ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Poezija ir krikščionis

KARL RAHNER

[skaityti komentarus]

Poezija yra reikalinga. Visa, ką galima pasakyti apie humanizmą apskritai, galioja ir poezijai kaip kūrybiškai padarytam ir kūrybiškai priimtam darbui. Tais laikotarpiais, kai atrodo, kad humanizmas ir poezija miršta, palaidoti po technologinių sugebėjimų laimėjimais ir dūstantys nuo masių keliamo triukšmo, krikščionybė privalo ginti žmogišką kultūrą ir poezijos žodį. Jie gyvena ir miršta kartu dėl paprasčiausios priežasties, kad humanizmas, kuris irgi yra poetinis, niekada negali būti atskirtas nuo krikščionybės, nors tai ir nėra tas pats dalykas. Humanizmas irgi gyvena Kristaus malone, o žmogiškumas yra vienas esmingų elementų krikščioniško daikto būtyje, nors ir būdamas tik jo dalis. Jeigu tiesa, kad Evangelijos žinia nežus iki laikų pabaigos, tada teisingas yra ir mūsų tikėjimas, kad visada rasis žmonių, kurių širdys bus atviros neapsakomam slėpiniui – meilei, tapusiai kūnu žmogaus žodyje, kuris visus surenka ir suvienija. Jeigu tokiam žodžiui pažadama amžina kova tarp pavojų, nepaliaujamai keliančių siaubą, bet taip pat ir tvirta pergalė pergalingame buvime iki pabaigos, tada poetiniam žodžiui pažadamos kaskart naujos pergalės nesibaigiančioje kovoje. Poezijos žodis niekada nenuvils, nes jis išauga iš dieviškojo žodžio, kuris turi giliausią to poetinio žodžio esmę. Mes, krikščionys, privalome mylėti poezijos žodį ir kautis dėl jo, nes privalome apginti tai, kas yra žmogiška, nes pats Dievas pasiėmė tą žmogiškumą į savo amžinąją tikrovę.

Nėra jokių būdų, kaip išvesti formulę iš šios esmingos krikščionybės taisyklės, kuri mums tiksliai pasakys, kaip privalo atrodyti tas poetinis elementas, kurio niekada negalime atsižadėti. Žmogus patiria istorijos pokyčius, lygiai taip pat juos patiria ir poezija. Ir niekam nereikia baimintis istorijos mažiau negu krikščioniui, kuris privalo paisyti istorijos rimčiau negu visi kiti, nes prie savo krūtinės ji glaudžia jo amžinybę. Ir todėl kai krikščionis sveikina žmogaus kultūros ir poezijos amžinumą, negalima, kad jo pagiriamasis žodis tektų tiktai vakarykštei ir užvakarykštei poezijai. Jis palinkės poetui atvirai pasakyti, ką šis randa mumyse, ir spėlioti (pranašauti), ką atneš ateitis, palinkės, kad poetas būtų savo naujojo amžiaus, jo skausmo, jo laimės, jo uždavinių, jo mirties ir amžinojo gyvenimo poetas. Ir čia taip pat tėra vienas būdas mums būti konservatyviems (tradiciškiems), jei esame krikščionys. Eidami į altoriaus Mišias, privalome eiti į gyvenimo mišias ir laikyti iškilmingą savo pradžios ir praeities atminimą vienu esmingų savo būties komponentų – bet tokiu būdu, kad eitume ten pasitikti unikalios ateities, kuri mus kviečia, žinodami, kad Dievo ateitis yra mūsų pradžia.

Aišku, žmogus gali būti geras bičiulis ir geras krikščionis banalia šio žodžio prasme ir vis tiek būti apgailėtinas poetas. Bet tikrai gera krikščionybė ir tikrai gera poezija pasižymi vidine giminyste. Tai tikrai nėra tas pats dalykas. Žmogaus klausimas ir Dievo atsakymas nėra tas pats. Bet gera poezija egzistuoja tik tada, kai žmogus radikaliai pažvelgia pats sau į akis. Gali būti, kad tai darydamas jis įsipainios į kaltę, priešgyną, savęs nekentimą ir šėtonišką puikybę, gali būti, kad jis suvoks esąs nusidėjėlis ir susitapatins su savo nuodėme. Bet net ir tada jis bus kur kas atviresnis laimingam susitikimo su Dievu pavojui negu siauraprotis filistinas, kuris visada atsargiai aplenkia būties bedugnes, likdamas paviršutiniškame lygmenyje, kur niekada nesusidursi su abejonėmis – nė su Dievu. Ir todėl klausimas, kokia šviečiamoji literatūra tiktų nesubrendusiai asmenybei, yra svarbus dalykas, kurį derėtų apsvarstyti iš esmės. Tačiau brandus krikščionis priims visą tikrai gerą poeziją atvirai ir be varžymosi, pagarbiai ir su meile, kuri turbūt yra sielvartinga ir atjaučianti: nes jos subjektas yra žmogus, atpirktas ar reikalingas atpirkimo, pasiduodantis atpirkimui, tad bet kuriuo atveju ji veda mus toliau dvikojo padaro, kuris per dažnai ir per ilgai užvaldo mūsų mintis kasdieniame gyvenime, padaro, šiek tiek protingesnio už gyvulius ir todėl ne tokio tikro dėl savęs. Kuo giliau gera poezija nuveda žmogų į bedugnes, kurios yra jo būties pamatas, tuo stipriau ji priverčia jį pažvelgti tiesiai į tuos tamsius ir slėpiningus žmogaus išsipildymo aktus, apgaubtus pamatinės dviprasmybės, kurioje žmogus negali įžvelgti, išgelbėtas jis ar prarastas. Ne atsitiktinumas, o natūralus dalykas yra tai, kad gera žmonių poezija yra sunkiai suprantama ir dažniausiai palieka mūsų klausimą neatsakytą, ar ten malonės, ar pražūties misterija joje įvyko ir buvo aprašyta. Ir ar galėtų būti kitaip? Poezija privalo kalbėti apie konkrečius dalykus, ji negali imti abstrakčių principų ir priversti juos šokti it lėles. Tačiau individualumas ir konkretumas yra slėpinys, o jį atskleis tiktai sprendimas, kuris priklauso Dievui ir tik Dievui, tačiau kurį poetas pateikia kaip slėpinį. Todėl jo poezija negali būti taip paprastai ir aiškiai pamokanti, kaip norėtųsi kai kuriems prastiems pedagogams savo globojamų mokinių labui. Jeigu nesame manichėjai, mes, būdami krikščionys, žinome: tikrai didelė kaltė yra baisi todėl, kad ji didelė, ir todėl, kad ji kaltė, bet ji gali būti didelė tik todėl, kad joje pasirodė ir išryškėjo kai kurios labai svarbios žmogiškos savybės – nes blogis kaip toks yra niekas. Mes pripažįstame, jog Dievas kenčia nuodėmę, kad egzistuotų, būtų didis ir galingas šiame pasaulyje, ir todėl nėra taip lengva pritaikyti didžiuosius žmogiškumo tipus šventiesiems. Mes, krikščionys, kaip sako Apaštalas, negalime išeiti iš pasaulio, bet turime bendrauti su netikinčiaisiais ir ištvirkėliais (1 Kor 5, 1–15), nors, žinoma, ne taip, kaip bendraujame su savo tikėjimo broliais. Tad kai susiduriame su tikra poezija, ne tokia, kuri, prisidengusi poezijos rašymu, demonstruoja tuščią netikėjimą ir amoralumą, yra ne tik neuždrausta, bet netgi būtina rimtai ir rūpestingai ją priimti, net jei ji ir neatitinka moralinių krikščionybės standartų, ir neskelbti nuosprendžio „tiems, kurie ne mūsiškiai“. Yra toks dalykas kaip anoniminė krikščionybė. Yra žmonių, kurie tik mano, kad nėra krikščionys, bet kurie gyvena Dievo malonėje. Ir todėl yra anoniminis humanizmas, įkvėptas malonės, kuris mano esąs ne daugiau nei žmogiškas. Mes, krikščionys, galime tai suprasti geriau už jį patį. Kada paskelbiame tikėjimo doktrina tai, jog žmogaus moralei net ir neutralioje sferoje yra reikalinga Dievo malonė, kad ji išliktų nepalaužiama savo didžiajame uždavinyje, mes, kaip krikščionys, pripažįstame, jog toks humanizmas, nesvarbu, kur jis parodytų savo tikrąjį veidą ir kur jis būtų, netgi už išpažįstamos krikščionybės ribų, yra Dievo malonės dovana ir indėlis į atpirkimą, net jeigu jis kol kas nieko apie tai nežino. Kodėl tada turėtume jo nemylėti? Praeiti pro jį abejingai reikštų paniekinti Dievo malonę.

Kadaise rašymas ir spausdinimas buvo varginantys, daug laiko atimantys ir nemaža pastangų reikalaujantys užsiėmimai. Rašymas ir spausdinimas buvo paliekamas tik tiems bent kiek svarbesniems dalykams. Šiandien knyga ir spausdintas lapas yra palyginti pigūs, jei lyginsime su likusia pragyvenimo kaina. Koks nors dalykas, buvęs nežinomas dar aštuonioliktajame amžiuje, šiandien egzistuoja ne tik kaip gausi literatūra, skirta technologijos, mokslo ir visuomenės reikmėms patenkinti, bet ir kaip kvaili ir tušti plepalai spausdintu pavidalu, kurie šiandien neišvengiamai užpildo kasdienybę. Mes turime literatūrą, kuri yra ne daugiau kaip kasdienės gatvės šnekos, tiesiog spausdinti gandai, dažniausiai su iliustracijomis. Mes į tokios rūšies produkciją turėtume reaguoti taip, kaip krikščioniui pridera elgtis kasdieniško kalbėjimo ir plepėjimo atžvilgiu. Krikščionis atskirs kasdienio gyvenimo banalybes nuo didingų ir šventų poezijos ištarmių, jautriai ir griežtai jis saugos šią perskyrą ir mėgins mokyti kitus tokio dvasių skyrimo. Kasdienį gyvenimą jis laikys savo vietoje, net kai jis pasirodys spausdintu pavidalu, ir pakęs jį tiek, kiek leis atitinkamos ribos, nes krikščionis žino, kad kasdienis gyvenimas gali ir turi tęstis. Ir jis visiškai pripažins, kad didžiojoje poezijoje yra vietos ir romiai besidžiaugiantiems, atpirktiesiems, atvirai džiūgaujantiems. Jis nemanys, kad poezija prasideda tik tada, kai žmones užgriūva kaltė ir sielvartas, tragedija ir baisios kankynės. Mat krikščionis gali būti pasiryžęs pripažinti, kad didžiausias rimtumas gali būti paprastas, nesukaustytas, mielas ir džiaugsmingas, koks džiaugsmingas yra Dievo vaikų rimtumas. Jis žino, kad palaiminga dangaus laisvė iš tikrųjų yra vienintelis rimtas dalykas, kur kas rimtesnis už pragarą.


„Mažoji studija“

Vertė Rūta Tumėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
0:34:37 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba