešimtis metrų, o knypava kitų mažamečių čigonų bėgo iš paskos. Ir vis dėlto čia jau nebėra tiek skurdo kiek Piteryje, nors gatvės kultūra panaši: sąžiningiausiai dirba pusryčių nevalgę rytiniai gatvės muzikantai. Patekome į kažkokį šizofrenišką arealą šalia filharmonijos: ten unisonu skirtingas arijas repetavo dainininkai. Toje vietoje man buvo įdomus tik bendras garsas, kakofonija. Tas garsas tinka Tbilisiui. Arba tylus pianinas pro atvirą langą su tinklėtomis užuolaidomis ir pelargonija, saulėtą popietę sėdint ant šaligatvio. Skambinti juo galėjo tik vaikas: su klaidomis, bet nuoširdžiai, badmintoną žaidžiančių mergaičių taktų fone. Gretimais – apleistos cerkvės prieigos: gal septyni vienos vados šunyčiai, meiliai cypsintys pro mediniais karkasais apkrioglintos šventyklos duris. Ir bet kokį lojimą užmiršę šunys, taikiai slankiojantys siaurutėlėmis gatvėmis paskui vaikus. Jų gyvenimas susipynęs. Susiklojęs tarsi siauri, pailgi grindinio akmenys. Plevenantys dienos syvuose tarsi skalbiniai ant vienos virvės. Šiame mieste jie visi saugūs, jie vieni kitų.

iliustracija
Saudados el Nasrah nuotrauka

Nežinojome, kad taip staiga kils karas, todėl neatleistinai linksminomės. Kiek toliau už muzikinio teatro, kuriame Šaliapinas pradėjo savo karjerą, sugalvojau išsiburti pas amžinai nėščias serbų čigones. Buvo smagu, už būrimą sumokėjau vieną larį. Jokių pinigų čigonės iš manęs dar niekad neatėmė, o štai aš jau galėčiau rašyti būrimo praktikos patarimus. Tbilisio raganos neparodė nieko naujo: tarptautinis pinigų viliotinis, plaukų rovimas, optiniai fokusai ir užkeikimų nuėmimas. Dar, tiesa, tos kalbos, apie kurias irgi būčiau linkusi parašyti atskirą traktatą, bet nesu psichologė. Esu šiaip mėgėja, nevengianti progų pasimokyti manipuliavimo technikos ir pereiti į dar vieną asmens kokybės lygį. Čigonės yra mano sritis, laisvalaikiu aš jas tyrinėju. Kartais galvoju, kuo nuo jų skiriuosi. Jeigu būčiau gimusi karmiškai tam palankioje terpėje ir patyrusi tą patį auklėjimą, šiandien būčiau viena iš jų. Ši pramoga, beje, yra daug pigesnė už kalnų slidinėjimą (jei nesinešioji didžiulės sumos; mat prasidėdama su jomis kaskart rizikuoji prarasti viską, ką turi piniginėje), o gaunamo adrenalino kiekis panašus. Jei prasidedi turėdama su savimi nemažą pinigų sumą, potyriai būna dar ekstremalesni. Prajuokino, kad į pilkąjį larį Tbilisio būrėja atsisakė vynioti mano plauką, mat banknotas „grabo spalvos“. Aišku, ją domino gelsvos penkiasdešimtinės ir šimtinės. Ilgokai koketavau, traukdama iš jos tą slaptąją profesinę informaciją, kurios man reikėjo. Būrimas yra intymi ir labai subtili paslauga, kai tiksliai žinai, kam ji tau reikalinga. Būrimas yra visai netoli poezijos, o čigonės, jei moki su jomis dirbti – nesusivokusi pitijų ir heterų gentis. Mūsų kraštuose tai apleistas ir neišvengiamai suvulgarėjęs reiškinys, mažai praverčiantis ugdant sąmonę. Bet kiekvienas brandžiu save laikantis žmogus turėtų bent kartą gyvenime išsiburti pas čigonę – pasitikrinti savo psichines galias arba susimokėti už hipnozę.

Tbilisyje pirmąkart nuėjau į mečetę. Islamu piktybiškai nesidomiu, tačiau klūpėdama ant arabiško kilimo ir žiūrėdama į jo nepažeidžiamą ornamentą, staiga suvokiau pasaulio tvarką ir, man regis, Dievas ten išklausė mano maldas. Mėlynos plytelės su augalų motyvais subordinavo visas egoistines mintis: nieko daugiau už Alacho galybę. Lauke pliaupė lietus. Mečetė stovėjo tuščia, joje nieko nebuvo. Tik vėliau atėjo tamsaus gymio jaunikaitis su labai gražiai apsiskarojusia mergina. Iš to, kad jaunuoliai nepaisė skirtingų lyčių buvimo šventykloje pusių tvarkos ir nė sekundės neatlipo vienas nuo kito, supratau, kad mečetė liberali. Skirtingos pusės čia buvo virtusios bendromis, Koranas – Giesmių giesme. Nejučia pasukusi galvą, pamačiau, kaip, prieš atsiversdamas šventraštį, jis pabučiavo savo mergaitę. „Kaip tat revoliucinga“, – pagalvojau ir susidrovėjusi išėjau. Lyg An American in Paris .

Religinių prekių krautuvėlėje sena stačiatikių vienuolė rinkosi savo kasdienio gyvenimo reikmenis taip pat atidžiai, kaip mes prekybos centre renkamės duoną ir sūrį. Paveikslėliai su šv. Ninos atvaizdu čia buvo sveriami gramais ir kilogramais, visi kiti mediumai taip pat viliojo blizgančiais paviršiais ir konkuravo tarsi manekenės. Radau vos vieną rūšį liturginių smilkalų, kurie man patiko. Nemėgstu šampūno ar indų ploviklio spalvos smilkalų. Jų ir kvapas, tiesą sakant, paprastai būna kaip šampūno. Nusipirkau kičinę, tačiau gana retą ikoną: šv. Jono Krikštytojo galva kraujo sklidinoje lėkštėje. Laikausi pamaldumo Jonui Krikštytojui; visa savo biografija man tai vienas labiausiai imponuojančių šventųjų. Niekada nesikreipiu į, tarkim, Paulių ar Petrą, nesu užmezgusi su jais asmeninio mistinio kontakto. O štai Jono Krikštytojo savarankiškumas ir rūsti laikysena visada buvo įkvepiantis pavyzdys, kaip nekompromisiškai reikia gyventi. Juk tai nuo pirmos savo gimimo minutės stebuklingas vaikas; tėvas Zacharijas, jam gimus, išėjo iš nebylystės ir pasakė vieną gražiausių Biblijos pranašysčių. (Kartais sugaunu save galvojančią, kad po mirties norėsiu susitikti ne su draugais ir artimaisiais, o su Biblijos personažais.) Gatvėje prie cerkvės nusipirkau ir storą ryšulį liturginių žvakių už du larius. Laibų, aitriai kvepiančių tikru vašku, rankų darbo. Rudenį deginsiu namuose, ties ikonomis. Dėl kvapo. Anksčiau jos man būdavo reikalingos maldai. Nes kai jaunystėje meldiesi, tai lyg ir privalai kažkur žiūrėti, kad susikauptum. Vėliau praeina.

Jaukios, paryžietišką vėjavaikiškumą mėgdžiojančios Šardeno lauko kavinės su „Švyturio“ marškinėliais apsirengusiais padavėjais: vakare čia grojamas džiazas ir renkasi aukštesnioji, labiau prasigyvenusi klasė arba bohemiškai nusiteikęs pinigų turintis jaunimas. Kol tuštinome vyną, aplinkui lyg per sapną ėmė lakioti rausva fėja apsirengusi penkiametė su perregimais sparnais; mergytė neprašė pinigų, ji tiesiog būrė, mosikuodama stebuklinga pasidabruota lazdele. Daviau fėjai saldainį „Meška šiaurėje“, liudijantį, kad mes iš toli, irgi iš laisvo pasaulio, meškų ir Šiaurės krašto. Nenufotografavau jos, nors ji buvo esminis, su niekuo nekonkuruojantis mediumas. Tradicinėje turistų fotografijoje mėgstu tik labai netikėtus rakursus. Neteisingą kompoziciją, kai visi būtiniausi objektai nukandami, paliekant vien ką nors labai nereikšminga, kad atspindėtų tokio kadro beprasmybę. Todėl niekam kelionėje negali patikti, kai juos fotografuoju. Beveik niekas ir nebeprašo. Lygiai taip pat kietasprandiškai nesuprantu turistinių nuotraukų greta paminklų, rodančių, kad į neokupuotą teritoriją koją įkėlė mano, baltaodės europietės, pėda. Fotografavimas lyg ir turėtų daryti kelionę saugią (saugojiesi nuo tiesioginio akių kontakto ir taupai atmintį), bet iš tiesų jis daro ją planingą ir šleikščiai pragmatišką (parsiveži daug vizualaus turto). Kas iš to, kad archyvuoji kiekvieną savo žingsnį. Vagi tai, kas tau nepriklauso. Nepriklauso nė vienu milimetru, net menkiausia onirine detale. Fotografijoje laikausi primityvios premisos, kad tie vabaliukai, gruziniškos dievo karvytės, kurias eidama netyčia sutraiškau, už mane didesni. Nesu verta jų atvaizdų. Verčiau jau kaltinkite naivumu, tik palikite tikėjimą nematomybe. Naivumas puošia.

iliustracija
Agnės Jurčiukonytės nuotrauka

Gruzinai man nepaprastai patiko. Jų vientisas laimingumas, tostų išmintis ir tuštybė, neužmušamas romansų radijas su įvairiomis „Suliko“ variacijomis (įkvėpęs mus naktį padainuoti „Oi griežle, griežlele mano“ rašytojo balkone). Jų prigimtinė karštybė, patriotinės jausenos, ištikimybė tradicijai ir naivus atvirumas, natūralus grožėjimasis pasauliu, jo geismas: vaikui tą reiškia dar neišvyniota dovana. Jie nežinojo, kur man ieškoti „Užkeiktųjų vienuolių“, bet žinojo, kur ieškoti antikvarinių daiktų. (Garsiojoje barachlo turgavietėje kažkas bandė įsiūlyti nardus, neaiškios dinastijos stalo sidabrą, kone ligi pečių užsitraukiamus guminius žvejybos batus ir plastikinį televizoriaus dugną. Ėmiau intensyviai galvoti, kam gali būti reikalingas televizoriaus dugnas. Juk parsinešęs tokį namo žmogus užsinorėtų pats susitverti visą televizorių. Sendaikčių turgaviete nuoširdžiai susižavėjau, jos pardavėjai pasirodė kaip slaptos misijos vykdytojai, ugdantys praeivių kūrybingumą.) Gatvės prekyboje dairiausi į gruzinų poezijos antologiją rusų kalba ir knygas apie tautinius gruzinų šokius (bet nepatiko leidyba). Padorių knygynų neradome, tačiau gatvėj pavyko sužvejoti religinį žurnalėlį vaikams tais ezoteriškais rašmenimis ir kultinį šių metų birželio mėnesio „Vesiolyje kartinki“. Vaikystėje jį man prenumeruodavo, iš jo mokiausi piešti. Šių dienų surogatas neapsakomai nuvylė: globalizuojančios vaikų nuotraukos, piešiniai ir keli puslapiai, perspausdinti iš senųjų, tikrųjų „Linksmų paveikslėlių“, šeštojo ar septintojo dešimtmečio. Beliko nusipirkti gruzinišką „Cosmopolitaną“. Požeminėje perėjoje, nors darbo valandos jau buvo pasibaigusios, dar gavau gruzinų kompozitorių pjesių rinkinį I–IV klasei. Malonus senukas atrakino sandėliuką su antrų rankų bibliofilų prekėmis. Nutariau išbandyti namų fortepijoną, bet, didžiausiam savo nusivylimui – gal nuo išgerto vyno – neprisiminiau boso natų ir nesugebėjau perskaityti nė vieno takto. O maniau, tokie dalykai nepamirštami. Nuėjusi į miegamąjį, pravirkau.

Tbilisi, mieste, kuriame tokie aukšti medžiai ir toks suspaustas dangus: jis per toli, jis per mažas, dėl jo reikia kovoti, žegnotis, apsigyventi balkone. Ankstų rytą išėjome į snaudžiantį, bet jau sušilusį orą, virpinamą cerkvėse išgiedamų maldų kvantų. Ant šaligatvių mirgėjo sparčiai ryškėjantys šešėliai, daugybė skelbimų (supratome iš vienintelio lotyniško užrašo ir piktogramos) kvietė į jogos treniruotes. Atrodė, visas Tbilisis pamišęs dėl jogos (Vilniuj anksčiau panašiai akis badydavo aikido). Darbas grupėmis Rustavelio alėjoje dar nevyko, čigonės su vaikais akivaizdžiai ilsėjosi prieš rungtynes dėl kąsnio ir dangiškosios tvarkos. Desperatiškai ieškodamos katalikų bažnyčios, sutikome panašiai besiblaškančius čekus. Atpažinome vieni kitus iš žvilgsnių ir judesių. Čekai gailiai ieškojo turizmo centro, nes įsigijo netikslų miesto žemėlapį – gatvių pavadinimai ten buvo taip baisiai klaidinančiai transkribuoti į anglų kalbą, kad nesutapo ištisi skiemenys. Tik vienas iš jų kalbėjo rusiškai, tai reiškia – jų galimybės apsiprasti šiame mieste smarkiai susiaurėjo. Skundėsi, kad Tbilisio policija jiems niekuo negalėjo padėti. Išreiškėme abejonę, ar jų ieškomas objektas apskritai egzistuoja. Mums negalėjo padėti net taksistai, nes katalikų bažnyčios paprasčiausiai nežinojo. Bet jeigu ko nors klausdavai kelio, paaiškinti subėgdavo visa gatvė; jie mostaguodavo rankomis ir vis kviesdavo kitus nežinia iš kur pasipylusius kaimynus. Neįmanomas daiktas, kad Gruzijoje būtum paliktas vienas, apleistas, pasiklydęs. Vis dėlto bažnyčią radome, ją mums atrakino kažkieno iš miego tuo reikalu prikeltas zakristijonas. Joje buvo nežmoniškai daug ikonų, sustatytų dviem eilėm ir nuodugniai pasakojančių ST ir NT istorijas. Ir visose jose dangus buvo aukso spalvos, kaip ir šventųjų aureolės. Tolimas, nepelnytas, tirštas. Nė kiek nepanašus į tikrąjį. Beje, zakristijonas patikėjo mums raktus, prašydamas išeinant pro zakristiją užrakinti ir palikti juos duryse.

Daug namų ir šventyklų skilę nuo žemės drebėjimo, apšepę, autentiško gražumo. Kalno šlaite – vienuolynai ir Venecijos tipo turčių kvartalas su pirtimis. Nesuskaičiuojami balkonai, kurie mūsų nepatyrusiai akiai atrodė nelabai stabilūs (rašytojo bute taip pat, jie savotiškai siūbavo). Skudurėlių medis netoli „Motinos Gruzijos“ statulos, simptomiškai panašios į tris Vilniaus kryžius. Ant jo reikėjo užrišti skarelę ar nosinaitę, sugalvojus troškimą. Vėliau man pačiai pasidarė keista, prisiminus, apie ką aš galvojau. Galvojau ne apie savo kvailus kūrybinius sumanymus ir ne apie nuostabią ateitį; ne apie knygas, kurių jau dabar nekenčiu. Aš galvojau apie tave.

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


129460. Zuikys2008-08-28 03:18
"Gyvenime aš neturiu jokio tikslo, išskyrus tą, kad sulig kiekviena diena vis labiau mirštu, užsidirbinėdama amžinybę" - nors autorė ir giriasi piktybiškai nesidominti islamu, bet islamiška programa visai neblogai veikia pasąmonėje. Žmonės, nesilankykit mečetėse - kartą įėję, negrįšit tokie pat :)

129465. ivs2008-08-28 06:33
liux.

129530. r2008-08-28 15:49
noriu i gruzija

129723. Vija :-) 2008-08-31 11:43
egzotiškas ir labai intriguojantis straipsnis

129730. varna2008-08-31 13:52
Niekad nesupratau tokių žmonių kaip autorė - bastosi po pasaulį, bet iš tikrųjų domisi tik savo pačios kiekvienu pirstelėjimu ir laiko pareiga jį aprašyti.

129739. r2008-08-31 16:26
tiems,kurie nesibasto po pasauli,o platina kelnes busimam mokinukui,tokie pirstelejimai -l reikalingi

129740. r2008-08-31 16:28
dar: lygindama rubus sugebu pabut graziausiose koncertu salese ir baznytelese-tai ne tu,varna,is auksto medzio karksi

129755. ivs > varnai2008-08-31 17:30
tai pareina is anglu kalbos. jie sako "he enjoyed himself in Paris", etc.

129980. d.d.2008-09-03 15:48
labai įdomu. ypatingas pastabumas. o juk kelioninius tekstus rašyti taip nepaprasta.

130048. o varna norėtų,2008-09-04 00:37
kad autorė domėtųsi išimtinai jo pirsčiojimais?

130077. Mag2008-09-04 12:10
Tai vis tik: nuo 1906 ar 1908?

130318. Babelė2008-09-06 11:53
"Ant jo reikėjo užrišti skarelę ar nosinaitę, sugalvojus troškimą. Vėliau man pačiai pasidarė keista, prisiminus, apie ką aš galvojau. Galvojau ne apie savo kvailus kūrybinius sumanymus ir ne apie nuostabią ateitį; ne apie knygas, kurių jau dabar nekenčiu. Aš galvojau apie tave." Giedre, bet jei nekenti savo kūrybinių sumanymų ir knygų, kam tada publikuoji savo straipsnį? Tik tam, kad suintriguotum, kad būdama ten, galvojai apie kažką, ką įvardijai paskutiniame sakinyje? Ar nejauti, kad tai narcizizmas, iš pradžių palepinti skaitytoją egzotiškomis detalėmis, o po to tarsi sakyti - ai ką aš čia... Visa tai niekai. Man patinka tavo rašiniai, bet jei suvoki, kad nori rašyti ir turi ką pasakyti - nemenkink savęs taip viešai, nes tai poza. Ištikimai - tavo.

Rodoma versija 35 iš 36 
0:35:35 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba