ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Homofilijos apologija

ERIKA PALIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Religija – galbūt vienintelis būdas paaiškinti homofiliją*. Tik amžinybės požiūriu ji turi prasmę. Kaip danguje, taip ir žemėje. Logikoje galioja atvirkštinė lygybė (jei a=b, tai b=a), tačiau nieko panašaus negalime pasakyti apie tokią lygybę dvasioje. Danguje toli gražu nėra taip kaip žemėje...

Išdrįsiu galbūt įžūliai paklausti: kaip mylėjo Švč. Marija? Juk „kaip moteris“ ji nepradėjo, o „kaip motina“ buvo Sūnaus nutildyta... Mylėjo TIK dieviškai? PRIEŠ savo prigimtį ir jos nepaisydama?..

Švč. Marija yra Dievo M o t i n a, bet Jis – D i e v o Sūnus. Būdama D i e v o Motina, ji neturi sūnaus, o Sūnus, būdamas D i e- v u, neturi motinos. Marija tariamai t u r i tai, ko ji neturi kaip moteris – sūnų, arba yra netekusi to, ką įgijo kaip palaimintoji – motinystės. Kadangi už „palaimintas įsčias“ „dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Protą ištinka dar vienas kataklizmas dvasioje. Įgydama tai, kas dieviška, ji praranda tai, kas žemiška (žmogiška), o turėdama tai, kas žemiška, prarastų dieviška. Ar tai reikštų, kad bet kuri moteris, kuri neturi „sūnaus“, įgyja Sūnų, ir bet kuris vyras, kuris neturi „motinos“, laimi Šventąją Dvasią? Dangaus Tėvą turime visi. Gimininė priklausomybė tik nutrūkdama gimdo dvasinę giminystę. Išsipildo Trejybė. Dar tiksliau – moteris, atsisakanti prigimties, įgyja vyrišką dieviškąjį aspektą – Sūnų. Vyras, atsisakęs prigimties, gauna Šventąją Dvasią, tariamai moterišką Trejybės aspektą (tarnystę). Lytis dėl žmogiškosios sielos vidinio pradų poliariškumo tampa androginiška ir transcendentinė. Pagilindami prigimties paneigimo prasmes giminės sanklodoje, kuri dvasioje nebetenka prasmės, „sūnų“ pradedame regėti tarsi vyro archetipą, o „motiną“ – tarsi žmonos archetipą, besireiškiančius kasdieniškoje sąmonėje.

Regime, kad moters ir vyro meilė žemėje yra archetipinis „incestas“. Kadangi niekaip mums nėra apreikšta „Dievo Dukra“. Todėl blankus yra jos archetipas žmogaus sieloje, arba „dukros“ galimybė – archetipinė savivalė**. „Incesto“ idėją gana akivaizdžiai atspindi XVI a. Paolo Veronesės paveikslas „Vestuvės Kanoje“, kur Jėzų ir Mariją regime sėdinčius jaunųjų vietoje. Gal todėl kasdieniškoje sąmonėje vyras žmonai dažnai yra „vaikas“, o ši jam – „motina“. Bet kuris nukrypimas nuo archetipo savo kraštutinumu suardo pusiausvyrą. Vyras, tapdamas „tėvu“, virsta „tironu“ – „dievu“. Moteris, tapdama „dukra“, virsta „kekše“, „prostitute“ – „nieku“ danguje, todėl yra tik anonimiškai panaudojama. Gal todėl ir reikalinga vyro ir moters santuoka danguje? Reikalingas Sakramentas, nes ši meilė funkcionali ir „naudinga“ tik gimininiu, tai yra laikinuoju, požiūriu, todėl yra redukuojanti dvasingumą? Kaip sako apaštalas Paulius: „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui“ (1 Kor 7, 32–34).

Atrodytų, kad pasaulyje lytis turi galutinai susipriešinti, nes jungtis galima tik dvasioje, o nesibaigianti žemiškoji moters ir vyro tarpusavio priklausomybė – paties Dievo prakeiksmas. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams keistai ir skirtingai apibrėžia žemiškuosius moters ir vyro vaidmenis: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24). Tarsi aidu atkartodamas pradžių pradžią, kai užsirūstinęs Kūrėjas taria moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ (Pr 3, 16). Tačiau kaip smarkiai pakinta vyro vaidmuo! Edene išgirstame nė kiek ne mažiau negailestingą lemtį, tariamai skiriamą vyrui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19), o Sūnaus apreiškimo tiesa iškelia vyrui beveik nepakeliamą užduotį – mylėti: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą“ (Ef 5, 25–33). Užduoties žmonai m y l ė t i vyrą lyg ir niekur nerandame.

Bet juk meilė ir pagarba yra labai skirtingos sielos nuostatos. Pagarba yra kur kas mažiau įpareigojantis santykis, kuris Naujajame Testamente kaip ne itin sudėtingas reikalavimas keliamas moteriai ją mylinčio vyro atžvilgiu, lygiai kaip toliau vaikams tėvų atžvilgiu ir vergams savo šeimininkų atžvilgiu, – klausyti „nuoširdžiai lyg kad Kristaus“ (Ef 6, 5). Tuo tarpu vyrui liepiama besąlygiškai mylėti moterį kaip save patį. Kaip neretai sakoma: gerbti nemylint įmanoma, bet mylėti negerbiant, ko gero, ne. Juolab netrukus apaštalas mums paguodžiamai primena, kad Viešpats „nedaro skirtumo tarp asmenų“ (Ef 6, 9). Išties, šita paslaptis yra didelė! Kol kas ji palieka vyrą žemėje patriarchališkai vienišą ir, regis, apgailėtinai priklausomą nuo moters jos pasirinkimo mylėti ar nemylėti laisvėje.

Tačiau galbūt kaip galutinai nėra apreikšta Šventoji Dvasia, taip nėra suvoktas moters dvasinis vaidmuo? Todėl NT moteriai palieka paslaptingą neribotą laisvę, nes „paklusnumas“ atrodo tariamas ir „menkas“ žemiškasis gimdytojos vaidmuo, kurį šitaip neįprastai ir prieštaringai pradeda laužyti Mergelė Marija. Tas prieštaringumas ypač akivaizdus keistuose jos susidūrimuose su Dievo Sūnumi. Štai paslaptingosios vestuvės Kanoje Jėzaus viešosios veiklos pradžioje: „Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 3–4). Lietuviškojo NT vertimo paaiškinimuose skaitome: „Moterie – pas mus neįprastas sūnaus kreipinys į motiną. Jis pasikartoja ir Jn 19, 26. Manoma, jog tai aliuzija į Pradžios knygą (3, 15), kalbančią apie būsimą moterį – piktosios dvasios nugalėtoją. Tas kreipinys ypač svarbiais atvejais (pradedant viešąjį veikimą ir mirštant) kaip tik pabrėžia Marijos didybę ir ryšį su pirmąja Ieva.“

Viešpaties žemiškosios kelionės pabaigoje skaitome: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos dienos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 25–27). Ir paaiškinimuose: „Iškilmingas kreipimasis Moterie ir gretimi mesijiniai tekstai rodo, jog čia Jėzus ne tik pasirūpina Motinos senatve, bet ir skiria jai motiniškas pareigas Bažnyčios atžvilgiu. Mylimasis mokinys – šios evangelijos autorius, apaštalas Jonas.“ Taip, Jėzus Marijai skiria motiniškas pareigas Bažnyčios, bet ne s a v o atžvilgiu.

Apibendrindami galime tarti, kad Kristus yra vyriškumas, nes yra dieviškoji sūnystė, bet jis nėra vyras, nes nėra tik žemiška lytis, nėra pusiškumas. Vyriškumas gimsta, o moteriškumas gimdo Dieve vienesmiškai. Paradoksaliai galima sakyti, kad gimdo tiek žemiškoji moteris, tiek vyras kaip lytis. Lytis ir yra pati Ieva***. Kai Kristus Marijai taria „moterie“, jis tai ir pasako: kad jis – nėra vyras, nėra lytis. Atskiriama dieviškoji sūnystė nuo žemiškosios gimdytojos. Nes moteris Dieve taip pat „sūnus“, tai, kas gimsta, o ne kas gimdo (gal todėl vienoje iš gnostinių evangelijų parašyta, kad jokia moteris neverta įeiti į dangaus karalystę, jei netampa vyru). Kristus kaip Dievas galėtų kreiptis „žmogau“, tačiau kaip dievažmogis taria „lytie“. Vyriškumas ir moteriškumas dvasioje yra tik veikliosios tos pačios esmės savybės, kurių simbolinė prasmė koduojama žemiškaisiais vyro ir moters kristalais. Lygiai taip pat galėtume tarti, kad joks vyras (ta pati Ieva) nevertas įeiti į dangaus karalystę, jei netampa sūnumi (naujuoju Adomu), neatgimsta Dvasioje.

Deja, vieniša žemė visada gimdo, bet niekada negimsta amžinybei, tik suryja save...

Taip, Dievas regimai įsikūnijo vyru. Atrodo, kitaip ir neįmanoma, nes Šv. Dvasia (tariamai moteriškas, gyvybę teikiantis Dievo aspektas) tik iš Tėvo, kaip sako stačiatikiai. Jei remtumės katalikais, tai įmanoma būtų „Dievo Dukra“. Gal ir įmanoma, nežinau, Dievui nieko nėra neįmanomo, bet pagal apreiškimo tiesą lyg ir neišeina. Juolab Raštas sako, kad Dvasia ant Kristaus nužengė po Jono krikšto. Jis tarsi tampa savotišku transvestitu (trans (lot.) – už, iš anos pusės – erdvės perkirtimas, perkėlimas į kitą vietą, buvimas už ribų; vestitus (lot.) – apsirengęs).

Nedaug suklysime pasakydami, kad Kristus – moteriškas (pateptas) vyriškumas, o Dvasia – vyriškas (liepsnojantis) moteriškumas. Todėl vyras Kristuje g i m- d o žodį, o moteris Dvasioje gimdo ž o d į. Tą žmogaus ir Dievo konstruktą – Sophia, Dievo mistinę išmintį mylinčio žmogaus lūpose.

Jei tikrovės prioritetą sąžiningai grąžinsime dvasiai, galime drąsiai tarti, kad Dievas nerealiai, bet regimai įsikūnijo per moters įsčias, tačiau realiai, bet neregimai gimė iš Šventosios Dvasios. Ši tiesa, kaip akibrokštas, stebino ir Sūnaus žemiškosios kelionės liudininkus. Vienas žydų didžiūnas fariziejus Nikodemas, net nakčia atėjęs, teiravosi Jėzaus: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 5–8). Įdomus Šv. Dvasios kelias žemėje per žmonių kontaktą: Dievas „gimdo“ Mariją (pastaroji, regis, pirma ir vienintelė moteris, kurią iš išorės „apgaubia“ Šv. Dvasia), Marija – Elžbietą, ši – Joną, o Jonas – Jėzų. Mat niekaip „išoriškai“ negauna Šv. Dvasios Jonas, tik įsčiose, kai motina susitinka su Dievo Motina, o Zacharijas tuo tarpu apskritai turėjo patylėti: „Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“ (Lk 1, 20).

Apie Joną pasakyta: „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 15). Ir kita vieta: „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41). Tarsi Jonas gautų Šv. Dvasią kaip „paveldą“, bet... iš Marijos, ne iš Zacharijo. Akivaizdu, kad Dievas labiausiai skleidžiasi „aš–tu“ įtampos lauke, bet ši įtampa NT pildosi tik tarp tos pačios lyties asmenų. O kas gi yra Šv. Dvasia? Dievas yra Pati Meilė. Gal Šv. Dvasia – Paties Dievo Įsčios? Tuomet Ji – Dieviškosios Aistros motina... Tai atspindi bibliniai Marijos ir Elžbietos, Jono ir Kristaus, Kristaus ir apaštalų santykiai. Jos, atrodo, niekur nėra tarp vyro ir moters. Tarsi tikroji meilė išties „tik tarp vyrų“... o gal tiksliau – tarp sielų androginių, kurių kaip vaikų nebepatenkina joks sąlygiškumas. Belieka deramai įsisūnyti. Galbūt homofilai yra tie nevykdantys Dievo prakeiksmo, apie kuriuos pasakyta: „Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ (Pr 3, 22)?

Didžiausia nuodėmė pasaulyje yra didžiausias teisumas danguje, pavyzdžiui, greta Nukryžiuotojo atsivertęs žudikas. Todėl Viešpats ir ieško paklydusios avies, nes tai – Dangaus Auksas. Tai labai baisus paradoksas. Dievobaimingumo esmė. Daugiausia lyg ir turėtų drebėti teisuoliai, nes jie – tarsi niekas Danguje. Todėl siaubingai dievobaimingi buvo šventieji.

Tačiau taip pat niekaip negalime neigti vyro ir moters meilės, kuri Dvasioje regima kaip ta pati homofilija, jei sutiksime su teiginiu, kad Dieve abi lytys yra gimimas, todėl tiek pat dangiškasis vyriškumas, kiek ir prigimties transcendencija, kaip lyties praradimas dvasioje. Tuo požiūriu biblinė homofilija yra tik išgryninti akivaizdumo simboliai, išreiškiantys absoliučią meilės pirmenybę visa ko atžvilgiu. Psichologiškai šį teiginį būtų galima pateikti taip: aš, moteris, trokštu mylėti ir mylėčiau vyrą, bet... tik jei pati būčiau vyras, ir vice versa. Mano potencialiai žmogiškai meilei pasiekti tobulumą ir išsipildyti tarsi reikėtų savotiško transvestizmo, kurį ir turėtume suvokti kaip dvasinį žengimą anapus prigimties, transcendenciją, nukryžiuojančią viską, kas išoriška, net jeigu tai atrodo norma.

Ir ar nepatvirtina šios minties dar net Senajame Testamente aptinkami siužetai, kad ypatingos malonės sulaukė būtent senų tėvų vaikai (tarp kurių patenka ir Naujosios Žinios Marija bei Jonas Krikštytojas), tų, kurių visas santuokinis gyvenimas žmonių akyse atrodė bergždžias ir niekintinas, tačiau Dievo labiausiai vainikuotas ir įprasmintas jo pabaigoje, kai, žmogiškai mąstant, to jau ir nebereikia, kai jau arti mirtis? Tačiau amžinybės požiūriu įprasmintas tikėjimu, nuolankumu ir pačiu gyvenimu, o ne sėkme ar gausia ir gražia gimine, tariamai palaiminta sunkiai suvokiamu „veiskitės ir dauginkitės“. Ši „daugiskaita“ asmeninio ir intymaus Dievo artumo akivaizdoje jau regima kaip žmogiškosios kantrybės laikinoji trąša, nors gal ir aukštos, galbūt ir dieviškos kokybės.

Trejybės ir Amžinybės požiūriu „du“ yra tiek pat perteklius, kiek ir stygius. O Ieva yra gyvenimas be Dievo, todėl tik gimdymas ir mirtis. „Du“ yra susvetimėjimas. Tačiau po Kristaus pats Gyvenimas tampa Altoriumi, tai išreiškia Marijos įvedimo į Bažnyčią simbolis. Ir visiškai asmeninis santykis su Dievu Kristuje. Marijos įvedimas į Bažnyčią reiškia, kad nuo šiol švenčiausiąja vieta tampa pats žmogus, jo širdis ir jo gyvenimas, o ne akmuo. Paradoksalu, kad paklydusi, anonimiškai gimdanti Ieva dabar pati padaroma Altoriumi, kuris gimdys Dvasioje, o ne sueityje. Gyvenimo akivaizdoje bet kuri sustabarėjusi norma jau yra gyvu skausmu persmeigta.

Dievas gimsta individualioje sieloje. Jo gimimo akivaizdoje mūsų žmogiškoji siela yra skurdas, varganas tvartelis, kuriame gyvena tiek pat moteris, kiek ir vyras. Pati savyje pažindama dieviškąjį paveikslą siela praturtėja, o atpažindama ir nusilenkdama Gimstančiajam įgyja karališką išmintį.

Todėl Dievas visada kuria tik vieną žmogų - tą Kitą mylintį Tave. Dvasioje negalima jokia daugiskaita, tik trys vienesmiškai. Esi tik Tu, Dievas ir tavo Gyvenimas, net jei tas gyvenimas yra tau Dievo duota vienintelė graudžiai mylima katė. Tuo požiūriu indiškoji maja yra galinga nuojauta, tačiau dabar pasaulis nėra jokia iliuzija, jis - savyje susvetimėjusi kristalizuota normatyvinė tikrovė, o Rojus - kitas tikrovės matymas.
_______________________________
* Terminas „homofilija“ yra tikslesnis ir labiau išreiškiantis esmę, nes sietinas su jausmais (phileo (gr.) – myliu) tos pačios lyties asmeniui. Homos (gr.) – vienodas, toks pat; sexus (lot.) – lytis, sexualis – lytinis. Jei sau leisime žodį „homoseksualus“ skaityti lotyniškai, gausime – „geisti žmogaus apskritai“, homo sapiens. Kalambūras, ir tiek...
Senovės graikų kalboje, regis, nėra tokio žodžio kaip „lytis“. Atskirais žodžiais išreiškiamas vyriškumas ir moteriškumas: biologinis – arsenikos ir theliukos, socialinis – andrikos ir giunaikeios. Tas pats ir hebrajų kalboje. O kad biologinė lytis kaip funkcija skiriasi nuo socialinės, jau seniai aiškinama visose lyčių studijų disciplinose. Gal artimiausias nuoseklus darinys būtų „homoerotiškas“? Eros (gr.), kilm. erotos – geidulys, geismas, „tokiam pačiam geidulingas“, nes dėmuo „seksualus“ reiškia fizinį (lytinį) potraukį. Nors, ko gero, žmogus iš esmės yra endoerotiškas – „viduje geidulingas“, o geismo objektai ir reiškimosi formos yra sąlygoti begalės biologinių, socialinių ir kultūrinių aplinkybių. Tačiau vargu ar galime tą patį pasakyti apie phileo – meilę.
Žodis „lytis“ lietuvių kalboje prieš karą buvo vartojamas kaip rūšis ar bet kokio reiškinio kategorija. Dar jis reiškia išvaizdą, pavidalą, sudėjimą, išaugimą, subrendimą, formą, tipą, pasireiškimo būdą, turi semantinį ryšį su „lieti“ (daryti ką iš sulydytos masės, formuoti) ir, nors yra tik darybinis homonimas, etimologiškai jis giminingas žodžiui „lytis“ (ledo) (nuo „lieti“ – pilti, laistyti, gausiai tekėti, plaukti – ar „lydyti“ – tirpdyti). Pati reikšmė ir etimologija tarsi liudytų, kad lytis – tik reiškimosi būdas, todėl amžinybės požiūriu ji beprasmė. Žodžio šaknis išreiškia tik funkciją, tik kažką išoriška, bet ne iš esmės. O meilė – Dievo esmė. Kas funkcijai „lieti“ yra esmiška ir ar gali tuščias kevalas (fenomenas – lytis) trokšti to, kas dieviška? Kaip minėta, graikų ir hebrajų kalbose apskritai žodžio „lytis“ nėra. O rusų kalboje tariamai „esmiška“ yra „pusiškumas“ (пол), kas visai nėra esmiška nedalomos būties požiūriu ir būtent reiškia jos išprievartautą dalumą, taip pat ir į gėrį bei blogį. Rusų kalboje tai ir reikštų tą patį hebrajišką „šonkaulį“ (viena iš hebrajiškų reikšmių – pusė). Sąlygiškai „esmiška“ yra tik būties fenomenas – pusiškumas (plg. pusėtinas, половинчатый – nenuoseklus, ne iki galo padarytas, pusiaukelėje sustojęs, bet vis dėlto esantis).
Jei remsimės konstruktyvistų teiginiu, kad viskas tėra kultūriniai konstruktai, ne esmės, tai lygiai taip pat, kaip nėra gėrio ir blogio, nes takoskyra sąlygiška ir kultūriškai konstruktyvi, „nėra“ ir lyties (net biologine prasme lytis slypi viena kitoje kaip neišsivystęs pradmuo). Tik šiuo atveju Šv. Raštas panaikina reliatyvumą, nes ateistinis konstruktyvizmas visai paklystų reliatyvume: nieko nėra ir viskas tik randasi, bet žmogaus širdis nerimsta, kol neatsako sau į klausimus, kam randasi ir į kur yra vedama... Juk ką reiškia intelektualiai „konstruoti“? Tai ir reikštų „kalbėti“. Tik tikėjimas žodį paverčia tikrove (įprasmina), o ne sąlygine, reliatyvia konvencija. Tai ir yra tas „pirmumo“ klausimas: pradžioje buvo Žodis – Tikėjimo esmė. Tikėjimas reiškia, kad kai gimsta žodis, gimsta ir tikrovė. Dievas mus „konstruoja“. O pažinimas, kaip savivalė, „konstruoja“ realų pragarą.

** Adomas reiškia „žmogus“. Ieva reiškia „gyvenimas“ (hebrajiškasis Ievos vardas Havva giminingas žodžiui haj(ja) – gyvasis (-oji). „Žaltys (gyvatė)“ senovės hebrajų kalboje – šnibždėti, šnabždantysis. Tardema – tai būsena, kada Dievas iš Adomo išėmė šonkaulį. Ji dažnai buvo verčiama kaip „gilus miegas“. Bet tai – klaida, netikslumas. Šis žodis reiškia ekstazę, dvasinę ekstazę, kurios apimtas žmogus suvokia. Ši būsena tokia gili, kad jos apimtas žmogus jaučia tiek ekstazę, tiek baimę. Šios būsenos ištikti pranašai girdi Dievo balsą. Kasdienybėje tai – kūrybinė ekstazė, taip pat gilios meilės, erotinė ekstazė. Šioje būsenoje atsiranda Ieva, Gyvenimas, kuris pradžioje vyko Dvasioje. „Šonkaulis“ senovės hebrajų kalboje reiškia pusę. Taip net buvo vadinama dvivėrių durų viena pusė ir pan. Po sugundymo, kuris buvo „šnabždesys“ žmogaus sieloje, jis skilo. Kaip skilo? Gundymą pirmiausia išgirdo Gyvenimas, o paskui visas Žmogus. Kas nutinka? Dievas nustumiamas šalin, Jis tarsi pamirštamas ir savavaliauti panori Gyvenimas. Žmogus Dieve buvo paradoksaliai laisvas, nes jo valia sutapo su Dievo valia per besąlygišką tikėjimą. Buvo pagunda, abejonė (skepsis) įvertinti Jo Valią, t. y. patikrinti ir gauti įrodymą, „pažinti“. Tą padarė visada šnabždanti Gudrybė, girdi, „būsi kaip Dievas, nes viską žinosi“ (žinosi, jei patikrinsi ir gausi įrodymą, jei abejosi). Gyvenimas atsiskiria nuo Dievo valios per nepasitikėjimą, iš trinario vienio (esmės) išbyra dvinare būtimi – „arba–arba“ funkcijomis, atsiskyręs jis tampa „tariama laisve“ – savivale, archetipine „dukra“.

*** Lyties požiūriu Ieva, atsiskirdama nuo Šventosios Dvasios maitintojos, nupuola, dvasinė aistra tampa fizine (nors ir sielos) savybe, ji virsta paklydusia dukra – žemiškos aistros apimtu nebevaldomu kūnu. Tai, kas laisvai dengė širdį ir buvo tikrasis žmogaus „veidas“, jo kūnas ir drabužis, krinta žemyn, prieš Tėvą gėdingai apnuogina išdavusią širdį ir pradeda gyventi sau. Susvetimėjimo kraštutinumu ir simboliniu fiziškumu tai nevaldomi, anonimiškai savavaliaujantys lyties organai. Atsidengus širdžiai, jos esmė – Sūnus – tampa kietu kūnu – „vyru“. Paradoksaliai galime sakyti, kad Ieva – mūsų visų materialūs kūnai, Adomas – žmogiškosios sielos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120832. Noė2008-06-18 20:53
Jie ten danguje visi transvestitai:)))

120849. Katė2008-06-19 09:46
Abrakadabra...

120939. dryfish2008-06-19 23:34
Kas tie "jie"? Ten - mes. O čia tik mūsų komiksas.

120942. rnd2008-06-19 23:45
o metafizika mokslas rimtas..

121007. s2008-06-20 14:33
regejimai vienos mazos bedinos motereles.. koks sliogeris sakytu: mazochistiniai kliedesiai, bet matyt dievobaimingai moteriai is tiesu sunku myleti Kristu ir netapti lezbe. ar ne, noe?

121009. to s2008-06-20 15:05
Taip taip, butinai "mazos bedinos motereles" (pasake didelis solidus diedas)! :)) Diedai (ypac sensteleje) visada pasisako "rimtai, solidziai, pagristai ir apgalvotai", o "motereles" tik kliedi ir kliedi :)))

121020. Noė s2008-06-20 16:21
Na, aš nepasakyčiau, kad čia regėjimai. Kaip tik norėjau ją pagirti už asociacijų turtingumą ir apskritai ištikimybę krikščionybei - juk kiek daug dabar klaidžioja po visokias dykvietes. Bet per daug konstruktyvizmo. Maža gyvo tikėjimo. Dėl to ir pasišaipiau draugiškai.

121032. s2008-06-20 17:04
taip vadinosi vienas viduramziu mistinis rasinys. istrigo. cia irgi pastebejau keleta mistiniu aliuziju, tai ir susiasocijavosisi.

121717. dryfish2008-06-24 18:29
Neišgyvenkite taip skaudžiai moters teksto, drauguži s, gal ir jums dar pavyks ką parašyti ar kokiu kitu kilnesniu būdu pateisinti savo vyriškumą:)

Rodoma versija 25 iš 25 
0:34:36 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba