ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-26 nr. 910

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Paskutinio teismo alėja (144) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Ugniniai protėvių raštai Neries krantinėje (10) • -js-. Sekmadienio postilė (60) • Su kompozitoriumi, Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) vadovu GEDIMINU GELGOTU kalbasi Elvyra Kučinskaitė. Švelnus tylos kalbėjimas (3) • SIGITAS GEDA. Trumpas atsakymas Egdūnui Račiui (51) • MARIUSZ WILK. Vilko užrašų knygutė (7) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (9) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Kaip vanduo vandenim (2) • IEVA GUDMONAITĖ. Nuotraukų ryškinimo paslaugos (5) • VALDAS GEDGAUDAS. Eilės (11) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (2) • RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams (8) • Su neseniai Vilniuje festivalyje „Griežynė“ viešėjusiu anglų melodiono (dviejų ir trijų eilių armonikos) virtuozu, šokių mokytoju, muzikos teoretiku profesoriumi ROGERIU WATSONU kalbasi Juozas Šorys. Jūreiviško džigo ritmu (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Širdis (19) • artėja rudeniška okupacija... (687) • 2008 m. spalio 3 d. Nr. 37 (911) turinys (95) •

Švelnus tylos kalbėjimas

Su kompozitoriumi, Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) vadovu GEDIMINU GELGOTU kalbasi Elvyra Kučinskaitė

[skaityti komentarus]

Keistoka, kad pokalbį su kompozitoriumi reikia pradėti nuo klausimų apie tylą, bet argi ne ji jūsų kūryboje yra svarbiausia?

– Taip. Pati tobuliausia muzika ateina iš tylos, iš vidinės ramybės, o pastarąją aš pažįstu. Visada sakau: išgirsi tylą, surasi ir ramybę. Turėsi ramybę, galėsi kurti, atsiras ir muzika. Vidus turi būti harmoningas, o harmonija visų pirma man siejasi su tyla. Išgyvenu labai stiprų jos poreikį. Kai kūriau misteriją „Exi(s)t“, būtent to ir norėjau – sukurti ryšį, muziką, kurie atsiranda per tylą. Visi žiūrovai misterijoje tampa dalyviais būtent per ją, nes kūrinys yra pilnas ilgo tylėjimo, pauzių, kurias intensyviai kuria visi atlikėjai. Tylą perduoti kitiems yra labai sunku, ji negali būti tik tuščias laikas be garso, ji turi būti kupina prasmių.

Dabar labai triukšmingas laikas: galvojame triukšmingomis mintimis, mūsų kalboje beveik nebeliko pauzių, einame, valgome, net miegame „greitai“. Kaip jums pavyko tarp tokių triukšmadarių surinkti puikią „tylos komandą“?

– Tylos ieškojome drauge. Ramios ir aktyvios, pilnos ir atvedančios į kulminaciją. Kai su orkestru pradėjome repetuoti savo pirmąjį projektą, susėsdavome ratu ir ilgai, labai ilgai tyloje klausydavomės. Iš pradžių atradome, kad išoriškai nurimus viduje lieka didžiulis triukšmas. Teko ir nuo jo išmokti atsitraukti. Tai neįvyko greitai, teko laukti. Kai pagaliau išmokome girdėti tylą, ėmėme ieškoti garsų. Ir kai jie atsirasdavo, buvo labai autentiški. Žiūrėjome kitų talentingų atlikėjų įrašus – kaip jie moka pasinerti į tai, ką atlieka. Ir jei artisto uždavinys yra „parodyti tylą“, tai tikrai nepakaks sėdėti scenoje ir žiūrėti į žmones. Turi pats būti giliai paniręs į tylą, ją tuo metu išgyventi. Tačiau ir to nepakanka: išgyvendamas turi išlaikyti sąmoningumą, kuris padėtų tylą „pernešti“ kitiems. Kito pasirinkimo nėra. Taip pat ir su judesiu. Mes esame įpratę su savo kūnu elgtis kaip su daiktu. Betgi kiekvienas judesys gali būti pilnas, išsamus. Tam jis turi būti ne tik plastiškas, bet ir išlaisvintas iš triukšmo, įtampų, judėti „iš tylos“, tada ir pats teiks tylą. Mano artistams tai patiko, jie suprato šią idėją ir mums, regis, pavyko. Įdomu, kad kai kurie muzikantai dabar sako, jog apskritai ėmė groti kitaip. Atsirado daugiau drąsos leisti nuskambėti muzikai ir pasilikti tyloje. Man atrodo, kad tai ir yra tikrasis artistizmas.

Jūsų kūryboje beveik visai nėra teksto. Kodėl? Žodis taip pat gali būti labai talpus tylai.

– Gal todėl, kad užaugau muzikantų šeimoje, visą laiką mokiausi muzikos ir ją pažinau kaip absoliučiai savarankišką. Tekstas dažnai suprimityvina, susiaurina daugiasluoksnį muzikos kalbėjimą. Turbūt todėl ir pats vengiu siužetų, pateikiu tik jų užuominas. Muzikos klausytis ateina labai skirtingi žmonės, ir užuominose jie gali įžvelgti tai, kas jiems artima. Vieni sako: „Kaip gražu tyla ir triukšmas“, kiti: „Kaip gražu dangus ir žemė“, treti: „Kaip nuostabu vyras ir moteris.“ O jei dainininkė imtų ir sudainuotų: „Štai dangus, o štai žemė“ – kas liktų? Literatūrą kaip atskirą žanrą aš suvokiu, priimu. Bet kartu su muzika... Nors tikrai jos neatsižadu – niekada nežinai, kas tave užkrės.

Iš tiesų – žiūrint jūsų misterijas net atrodo, kad jose nėra specialios režisūros ar sumanyto sceninio veiksmo. Kiekvienas atlikėjas, labai atidžiai įsiklausydamas į kitus, tiesiog suranda savo vietą ir judėjimo kryptį, jose įsikuria. Tai tiesa ar tokį įspūdį sukelia kaip tik labai rafinuota režisūra?

– Tai yra tiesa. Aš specialiai nekuriu jokio apibrėžto siužeto ar veiksmo. Mano misterijose yra daug veiksmų, kurie tiesiog padeda artistams įeiti į jų pačių kuriamą tylą. „Exi(s)t“, tarkim, toks veiksmas buvo skarų rišimas moterims – tarsi lėtas kontempliatyvus ritualas, kurio metu lyg ir nieko nevyksta, bet tas neveikimas ir padeda atsipalaiduoti, įeiti į muzikinę kontempliaciją ir atlikėjams, ir žiūrovams.

Spektakliai arba koncertai paprastai, siūlo tik vieną, na, dvi, tris mąstymo kryptis. Tai taip sausa. Kiekvienas veiksmas, jei jis yra lydimas atitinkamos atmosferos, gali turėti daugybę prasmių. Tokias prasmes, manau, kuria NIKO muzikantai, kai grodami vaikšto tarp žmonių arba muzikuoja stovėdami žiūrovų salėje. Tai juk nėra vien blaškymasis ir garsų chaosas. Kiekvienas jų aplinkui save kažką kuria: Bachą, Barkauską, Ravelį. Eini pro šalį ir jauti, beveik gali paliesti tą atmosferą. Kuo geriau artistui pavyksta, tuo labiau publika pajunta tuos atskirus pasaulius.

Jūsų dirigavimas irgi yra ne visai toks, kokį esame įpratę matyti. Garso laikui atėjus, jūs tarsi prisiliečiate prie jo, pažadindamas, prikeldamas, arba „užklojate“, užglostote. Tai sykiu kuria ir tam tikrą kūno kalbą, kuri ne tik lydi muziką, bet ir pati savaime kuria prasmes. Panašiai esu mačiusi diriguojant gal tik Lianą Isakadzę. Įdomu, ką apie tokį jūsų dirigavimo stilių sako profesionalai?

– Kad galėtum diriguoti, reikia „ore“ pagauti garsą, išgirsti, kaip jis keliauja oru. Manau, profesionalūs dirigentai tik taip ir diriguoja, nes tik taip ir įmanoma – „liečiant“ garsą. Noriu labai gerai diriguoti, bet nelaikau savęs dirigentu, nes šio meno pradėjau mokytis tik prieš porą metų pas maestro Gintarą Rinkevičių. Manau, kad ir kiti nelaiko manęs konkurentu. Profesionalių įgūdžių man dar reiktų daug įgyti. Praktikos turiu, tačiau įgūdžių tikrai stinga. Taip pat ir orkestras nekonkuruoja su niekuo, nes mes darome visai ką kita. Tradicinių programų turime labai nedaug, jas atliekame tik tam, kad susigrotume kaip orkestras akademiniu požiūriu.

Dažnai sakote: „Žinau, kad tai, ką darau, yra gera.“ Iš kur kyla tas pasitikėjimas?

– Taip, aš labai pasitikiu tuo, ką darau. Turbūt buvo žmonių, kurie man laiku pasakė, kad tai yra tikra ir gera. Tikiu, kad tai, ką nuoširdžiai girdžiu savyje, yra unikalu ir verta parodyti kitiems. Mano muzika labai asmeniška ir todėl tikra – kaip galėčiau save sumeluoti? O kas ateina giliai iš vidaus, būtinai pasiekia ir kitų vidų. Matau, kad žmonėms tai tikrai patinka. Turbūt kiekvienas kūrėjas tokį tikėjimą turi.

Ir ką gi jūs darysite su savo ankstyva šlove? Jums tik 22-eji, o jau pilni laikraščiai dėmesio, pilnos salės žiūrovų...

– Taip, šlovė atėjo. Bet aš tik norėjau, kad žmonės dažniau vaikščiotų į koncertus, kad muziką lydėtų estetika, kad mes finansiškai būtume nepriklausomi, nes idėjoms įgyvendinti reikia pinigų. Bet šlovė turi eiti šalia. Į ją svarbu neįkristi, negalvoti, kad tu čia pats padarei, kad tai tavo nuopelnas.

O kieno?

– Visų pirma – žmonių, kurie dirba su manimi. Be to, muzika, skambanti manyje, tiesiog yra dovana. Niekas nežino, kodėl ją kuriu. Pasisavinti ją reikštų uždaryti. Aš savo muzikantams taip pat sakau: šlovė yra kaip linija, kuri turi eiti prieš mūsų akis, ją reikia matyti, akylai stebėti, kad neįtrauktų, nesužlugdytų tada, kai nebebūsi „ant bangos“. Antraip ji atims labai brangią galimybę tobulėti. Kai žmogus tai pamiršta, labai greitai dingsta jo kūrybingumas, lieka tik asmenybė, o tai greitai ima darytis nuobodu.

Taip, kaip norėčiau, aš tedirbu su orkestru tik metus. Per tą laiką nespėjau iki galo suvokti proceso, todėl negaliu dar matyti krypčių, kur viskas veda. Tiesiog, kai būna įkvėpimas ką nors padaryti, aš to imuosi ir pasitelkiu kantrybę. Manau, kad yra daug žmonių, lankomų tokių impulsų. Bet reikia labai daug jėgų, kad viską paruoštum iki galutinio rezultato – daug ko atsisakyti, imtis to, kas tau nepatinka, kam tau visai nesinorėtų atiduoti laiko. Eksperimentuoju, ieškau, stengiuosi būti labai atviras išgyvenimams ir orkestrantams sakau: nieko neturime savyje uždaryti, turime išgyventi viską ir iki galo, jei norime, kad mūsų klausytųsi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133021. briedis2008-09-30 21:46
nuosirdziausia ir ispudingiausia tyla- lavonines choro giesmese. ziurovu- daug, o ir - klausytojai- niekur nedings.

133161. 3102008-10-01 16:36
Kiek galima per visur ta Gelgota piarinti? Vien tai manes absoliuciai netraukia normaliai pasidometi tu Nauju ideju orkestro veikla, t. y. nueiti i ju koncerta. Atgraso.

133321. Taip, šlovė atėjo2008-10-02 14:05
Sveikiname eilini Eurovizijos nugaletoja!

Rodoma versija 31 iš 32 
0:34:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba