ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Rasojančių rugių šventė (2)

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

Kupolė ir vegetacijos dievybė ar dvasia

Ką gi simbolizavo vasaros saulėgrąžos šventės kupolė-kartis, kuri neabejotinai siejosi su gyvybės, augimo galiomis, su kupančia augmenija ir ypač su javais? Atsakant į šį klausimą pasitelktini rytų ir vakarų slavų etnografijos faktai. Rytų slavų tradicijoje per Ivano Kupalos šventę atlikinėtos apeigos su tam tikru stabu – iš šiaudų padaryta antropomorfine (paprastai moteriška) figūra, vadinta Kupala (Купaлa), Mara (Мара) ir kitais vardais. Ji galėjo būti nešiojama, paskui deginama ar skandinama vandenyje. Baltarusijos Gomelio apskrityje toji šiaudinė būtybė, jaunimo daroma Kupolių naktį, vadinta Mara (Мара); ji būdavo sudeginama dideliame lauže (J. Romanov, 1912). Mažarusijoje Joninių išvakarėse iš šiaudų darydavo antropomorfinį Kupalos stabą, aprengdavo jį moteriškais drabužiais ir uždėdavo gėlių vainiką. Kitą dieną tą būtybę kartu su apeigine kartimi (šioji vadinta Marena, būdavo papuošta kaspinais) įmesdavo į upę (A. Afanasjev, 1995). Pasak I. Snegiriovo, ukrainiečiai Joninių dieną nukirsdavo medį Mariną ir pastatydavo kokioje nors vietoje, o ant jo šakų merginos kabindavo savo vainikėlius. Po tuo medžiu sodindavo vaiką arba pačių pagamintą lėlę. Šventės pabaigoje medis dainuojant būdavo nešamas prie upės ir ten skandinamas (J. Snegiriov, 1938).

Gustino metraštyje (1670) pranešama, kad Ivano Kupalos garbei šventės išvakarėse būdavo pinami vainikai, uždegama ugnis, o kai kur statoma „auksinė šaka“, aplink ugnį būdavo šokama susiėmus už rankų ir dainuojant. Metraštininkas pažymėjo, kad Kupalo, gausos dievas, esąs Cereros atitikmuo.

Cereros analogu istorikų laikyta ir rytų slavų Marai artima lenkų Marzana, tai yra lėlė, kuri baigiantis aptariamai šventei būdavo įmetama į vandenį. Lenkų istorikas Martynas Kromeris Marzaną (: Marzanam) laikė Cereros ekvivalentu (BRMŠ II 415, 419). Kalbėdamas apie svarbiausius lenkų, pamarėnų ir mozūrų dievus, Marzaną su Cerera siejo ir M. Strijkovskis: „Turėjo ir Cererą, žemės deivę, visokio javo išradėją, kurią vadino Marzana (Marzana), jai irgi Gniezne buvo labai ištaigingai pastatyta šventykla, kaip rašo Vincentas Kadlubekas, Krokuvos vyskupas, pirmasis Lenkijos kronikininkas. Toje šventykloje jos garbei po pjūties aukodavo visą javų dešimtinę prašydami kitais metais gausaus derliaus“ (BRMŠ II 508, 541).

Lietuvoje per Kupoles būdavo sukūrenamos apeiginės simbolinės esybės – vadinamosios raganos: „Laužai aukštumose kūrenami ir dar šiandien, tačiau labiausiai paplitęs yra r a g a n ų     d e g i n i m a s. Jaunuoliai ant aukštos karties užtaiso smalotą bačką, prikimštą pjuvenomis ir kita kuo [...]. „Raganos“, linksmai dainuojant ir žaidžiant, sudeginamos dėl to, kad niekam nebūtų kenksmingos“ (O. Vilmantienė, 1941). „Šiaudinės lėlės [...] kai kuriose srityse į Joninių laužus mėtomos ir dar šiandien“ (ten pat). „Sakydavo žmonės, kad Joninių vakare, deginant stebulę, kartu sudeginamos raganos. Mat, raganas sudeginus, karvės daugiau pieno duodavo, ir derlius būdavo geresnis“ (ES 189/31/; D. Vaitkevičienė, 1999). Kupolės laužo nuodėguliai laikyti derlingumą stimuliuojančia priemone: „Sudegusių malkų anglis žmonės mėgsta išbarstyti po savo laukus, kad derlius būtų geras“ (O. Vilmantienė). „Paimtas iš tokio (Joninių) laužo nuodėgulis ir įsmeigtas į dirvą turėjo atnešti gerą derlių [...]“ (J. Balys).

Vadinasi, aukšta kartis su pritaisyta dervuota, pjuvenų prikimšta statine, šiaudinės lėlės ar tiesiog stebulė galėjo turėti mitinės būtybės raganos reikšmę. Tokia Kupolių šventės „ragana“, sietina su slavų pamėklėmis Kupala, Mara ar Marzana, kaip ir šios slavų veikėjos, turėtų būti ne kas kita, kaip vienas iš ritualinio šventės stulpo, tikriausiai reprezentavusio kažkokį mitinį personažą, variantų. Pažymėtina, kad per vasaros saulėgrąžą Polesėje taip pat būdavo deginama arba vandenyje skandinama „ragana“ (ведьма), tai yra baidyklė iš iškulto pėdo, šieno arba skudurais prikimšto maišo, aprengta moteriškais drabužiais. Etnografų nuomone, šioji apeiginė „ragana“ – mitinės būtybės, vadinamos rusalka , substitutas. Rytinėje ukrainietiškosios Polesės dalyje ji vadinta русалка-ведьма (T. Agapkina, 2002). Turėdami omenyje bendrąjį Kupolių šventės kontekstą, jos ryšį su žydinčia, vaisių mezgančia augalija, galėtume kelti prielaidą, kad ragana ar kitais vardais (slavų – Kupala, Mara, Marena, Marina, Marzana, ведьма, русалка-ведьма) įvardijamas vienas esminių šventės ritualinių objektų, tam tikras jos simbolis, kaip minėta, žymėjęs vaisingumo, augimo ir kitokio produktyvumo galių gyvajame gamtos pasaulyje viršūnę per vasaros solsticiją, kai vegetaciją stimuliuojančios sąlygos būna palankiausios. Tiesa, tuo metu gyvybingumo, augimo potencija gamtoje, matyt, pasiekdavo tam tikrą ribą, lūžio, stabtelėjimo momentą ar kaitos, transformacijos būtinybę. Tuo turbūt aiškintinas aptariamos apeiginės realijos neutralizavimo – deginimo ar skandinimo – aktas.

Wilhelmas Mannhardtas germanų Joninių medį (der Johannisbaum) , kaip ir Gegužės medį (der Maibaum), laiko vegetacijos dvasios, arba demono, įsikūnijimu. Gegužės medis, arba, anot W. Mannhardto, „vasara“, papuoštas vainikais, gėlėmis, kaspinais, kiaušiniais, kepiniais ir visokiomis kitokiomis gėrybėmis, būdavo iškilmingai įnešamas į kaimą, aplink jį būdavo šokama, linksminamasi, o paskui jis būdavo deginamas arba įmetamas į vandenį. W. Mannhardtas taip komentuoja apeiginio „medžio“ sudeginimą Joninių arba Gegužės ugnyje (im Mai-oder Johannisfeuer) : čia „neįstengiu įžvelgti nieko kito, o būtent simbolinį atvaizdavimą įvykio, kad vegetacija, veikiama saulės šviesos ir šilumos, suklestėjo ir pasiekė brandą [...]“ (W. Mannhardt, 1904). Šios kategorijos apeiginių „medžių“ prasmę W. Mannhardtas aiškinasi siedamas su tam tikromis chtoninėmis dievybėmis ir joms skirtais ritualais. Ryškūs tokio tipo dievybių pavyzdžiai – garsioji frigų (nuo 204 m. pr. Kr. pradėta garbinti ir romėnų) Magna Mater – Kibelė, žemės ir apskritai gamtos, jos vaisingumo deivė, taip pat germanų genčių Žemė Motina – deivė Nertus (Nertum, id est Terram matrem, Tacitas). Kasmet per pavasario lygiadienio šventę (kovo 27 d.) frigai Kibelei rengdavo šventinę procesiją, per kurią deivės stabas jaučių traukiamu vežimu būdavo vežamas prie Tiberio ir Almo upės santakos. Ten Kibelę simbolizuojanti figūra būdavo panardinama vandenyje, nuplaunama kartu su vežimu. Žemės deivė Nertus taip pat būdavo iškilmingai vežiojama karvių traukiamu vežimu, lankydama mirtinguosius, kol galiausiai, nugabenta prie nuošalaus ežero, būdavo plaunama kartu su rūbais ir vežimu. W. Mannhardto požiūriu, abi šios dievybės įkūnija vegetacijos dvasią. Tad su šitokiu mitologiniu kontekstu jis sieja ir ritualinį Joninių medį, kuris, kaip ir minėtosios vaisingumo deivės, per šventę galėjo būti nardinamas į vandenį arba deginamas. Tai vis, anot W. Mannhardto, vegetacijos atnaujinimo veiksmai (W. Mannhardt, 1905).

Lietuvių Užgavėnių Morė ir slavų Joninių Mara

Neabejodami darkart galime konstatuoti, kad slavų ir lietuvių tradicijose per vasaros saulėgrąžą laužo ugnyje atsidurdavo panašią prasmę turėjęs mitinis personažas, tik vadintas skirtingais vardais. Slavų Kupolinių Maros ne tik pavidalo, bet ir vardo atitikmenį matome mūsų Užgavėnėse. Tai More vadintas stabas. Morė ir jos variantas Kotrė taip pat būdavo deginamos arba skandinamos keičiantis sezonams, šiuo atveju pavasariui keičiant žiemą. Pateiksime Jono Balio apibendrintą šio papročio charakteristiką ir jo eksplikaciją: „Visų Užgavėnių persirengėlių išdaigų centras yra tam tikrai aprengta ir pritaisyta pamėklė, vežama vežime. Ir ji Žemaitijoje vadinama Kotre arba More, rytų Lietuvoje – Gavėnu, vidurio Lietuvoje ir kitur – Užgavėnių diedu, Diedeliu arba tiesiog Čiučela. Seniau ji turėjo vaizduoti žiemos demoną, vėliau išvirto gavėnios (pasninko) simboliu ir pagaliau liko tik vaikų ir paauglių pramoga, kai pirmykštė prasmė buvo užmiršta.“ Personažo prasmės aiškinimas šiame fragmente – gana tiesmukas, pernelyg nesigilinant į jo šaknis ir pirmykštę natūrą.

Išvaizda Morė iš dalies primena raganą, iš dalies – derlingumo, žemdirbystės deivę, dvasią ar demoną: „Paimama sena rogių pavaža, o ant jos vidurinio stipino užmaunamas prastas medinašio vežimo ratas. Ant rato užrioglina didelę grucės grūdamą piestą, kurią aprėdo juokinga pamėkle, More vadinama. Liemenį apvelka išvirkščiais driskiais kailiniais plačiu sijonu ir uždeda didelį žalių eglišakių vainiką. Morei į rankas įtaisomas javų kuliamasis spragilas, kuriuo ji besisukinėdama ant rato švaistosi ir kulia, kaip gyva“ (Kretingsodė, Genčiai). „Išgirsi vėl – atadainuoja su muzika „Užgavėnių Kotrės vestuvės“: keistas vežimas (viena pavaža, vienu ratu) su būriu vestuvininkų. Pati Kotrė tai tik parėdyta baidyklė be žmogaus, pritaisyta prie rato taip, kad vežant visaip rankomis mosuotų“ (Žemaitija). Šioji ant rato ir ant rogių pavažos pritvirtinta pamėklė Morė ar Katrė asocijuojasi su panašiai vežime vėžinta frigų gamtos deive Kibele ir minėtąja germanų Žeme Motina Nertus. Be to, pažymėtina, kad pati lygiadienio šventės, per kurią atlikinėti ritualai Kibelei, idėja artima Užgavėnių, per kurias simboliškai užsimenama apie žiemos traukimąsi, intencijai. Archajiški frigų lygiadienio ritualai buvo susiję su vaisingumo, vegetacijos dievybės mirtimi ir atgimimu, reiškė dienos ir šviesos pergalę prieš naktį bei tamsą, ritmišką mirties ir prisikėlimo, sunykimo ir vaisingumo kaitą gamtoje. Per lietuvių Užgavėnes, kurios kaip tik būdavusios šaltajam sezonui artėjant į pabaigą, tai yra jau beldžiantis pavasariui (tarp vasario 5 ir kovo 6 d.), su pagrindiniu šventės personažu – More, Kotre ar Gavėnu, Lašinskiu – būdavo pasielgiama analogiškai kaip ir su minėtomis frigų ir germanų dievybėmis. Pavežiota po kaimą, lydima vaikų ir persirengėlių, dvyliktą valandą nakties Morė paprastai būdavo paskandinama arba sudeginama: „Pašokę ir pasilinksminę iki vidurnakčio, išveža Morę iš kaimo iki artimiausio upelio. Nuvežę pastato Morę tokion vieton, iš kurios būtų patogu ją nustumti į pačią vandens gilumą“ (Kretinga). „Artinantis nakties 12 valandai, Morės pamėklę veža už kaimo ant aukščiausio kalno ir ten iškilmingai sudegina. Morės deginimo ugnis praneša visiems, jog jau prasidėjo gavėnios pasninkas ir jau laikas baigti visas linksmybes“ (Kretinga).

Apeiginės pamėklės vežiojimas, paskui skandinimas ar deginimas mitologiniu lygmeniu žymėjo ne tik metų laikų kaitą, bet, pasak J. Balio, buvo skirta „laukų ir gyvulių ūkiui pažadinti“, tai – „vegetacijos ir vaisingumo ritualas“. Šitokį ritualo pobūdį atspindi dainos, kurios būdavo dainuojamos vežiojant „čiučelą“: „Čiučela vežela važinėti, / Kad mūsų lineliai užderėtų“; „Ak tu tprunda, uliaunyke, / Visos žemės pulkaunyke. / Tprunda gėrė, tprunda šoko. / Tprunda turi pinigų. / Mūsų rugiai bus nupjauti, / Mūsų pievos nušienautos. / Mūsų jaučiai išvaryti, / Mūsų avys išganytos. / Mūsų daržai pasodyta, / Mūsų laukai užusėta [...].“ Kreipinys vienoje iš šių dainų („žemės pulkaunyke“) kelia aliuzijas į žemės valdovę.

Kupolių šventė ir Žemyna

Į deivės Žemynos santykį su Kupolės švente ir jos simboliais ritualo plotmėje atidus dėmesys atkreiptinas pirmiausia dėl anksčiau jau pateiktų faktų iš istorinių šaltinių apie svarbiausio šventės mitinio personažo identifikavimą su Cerera, personifikuota romėnų vegetacijos potencija (Gustino metraštyje Kupalo – Cerera; pasak M. Kromerio, M. Strijkovskio, lenkų Marzana (Marzana) – Cerera; BRMŠ II 415, 419, 508, 541).

Lietuvių mitologijoje Žemyna – ne tik žemės, kaip įprasta ją apibrėžti, bet ir vegetacijos deivė, javų globėja. Dar Jonas Lasickis, pirmą kartą paminėjęs Žemynos vardą, šią deivę siejo su augimo stimuliavimu: „Ir viena [Zemina – N. L.], ir kita [Austheia], jų įsitikinimu, skatina augimą“ (BRMŠ II 582, 595). Žemynos ryšį su augalijos vegetacija atspindi vienas iš jos pastoviųjų epitetų maldose – Žiedkėlė (Ziedkellei; M. Pretorijus; BRMŠ III 284, 292). Dėl jos, žiedų kėlėjos, dievoraiškos žydi javai (Zydek ruggeis, Kweczais, Mezais ir wissais jauwais – BRMŠ III 284). Vadinasi, javų žydėjimas religijos sferoje suvoktas kaip Žemynos, įasmenintos vegetacijos galios, apsireiškimo gamtoje forma.

M. Pretorijaus liudijimu, per Kupoles būdavo atliekamas žemynėliavimo, tai yra Žemynos pagerbimo, ritualas, kurį paprastai sudarydavo alaus libacija – apeiginio gėrimo aukojimas deivei ir jai skirta malda. Tuo metu atliekama žemynėliavimo ceremonija taip nusakoma: „Šeimininkas čia vėl meldžiasi savo prūsiškąja kalba, rankoje laikydamas kaušelį, geria savo papratimu rankoje labindams ir žemynėliaudams (Zemynelaudams), prašo Dievą gero šienapjūtės derliaus“ (M. Pretorijus; BRMŠ III 289). Tiesa, čia tik glaustai konstatuojamas šio ritualo atlikimo faktas per Kupoles. Tai, kad prie kupolės-karties (prieš ją nuimant) būdavo geriamas apeiginis alus ir atliekamos kitos apeigos, paminint, be kitų dievų, ir Žemyną, patvirtina dar vienas M. Pretorijaus veikalo fragmentas, kuris bus nagrinėjamas kiek vėliau (M. Pretorijus; BRMŠ III 254).

Svarstant Kupolinių ryšį su viena svarbiausių lietuvių moteriškų dievybių, pateiktini kai kurie ganėtinai iškalbingi faktai.

L Kas ta Didžioji Dievaitė?

Turima omenyje L. A. Jucevičiaus veikale „Lietuva“ paskelbta daina (užrašyta ne anksčiau kaip 1846 m.), mininti Didžiąją mūsų Dievaitę: „Didysie mūsų, / Dievaite mūsų, / Čuta, rūta, / Čutela, rūtela, / Mūsų! // Dovanok raktus / Nupint vainikus, / Čuta, rūta, / Čutela, rūtela, / Vainikus! // Sujunk mumis, / Čuta, rūta, / Čutela, rūtela, / Mumis! // Didysie mūsų, / Dievaite mūsų, / Čuta, rūta, / Čutela, rūtela, / Mūsų! // Sutark, priglausk, / Raktelėmis rausk. / Čuta, rūta, / Čutela, rūtela, / Rausk!“ (cituojama iš SlS 560).

Daina būdavo dainuojama, kai Vilniaus miesto ir apylinkių žmonės Antakalnio pušynuose per Petrines rinkdavę žolynus, vadinamus šv. Petro rakteliais (Primula officinalis) (SlS II 665). Primintina, kad Petrinės galėjo būti traktuojamos kaip Kupolinių šventės dalis. „Lietuvių kalbos žodyne“ pažymima tokia žodžio kupolinis, -ė reikšmė: „Kupolinės dienos (tarp Joninių ir Petrinių, birželio 24–29 d.).“ L. A. Jucevičiaus pateiktoje dainoje ir jos komentare būtent ir kalbama apie žolynų rinkimo apeigą, primenančią kupoliavimą. Kas gi toje dainoje paminėtoji Didžioji Dievaitė?

M. Strijkovskis tam tikrą pavasario ir vasaros pradžios tarpsnį ir tuomet Lietuvoje ir Rusioje moterų atliekamas apeigas siejo su Leda, arba Ladona: „Mat tuoj po Atvelykio ir ligi pat Šv. Jono Krikštytojo moterys ir merginos renkasi būriais pašokti ir ten, susiėmusios už rankų, „lado, lado“ ir „lado mano“ kartoja, gieda prisimindamos Ledą (Ledy), arba Ladoną (Ladony), Kastoro ir Polukso motiną, nors prasti žmonės nežino, iš kur tas paprotys radosi“ (BRMŠ II 508–509, 542). Kitoje „Kronikos“ vietoje, vardydamas lietuvių ir žemaičių dievus, M. Strijkovskis mini Dzidzis Lado ir pažymi, kad tai esąs didis dievas, kuriam aukoti balti romyti gaidžiai, o jo švenčių apeigos vykdavusios nuo gegužės 25 iki birželio 25 d. Tuo metu „merginos ir moterys pievose ir gatvėse, susiėmusios už rankų, šokdavo ratelius, giedodamos gailiu balsu ir kartodamos: „lado, lado, lado, Didis mūsų Dewie!“ [...] Taip ir dabar tebedaro Lietuvoje, Žemaitijoje, Livonijoje ir Rusioje“ (BRMŠ II 513, 546). Tad M. Strijkovskio su šventiniu laikotarpiu po Atvelykio arba po gegužės 25 d. iki Šv. Jono Krikštytojo ar birželio 25 d. siejama būtybė (nėra visiškai aišku, moteriška ar vyriška), viename istoriko liudijimų pristatyta kaip Didi (Dzidzis) (plg. su L. A. Jucevičiaus paminėta – Didysie mūsų, Dievaite mūsų), galėjo būti vadinama varijuojančiu vardu – Leda, Ladona, Lado.

M. Strijkovskio pateikiamose žiniose išskirtinas dar vienas reikšmingas dalykas – tai, kad toji Leda, arba Ladona, buvusi Kastoro ir Polukso, dieviškųjų dvynių, motina. Iš graikų mitologijos žinome, kad Leda, Spartos karaliaus Tindarėjo žmona, buvo suartėjusi ir su Dzeusu, pasirodžiusiu jai gulbino pavidalu, ji padėjo du kiaušinius, iš jų gimė Poluksas ir Helenė (nuo Dzeuso), taip pat Kastoras ir Klitaimnestra (nuo Tindarėjo). Tad ji iš tiesų buvusi Dioskūrų motina. Veikiausiai šioji graikų Leda buvo tiesiog perkelta į lietuviškąją terpę, kaip ir Kastoras su Poluksu. Visi šie mitiniai veikėjai lietuvių mitologijoje galėjo turėti ir savus atitikmenis. Kita vertus, invokacija „lado, lado“, kartota moterų Lietuvoje ir Rusioje, atliekant apeigas nuo Atvelykio iki Šv. Jono Krikštytojo, M. Strijkovskiui galėjo asocijuotis su graikų Leda ir dėl fonetinio žodžių lado ir Leda panašumo.

Apie dievybę Ladą istoriniuose šaltiniuose esama ir daugiau žinių. Ji galėjo būti žinoma ne tik lietuviams, bet ir rytų bei vakarų slavams. Jonas Dlugošas yra užsiminęs apie lenkų dievybę Lyada ir gretino ją su Marsu. Marsas, vienas seniausių italikų dievų, žinomas kaip karo dievas, kadaise buvo augalijos dievybė, skatinusi laukų derlingumą ir gyvulių augimą. Apie lenkų ir kitų slavų genčių garbinamą dievą, vadinamą Ladu, arba Ladonu (Ladum, Ladonem), yra rašęs lenkų istorikas M. Kromeris (1555), taip pat jį pristatydamas kaip Marso analogą. Beje, jis anksčiau už M. Strijkovskį pateikė žinių apie lietuvių ir rusų paprotį, kaip galima spręsti iš konteksto, siejamą su Sekminėmis, kai šokant ratelius ir plojant rankomis kartotas Ladono vardas: „Tomis dienomis, kurias mes vadiname Sekminėmis, vyrai ir moterys, seniai ir jaunuoliai buvo įpratę susieiti krūvon pašokti ir pažaisti. Šį susiėjimą, tarsi bandos ar galvijų, vadino Stado. Nežinau, ar tai yra tas pats paprotys, kurį po šiai dienai išsaugojo rusai ir lietuviai, ypač gyvenantys kaimuose, kai šokdami ratelius ir plodami rankomis kartoja Ladono vardą“ (BRMŠ II 415, 419).

Norberto Vėliaus nuomone, XVI–XVII a. kronikininkų žinios, kad Ladas, Ladonas buvo lietuvių, rusų ir kitų gretimų tautų garbinamas dievas (ar deivė), nėra visai be pagrindo (BRMŠ II 413). Jo teigimu, nors lietuvių dievybė Lada neištirta, galima manyti, kad veikiausiai ji buvo „moteriškos giminės vaisingumo, derlingumo deivė, tekamo amžiaus merginų ir moterų globėja, vedybinių ryšių ir santarvės saugotoja“. Panašiai kvalifikuojama ir rytų slavų Lada: kaip pavasario ir vasaros vaisingumo deivė, vedybų globėja.

Didžiojo Lado (Dzidzis Lado) atšvaitu veikiausiai laikytina baltarusių pavasario šaukimo dainoje aptinkamas priedainis Ой, Дзiд-Ладо. Rusų dainoje apie sorų sėją šis priedainis skamba taip: Ой, дид-лaдo. Refrenas ладу aptinkamas ir rusų Joninių bei Petrinių dainose.

Pažymėtina, kad A. Trubačiovas ладa kildino iš *al-dh-os; indoeuropiečių *al „augti“. Jei išties lada etimologija sietina su augimo samprata, tuomet istorikų paminėtoji Lada, Ladona, Leda gali būti suvokiama kaip dar viena vegetacijos dievybės atmainų.

Augalijos kerojimas ir Kurka

Nors esama pagrindo Kupolių šventę ir jos pagrindinius ritualinius objektus sieti su moteriška dievybe, reikėtų atsižvelgti ir M. Pretorijaus užuominą apie aprašytąsias apeigas prie kupolės-karties, stovėjusios vienoje šventvietėje.

M. Pretorijus aprašo konkrečią vietą Žemaitijos pusėje (prie kaimo Maternick), netoli Šyšos upelio, kur buvo iškelta mažiausiai 8 sieksnių kartis, ant jos viršaus buvo pritaisytas įvairiausių javų ir žolių kuokštas, o žemėliau ant jos buvo ištemptas ožkos kailis. Pažymima, kad ožkos kailį iškeldavo tada, kai pradėdavo sėti žiemkenčius (M. Pretorijus; BRMŠ III 254).

Kupolė netoli Šyšos buvo įtaisyta tipiškoje baltų šventvietėje – prie ąžuolo ir nemažo akmens. Ten kunigas Vilhelmas Martinijus (visa tai papasakojęs M. Pretorijui) stebėjo seno vyro, manoma, kad vaidilučio, atliekamą ritualą, kuris vykęs tada, kai rengtasi nuimti kartį ir jos atributus, vadinasi, kai jau baigėsi karties kaip religinio ženklo galiojimo laikas.

Senasis vyras stovėjo prie akmens, ant kurio buvo padėtas pripiltas kaušelis. Tuo metu atėjusi sena, puikiai apsitaisiusi moteris su dideliu ąsočiu kažką įpylė į kaušelį. Senolis paėmė kaušelį į rankas ir meldėsi. Jie dėkojo dievui, davusiam jiems valgių ir gėrimų, maisto ir pastogę, tačiau jie nenorėjo pasakyti jo vardo.

Paskui ten buvę jauni žmonės, susiėmę už rankų, šoko aplink ąžuolą ir aplink kartį. Vadinasi, šiuo metu kartis savo svarba religiniu aspektu buvo tolygi ąžuolui, paprastai laikomam šventu medžiu. Dar kartą vaidilučiui pasimeldus, kartis buvo nuimta: „Po maldos išgėręs kaušelį, jis palietė kartį, tada visi prišokę kartį ištraukė ir griebė už kuokšto; ožkos kailį vaidilutis (Weydelutt) pasiėmė kaip užmokestį už savo triūsą, o žoles, buvusias ant stiebo, labai taupiai visiems išdalijo. Paskui jie susėdo aplink ąžuolą ir akmenį, o vaidilutis (Weidulut) pasitiesė kailį ant akmens, ant jo atsisėdo ir pasakė kalbą apie jų kilmę ir senuosius papročius, tikėjimą ir t. t., paminėjo Žemyną (Žemyna), Perkūną (Perkuns) ir daug kitų“ (M. Pretorijus; BRMŠ III 254). Vaidilučiui baigus kalbą, „visi palenkė galvas prie žemės“ (haben sie alle mit dem Kopf auff die erde sich gebeuget), o šis vaikščiojo tarp jų. Po visų tų apeigų prasidėjusios vaišės ir gėrynės ir trukusios „iki trečios dienos“. Po šio kupolės-karties nuėmimo apeigų aprašymo M. Pretorijus pateikia komentarą: „Atrodo, kad šitoks elgesys yra liekana tų apeigų, kurios buvo skirtos Gurchui garbinti“.

Kurka (Curche), sprendžiant iš ankstyviausio jo paminėjimo ir apibūdinimo XIII a. viduryje, garbintas paprastai rudenį nuėmus derlių, jo stabas kartą per metus pririnkus vaisių būdavo puošiamas ir garbinamas kaip dievas (1249 m., BRMŠ I 238, 240). Anot Simono Grunau, Kurka (Curcho) prūsų buvo perimtas iš mozūrų (BRMŠ II 76, 113). Jis vadintas „valgių“ dievu, laikytas ir „namų“ dievu, saugojusiu „maisto produktus“ (A. Guagnini, BRMŠ II 476, 492), „visokius gaivalus, javus ir žmonių maistą“ (M. Strijkovskis, BRMŠ 510, 543). Kurkai, kaip teigia M. Pretorijus, aukota „visokiausių iškultų švarių grūdų pirmalakai, kaip antai: kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, pupos, žirniai, lęšiai, taip pat kiti [dalykai], kaip mėsa, miltai, midus, alus, pienas [...] pirmosios sugautos žuvys [...]“ (M. Pretorijus; BRMŠ III 252). Aukojimai šiai dievybei galėjo būti atliekami namuose, trobos kertėje arba tiesiog gamtoje (viena tokių vietų – šalia ąžuolo, tarp Frauenburgo ir Tolkemitos, ant didelio akmens; M. Pretorijus; BRMŠ III 252). Su žemaičiais ribojęsi skalviai šiam dievui taip aukodavę: ant išskobtos lentos sudėdavo grūdus ar žuvis ir ant jų atlikdavo midaus, pieno ar alaus libacijas, o paskui viską sudegindavo savo dievams (M. Pretorijus; BRMŠ III 253).

W. Mannhardtas Kurką laiko javų vegetacijos, derlingumo dvasia (W. Mannhardt, 1868). Su vegetacija, vaisingumu, kerojimu tikriausiai sietina ir Kurkos etimologija. K. Būga prūsų dievo Kurkos vardą mėgino kildinti iš slavų kъrčь, rusų корч, lenkų karcz „krūmas, kelmas“. Aleksandras Briukneris su prūsų Kurku sieja M. Strijkovskio paminėtąją Krūminę Pradžių varpų ir latvių „laukų ir javų“ dievą Ceruoklį. Jo primenama, kad paminėtieji lietuvių ir latvių dievavardžiai yra susiję su krūmu: „ceroklis – krūminis dantis, kruminas – taip pat“. Šiam semantiniam laukui turbūt skirtina ir keras, keroti, latvių cers „krūmas, keras“, cerot „keroti“, cerains „kerotas, išsikerojęs, kuplus“.

Gali būti, kad Kurka, vakarų baltų dievybė, iš tiesų buvo siejama su javais, jų kerojimu ir branda, turbūt todėl jam ir aukotos pirmosios derliaus gėrybės, tarp kurių išskiriami grūdai, taip pat miltai. Taigi ir jo sąsaja su Kupolių švente, kurioje javams buvo skirtas ypatingas dėmesys, atrodytų įmanoma.


Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
0:34:39 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba