Pasirinkimai

– Velniop! – nuaidi Muzikos akademijos fojė.

Štai taip ji nusprendžia, kad šįmet verčiau iš viso nestudijuos, nei varginsis su kokiais nors alternatyviais mokslais.

„Kitą rugsėjį bandysiu vėl“, – pagalvoja Elena, pavydžiai nužvelgia būsimų solinio dainavimo specialybės studentų sąrašą, apsisuka ant vieno kulniuko ir išskuba lauk.

– Nesimokysi – pinigų negausi. Aš – motina, ne melžiama karvė. Susirask kokį darbą.

Ir ji pradeda ieškoti darbo. Tik ne paprastos kasininkės. Ir ne indų plovėjos, valytojos ar padavėjos.

Rytais Elena perka skelbimų laikraštį, skambina, siunčia motyvacinius laiškus. Vakarais nervinasi ir daug rūko, nes arba kažkam netinka ji, arba kažkas netinka jai.

Vieną lapkričio pirmadienį Elena susidomi skelbimu dėl pardavėjos darbo muzikos prekių parduotuvėje. Elena – charizmatiška. Ji išsiunčia laišką su anglių krūvos nuotrauka ir rašteliu: „Jeigu negausiu šio darbo, turėsiu grįžti į kaimą ir į rūsį sunešti anglis.“

Sunku susirasti darbą, jį dirbti – dar sunkiau. Trečiąją darbo dieną Elena muzikos prekių parduotuvėje nebepasirodo.

– Sakiau, kad taip bus, – vypteli mama.

– Gerai bent, kad neapvogė, – šnypščia parduotuvės valytoja.

– Bus labai šalta žiema, – praneša sinoptikai.

Ir Elena nusprendžia atšvęsti.

Pirmasis mano kūnas man patiko. Kojos atrodė stiprios, visi sąnariai puikiai veikė. Galėjau gimti vyru su gausiais optimizmo genais ir raumeningomis blauzdomis. Bet prieš Kalėdas čia pasidarė labai šalta. Niekaip nepavyko rasti anglių, todėl rinkau mėlyno popieriaus kortas nuo langų ir mėčiau jas į ugnį. Kortos sudegė, ir aš supratau, kad tuoj mano kojų raumenys ištrupės ledo skiltelėm. Kad užsimirščiau, pradėjau dainuoti. Dainavau dainavau, kol visai užkimau, tada natas ėmiau rodyti rankomis – kumštis reiškė do, o iškeltas smilius – si; kartu išmokau ir gestų kalbą, tik kad šaltis greitai sutrupino ir mano kumščius. „Koks kurčnebylis be rankų?“ – pagalvojau ir nusprendžiau toks negimti.

Pavasarį troleibuse būna tvanku, ir Elena ant aprasojusių langų pirštu vedžioja įvairius kortų derinius. Jos sugyventinis – antroji puselė, kaip ji pati sako, – šiokiadieniais vairuoja devintąjį troleibusą, o savaitgaliais – į Naująją Vilnią vežantį naktinį autobusą.

– Aš visada sakydavau: tikras vyras taip atsargiai vairuoja, kad jo moteris pakeliui gali lengvai pasidaryti makiažą, – sako ji, atsiremdama į stiklinę vairuotojo kabinos sieną.

– Kad tū ir bie makijiežo tokia vysai nieko, – taria Vadimas ir paspaudžia mygtuką, atidarantį duris.

Kai jie susipažino, Elena labai šventė. Vieną lapkričio naktį, padauginusi alaus ir degtinės, į naktinį autobusą įlipo ne toje gatvės pusėje ir netyčia nuvažiavo į Naująją Vilnią. Iš ten ją Vadimas parvežė iki pat durų. Tada aušo jau visai gražus rytas, o Elena buvo dar visai girta.

– Aš laukiuosi, – ištaria ji ir pirštu brūkšteli per aprasojusią vairuotojo kabinos sieną.

– Tada tau reikietų nieberūkyci, – sako Vadimas ir uždaro troleibuso duris.

Kai radau savo antrąjį kūną, jis jau buvo su defektais. Būčiau gimusi astma sergančia moterimi. Rytais namie gerdavau balintą kavą, o jos tirščiais trindavau ir trindavau kempinę primenančius plaučius, kad užkaišyčiau visas skylutes. Vakarais bare siurbdavau degtinę, o grįždama jos likučiais šlakstydavau pavasarinėse piktžolėse besimurkdantį taką – kad kitą vakarą surasčiau kelią. Vieną naktį mane partrenkė autobusas. „Ir gerai, – galvojau. – Vis tiek buvau negraži.“

– Miegi? – pusbalsiu klausia Elena ir vis stipriau krutina Vadimo ranką. – Ar miegi?

– Kas? – praplėšia akis Vadimas. – Gymdo?!

– Durnelis. Dar tik septintas nėštumo mėnuo. Vaikutis bus rudenį.

– Aa. Nū, o tai kas tada yra?

– Ai, šiaip. Nieko. Gal be reikalo prikėliau. Miegok.

– Tai jau vys tiek pribūdynai. Pasakyk.

– Sapnavau baisų sapną. Noriu papasakot.

– Pasakok.

– Sapnavau, kad patekau į skaistyklą. Visus numirėlius traiškydavo tokiais specialiais spygliais. Kai kūną sutrindavo, išsprūsdavo siela, kaip kauliukas iš spaudžiamos vyšnios, kaip vaikas iš motinos, palikdamas tuščią kevalą. Mergaičių sielos buvo rožinės, o berniukų – žydros. Kai jau buvau beveik priėjusi savo eilę, sugalvojau paklausti Dievo, ar negaliu į tualetą. „Žinoma, šventas reikalas“, – pasakė Dievas ir mostelėjo į koridorių kairėje. Nuėjau prie tualeto durų, o prie jo – įsivaizduoji – liftas! Įeinu į tą liftą, žiūriu, kažkas mirksi – du mygtukai. Įsivaizduoji? Du mygtukai: „Up“ ir „Down“. Labai neoriginalu kaip Dievui.

– Kūrį paspaudei?

– Neprisimenu.

Trečiasis mano kūnas nemėgo vasaros. Tinau laukimu – taip man reikėjo rudens, lietaus ir geltonos spalvos. Žiūrėdavau į skilinėjantį nuo sausros dangų – giedrą giedrą – ir melsdavausi, kad atplauktų lietus. Bet neatplaukė. Kasdien surūkydavau dešimtis cigarečių. Lauke būdavo per karšta, todėl stovėdavau aptrupėjusioje namo laiptinėje ir pūsdavau dūmus pro langą į dangų, kad debesimis sutūptų, kad lietumi sugrįžtų. Nuorūkas gesindavau į seno lifto duris. Rugpjūčio pabaigoje jose jau buvo didelė juoda dėmė, o aš teberūkiau. Vieną dieną juodoji dėmė pradėjo varvėti. Lašėjo juoduliai po visą laiptinę, ir prilašėjo man į kairę akį. Bandžiau varvalą sustabdyti rankomis, bet vos jomis paliečiau drėgmę, pats visas per ją išlindau.

Paskui atėjo lietingas ruduo. Vienaakis Elenos berniukas labai mėgo dainuoti.