Sekmadienio postilė

Ps 31, 2–4. 17. 25

Viešpatie, būk man uola slėptis pavojuj.

Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
Atkreipk į mane savo ausį,
skubėk manęs gelbėt.

Būk man uola slėptis pavojuj,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai tu uola ir tvirtovė,
todėl savo garbei mane vesi, ganysi.

Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas!
Drąsias tvirtas širdis turėkit,
kas Viešpačiu tikit.

Ten, kur esi

Vos akims užkliuvus už psalmės eilučių apie uolą slėptis pavojuj, prisiminiau seną tamsų bunkerį miške Kauno pakrašty. Atokią benamių pastogę. Anapus skubėjimo ir virtualumo esančią „ne ryšio zoną“, kurioje net ramiau nei pro išretintus miškus šviečiančiame „Mons Pacis“.

Kaip išsaugoti rinkos civilizacijos neprijaukintą dvasią? Kur rasti uolą slėptis pavojuj šiame mobiliųjų bangų apjuostame pasaulyje? Kur tikrieji namai, nekilnojamojo, neparduodamojo ir nedeklaruojamojo turto – Ramybės – birža? Kaip psalmininkas sako, tai – „uola slėptis pavojuj“, uola Viešpatyje. Namai, kuriuose saugu, ramu ir gera.

Sykį važiuodama traukiniu keistai pajutau, kad namai yra ten, kur esi. Vagone, perone, vieškely, laukuose, „savo“ ir „ne savo“ namuose... Nes namus – Viešpaties uolą, Aukščiausiojo buveinę – lyg kriauklė perlą nešiesi širdy.

Tai namai be adreso ir įrašų registrų knygose, žinomi tik man ir Aukščiausiajam. Jaukūs ir vakariene kvepiantys. Su ugnele krosnyje ir šalavijų arbata moliniam dubenėly ant medinio stalo. Čia daug veidrodžių, atspindinčių mintimis artimųjų veidus. Iš jų veidų bruožų ir intuityvios maldos atsidūsėjimų neryškus susidėlioja mano Viešpaties Veidas, ir pirštu vedžiodama psalmės eilutes tariu: „Man, savo tarnui, malonųjį Veidą parodyk.“ Kad intuityviai užuosčiau Didžiojo Vedlio pėdsakus, šnabždėdama: „Tikrai tu uola ir tvirtovė, todėl savo garbei mane vesi, ganysi...“

Tik kurgi ta ganykla, Pažadėtosios žemės pievos ir laukai? Kur šiandien Dievo sūnų ir dukterų gyvenvietė? Toli ar arti greičio ir mobilumo narkotikais apsvaiginto žvėries, vardu „civilizacija“... Būti svetimam ar savam? Panašiam į daugelį ar kitokiam? Bėgančiam (ratu?) ar stovinčiam vietoje? Prieštaraujančiam ar ištiesiančiam ranką? Atokiai laukiančiam, kol planeta praras sąmonę nuo savo pačios tvaiko, ar ekologiškai tašančiam lašą po lašo į akmenį, kurstančiam mažytes gėrio ugneles savo aplinkoj?

Pamažu susidėlios intuicijos diktuojami atsakymai, toptelintys galvon netikėtais Viešpaties Dvasios įkvėpimais. Viešpaties Dvasios, kurios nematomas, bet paveržiantis sūkurys gaudo vis tolyn bėgančią, besiblaškančią sielą. Viešpaties Dvasios, kuri kvepia krikščionių gyvenimuose lyg gudobelių gyvatvorė. Kvepia namais.

To Dievo Dvasios kvapo vedami, keliausime ganyklomis, nusidriekusiomis per šį mobilumo apsvaigintą pasaulį, nešdami Kitokio gyvenimo žinią, kol pagaliau, lyg Viliaus Karaliaus svita, amžiams sugrįšime namolio...