ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-26 nr. 910

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Paskutinio teismo alėja (144) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Ugniniai protėvių raštai Neries krantinėje (10) • -js-. Sekmadienio postilė (60) • Su kompozitoriumi, Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) vadovu GEDIMINU GELGOTU kalbasi Elvyra Kučinskaitė. Švelnus tylos kalbėjimas (3) • SIGITAS GEDA. Trumpas atsakymas Egdūnui Račiui (51) • MARIUSZ WILK. Vilko užrašų knygutė (7) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (9) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Kaip vanduo vandenim (2) • IEVA GUDMONAITĖ. Nuotraukų ryškinimo paslaugos (5) • VALDAS GEDGAUDAS. Eilės (11) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (2) • RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams (8) • Su neseniai Vilniuje festivalyje „Griežynė“ viešėjusiu anglų melodiono (dviejų ir trijų eilių armonikos) virtuozu, šokių mokytoju, muzikos teoretiku profesoriumi ROGERIU WATSONU kalbasi Juozas Šorys. Jūreiviško džigo ritmu (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Širdis (19) • artėja rudeniška okupacija... (687) • 2008 m. spalio 3 d. Nr. 37 (911) turinys (95) •

Vilko užrašų knygutė

Solovkų užrašai, XI

MARIUSZ WILK

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

    Mariuszas Wilkas (g. 1955) – lenkų žurnalistas, rašytojas, eseistas, keliautojas. Baigė lenkų filologijos studijas Vroclavo universitete. Nuo 1978 m. veikė demokratinėje opozicijoje, daugelio pogrindinių leidinių kūrėjas ir redaktorius. Numalšinus „Solidarumo“ judėjimą, du kartus areštuotas ir kalintas. Nuo 1989 m., nusivylęs politine veikla ir atsiskyręs nuo civilizacijos, gyveno atkampiose Šiaurės Rusijos vietovėse, bendradarbiavo su Jerzy Giedroyco (Jurgio Giedraičio) Paryžiuje leidžiamu mėnraščiu „Kultura“, Lenkijos dienraščiu „Rzeczpospolita“. Išleido dokumentinių esė knygas apie Rusijos šiaurę: „Vilko užrašų knygutė“ (Wilczy Notes, 1998, išversta į anglų ir prancūzų kalbas, 1999 m. nominuota „Nikės“ literatūros premijai), „Voloka“ (2005; 2006 m. nominuota „Nikės“ premijai), „Namas prie Onegos“ (Dom nad Oniego, 2006), „Šiaurės elnio pėdsakais“ (Śladami rena, 2007).


1

Gyvenimas baigiasi, lyg tame gražiame Julkos eilėraštyje: lapai į senatvę įsišėlsta, nes ateina žiema, o su ja ir pirmasis pokylis, paskutinės vilties pokylis, tad jie skuba, atsiplėšia nuo šakų ir sukasi ratu, nenujausdami, kad jų įvairiaspalviai rūbai – tai... numirėlio drobulė.

2

sausio 19-oji

Melnica Archangelske iššoko pro langą iš šešto aukšto. Nuo smūgio jai sutrūko kaukolė. Vėliau Dubrava pasakojo, kad paskutinėmis dienomis ji liūdėjo, dažnai kalbėdavo apie salas, jos žvilgsnis buvo tuščias, tarsi neregės. Tą lemtingą vakarą jis, kaip paprastai, pavakarieniavęs nuėjo į savo kambarį dirbti, o ji liko virtuvėje plauti indų. Staiga bute padvelkė grynu oru. Apimtas blogos nuojautos, jis išbėgo iš kabineto. Virtuvės langas buvo atlapotas, užuolaida plazdėjo vėjyje, o apačioje prie pat namo baltame sniege juodavo beformis siluetas... tarsi pakulinė lėlė. Ant stalo ji paliko eilėraštį – lopšinę. Apie tai, kaip pakils virš salų, virš savo vienintelės žemės, kurios nė nespės paliesti rankomis, nes ją pagriebs šiaurės vėjas: tik įsivaizduokite, išbarstys ją pajūryje, pamirš kopose, išmėtys po mišką, pames pakelėje, o kas liks, išdalys gyvenvietės BIČ’ams1 – atminimui. Nepraeis nė keturiasdešimt dienų, ir dabar staiga sustingęs dangus vėl išsigiedrys...

3

Po keturių dienų Melnicos kūnas atskraidintas į Solovkus lėktuvu. Pirmiausia buvo ketinama vežti ją į lavoninę, paskui nutarta pašarvoti palaikus „Peterburgo“ viešbutyje – muziejaus patalpose. Muziejaus kolektyvas ėmėsi rūpintis laidotuvėmis, juk ji kadaise ten dirbo. Buvo paskirstyti darbai: kam ruošti šermenų valgį, kam budėti prie kūno, kam iškasti duobę. Karstą pastatė rūkomajame, kur paprastai būdavo išeinama surūkyti vienos cigaretės, prisisunkusiame įsisenėjusio pigaus tabako tvaiko, ant dviejų ilgų rašomųjų stalų. Iš šonų sustatytos kėdės, po keturias eilėje, nuleistomis sėdynėmis, beveik kaip kine. Šnibždesiai prieblandoje, šlamesys ir kūkčiojimas. Karstas atviras, galva perrišta tvarsčiu, išlinkusi kakta, veidas išpurtęs, svetimas. Prisėdau tarp juodai vilkinčių moterėlių. Šnibždesiai pritilo. Mirga žvakės, iš po užmerktų vokų regiu filmą. Pirmoji diena Solovkuose. Spalio pradžia. Atvažiavau iš Abchazijos, tiesiai iš karo. Pelkės švytėjo gelsvai, drebulės jau raudonavo, o jūra buvo žalsva, tarsi butelio stiklas. Ore dvelkė neseniai sūdyta žuvimi ir papuvusiomis jūržolėmis. Gyvenvietė buvo tarsi išmirusi, aplinkui šmirinėjo vien šunys ir ožkos. Viešbutyje tuščia. Mergina priimamajame niekaip negalėjo atsistebėti, kad aš korespondentas, ir dar užsienietis.

– Ko atvažiavote? – klausinėjo ji. – A, pasižvalgyti? Užeikit į redakciją, į „Soloveckij vestnik“. Ten bus vyriausioji redaktorė, garbi moteris, ji jums viską parodys, papasakos.

Taip ir buvo. Tai buvo Tonia...

Koridoriuje girgžda laiptai, atėjo dar kelios senutės, girtuokliai. Godžiai spokso, ilgai žegnojasi, keikia šaltį (muziejui už skolas išjungtas šildymas). Sėdime apsidangstę, su kailiniais, veltiniais. Senutės pamažu nuščiūva, susitelkia savyje, kartais kuri sukūkčioja, tarsi per sapną...

...Ji palengva išniro iš už redakcijos stalo: iš pradžių pasirodė stambus lyg malūnas (todėl ir pravardžiuojama Melnica) kūnas, tarsi koks luitas, ir nustebusios mergaitės veidas, paskui iš už storų akinių stiklų pasimatė geraširdės akys ir pasijuto vos užuodžiamas alkoholio kvapas, o galop pajutau šiltas rankas ir drovią šypseną. Ji kaip tik atidavusi surinktą numerį ir ketinanti eiti į mišką, tad jei noriu, galime eiti kartu, pakeliui pasikalbėsim. Išėjome už gyvenvietės. Popietė, bobų vasara, parudavę beržai. Įšilęs smėlis, šiltos samanos. Tingiai šnekučiuojamės apie šį bei tą – apie viską ir kartu apie nieką. Taip ir plepėjome iki pat kapinių. Ten už vartelių, iš pat krašto, palaidota poetė Julka, Tonios draugė. Ji pasikorė miške, palikusi eilėraščių knygutę, keturis vaikus ir vyrą, taip pat poetą. Jai buvo dvidešimt penkeri. Didelė nuotrauka ant geležinio kryžiaus, o veide – plačios juodos akys.

– Ar kada esi susimąstęs, kur kada nors gulėsi palaidotas?

Kiek toliau brūzgynai ir nežinomo zeko kapas. Tai buvo Tonios sumanymas: akmenų rietuvė, supilta SLON’o2 aukų vaikų ir anūkų rankomis. Juk akmenyse, kaip ir žodžiuose, gyvena mūsų protėviai, jų dvasios. Jau samai tai žinojo... Vaikštinėjame tarp kapų, šiugžda lapai, pro debesis skverbiasi saulė, čia stačiatikių kryžius, ten raudona žvaigždė, prie kiekvieno kapo po stiklinaitę. Gali ateiti, prisėsti, išgerti...

Koridoriuje vėl kilo triukšmas. Būriu išeina senutės. Sušalo. Kažkuri įširdusi keikia valdžią ir visą pasaulį. Likusios pritaria, pasikrenkšdamos. Atėjo kauštelėjęs poslušnikas Petia. Jis giedos psalmes. (Vienuoliai atsisakė giedoti prie savižudės.) Pradėjo tyliai, mormorando, iš pat gilumos, paskui vis garsiau, monotoniškai, linguodamas į taktą. Susisupu į kailinius. Virpa žvakės. Psalmė, tarsi kelias, nuvinguriuoja palei jūrą: Čelovek, jako trava dnije jego, jako cvet selnyj, tako otcvetiot...

...nuėjome iki Labirintų nerijos. Prisėdame ant akmenų, užsirūkome.

– Jei nori kada nors iš čia išvažiuoti, nežiūrėk į samų labirintus, nes pražūsi. Taip kaip aš...

Jūra ošia, klykia žuvėdros. Einame toliau sukietėjusiu smėliu, grimzdami dumblių sąvartose. Anfelcia, focus, laminaria. Nei iš šio, nei iš to ji ėmė padrikai pasakoti apie save. Jos senelis buvo lenkas (rodos, pavarde Pšegodzkis), ištremtas į Uralą, tėvas alkašas ir bardas. Ji dievino jį. Motinos nekentė nuo vaikystės ir svajojo žirklėmis išpjauti jai putę. Tėvas pareidavo namo retai, dažniausiai girtas. Ji nuaudavo jam batus, padėdavo nusirengti, klausydavosi nerišlių eilėraščių, istorijų, painių tarsi gyvenimas, ir siužetų ne iš šio pasaulio. Paskui motina nusižudė, o tėvelis pradingo. Paskui tetos, internatas, mokykla, vaikinas. Pirmoji degtinė, pirmieji eilėraščiai. Susirado tėvą, bebaigiantį savo dienas R mieste. Prasigėręs, be jokios vilties, toks ir mirė... Ji nutilo. Krantas vinguriavo, raizgėsi palei įlankas, tarsi istorija. Iš miražo netikėtai išniro Kiškių salos. Ties jomis lūžtantys saulės spinduliai žlibino akis. Netrukus ji toliau pasakojo savo istoriją, praleisdama porą motyvų. Į Solovkus atvažiavo prieš dvidešimt metų, su vyru ir Alioška. Jaunėlis Saška gimė čia. Ji išsyk, iš pat pirmo žvilgsnio suprato, kad ši žemė kaip tik jai, kad ji būtinai pasiliks čia. Vyras, neištvėręs, išvažiavo, pasiimdamas ir vyresnėlį. Paskui porą kartų buvo grįžęs, dar vėliau juodu išsiskyrė, jis nustojo rašyti. Iš pradžių vienai buvo sunku, ypač žiemą: visą laiką tamsu, ilgu. Slėgė žemas dangus, sielą pustė vėjai. Pagaliau ji priprato, ėmė gerti. Dirbo muziejuje, domėjosi SLON’u. Tuo metu į tai nebuvo žiūrima palankiai, lagerių mados dar nebuvo, tačiau jie surengė parodą, pirmąją Sovietų Sąjungoje, „Memorialo“ draugijai sudarė zonų žemėlapį, kartu su Goldovskaja kūrė filmą „Vlast’ Soloveckaja“ (pati Tonia už kadro skaitė zekų sąrašus, rastus ant Kirvių kalno, po plytų krūva). Vasarą ji vedžiojo ekskursijas, žiemą rašė eilėraščius. O Saška augo, metai keitė metus, tarsi vyrai lovoje – vieni ryškesni, kiti nei šiokie, nei tokie. Pagaliau ji suprato, kad muziejus ne jai: ten balzamuojama atmintis ir bandoma pragyventi iš turistų. Ėmė redaguoti „Soloveckij vestnik“, laikai buvo palankūs. Gubernatorius Neboženka davė pinigų, kažkas per blatą suorganizavo spaudą, ir viskas ėmė suktis kaip SLON’o laikais. Solovkai vėl turėjo savo laikraštį – tokį, kad jo dėka ir praėję laikai atgijo, ir dabartiniai ėmė egzistuoti: pirmoje skiltyje – zekų ir Julkos eilės, toliau – reportažai apie SLON’ą ir apybraižos apie gyvenvietę, mirusiųjų paveikslai greta gyvųjų. Ji dirbo, tarsi apimta transo būsenos, ir vis daugiau gėrė, nes be degtinės čia ilgai neištversi: sugniuždys košmarai. Čia net sienos verkia, net ant lavonų auga grybai, o kraštovaizdis visiškai nedera prie gyvenimo, tarsi dekoracijos iš visai kitos pjesės. Vasarą dar menka bėda: turistai, svečiai, šurmulys. Tačiau žiemą, kai solovkiečiai lieka vienui vieni su visais šiais dalykais, čia gali išsikraustyti iš proto. Beje, žiema Solovkuose – ypatingas metas, sukurtas tik išrinktiesiems: žiemą čia gali apsnigtoje dykynėje sutikti save patį.

– Atvažiuok, Marai, į salas žiemą...

Petia nutilo per vidurį psalmės ir užsnūdo... Staiga tapo taip tylu, kad girdėjai ledą braškant jūroje, girgždant lytis. Jau pusė dviejų. Už lango pilnatis, pasaulis, tarsi aplietas glaistu, tai spindi, tai ištįsta šešėliais. Esu girdėjęs, kad samojedai sausio naktis vadina „baltosiomis“, nes mėnulis kabo žemai, tarsi žibintas, o sniegas ir ledas švyti sidabrine pašvaiste.

– ...žiemą čia matyti pasaulio pamušalas. Pavelas Florenskis rašė, kad tikrovė Šiaurėje siauresnė negu kitur, plonytė, tarsi per alkūnes nutrintas megztinis, pro ją šviečiasi anas pasaulis. Užtenka vien Šiaurės pašvaistės, kad pajustum ant galvos užgriuvus kosmosą, ir „baltosios nakties“ tylos, kad išgirstum... – ji nebaigė, tarsi pabūgusi pasakyti per daug.

Grįžome į gyvenvietę per siaurutę neriją, skiriančią Rūgščiąją įlanką nuo jūros. Saulė leidosi už Šunų ludos3, užliedama krantus purpurine šviesa. Samanos ant kopų atrodė tarsi pasiūtos iš bordinio pliušo. Šnarėjo smėlis. Tonia pasakojo toliau. Ji porą kartų bandė iš čia pabėgti, sykį nusibeldė net iki Kolymos. Tačiau vis grįždavo, nes be Solovkų jau nebegalėjo gyventi. Pati nebeatsimena, kada pajuto, kad salos ir ji yra viena, kad jų žemė yra jos oda (po kuria užkasti lavonai), o jų istorija – jos gyvenimas. Čia kiekvieną takelį ji nuėjo savo eilėraščiu, broliavosi su akmenimis. Na kad ir su šituo... ji paėjo porą žingsnių ir iš nedidukės erozinės nišos po vandeniu apgraibomis ištraukė riedulį, tiesiog mirgantį nuo granato gabaliukų – didelį pilką granito akmenį, tarsi inkrustuotą kraujo lašeliais. Pati jį ten paslėpė. Jis buvo iš tiesų gražus ir paslaptingas, tarsi beveik išsitrynęs tekstas...

Pabudau nuo virtinių su kopūstais kvapo ir nežinia kieno balsų. Iš pradžių negalėjau suprasti, kur esu. Iš kur tie balsai, iš kur virtiniai? Kur dingo akmuo, kur Tonia? Kas čia šalia knarkia? Tai Petia. O Tonios... nebėra. Muziejaus kanceliarijoje dengiami šermenų stalai. Moterys neša valgį. Jau septynios, metas eiti kasti duobės.

4

Dar vos švito, kai mes atbridome per melsvą sniegą – jo buvo iki juostos. Rytuose dangus jau blyško, iš už miško slinko rausvos pašvaistės nušviesti pasišiaušę debesys. Kapinėse dar buvo tamsu, tik kai kur, ant viršutinių šakų, žibėjo šarma. Spaudė smarkus šaltis. Netoli vartų sukūrėme laužą – porą sausų pliauskų, šiek tiek benzino, ir pasipylė žiežirbos. Paskui po stiklinę šilos4 su lašiniais, kad lengviau eitųsi darbas. Tirštas lyg alyva ledinis skystis išsiliejo, tarsi balta šviesa sušvito viduriuose, pražvitrino žvilgsnį. Lašiniai buvo kieti ir sūrūs. Pasaulis tapo ryškesnis, žmonės artimesni: Miša, Ženia, Morozovas, Drugelis...

...Su visais jais susipažinau per Melnicą. Kai tą vakarą, pasivaikščioję palei jūrą, sugrįžome į gyvenvietę, ji pakvietė mane į svečius, švęsti gimtadienio. Jai suėjo keturiasdešimt penkeri. Gyveno nešvariai, nerūpestingai, dviejų kambarių bute su virtuve Užežerės gatvėje. Prie stalo susipažinau su jos draugais: budistu grafiku Galinskiu, su kuriuo ji tuo metu miegodavo, Julkos vyru poetu ir bardu Vasia, fotografu Miša Vervaldu – estu iš Sajanų kalnų; nepavykusiu vienuoliu žurnalistu Deisanu, šizofrenike poete Nina, filosofu deliriku Sergejumi Morozovu, kurčiu istoriku komunistu Kritskiu, kaimynu žveju Jura, buhalteriu pediku Dičkovu, kalviu vilko nasrais Ženia, vagiūkščiu Saša, dumblių rinkėju Liocha, bomžu Drugeliu ir BIČ’u Rudžiu, sifiliu sergančia kekše Inka, šlube Katia ir dar išvydau keletą nepamirštamų veidų, tarsi... kiek vėliau, po kelių stiklinių pamaniau, kad visa tai... iš Boscho ar Memlingo paveikslų. Tarsi koks Teismas, gal ir Paskutinis, ar kieno nors Pragaras. Paryčiais, kai į virtuvę įsismelkusi aušra išgriebė iš tamsos purvą ir apsileidimo pėdsakus – žuvų galvas, nuorūkas tešloje, likusius svečius – ir negalėjau suprasti, kam visa tai. Apie ką visi kalbasi? Iš kliedesių ir kūkčiojimų supratau tik paskirus žodžius, kai ką apie obuolius, augančius andainykščiuose soduose. Nejaugi nostalgija? Iš tiesų, juk jie visi ilgėjosi vidutinės juostos klimato, švelnaus klimato... Paskui iš Tonios išgirdau jų istorijas, susipynusius likimus – įvairias tos pačios istorijos linijas; visa kita – veidų bruožus, buities detales – jau galėjau pridurti ir pats, gyvendamas tarp jų. Nedaug kas iš to vakaro svečių tebėra gyvi; vieni mirė savo mirtimi, kitiems padėjo nuodinga šila arba artimas. Jurką sugėrovai išstūmė iš valties, Rudžiui sustojo širdis, Saška pasikorė, Katiušą papjovė, o Liochą nukamavo zonoje, sukos. Pagaliau ir pati Tonia iškrito iš Solovkų siužeto, tarsi pro langą...

Miša siūlė duobę kasti naujosiose kapinėse, nes ten daugiau vietos ir pratryptas takas. Drugelis užsispyrė kasti prie tvoros, juk savižudę laidojam. Aš užsiminiau, kad likę šiek tiek vietos šalia Julkos, kaip tik vienam kūnui: ir tvora arti, ir jūra šalia. Mano buvo viršus. Nukasėme sniegą ir numetėme ant įšalusios žemės smilkstantį nuodėgulį, vildamiesi, kad pati atitirps... Kur ten... Teko daužyti laužtuvais. Pusė metro įšalusio luobo, tarsi gelžbetonis. Daužėme pasikeisdami, kol iš akių pasipildavo juodos žiežirbos, kol nutirpdavo rankos. Iš nuotraukos nuo kryžiaus ironiškai šypsojosi Julka. Tuo metu patekėjo saulė, pieno baltumo rūke sušvito gelsvų spindulių pluoštas, vertikalus šviesos stulpas, lyg nuo aviacinio prožektoriaus. Tik žiemą tai išvysi. Žvanga laužtuvai, atšokdami nuo įšalo, nuo žmonių kyla garas. Pagaliau pasiekiame smėlį, dabar turėtų būti lengviau, metas užsirūkyti suktinę. Vėl šila, vėl lašiniai iš Sajanų (Mišos mama atsiuntė). Sutraškėjo ugnis, Ženka užmetė šakalių. Ženia, Miša, Drugelis, Morozovas...

...Melnica sakydavo, kad Solovkai – tai svalka liudej, žmonių sąvartynas. Kaip kadaise ledynas čia prinešė akmenų, taip dabar žmonių gyvenimas vis atplukdo visokio žmogiškojo šlamšto: svajotojų ir kvailių, poetų, autsaiderių ir nevykėlių, palaidūnų, mistikų, veltėdžių ir bėglių. Gyvenimas juos vėtė ir mėtė, palikdavo nuošalyje ir nešdavo vis tolyn ir tolyn nuo pagrindinės srovės, kuria plaukė visi kiti, kol jie atsipeikėjo... čia, ant tų iš Baltosios jūros kyšančių akmenų, ir nustėrę suvokė, kad toliau jau nebėra kur nusibelsti, jau pats pakraštys. Vieni pabūgdavo, kiti imdavo smarkiai gerti, o dar kiti patyliukais kraustėsi iš proto. Melnica užjautė visus (gal veikiau reikėtų sakyti: jautė kartu su visais?) taip giliai, kad išnyko riba tarp savo ir svetimo skausmo. Ji tapatinosi su savo istorijų herojais. Taip, taip, savo istorijų. Tonia pasakodavo apie Solovkų žmones ir proza, ir eilėmis, nepastebėdama, kad verčia savo pačios gyvenimą romanu, kurio siužetas ištrūko jai iš po plunksnos. Apsigyvenęs salose, turėjau progos toliau stebėti tada, pirmąją dieną prie jūros, užsimezgusią Tonios istoriją. Ji neretai užeidavo pas mus, nujausdama giminingas sielas, kaip pati sakydavo, tai su buteliu, tai jau įkaušusi, ir verkdama tęsdavo savo istorijas, kartais – taip irgi nutikdavo – pratrūkdavo kaukti. Tai naujas vyras ir meilės peripetijos, muštynės ir pamuštos akys, tai sąžinės priekaištai, kad pragaišinusi sūnus, nes Lioša seniai pradingo be žinios, ieškomas mentų, o jaunesnysis Saša sėdi nepilnamečių zonoje už vagystę. Dėl laikraščio irgi rūpesčiai, pinigų neduoda, šlykštynės. Vis labiau išpurtusi, apsileidusi, vis vulgaresnė. Ėmė vengti žmonių, ypač padoriųjų, galbūt iš gėdos, o gal ir iš liguistos baimės. Daug mieliau bendravo su bomžais, degeneratais, alkašais. Vasaromis pabėgdavo į žvejybos vietas, ten linksmindavosi su BIČ’ais ir lakdavo šilą, žiemą gyvendavo kur pakliuvo, tai pas Inką, tai pas Katią „Šanchajuje“, ir krenkšdavo eilėraščiais, lyg tulžimi...

Dabar mano eilė. Duobė vis gilesnė, smėlį kasti daug lengviau. Kasame po vieną, pasikeisdami, kad nesistumdytume kastuvais. Kape ankšta, žvarbu. Nuo smėlio traukia šaltis. Kuo giliau, tuo daraisi vienišesnis. Prislopę balsai iš viršaus tave vos pasiekia. O čia tyla, tik smėlis gurgžda ir kartkartėmis kastuvas barkšteli į akmenį. Kapas... niekuo nekvepia (iš kur ta pastaba?). Įšalęs purvino gelsvumo smėlis byra nuo lyginamų kapo sienų. Įdomu, ar vasarą čia prasiskverbs šiluma ir supūdys Tonios kūną, ar ji taip ir gulės iki pat pasaulio pabaigos suledėjusiame smėlyje, tarsi šaldytuve? Nejauku čia. Nejučiomis imi galvoti ir apie save, apie savo kūną. Daugsyk esu dalyvavęs laidotuvėse, bet visada stovėdavau ten, viršuje, prie karsto, tarp gyvųjų. Iš duobės viskas atrodo kitaip: žydrynės skiautelė tarp medžių vainikų, šarma ant šakelių, ir kartais palinksta kuris nors veidas: tai Drugelio, tai Mišos, tai Morozovo, tai Ženios...

...Tai – Melnicos eilėraščių herojai ir jos gyvenimo gabalai. Juk rusė boba Toniucha buvo dosni, tirpdė savo kūne jų skausmą, savo baime matavo jų išgąstį, gėrė kartu su jais ir su jais miegojo, ir tik apie juos rašydama kartais trumpam nuo jų atsiskirdavo. Galų gale ji ėmė mazgoti svetimų žmonių palaikus, kad pažvelgtų į svetimą mirtį. Prisimenu, kaip paskutinį kartą ji numazgojo, regis, močiutę Galią: atėjo iš pat ryto, jau kauštelėjusi, su buteliu. Buvo susijaudinusi, rijo žodžius, murmėjo nežinia ką apie gutaperčią, pilstydama degtinę. Paskui pasistūgaudama uždainavo apie „juodąjį varną“, net ėmė varvėti snargliai ir ašaros. Paskui, eidama pro duris, tarsi atgavo sąmonę ir pasakė, jog kiekvienas turėtų numazgoti nors vieną numirėlį, kad iki galo pajustų gyvenimą... Daugiau jos nebemačiau gyvos, netrukus ji pabėgo iš Solovkų ir grįžo čia tik karste.

Darbas baigtas. Beliko tik numesti į dugną kėnių šakelių ir padėti skersai dvi lentas – taip bus lengviau ištraukti virves iš po karsto. Ir dar po stiklinę į kelią. Susirenkame laužtuvus ir kastuvus, užkapstome laužą. Aplinkiniuose medžiuose būriuojasi varnos. Palyda jau pakeliui, brenda per sniegą – ištisas žmonių knibždėlynas. Visi mėgo Toniuchą. Paskui bus daug kalbų, daug raudojimo ir eilutė prie duobės, nes kiekvienam norisi numesti nors po saujelę smėlio. Tada užkas kapą, aplygins, apdės vainikais. Senutės patrupins duonos. Visi išsiskirstys.

Aplink tuščia. Tik varnos lesinėja duoną.

5

Šermenys muziejuje. Stalai nukloti šimtui žmonių, bet atėjo gerokai daugiau... visi ieško kėdžių, sumaištis, spūstis. Gedėtojai susigrūdę, nebeliko vietos alkūnėms. Kiekvienam po lėkštelę, kiekvienoje ryžių košė su razinomis ir po blyną. Toks paprotys. Toliau pusdubeniai garuojančių bulvių, sūdyta silkė, ištisos kupetos mišrainės, įdaryta menkė, keptas ešerys, lyno žuvienė, žuvies kotletai, virtiniai su varške, virtiniai su kopūstais, rauginti kopūstai, pyragėliai su mėsa. Ir degtinė – be abejo, balta. Ir dar patenkintas alkašų murmesys: juk galima išgerti už dyka. Apsidairau. Muziejaus darbuotojai sėdi kartu, arčiau direktoriaus, per vidurį Dubrava, paskutinis Melnicos vyras, iš šonų jos buvę meilužiai ir pažįstami, Solovkų bohema, toliau senutės, kaimynai ir vyrai iš žuvingų vietų, žvejai, jūržolių rinkėjai ir čionykščiai padraikos, tai yra BIČ’ai, bomžai ir vsiakaja bliad’.

Išpilstyta degtinė, kyla šurmulys. Visi pakilo iš vietų. Direktorius Martynovas akimirką lukteri, kol visi nutils, ir imasi žodžio. Kalba ilgai, pakiliai, tarsi skonėdamasis žodžiais: apie velionės nuopelnus, apie SLON’o parodą, apie nušviečiamas baltąsias istorijos dėmes, apie grąžintą skolą, apie mūsų dėkingumą...

...Apie mūsų dėkingumą, taip, taip, juk esu čia Melnicos dėka. Tai tada, mums pirmą kartą vaikštinėjant pajūriu, man nejučia šovė mintis: kodėl gi čia neapsigyvenus? Nors porai metų, kad pamatyčiau Šiaurės žiemą, Šiaurės pašvaistę ir sutikčiau save patį. Kur tik teko gyventi: ir Vidurio Europoje, ir Šiaurės Amerikoje, ir Auksiniuose kalnuose prie Klodzko, ir Niujorko Penktajame aveniu, ir Gdansko laivų statykloje rugpjūčio streikų metu, ir palei griaunamą Berlyno sieną, ir Maskvos Baltuosiuose rūmuose per pučą, ir ištuštėjusiame Suchumio paplūdimyje per abchazų ir gruzinų karą. Šiame įvykių sūkuryje, nuolat tarp žmonių, būdavo sunku susikaupti (susitelkti į vieną tašką), o čia net gamta dėl formų ir spalvų askezės yra palanki atsiskyrimui ir susikaupimui. Ten žiniasklaidos triukšmas, ūžesys, stiklo žvangesys ir pompa, o čia miškas, akmenų tyla ir tuščias kraštovaizdis. Nors akimirką sustoti, kodėl gi ne. Tonia mums padėjo, surado butą biologų stotyje, paskambino į Maskvą, pasitiko aerodrome, gruodį grįžtančius į Solovkus, gavo malkų kūrenti... pagaliau Martynovas baigė kalbą. Išgėrėme. Susėdome. Užkandžiaujame.

Kilo triukšmas, alkoholis jau atlieka savo darbą. Visų akys sudrėko, veidai atitirpo, atgijo. Valgymas įtraukė visus, be išimčių. Rankos juda, žandikauliai dirba, po visą stalą keliauja pusdubeniai. Visiškai nenuostabu, juk dauguma solovkiečių kas dieną neprivalgo. Ypač bomžai. Dar viena eilė. Sveta ir Liuba išpilstė degtinę į stikliukus. Vervaldas skimbteli šakute ir pakelia šimtą stikliukų už Tonią. Miša iškalbingas, stikliukai sustingsta ore. Jis kalba apie velionės nuopelnus čionykščiam laikraščiui: kad buvo puiki žurnalistė ir viena kūrė laikraštį, nuo vedamųjų iki numerio rinkimo, ir kad jos „Vestnikas“ buvo skaitomas visur, visoje Rusijoje, nuo Čiukčijos iki Kuršių nerijos, ir užsienyje, ir Europoje, ir Valstijose, net Australijoje, ir kad buvo poetė, ne bet kokia, rašė gyvenimą eilėmis, o eiles gyvenimu...

...Taip, prisimenu mūsų begalinius ginčus apie rašymą ir gyvenimą, kas abiem bendra, apie tai, ką galima ir ko nevalia rašyti apie žmones, apie išmonės teisę rašant apie tikrovę ir apie dokumentinės prozos herojų pretenzijas, ir apie Šalamovo prozą, išgyventą kaip dokumentas, ir apie Rubcovo poeziją – poeto, kurį Krikšto naktį (sausio devynioliktąją) nužudė jo eilėraščių herojė, moteris, turėjusi tapti jo žmona. Per vieną tokį pokalbį, vieną iš paskutiniųjų, Tonia padovanojo man savo mėgstamą Kazakovo „Šiaurės dienoraštį“ su savo pačios epitafija, iškeverzota viršelyje, tarsi šūkis... Vervaldas baigė palinkėjimu, kad Toniai būtų lengva žemė. Visi išlenkė stikliukus.

Ir taip toliau. Vis nauji stikliukai, vis naujos kalbos, vis nerišlesnės – apie Tonios gerumą, apie tai, kaip ji visada padėdavo rubliu, kaip priglausdavo, kartu verkdavo, globodavo. Natašai nubėgo akių tušas. Dubrava ir Deisanas apsikabinę. Drugelis grabinėja Inką. Staiga Ženia ima šaukti, kad išvogti peiliai. Burceva prisiekinėja neėmusi. BIČ’ai, naudodamiesi sumaištimi, išgeria degtinę iš svetimų stikliukų. Kas privėmė tualete, kas užmigo pusnyje prie durų, ir... Galbūt Melnica buvo teisi, kad esu tarp jų otrešennyj.

– Tu žiūri į mus tarsi į bandomuosius triušius, – kartais išgėrusi sakydavo ji man.


______________________
1 БИЧ (rus. Бывший Интеллигентный Человек – „buvęs inteligentiškas žmogus“) – sovietmečio žargonu, degradavusio inteligento, tarnautojo ar šiaip buvusio „padoraus žmogaus“ apibūdinimas.
2 С.Л.О.Н. (rus. Соловецкий Лагерь Особого Назначения) – Solovkų ypatingosios paskirties lageris.
3 Luda – akmenų iškyšulys jūroje (nuo karel. luodo).
4 Шило – „yla“, rusišku žargonu vadinamas geriamas etilo spiritas.


Iš: Mariusz Wilk. Wilczy notes.
Warszawa: Noir sur Blanc, 2007

Vertė Vytas Dekšnys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133065. Ic2008-10-01 09:30
Gal kiek primena Sebalda,bet vistiek.stipru.

133118. Katė :-) 2008-10-01 13:01
Gerai. Kad pamatyčiau Šiaurės žiemą, Šiaurės pašvaistę ir sutikčiau save patį...

133125. Ic2008-10-01 13:19
Katei-neprarandu vilties del arbatos ar kavos.(nocabun@gmail.com)

133126. vilkui2008-10-01 14:01
fantastika

133130. uuu2008-10-01 14:16
Ic, kiektauiškurtuarsuvisaispažindiniesi?

133137. Katė2008-10-01 14:57
Ic, mannesvarbukiektauiškurtusvarbukur

133215. Ic2008-10-01 21:31
Katei.vilniuj.kava-arbata ir tikslo nebuvimas

Rodoma versija 31 iš 32 
0:35:05 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba