ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (51) • -jv-. Savaitės kronika [1] (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinė (1) • ERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (3) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (5) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) •

Tyla prieš tylą

DAINIUS VANAGAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytauto Pakalnio skulptūra Ventės rage
Eglės Kuckaitės nuotrauka

Juodoje scenos jūroje – štilis; laivai, parketo lentelėmis sugulę, jau niekur neišplauks, todėl teatro uosto darbininkai sukabino bures jūrai iš kraštų – kad šioji neišbėgtų. Nekantrūs žvilgsniai iš sausumos šmirinėja po visas scenos kerteles, uoliai tyrinėdami visa, ką randa. Tai smalsūs žvilgsniai, giminingi tiems, kur žvelgia į besileidžiančią saulę ir vis spėlioja: o gal šįkart nenusileis, gal šiandien jūra saulės neįsileis ir, mostelėjusi savo melsvu peleku, užtrenks ugniniam kamuoliui duris, palikdama saulę, atstumtą ir išguitą, kyboti ties horizonto briauna.

O štai šie smalsūs žvilgsniai nebyliai klausia: o gal kas nutiks, gal kokia dekoracija pradings, ir niekas į sceną neįeis, vanduo išdžius ir jūra užsisklęs. Tačiau kaip jūra nepajėgia atstumti dangaus šaliku apsivijusios saulės, taip juoda scenos širdis neįgali atstumti žmogaus; ir visgi, kol nematome saulės kyštelint savo pirštelius į vandenį, tol kaskart mums reikia tuo įsitikinti iš naujo.

Smalsūs žvilgsniai bėgioja sparčiai, nekantrumas stebinčiuosius pripildo gyvybės. Dar akimirka tylos, dar truputėlis šnabždesio, ir vėl tyla, kol lyg stiprus jūrinių paukščių sparnų plakimas pasigirsta publikos plojimai. Tačiau vėl nutyla; ši jūra ypatinga – be pretenzijos į audrą, tai tik tyla prieš tylą.

Galų gale iš burių išlenda žmogaus siluetas. Šviesos spindulys, išblaškydamas tamsias miglas, tuoj pat apgaubia atvykėlį. Jo kūnas subrendęs, tačiau žengia per jūrą naujomis, nevaikščiotomis, mylių neragavusiomis kojomis; veidas baltut baltutėlis, lygus, kaip būna lygūs stiklo karoliukai, kurie nesensta, ir raukšlės, nei išorinės, nei vidinės, jų nepaliečia.

Mimas eina lėtai, netvirtai ir nedrąsiai, kaip ką tik gimęs kumeliukas, tačiau atvira eisena, atviru kūnu, pasiruošęs atverti baltą, nei skausmo, nei apmaudo, nei laimės dar nepritvinkusią širdį, eina tyras ir skaidrus lyg Dostojevskio idiotas ir stebi, kaip jį stebi.

Jis neturi atminties, jis baltas ir ant jo nelieka jokių dėmių, nes baltoje visos spalvos ištirpsta. Tik akys, jei įdėmiai įsižiūri, išduoda esant kitą veidą, veidą, kuris dabar baltojo slepiamas. Mimo rankos pakyla paimti pirmojo nematomo daikto, veidas prisipildo stipraus susidomėjimo, ir vaidinimo gyvenimas prasideda: scenos jūroje, žengdamas mažyčiais žingsneliais, gali apkeliauti visą pasaulį; būti turtingas, kišenėje neturėdamas nė cento; rūkyti, nesibjaurėdamas dūmais, kurių pakęst negali; skraidyti, nors galbūt aukščio bijai labiau nei mirties; būti drąsus, nors baimės gniaužtai tau artimiausi kompanionai; būti jūreivis, plėšikas, aristokratas, Paryžiaus katedros varpininkas, Velnias ar Dievas, net jei esi tik savo kelio nerandantis pakeleivis. Tai tikra netikrovė, kuri neturi dėsnių, išskyrus vieną – jokių dėsnių. Baltut baltutėlis mimas, gražiausia žmogaus kaukės metafora, mūza utopijos, kad, nieko neturėdamas, turi viską, apkeliauja pasaulį kaskart subaltavęs virš juoduojančios scenos jūros. Kaip mažas paukštelis jis praveria lūpas, kad atsisveikintų, bet joks garsas pro jas neišskrieja.

Jo baltą sąmonę skalauja jūros bangos, kol nepermaldaujamų vėjų genamos burės, sceną vis labiau gaubdamos, nugramzdina mimą į jūros gelmes, kur akių šviesa nepasiekia, kur šioji kaukė išnyks, o kitąkart atsiras nauja, ir mimas vėl nauja širdimi, naujomis kojomis ir rankomis perplauks jūrą.

Stebintys ploja, stebintys išeina. Gyvenimo vaidinimas tęsiasi, jūra toliau supasi savo krantuose, laivai pakyla ir iškeliauja ieškoti kitų uostų. Tik jau niekas to nebemato, niekas nebegirdi – šviesos išjungtos, ir tik tyliai brazda, kai niurzgantis kasininkas rakina kažin kur duris. Tai lyg tas laikas, kai nors trumpą akimirką ant Palangos tilto nebelieka žmonių, o saulė jau seniai ropinėja vandenyno dugnu; tai tyla prieš tylą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


121000. Katė2008-06-20 13:35
Graži paralelė.

121358. faf2008-06-22 01:36
Gaila, kad zmones negrazus.

179997. m2010-01-17 20:27
netycia uztikau.vis dar nepamirsau.

Rodoma versija 25 iš 25 
0:34:34 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba