ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė

Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilniaus panorama nuo Visų Šventųjų bažnyčios varpinės. 1912–1916
Jan Bułhak

Jūs tyrinėjate „aukštąją“ fotografijos kultūrą, bet nesibodite ir vadinamąja komercine. Kaip manote, ar Lietuvoje didelis atotrūkis tarp „elitinės“ ir „masinės“ fotografijos?

– Anksčiau, tarybiniais metais, skirtumas buvo tik tarp profesionalios ir labai plačiai propaguojamos bei toleruojamos mėgėjų fotografijos.

Dabar profesionalėjam. Menininko statusą ne bet koks mėgėjas gali gaut. Jis turi savo darbais įrodyti esąs vertas to statuso. Bet nežinau, ar tai tikslinga. Postmodernizmo raida kol kas nestato tų barjerų. Atsiradus internetui save išreiškia labai įvairūs žmonės.

Imam į masinės ir intelektualiosios fotografijos skirtumus žiūrėti šiek tiek ironiškai. Ne viską vertinam pagal profesionalumo kriterijus: ieškom nuoširdumo, tikrumo, naujumo, gebėjimo įtraukti, komunikacinio požiūrio. Viso to, ką duoda internetas. O jis įtraukia į meninę kūrybą labiau komunikaciniu aspektu.

Praktiškai sudarytos sąlygos, kad ribos nyktų, bet teoriškai ir instituciškai pageidaujam aukštesnių vertinimo kriterijų, vadinamojo profesionalumo. Ir elitinio meno samprata yra reikšminga. Ir gerai, kad yra. Tam tikra diferenciacija turi išlikti. Reikia išsaugoti tam tikrą lygmenį.

Fotografijos kokybė išlieka?

– Kokybės smukimas prasideda tada, kai būna labai vienoda fotografija. Tarkim, žmogus nežino, ką fotografuoja ar filmuoja. Atneša ir sako – išrinkit iš tūkstančio fotografijų vieną gerą. Va, čia jau yra blogai. Pradžioje žmogui reikia patarti, padėti. Bet pasitaiko, kai žmogus jau parodas rengia ir vis dar nemoka atsirinkti. Tiek galerijų, tiek galimybių dabar visiems pasirodyti, pasišlaistyti...

Tuo ir skiriasi Kaunas ir Vilnius. Kaunas visąlaik leisdavo jaunimui išsišėlioti. Net ir sovietiniais metais rizikuodavo. Ir dabar taip daro. Ką gi, rodykit, tegu fantazija dirba.

O Vilnius išlaikė tokią tradiciją, kad fotografija turi pasiekti elitinį lygį, turi būti dėstoma universitete, turi būti ir vertintojai, ir kūrėjai... Kad būtų tam tikra apranga, aukšto lygio parodos. Iš esmės tai Janas Bułhakas pradėjo tokią tradiciją ir jos negalima pamiršti.

Kai lenkai pernai išleido savo XX amžiaus fotografiją, nustebau: ketvirtadalis jų fotografų kilę iš Vilniaus. Daugiausiai – Bułhako mokiniai. Štai ką gali viena persona. Bet jei ištyžtama, žavimasi visokiais kolektyviniais sambūriais, stovyklomis, fotografų gali ir neužaugti. Laimei, Kaunas sugebėdavo atrasti ir dabar atranda asmenybių. Ypač abstrakčiosios, eksperimentinės fotografijos srityje.

Lietuvos fotografijoj, sakyčiau, visur sostinė.

O populiarioji fotografija?

– Nepeiktinas ir populiarusis žvilgsnis. Fotografiją privalu vertinti iš įvairių pozicijų.

Tam tikros konfrontacijos, kurios vyksta lūžio metu, yra laikinos. Konfrontacija išryškina, kad reikia plėsti požiūrių skalę. Ir į praeitį, ir į dabartį, ir į ateitį. Nebegalima visko aprėpti pagal vieną tradiciją. Turbūt elgesį formuoja pačių fotografų vertinimai.

Kaip ir visų menininkų – jie vertina pagal save. Štai išleisti Tarkovskio dienoraščiai. Unikali knyga. Ir ką jis apie aktorius sako? „Per visą gyvenimą nesutikau nė vieno protingo aktoriaus.“ Tai parodo meistro iššūkį aplinkai, kurioje gyveno.

Visokiausių vertinimų ir šnekėjimų nelaikau bulvariniais. Ypač kai žmonės moka provokuoti diskusijas.

Dabar rengiamos monografijos apie Romualdą Rakauską, Antaną Sutkų. Kai rengėjai pradėjo gilintis į Sutkaus jaunystės darbus – nustebo. Kaip jis įvykdė Kauno aklųjų vaikų namų užsakymą! Kokios fotografijos! Toks įspūdis, kad sukurtas ciklas darbų apie aklą visuomenę. Antanas ir pats pamiršo, kad tokį darbą darė.

Kinas irgi grįžta prie pradžios. Fotografijoje darbai kuriami ir XIX amžiaus technika. Tuoj dagerotipus pradės gamint. Nors, atrodo, jau taip toli atsiplėšta, nebegrįšim. Ir dailė naudoja fotografiją.

Dabar vyksta ir vaizdinės informacijos žanrų susiliejimas.

– Taip! Taip! Pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad pinhole kamera naudojama ir šnipinėti. Pasirodo, ji labai patogi. Nedūžtanti, mažytė. O vaizdą kompiuteriu galima pasiryškinti.

Recenzavau tokį Dailės akademijos diplominį darbą. Paėmė kaip pavyzdį brolių Lumière’ų filmą „Aplietas laistytojas“ ir jį suvaidino dabar. Keliais variantais. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad žarna ir du vyrai yra taip semiotiškai svarbu. Vietoj vandens pripaišė baltų purslų.

O kitas variantas – permontavo Eizenšteino „Šarvuotį „Potiomkiną“. Išėjo labai aiškūs homoerotiniai motyvai.

Manote, kad pats Eizenšteinas tokias prasmes turėjo omenyje ar jas sukūrėm dešifruodami filmą?

– Mes tik dabar įžiūrim ir suprantam, kad jis ir toks buvo.

Čia vėl sugrįžimas. Į pradžią. Apie jokias revoliucijas nebekalbama, kalbama apie tai, kas yra matoma pačių fotografijų ženkluose. Skaitant jas ne kaip laiko referentą, o kaip vaizdą.

Taigi kai kuriuos vaizdinėje informacijoje užkoduotus ženklus tik dabar teisingai ir suprantam?

– Taip! Tik dabar suprantam, nes tik dabar tai aktualu. Bet tam reikia kitų žvilgsnių. Analitinių. Fotografijos mat neįpratom dar taip analizuot, bent jau Lietuvoj. Fotografijos rūšys ir žanrai irgi padeda kitaip pažvelgti į žmogų.

Amerikoj atsirado turtingas žmogus, kolekcionavo fotografijas. Ir dabar iš tos kolekcijos sukūrė puikią knygą – „Vaikystė XX amžiaus fotografijoje”. Ir ten įdėtas Sutkaus „Pionierius“. Tema suskamba naujai. O viena pagrindinių išvadų – per pusantro šimto metų žmonija pamažu praranda vaikystę. Vaikas vis mažiau yra laikomas vaiku. Jis yra iš anksto apkraunamas komunikacinėmis sistemomis. Vieni sako – tai gerai, civilizacijos rezultatas. Kiti – nebeturime tokio vaiko, koks buvo „Alisos stebuklų šalyje“ laikais.

Tiek Sutkaus, tiek kitų vyresniosios kartos autorių darbai yra labai socialūs, tiriantys žmogaus charakterį. Ką manote apie postmodernią fotografiją, kuri dažniau linksta į abstrakčius reiškinius?

– Svarbiausia, kas darosi su žmogum, kokios yra žmogaus vertybės. Jeigu rimtai įrodinėjama (nauja baisi optimistinė teorija), kad genetiškai bus galima pašalinti visas neišgydomas ligas, tada žmogus lyg ir tampa nemirtingas... Idėja yra mokslinė, o mokslas žiūri į žmogų tik kaip į instrumentą, kaip į kokį pažinimo objektą. O tai, kas būdinga mokslui, būdinga ir menui.

Taigi dabar, XXI amžiuje, kai daromi tokie eksperimentai ir taip kvailiojama su žmogum, pusiau kompiuteriniu ir dirbtiniu, krypsta ir meno idėjos. Kai vyksta tie lūžiai (pavyzdžiui, nanotechnologijos), keroja dar didesnė nemirtingumo viltis. Visa tai skatina ir fotografijoje į žmogų žiūrėti kaip į visais būdais išpreparuojamą. Sakykim, kai aš matau kūno gabalą, koją ar ranką, kartais ir jų nėra, žiūriu tik į daiktus, – tada matau žmogų ir visuomenę.

Vienas amerikiečių fotografas padarė puikią knygą apie šunis. Aš ten radau daugiau Amerikos gyvenimo negu toje reklaminėje fotografijoje. Kartą studentams parodžiau, jie sako: o kam čia žmogus, nebereikia čia žmogaus, dėstytojau. Tai matot, kokia pažanga. Nebereikia žmogaus, jeigu yra šuo. Tereikia geriau matyt.

Viename iš Nidos seminarų Agnė Narušytė gerai aiškino, ką šiandien reiškia portretavimas. Bandoma keistis padidinant arba sumažinant (kaip anksčiau darė Trimakas). Arba, sakykim, žaismas, nuotrauka, daugiau išreiškianti save, o ne portretuojamąjį (Algimantas Aleksandravičius). Kaip žaidimai.

Nemanau, kad kada nors žmogus nebus pagrindinė meno tema.

Tai eksperimentavimas irgi yra tapatybės ieškojimas?

– Taip. Kaip rašo Hesse – žaidimas stiklo karoliukais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 25 iš 25 
0:34:38 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba