ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-26 nr. 910

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Paskutinio teismo alėja (144) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Ugniniai protėvių raštai Neries krantinėje (10) • -js-. Sekmadienio postilė (60) • Su kompozitoriumi, Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) vadovu GEDIMINU GELGOTU kalbasi Elvyra Kučinskaitė. Švelnus tylos kalbėjimas (3) • SIGITAS GEDA. Trumpas atsakymas Egdūnui Račiui (51) • MARIUSZ WILK. Vilko užrašų knygutė (7) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (9) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Kaip vanduo vandenim (2) • IEVA GUDMONAITĖ. Nuotraukų ryškinimo paslaugos (5) • VALDAS GEDGAUDAS. Eilės (11) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (2) • RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams (8) • Su neseniai Vilniuje festivalyje „Griežynė“ viešėjusiu anglų melodiono (dviejų ir trijų eilių armonikos) virtuozu, šokių mokytoju, muzikos teoretiku profesoriumi ROGERIU WATSONU kalbasi Juozas Šorys. Jūreiviško džigo ritmu (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Širdis (19) • artėja rudeniška okupacija... (687) • 2008 m. spalio 3 d. Nr. 37 (911) turinys (95) •

Meninis avangardas ir socialinis protestas

„Raudonojo“ meno istorija

ALEKSEJ CVETKOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Star Gazing. 2004
Hans Haacke

Pabaiga. Pradžia Nr. 32

Šiandien mene jau įsitvirtino „postmodernizmo“ terminas, atsiradęs 1976 m. Kaip ir bet kuri kita populiari sąvoka, jis vienu metu reiškia keletą vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Kontrrevoliucine prasme žodžiu „postmodernizmas“ dažniausiai apibūdinama tokia situacija: „Žmonijos archyvuose yra sukaupta pakankamai visiems prieinamos vaizdinės medžiagos. Menininkas iš principo gali atsisakyti kurti ką nors nauja. Pasitelkęs aštrų protą, jis gali iki begalybės varijuoti pačiais įvairiausiais skirtingų kultūrų, epochų ir stilių elementais. Svarbiausia – išsunkti iš šio nuolat besikeičiančio mišinio kuo daugiau pelno, reikalingo publiką linksminančių menininkų veiklai.“

Ideali tokio požiūrio iliustracija – šiuolaikinio menininko Christo „įpakavimo“ akcijos. Į rožinę, sidabrinę arba skaidrią plėvelę jis įpakuoja pačius įvairiausius objektus, kuo didesnį – tuo geriau, nuo Berlyno Reichstago iki ištisos atogrąžų salos. Ši nieko nereiškianti „gigantiškų pakuočių“ gamyba tapo Christo autografu, neišsenkamu pelno šaltiniu ir pelnė jam pasaulinę šlovę.

Tikint postmodernizmu, reikia atsisakyti visų ankstesnių avangardo pretenzijų „perkurti pasaulį“, šios pretenzijos turi būti laikomos totalitarinėmis, todėl pavojingomis. „Tikrumo“, „vertingumo“ ir „naudingumo“ sąvokos šou visuomenėje yra tokios sąlyginės, kad virsta vos akimirksnį trunkančiu žaidimu. Nuo šiol nebėra nei „svarbaus“, nei „antraplanio“, nei „centro“, nei „periferijos“, nei „privataus“, nei „visuomeninio“, nei „protestuojančio“, nei „parsidavėliško“, egzistuoja tik religiją ir politiką pakeičiantys bei malonumą teikiantys įvaizdžiai, nuolat besikaitaliojantys stebint gigantišką masinį reginį. Blankūs prisiminimai apie avangardinę praeitį „postmodernizmo“ visatoje išreiškiami vien tik juokiantis. Mes turime teisę juoktis iš bet ko. Kapitalas įtvirtina savo valdžią postmodernistiniais žaidimais nuolat juokdamasis iš savo sistemos. Šie žaidimai vaidina „kultūrinio narkotiko“ vaidmenį, pasitelkus jį užtikrinama visiškai neadekvati visuomenės reakcija.

Tokia situacijos analizė ir jos išvados netenkino daugybės menininkų abiejose vandenyno pusėse.

9-ajame dešimtmetyje tarp nepatenkintųjų užgimė „meno streiko“ teorija. Pasak jos, dauguma menininkų iš tikrųjų atsisako kurti ką nors nauja, bet ne todėl, kad nemato tokios būtinybės, o todėl, kad sąmoningai ar intuityviai nenori aptarnauti buržuazijos, kuri, kaip rodo istorija, įsigudrina privatizuoti bet kokį radikalų meno projektą ir paverčia jį madingu bei trumpalaikiu „stiliumi“.

Stengdamiesi netarnauti buržuazijai ir „visuotiniam spektakliui“, menininkai skelbia nenutrūkstamą „meno streiką“ ir lyg kokie diskotekų vedėjai uždirba pinigus perdirbdami ir maišydami anksčiau sukurtą medžiagą. O tikrąsias savo inovacijas jie įgyvendina toli nuo galerijų ir meno žurnalų, susikurdami sau „laisvąją erdvę“ arba „autonominę zoną“. Tokios erdvės ir zonos – tai kontrkultūros leidiniai, nesankcionuotos gatvės akcijos, skvoterių užimti tušti namai, alternatyvios ekologų gyvenvietės, piratinės radijo stotys, nekomerciniai meno festivaliai ir kitos „mobilios erdvės, nepriklausančios nuo prekinio-piniginio vampyrizmo“.

Pirmuoju viešu „meno streiku“ laikomas avangardinio kompozitoriaus Johno Cage’o kūrinys „4´33´´“, kurį atlikdamas jis sėdėjo prie rojalio ir per minėtą laiką net neprisilietė prie klavišų. Dabartinė „meno streiko“ samprata dažniausiai siejama su Stewarto Home’o – Londono rašytojo ir menininko, šiandieninių Anglijos antiglobalistų apaštalo – asmeniu.

Deja, kol kas neišsipildė meno streikininkų lūkesčiai dėl jų darbų paklausos „trečiajame pasaulyje“, į kurį, pasak daugelio avangardistų, buvo perkelta ne tik masinė gamyba, bet ir apskritai visa socialinė žmonijos istorija. Partizanų judėjimai Kolumbijoje, Nepale ir Filipinuose minta vietinėmis nacionalinės estetikos šaknimis, turbūt vienintelė išimtis – sapatistai, veikiantys Meksikos Čiapaso valstijoje. Jie simpatizuoja meno avangardistams ir puikiai derina savo indėnišką specifiką su kairiojo meno naujovėmis. Vos per keletą metų jie, vadovaujami lyderio subkomandantės Marcoso, tapo pačiu perspektyviausiu 10-ojo dešimtmečio partizaniniu judėjimu.

Prie šiuolaikinės meno sistemos ir visos visuomenės simptomų kritikos nemažai prisidėjo amerikiečių meno kritikas Fredericas Jamesonas, jau trisdešimt metų atkakliai save vadinantis „marksistiniu meno diagnostiku“ ir keliantis sumaištį tarp kolegų. Iš pat pradžių jis susidomėjo policinėmis muziejų funkcijomis, įteisinančiomis sistemą ir sukuriančiomis „meno istorijos“ kontekstą. Jį domino cenzūrą pakeitę daug efektyvesni informacijos „įpakavimo“ metodai, juos taikančių „sąmonės vadybininkų“ vaidmuo, iškrypęs šiuolaikinių žiniasklaidos priemonių polinkis į įvairiausio plauko nukrypimus nuo normos, kurie laikomi „privalomais“ kūrybinės asmenybės bruožais, ir pan. Užtenka priminti, kad būtent Jamesonas sukūrė „politinės pasąmonės“ terminą, kurį šiandien mielai vartoja radikalūs kairieji ir meno rinkos atžvilgiu kritiškai nusiteikę menininkai.

Jamesonas turėjo ištikimų mokinių ir sekėjų, perėmusių menininko diagnostiko, menininko kritiko ir netgi menininko provokatoriaus misiją. Pats garsiausias iš jų – Hansas Haacke, kuris 8-ajame dešimtmetyje surengė pirmąją savo tiriamąją parodą. Guggenheimo muziejuje jis demonstravo „portretus ir eskizus, dokumentuojančius šiandieninį kasdienį gyvenimą“ – slaptas vienos Niujorko nekilnojamojo turto draudimo bendrovės bylas, skirtas tarnybiniam naudojimui. Paroda buvo tuoj pat uždaryta, o jos kuratorius – atleistas iš muziejaus. Nuo to laiko Haacke surengė daugybę agresyvių meno kampanijų prieš didžiausias pasaulio korporacijas – „Mobil“, „Philips“, „Philip Morris“, „Tiffany“, bylinėjosi teismuose su Thatcher, Reagano ir Busho advokatais. Pavyzdžiui, Roterdame jis be jokių komentarų demonstravo anglies magnato Boijmanso „meninį turtą“, o baisi paties magnato statula buvo vežiojama po sales specialiu vežimėliu, kuris kliudė ir gąsdino lankytojus. Kita Haackės paroda, skirta vienam garsaus impresionisto Georges’o Seurat paveikslui, atvirkščiai, buvo sudaryta vien iš komentarų – buvo demonstruojami buvusių šio paveikslo savininkų vardai, biografijos, turto aprašai, politiniai straipsniai ir nekrologai, surinkti per pusantro šimto metų.

Šiuo metu Haacke guvus ir kupinas planų. Jis tęsia savo veiklą ir toliau mano, kad šiuolaikinio avangardo užduotis – sukurti naują kritinę estetiką ir išanalizuoti veiklą tų institucijų, kurios tiekia visuomenei simbolius, reikalingus rinkos sistemai.

Nuo Haackės neatsilieka ir amerikietė Martha Rosler, lygiai taip pat nekenčianti mūsų planetą apraizgiusios korporacijų diktatūros. Savo „patikslintose fotografijose“ idealų baldų reklamos interjerą ji jungia su lavonų pilnais apkasais, prie židinio sėdinčią šalies pirmąją ponią – su etninių valymų auka, per karinį perversmą tankų sugriautą gatvę – su nepriekaištingo „sičio“ statyba amžinoje metropolijoje. Rosler prisipažįsta, kad ją pastaruoju metu įkvepia antiglobalistės Naomi Klein knyga „No Logo: Taking Aim at the Brand Bullies“ („Be logotipų: taikantis į korporacijų bonzas“).

iliustracija
Christopho Schlingensiefo akcija „Rink pats save“ (1998)

Klein gerbėjai yra ir menininkai, susibūrę į „Anoniminio geismo“ grupę. Savo drobėse jie tapo fotografijų projekcijas, o pačias fotografijas pasitelkę kompiuterius paverčia „revoliucinio žvilgsnio projektais“. Jie užsiima ir virtualia animacija – ekrane atgaivina Raymondo Pettibono, kuris daugybę metų tęsė vaizdines 1968-ųjų Prancūzijos gošistų ir Rusijos oberiutų tradicijas, komiksus. Ši grupė toliau tęsia kovą prieš „logiką ir prasmę, kuri būdinga visuomenei, apsėstai totalaus pelno siekimo“. „Anoniminio geismo“ deklaracija atkartoja Williamo Morriso principus, apie kuriuos minėjau šių straipsnių ciklo pradžioje, t. y. primena apie nužmogintų fotodokumentų ir vaizdo įrašų patobulinimą „rankiniu būdu“.

Kita iki šiol išlikusi avangardinė praktika – tai akcionizmas. Jo esmė: radikalaus menininko įsiveržimas į tam nepasiruošusią viešąją teritoriją sukelia skandalą ir išprovokuoja valdžią reaguoti, o žiūrovus – mąstyti.

Didžiausios sėkmės šioje srityje sulaukė Christophas Schlingensiefas, kadaise buvęs teatro režisierius ir televizijos laidų vedėjas, tačiau viską metęs dėl meninio ekstremizmo. Vieną gražią dieną jis sukvietė visus Vokietijos benamius prie Volfgangzės ežero ir paragino draugiškai kartu įbristi į vandenį, kad ežeras išsilietų iš krantų ir užtvindytų netoliese stovinčią kanclerio Kohlio rezidenciją. Policija sučiupo šimtus akcijos dalyvių, suėmė ir patį akcionistą, taip šis sumanymas buvo sužlugdytas.

Christophas rengė alternatyvius Velykų „kryžiaus žygius“, persirengęs dvasininku pamokslavo apie mokesčių atšaukimą ir teismų paleidimą, savo šūkius, žinoma, paremdamas Biblijos citatomis. Radikalų demonstracijose Schlingensiefo grupė persirengdavo policininkais ir su malonumu kaudavosi su „normalia“ policija, o paskui žinių laidose visi negalėdavo atsistebėti, kodėl tarpusavyje mušasi du policijos būriai. Schlingensiefas organizavo karnavalines „liaudies inspekcijas“, kurios taip „patikrindavo“ brangias kvepalų ir drabužių parduotuves, kad šioms prireikdavo remonto. Jis surengė ne vieną „meninę ataką“ prieš scientologų biurus ir kitų totalitarinių sektų įstaigas.

2000 m. „Deutsche Bank“ pasiūlė Christophui surengti reklaminę gatvės kampaniją – šis tokį banko siūlymą įvertino kaip bandymą papirkti. Gavęs visus skirtus pinigus, jis užsiropštė ant banko stogo ir mėtė žemyn kupiūras, taip kelioms valandoms paralyžiuodamas eismą ir biurų darbą tame kvartale. Jo bičiuliai iš „Dzigos Vertovo kino grupės“ viską filmavo apačioje ir ėmė interviu iš paklaikusių nuo pinigų lietaus praeivių, įtūžusių policininkų ir susinervinusių verslininkų. Bankas pareiškė, kad „atsakingam verslui nereikia tokių menininkų“, ir atsisakė tęsti „kampaniją“.

Šiaip ar taip, tačiau šiandien visiškai aišku, kad iš galingo avangardinio potvynio – istorinio projekto, trukusio beveik šimtą metų, – liko tik nedidelės balos. Didelėms meno institucijoms, spaudai ir publikai „avangardas“ jau nebe kūrybos principas, o menininko elgesio stilius, kuris nieko nekeičia ir net nesistengia keisti. Dėl to nuolat atsiranda ir tuojau pat miršta visokiausi „neodadaizmai“, „neofuturizmai“ ir pan. Atskiros išimtys, apie kurias pasakojau, kelia pagarbą, jos bus itin naudingos būsimiems radikaliems projektams, ypač alternatyvios žiniasklaidos srityje, tačiau jos vis dėlto neatspindi liūdnų bendrų tendencijų.

Prieš pusę amžiaus, kai avangardas dar buvo laikomas principu ir ketinimu tuoj pat pakeisti pasaulį, į jo veiklos orbitą ir įtakos zoną patekdavo netgi tie autoriai, kurie pasitenkino dekoratyviniu, atpalaiduojančiu meno vaidmeniu visuomenėje ir buvo visiškai svetimi revoliucinėms idėjoms. Kultūrinio klimato įtaka buvo tokia stipri, kad net jiems teko vaidinti „antiburžuazinius radikalus“. Šiandien visi reikalai lygiai tokie patys, tik apversti aukštyn kojomis: netgi nuoširdūs sistemos kritikai ir alternatyvų ieškotojai atrodo lyg nekalti „avangardo cirkininkai“, į kuriuos rimtai nežiūrima. Niekad nesibaigiančios ir vis mažiau įdomios bienalės, meno festivaliai ir konferencijos iliustruoja minėtąją „inovacinių mainų“ teoriją, kuri suformavo į depresiją linkusį kultą – pilstyti vaizdinius iš tuščio į kiaurą.

Nemanau, kad verta detaliai nagrinėti tokios situacijos priklausomybę nuo pakitusios ekonominės padėties, ėmusios dominuoti „maištininkų neutralizacijos“ taktikos ir prasidėjusios dvipolio pasaulio griūties. Vis sunkiau priešintis susiklosčiusiai padėčiai tose „biurų šalyse“, kurios sparčiai perkelia visą gamybą, o kartu ir visą socialinę istoriją už savo teritorijų ribų, į trečiąjį pasaulį, tose „auksinio milijardo“ šalyse, kurios pasilieka sau tik „kabinetinio komandavimo“ funkciją. Vis sunkiau ne tik priešintis, bet ir kurti kasdienius alternatyvius projektus tiek kultūroje, tiek politikoje.

Žmonės, bent kiek susipažinę su marksizmo teorija, žino ir revoliucijos dinamiką: neišsprendžiamos problemos, augantis konfliktas, nesankcionuotas naujo subjekto įsiveržimas į istoriją, pernelyg didelės šio subjekto pretenzijos, priverstinis atoslūgis ir tragiškas grįžimas į išeities tašką, kad būtų pradėtas naujas ciklas. Prisiminkime triaukštį Tatlino bokštą, vaizdžiai demonstruojantį šią dialektinę seką.

Panašiai klostėsi ir Europos bei Amerikos avangardo reikalai: šis didžiulis projektas, apimantis kelias kartas, daug kam padarė didžiulę įtaką, be jo daug ko paprasčiausiai nebūtų buvę, tačiau jo užmojai buvo pernelyg dideli. Šis projektas siekė to, ką galėjo nuveikti tik visuotinė socialinė, ekonominė, kultūrinė ir informacinė revoliucija, todėl daugybė „avangardo legendų“ šiandien jaučia pralaimėjimo ir neįvykusio stebuklo kartėlį. Per pastaruosius dešimtmečius jų akyse įvyko minėtasis atoslūgis, kuris rytoj paskelbs naujos istorinės atakos pradžią. Nors žodis „avangardas“ aiškiai praranda pozicijas vakariečių leksikoje ir užleidžia vietą visiškai neutraliems terminams („šiuolaikinis menas“ ir „aktualus menas“), pats avangardizmo principas niekur nedingo.

Šio principo šalininkais šiandien gali būti įvardyti visi kontrkultūros ir nekomercinės andergraundinės muzikos autoriai, netelpantys į MTV formatą, tai ypač pasakytina apie industrial ir post punk muzikantus – garsų futurizmo sekėjus, išlaikančius glaudų ryšį su Debord’o ir Vaneigemo idėjomis. Prie „poavangardinio periodo avangardistų“ priskiriami ir draudžiamų grafičių piešėjai ant sienų, ir programišiai kiberpankai, meistriškai įsilaužiantys į didžiausių korporacijų tinklalapius ir juose skelbiantys korporacinį globalizmą kaltinančius tekstus. Visi jie viltingai žvelgia į ateitį ir ruošiasi epochai, kurioje galės realizuoti bent dalį su kapitalizmu nesuderinamų savo projektų.


www.anarh.ru

Vertė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133193. vl2008-10-01 20:38
bukas - medis. bukas pocevičius. kas gi tas bukas?

133369. latras2008-10-02 18:36
BAMbukas!

Rodoma versija 31 iš 32 
0:35:00 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba