ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Esperanto

KAZYS SAJA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ponia Elžbieta (1928)

Zitai Kelpšaitei atrodė, kad istorijos mokytojas labai sumaniai ir pedagogiškai nusprendė ją paauklėti, visai neminėdamas jos, tarsi pamiršęs, kad klasėje yra tokia Kelpšaitė, ir labai įdomiai pasakodamas apie Žalgirio mūšį.

Jis pakabino ant lentos Jano Mateikos paveikslo kopiją ir ėmė aiškinti, kurie Žalgirio mūšio veikėjai jame pavaizduoti. Istorikas dažnai nuklysdavo pasakodamas kokį nors padavimą, kurio nebuvo jokiame vadovėlyje.

Vytauto laikais gyvenęs garsus Žemaičių bajoras Kelpša, mūšiuose su kryžiuočiais netekęs abiejų savo sūnų, tačiau turėjęs labai gražią dukterį. Tarp šaunių jaunikių ir našlių, kurie čia lankydavosi, Kelpšaitei išdrįso pasipiršti ir vienas didžiojo kunigaikščio karys, totorius, kuris vadinosi Tallatas. Ir gražus, Vytauto gerbiamas, bet ne žemaitis ir ne lietuvis. Prieš tą lemtingą Žalgirio mūšį Kelpšaitė ir pasakiusi jam: „Jei dar gyvas sugrįši ir atvedęs paklupdysi čia prie mano kojų didįjį ordino magistrą, tada sutiksiu, atiduosiu tau savo širdį.“

Mokytojas parodė dešiniajam paveikslo kampe tą jaunąjį Tallatą su totoriška apranga. Jis buvo užmetęs kilpą didžiausiam Vytauto priešui Brandenburgo komtūrui Markardui Zalcbachui. Po Žalgirio mūšio Tallatas ir paklupdęs savo belaisvį Kelpšaitei prie kojų ir taręs:

– Didžiojo magistro atvesti negalėjau, nes jis bekovodamas žuvo, bet ir šitas, kaip visi sako, daug žemaitiško kraujo yra praliejęs.

Nieko nepapūsi – Kelpšaitei reikėjo tesėti savo žodį. Bet jos tėvai, užsispyrę Žemaičių bajorai, nenorėjo atsisakyti garbingos savo senolių pavardės, todėl ir atsirado, visoj Lietuvoj žinoma jungtinė Tallat Kelpšų giminė...

Zita Kelpšaitė tos istorijos klausėsi visa iškaitus, jausdama savotišką virpulį, lyg būtų čia prie visų lyginama su ana Kelpšaite ir teisiama už visoms gražuolėms būdingą tuštybę. Tačiau koks puikus pavyzdys, kokios nepaprastos galimybės jai dabar buvo primintos!

Vėliau ji net rimtai įtikėjo, kad yra atgimus anoji Žemaičių bajoraitė. Kasmet vis gražesnė, žinanti savo vertę ir tokia pat išranki. Bet kur tu šiais laikais būdama paprasta „kaimo liktarna“ atrasi tokį šaunų totorių arba mūsiškį didžiavyrį?

Pirmais savo mokytojavimo metais ji kaip ir daugelis Lietuvoj verkė, gedėjo Dariaus ir Girėno, kurie vienmotoriu lėktuvu perskrido Atlantą ir žuvo visai nebetoli nuo Kauno.

Šiek tiek panašus į juos dar nevedęs vaikinas atsirado prie Lieplaukės miestelio, visai netoli nuo Kelpšaitės tėviškės. Tas pats Jurgis, kalvio Jundulo sūnus, ne kartą šokdinęs Zitą dar iki kariuomenės, dabar sugrįžo tiesiog neatpažįstamai pasikeitęs – suvyriškėjęs, pagražėjęs, užsitarnavęs grandinio laipsnį. Tarnauti jam teko Klaipėdoj, mokomajam kariniam laive „Prezidentas Smetona“. Dabar jis buvo sumanęs pasistatyti kažkokį ypatingos konstrukcijos laivelį ir juo apiplaukti aplink pasaulį!

Apie laivus jis ėmė svaičioti nuo pat vaikystės. Nuo tos dienos, kai mama jam liepė tvenkinyje išplauti seną, iškiurusią klumpę, kuri buvo dedama vištoms vietoj geldelės. Jurgelis tada įsitikino, kad kiauros klumpės vandeny nepaskandinsi. O jeigu prie pado dar prikalsi kokią geležėlę, tai net norėdamas jos nebeapversi.

Jis ir dabar planavo, kad jo valtis bus šiek tiek panaši į žemaitišką klumpę. Bet svarbiausia – jam buvo kilusi mintis ant neaukšto stiebo iškelti ne burę, o trijų ar keturių menčių vėju varomą „malūną“, kuris ir suktų laivelio sraigtą.

Pirmiausia jis sumeistravo modelį, ne didesnį už geldą. Įsitikinęs, kad jis visai gražiai plūkauja vėjuotą dieną, Jundulas pasikvietė Kelpšaitę. Jai pirmai ir išdėstė, ką buvo sumanęs:

– Kaip šitam laivui reikia vėjo, taip man reikia tavęs, Zitele. Anksčiau būčiau nedrįsęs, o dabar... Aš tikrai apiplauksiu pasaulį, jeigu žinosiu, kad tu lauksi manęs.

– Per daug žadi, – atsakė Kelpšaitė, širdimi pajutus, kad tasai Jurgis – ne toks jau Jurgis... Gal ir už totorių nė kiek ne blogesnis. – Nusigauk ligi Amerikos, – pridūrė, – man ir to užteks.

Duotąjį žodį reikėjo kaip nors sutvirtinti, ir ji pirmoji pabučiavo Jurgį. Tarsi palaimino jį būsimajam žygiui.

Nors ir nedideliam, laiveliui pastatyti prireikė nemaža laiko. Prisidžiovinti tinkamų lentų, nusikaldinti įvairiausių geležinių dalių, gauti geros dervos ir pokosto. Jurgis prašė ir tiesiog reikalavo, kad tėvai jam skirtą dalį atiduotų ne žeme, ne gyvuliais, o pinigais.

– Ir kas tau, vaikeli, iš tos garbės? – verkšleno motina. – Iš ko paskui gyvensi?

– Ko tu čia tokių niekų jo klausi... Argi nematai, kad jis meistraujasi sau grabą?

Taip sakė tėvas, matydamas, kad sūnaus nebeperkalbės. Prašė, kad nors ta Kelpšaitė jį kaip nors paveiktų.

– Kada tu išplauksi? – klausinėjo Zita. – Ir aš kaip tos tavo lentos jau pradedu džiūti.

– Nespėsi, – tikino Jurgis, – ateinančią vasarą tikrai išplauksiu.

– O kada grįši? Kiek man reiks tavęs laukti?

– Metus gal kaip nors iškentėsi.

– Metus galiu. Bet aš beveik sutikčiau, kad tu bent nusiirtum iki Švedijos.

– Geriau sakyk, kaip mes tą laivą pavadinsim. „Žemaitija“ ar „Lietuva“?

– Iki Švedijos jis galėtų vadintis ir kukliau.

– Kaip kukliau?

– Viso labo tik keturios raidės – „Zita“...

Rodos, gražiai pasišnekėjo, linksmai viską užbaigė, bet Jurgis tolokai palydėjęs Zitą pajuto, kad ji atsibučiavo nebe taip karštai, nebe taip saldžiai. Jam iš tikrųjų reiktų dažniau pakurti jaujoj pirtį, kad tos lentos greičiau išdžiūtų, kad ligi pavasario laivelis jau turėtų vardą ir būtų tinkamai pakaustytas.

Tuo metu Zitą Kelpšaitę iš tiesų ėmė kankinti abejonės, ar ji nepaskubėjo per greitai pasižadėdama Jurgiui. Per mokytojų kursus ją rimtai sudomino Julius Degutis, kurį kažkas jau buvo pavadinęs Liepsnojančiu Krūmu. Seminarijoj jis neatrodė Zitai nei labai simpatiškas, nei protingesnis už kitus. Aukštas, strazdanotas raudonplaukis... Ir dar tas jo atsikišęs Adomo obuolys... Kad Julius dainavo chore, gerai lošė šachmatais, jai nedaug terūpėjo.

Ir štai per tokį trumpą laiką Degutis įgavęs tiek inteligencijos!.. Susakęs Kelpšaitei visokių komplimentų, jis čia pat ėmė raginti ją mokytis esperanto kalbos, nors pats temokėjo skaičiuoti iki dešimties: unu, du, tri, kvar, kvin, ses... Tos lengvai išmokstamos tarptautinės kalbos išradėjas Zamenhofas kilęs iš Lietuvos. Tad kokia mums būtų garbė, jeigu žalia esperanto vilties žvaigždelė „Litova Stelo“ nušviestų ir suvienytų visą pasaulį!

Julius Degutis dabar iš tiesų atrodė kaip degantis krūmas. Ir, svarbiausia, jis niekur neketino išplaukti. Savo žygdarbį galėjo atlikti ir dirbdamas pradžios mokyklos mokytoju.

– Tu šneki taip, lyg būtum pats tą kalbą išgalvojęs, – nepiktai pasišaipė Zita. – Išversk man į tą kalbą „Tėve mūsų“ arba Lietuvos himną.

– Išversiu! – žadėjo Degutis. – Nori – aš dėl tavęs per tris mėnesius tą kalbą išmoksiu?

– Kaip tai suprasti – dėl manęs?

– Todėl, kad mi amas vin! – esperantiškai pasakė Julius, ir Kelpšaitė suprato, ką tie žodžiai reiškia.

– Išmokai ir dabar visoms tą patį sakai...

Ne, kara instruistino, ne... Pati žinai, kad ne. Esperanto – mano žalioji žvaigždė, o tu – mano saulė. Esperantiškai būtų mia suno. Duok man tris mėnesius. Leisk man įrodyti, ką aš tau jaučiu.

– Pamėgink, – atsakė jam Zita Kelpšaitė, pajutusi, kad tas Liepsnojantis Krūmas nemeluoja. Nuo jo tikrai apima karštis.

O Jurgis Jundulas vis dėlto baigė savo laivelį, kuris turėjo „lėktuvo“ mentes, geležinį sraigtą ir dar du tvirtus ąžuolinius irklus. Ertmėje arčiau dugno lengvai tilpo vandens bakelis, kepalas duonos, lašinių paltis, džiovinti sūriai, medus, keliolika svogūnų ir beržo tošele sutvirtinta puodynė rūgusio pieno. Porinis vežimas per dvi dienas Jundulo laivą turėjo nudanginti iki Klaipėdos.

Zita su Jurgiu paskutinę naktį prieš tą kelionę buvo sutarę praleisti kartu, kad toji bemiegė naktis sujungtų juos visam gyvenimui. Bet Zitelei kaip tyčia pasitaikė „negeros dienos“, o Jurgis negalėjo delsti, nes Baltijoj pūtė palankūs vėjai, valtis jau buvo įkelta į vežimą, arkliai jau pašerti avižom.

Motina verkė ir sakė:

– Kai tik išvažiuosi, aš tuoj klaupsiuos ir melsiuos, kad vėjas kaip nors pasisuktų ar Viešpats apšviestų tau protą. Galėjai sau plaukioti po Germanto ežerą, gal net kokią žuvį būtum sugavęs...

Verkė ir tėvas, brolis, net susirinkę kaimynai kepurėmis šluostėsi ašaras.

– Jeigu taip visi verksit, man nebereiks nė vežimo, – juokavo keliauninkas, – jūsų ašarų upėmis išplauksiu.

Kelpšaitė išbučiavus jį dar kartą pakuždėjo į ausį:

– Nuplauk ligi Švedijos ir grįžk. Nenoriu, kad tu dėl manęs taip rizikuotum.

– Dėl tavęs – iki Švedijos, o toliau – dėl visos Lietuvos...

Jurgis atrodė linksmas ir laimingas.

Jiems išvažiavus, tos pačios dienos vakarą ieškodama Jurgio dviračiu atskuodė nepažįstama iškaitusi panelė. Nusiminė, kad nebesurado Jurgio ir kad per vėlai sužinojo apie jo ryšius su Zita Kelpšaite. Jeigu juodu yra susižadėję, tai ko ji lenda prie Juliaus Degučio? Vieną bus išplukdžius į Ameriką, o kitą pasilikus sau atsargai!..

Ji net buvo atvežus Kelpšaitės laišką, rašytą Degučiui, tikriausiai tos pačios panelės kavalieriui.

Tai ką dabar daryti? Kaip tą vargšą Jurgelį perspėti, parodyti jam tą suktos Zitelės laišką? Ilgiau pasvarstę Jundulai nutarė pavežti iki stoties Jurgio brolį Kazimierą, įlaipinti į Klaipėdos traukinį, gal jis dar spės kur pamatyti tą apakusį kvaišgalvį. Tegul su tuo savo laivu jis tuoj pat grįžta atgal.

Kazys, nė karto Klaipėdoj nebuvęs, tarsi paklaikėlis vaikščiojo po miestą ir visų klausinėjo – gal kas matė porinį vežimą su valtim, gal kas žino, iš kurios vietos čia galima nuplaukti į Ameriką... Jis net ne iš karto suprato, kas yra uostas, nes uostais žemaičiai vadindavo ūsus.

Ir vis dėlto surado! Jurgio laivelis jau buvo nuleistas į vandenį, o kažkokie žmonės, sulipę į didesnį motorinį laivą, jau ruošėsi keliauninką išlydėti į atvirą jūrą. Sunku buvo broliui išaiškinti, dėl ko Kazys čia atvažiavo. Jurgio mintys jau buvo kažkur labai toli, akys žvelgė į neužmatomas vandens platybes, net gniauždamas rankose Kelpšaitės laišką jis neskubėjo skaityti. Galiausiai kelis kartus brolio paragintas permetė akimis.

Tu labai šauniai išlaikei savo egzaminą. Tikrai stebiuos ir sveikinu, – nežinia ką ir už ką laiške taip maloniai gyrė jo Zitelė. – Aš ištesėsiu savo žodį, tik būk toks geras – paskirk ir man tris mėnesius. Aš taip pat mėginsiu įveikti Esperanto. Privalau įsitikinti, kad nesu prastesnė už Tave ir ateityje aš Tavęs neapvilsiu.

Nei Degučio, nei to Esperanto Jundulas nepažinojo, bet jo veidas vis tiek apsiniaukė. Tačiau broliui jis nieko neatsakė. Tik pabučiavo jį ir prašė apraminti tėvus. Viskas jau buvo paruošta: jo valtis prikabinta prie motorinio žvejų laivo, čia visi skubėjo ir dirbo savo darbą.

Netrukus jo valtis jau tolo nuo kranto ir nuo šio pasaulio. Vėjas, kurio Jurgis taip laukė ir kuriuo pasitikėjo, vis dėlto buvo per stiprus. Valtis net ėmė grėsmingai braškėti nuo besisukančio sraigto. Jundulas buvo numatęs virve pakelti jį aukštyn, bet sraigtas kažkodėl nepasidavė. Tada užsiropštęs aukščiau pabandė irklu atlošti tą nebesuvaldomą valties „malūną“. Štai tada atsiritus bangą ir bloškė jį į šėlstančią jūrą. Jo valtis pabėgo nuo jo lyg neprijaukintas dveigys, numetęs savo raitelį.

Vienas iš jį lydėjusių jūreivių, kuris visa tai stebėjo pro žiūroną, nusiėmė kepurę ir persižegnojo.

Vėjas dar visą parą pūtė į Švedijos pusę, todėl jūra skenduolio grąžinti neskubėjo. Bangos išmetė tik sumaitotą Jundulo valtį, kaip kiaušinio lukštą, iš kurio išsiritęs paukštelis iš karto pakilo į dangų...

Zita Kelpšaitė nei už Juliaus Degučio, nei už kito vaikino neištekėjo. Ją netikėtai pakirto greitoji džiova. Keista, kad ji iki pat pabaigos dar vartė esperanto žodyną, nors ta viltingąja tarptautine kalba jau sugebėjo rašyti dienoraštį.

Mi mortas por la malgojo (aš mirštu iš sielvarto) – tokią diagnozę ji buvo nustačius pati sau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120893. Katė2008-06-19 15:31
Patiko.

120911. xX2008-06-19 19:09
kokie svajokliai tada gyveno, gražu. Ir parašyta gražiai

121372. d2008-06-22 11:19
grazhiai parashyta...

126625. Antanas :-) 2008-08-03 19:56
Ačiū gerbiamam Rašytojui. Apsakymo tema man, esperantininkui, įdomi. Tik paskutinė Zitos frazė turėtų atrodyti šitaip: Mi mortas pro malĝojo. Manau, kad ir artikelis la čia nereikalingas. Na, be abejo, gal Zita Kelpšaitė bus nepakankamai gerai išmokusi šią kalbą. Gal čia autoriaus literatūrinė priemonė?

134428. Trezoro :-) 2008-10-10 21:57
Bela historio, dankon :-)

Rodoma versija 25 iš 25 
0:34:36 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba