ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-06 nr. 795

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (131) • ITALO CALVINO. Jūs dėl rankraščio?LEONARDA JEKENTAITĖ. Sąžinė cinizmo kultūroje-gk-. Sekmadienio postilė (8) • TIMOFEJ TOLSTOJ. Tegyvuoja revoliucija! Tegyvuoja Lukašenka!Puikus senas pasaulisDAVID PRYCE– JONES. Piktybinis šarlatanizmasELENA ŽIRGULYTĖ-DRĄSUTIENĖ. Sūriai (1) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai (2) • SIMON REES. Istorijos pamokos: skulptūros ir grafikos sąveika appžvalginėje Dailininkų sąjungos parodojeLietuvos mokinių esė konkursas "Atodaira į Vinco Mykolaičio-Putino "Langą" (22) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisDAINIUS JUOZĖNAS. Vilniaus vardynas (6) • SVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiDARIUS GIRČYS. Henrikssonas ir 22673 stalčiujeLAIŠKAI (100) •

Arklių užkalbėtojai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2004

Vasario 1, sekmadienis

Atšilus

Tai, kas užgniaužia gerklę: inkilas viename berže ir daugybė beržų, apkibusių juodais paukščiais. Iškorijusio sniego fone ūžiant vėjams.

Teisingumas – žydų, lietuvių

Žydai tebemedžioja kiekvieną, kitados talkininkavusį naciams. Lietuviai, pavyzdžiui, rašytojai, "darbuojasi" vienoje draugijoje su tokiais kaip stribas Padkavičius, andai gyręsis, kad "tokius kaip Saja ar Geda šaudęs lopšiuos".

Keistumai šio pasaulio.

Šiukšlynų hierarchijos

Šįryt pamačiau visas dėžes išrikiuotas palei upę, apraišiotas šlamančiais maišeliais. Tai reiškia:

– Šiukštu! Nelįskite, kol mūsų čia nėr.

Pirmiausia: šiukšlynų gyventojai (apie jų hierarchiją esu užsiminęs). T. y. žmonės, žmogystos. Paskui: katės. Tada: žiurkės.

Galiausiai: varnos, žvirbliai, balandžiai.

Tai nereiškia, kad šios tvarkos niekas nebando laužyti. Pavyzdžiui, žvirbliai.

Iš Diogeno Laertiečio

(...) juk buvai iš tiesų – Dzeuso pagimdytas dangiškas šuo.

Iš Korano (neatsimenu suros nr.)

Alachas priima sielas per mirksnį, o tas, kurios gyvos, – per sapną.

Visi žmonės, milijonai ir milijardai žmonių tikėjo, tebetiki vieną Dievą, Absoliutą etc., bet gyvenimo ir veikimo taktikos pasaulyje priešingos.

Neįmanoma susitarti gražiuoju, neįmanoma surasti visiems tinkamo sprendimo, – tūkstančius metų žmonės dangstėsi Dievo vardu. Dabar jau pernelyg daug įtarimo, supratimo, kaip, kas, kur, kada apgavo ar gali apgauti... Su Viešpačiu koja kojon žygiuoja ir Jo didenybė Satana. Jeigu akimirksnį patyrei santarvę, bendrumą, solidarumą su svetimu ar savu – būk laimingas visai amžinatvei, žmogau!

Dėkok iš širdies už akimirkas.

O paskui? Kas paskui? – klausia vaikutis, išplėtęs akis.

Ruoškis žygiui į pragarus, vaike!

Kažin kokia eilėraščio nuotrupa

        Tamsa ten viską gaubė, nežinia,
        Bet moteris, išnirusi iš sodo,
        Aksomine suknia,
        Tamsaus raudonio,
        Skambėjo, gaudė kaip netilstanti
        Liutnia...

Ar liutnė? Kada tai buvo? Aišku, nežinia!

Parafrazė – iš Herakleito (24)

Ir aš buvau iš tų, kurie paliko vaikus naujoms mirties dalioms gauti.

Vasario 2, pirmadienis

Na ir leptelėjau!

D. prieš trejetą dienų telefonu teiravosi manęs, ką galvoju apie garsios prozininkės naujausią knygą. Buvo tai vakare, knyga gulėjo priešais mano nosį, aš pats – suirzęs. Kalbėjom, kalbėjom, galop aš ir išpyškinau:

– Jinai priklauso prie tų, kur geriausias knygas parašo mokykloje. Paskui vis blogiau ir blogiau. Šita – pati prasčiausia...

– Betgi toks mitas!

– Tegul ta karvė pirma išsivalo, paskui rašo...

– Tai gal ji taip išsivalo?

Čia ir sustojom, nes pajutau, kad rašytoja priklauso prie D. "dievukių". Kuriam tada velniui kritikavau? Nėr menininko, kuris nenorėtų išgarsėti. Graužiuosi pusė savaitės.

Laukinis misionierius

– Tu man sakai, kad negaliu gvieštis savo artimo žmonos?

– Negali, – sako misionierius.

– Negaliu atimti iš jo dramblio kaulo ir galvijų?

– Negali.

– Negaliu šokti karo šokio, paskui pulti ir nužudyti savo artimą?

– Negali.

– Bet aš ir taip negaliu nieko iš šitų dalykų padaryti, kadangi esu senas ir bedantis... Išeina, kad krikščionių religija yra tas pats kaip mano senatvė.

Tai stebėtinai sueina su ta patirtim, apie kurią esu rašęs iš Švedijos: išauginę šeimas ir pasenę, aprimę baptistai sugrįžta į katalikybę. Jeigu jauni žmonės laikytųsi 10 Dievo įsakymų, – kas dėtųsi pasaulyje?

Tiesa, naujausioji teologija dabar visaip stengiasi įrodyti, kad Kristus leidęs viską. Su viena sąlyga – "mylėk ir daryk ką nori".

Bet žmonės, smagiai pakikendami, atmeta ir tąjį "mylėk".

Beveik kaip Nostradamo...

        Bus visur labai didelis sniegas,
        Ir apims labai stiprus miegas,
        Jus apsems labai gili upė,
        Pasiglemš mirtis šimtalūpė...

Herakleito 64 –

Būdas yra žmogaus dievybė.

Dievybė čia tas pats kaip ir senovės dievai, dieveliai.

Taigi Daukanto "Būdas senovės lietuvių ir žemaičių" gali būti šifruojamas, skaitomas ir kaip "Dievas senovės lietuvių ir žemaičių". Juk Daukantas buvo geriausias senovės graikų, romėnų mokinys. Kitaip sakant, koksai yra žmogaus būdas, toks yra ir jo dievas. Čia ne nuoroda, o skaitymo, nagrinėjimo raktas. Šituo raktu jo namus reikia rakinti: ne kaip gyveno, o kaip suvokė, ką garbino.

Suprasti gyvenimą

Tikriausiai reiškia suvokti žmonių elgesio priežastis. V. andai taip atsiliepė apie mano "dienoraščius". Ką gi aš darau?

Žiūrėdamas į žmones aš iš nuošalės bandau suprasti jų gyvenimą?

Kas gi iš to būtų?

Pačiam lengviau būtų?

Suprasčiau patį save. Save patį. Tada būtų ramiau?

Ar galima tą padaryti žiemą vasarą stebint šiukšlių rausėjus? Kodėl gi ne.

Grybavimas yra panašus... Net žmonių judesiai tokie pat – pastovi, pavėpso, lenkiasi, apsimeta, kad jiems tas pats...

Girdi, mes čia tik tarp kitko.

O ir iš tiesų – negi jie kitokie?

"Kelias aukštyn, kelias žemyn – tas pats kelias yra" (Herakleitas).

Sirato tiltas

Jis yra plonesnis už plauką ir aštresnis už kalaviją. Po mirties juo tenka eiti musulmono sielai viršum Pragaro...

Nieko sau kelionė!

Tiesa, šiek tiek atsipirkti galima per Aukojimo šventę (paaukojant jauną ir sveiką gyvulį, du trečdaliai jo mėsos išdalijami vargšams, vienas trečdalis lieka šeimai).

Vasario 3, antradienis

Andrzejus Frukaczas su Imelda V. pagaliau atgabeno man dvikalbę poezijos vertimų knygą su Petro R. iliustracijomis.

Kitais laikais būčiau smarkiai apsidžiaugęs, dabar gi – tuščia mano širdis...

Naktis už lango pajuodo.

Ir mano širdis pajuodus... Labiausiai ja žavėjosi (iš I. pasakojimų) vengras Robertas Maciejus, knygos dailininkas ir maketuotojas, gyvenantis Lenkijoje. Galgi susitiksime kovo mėnesį, kai bus vertimų pristatymas Lenkijoje.

Viktoras Vizgirda

Dabar jam būtų 100 metų. Gimęs 1904 metais. Aš buvau su juo susitikęs Bostone 1988-ųjų rudenį. Tada jam turėjo eiti kokie 84-i? Rodės, išdrožtas iš tamsaus ąžuolo.

Aš ten labai "šakojausi". Jis paklausė ir pasakė, senas, stropus:

– Norėčiau, kad abu galėtume išgerti pas mane dirbtuvėje, prie paveikslų...

Išgerti neliko kada. Man užteko jo pakvietimo. Nuo jaunumės žavėjausi jo paveikslais. Man rodydavos, kad jo peizažuos esu gyvenęs. Tarp tų medžių, žmonių, šieno vežimų. Toje šviesoj.

– Jis ir Amerikoj į viską žiūrėjo Višakio Rūdos akimis, – vakar sakė Viktoras L. – Išeinu žiemą, o ten pamiške zuikiai liuoksi. Kaip Lietuvoj.

Reto stiprumo natūra. Labai tamsaus gymio, net odos atspalvis – kaip mulato. Kilęs iš senovės bajorų, gal kokio maišyto kraujo? Arba tiesiog – jau išnykusios rasės žmogus. Vis-girda.

Mirė bene kaip ir mano tėtušis – 89 sulaukęs. 84 dar smagiai nugerdavo konjako. Paveikslai, paišyti po 80 – tokios pat jėgos kaip jaunystėj.

Vasario 6, penktadienis

Motina smulkutė, veidas kaip bulvė, peržiem rūsyje laikyta... Pasakoja apie sūnų, kurį nušovė (neaišku, kas ir už ką keršydami) prie kelio ženklo: "Oželiai–Pernaravas":

– Kaip jau sunku buvo, kai sužinojau, kad Juozelį nušovė, atrodo, va šitais delnais imtai ir dangų suplėšytai...

Ir verkia, verkia.

Vasario 7, šeštadienis

Iš senovės poezijos:

        Ką Ponadievs mylėjo,
        Tą per ausis velėjo,
        Ką paaukot pasiryžo,
        Tą pakabino ant kryžio.

Santechnikas Janas R.

Regis, jį aprašė mano kolega Jonas. Girdi, sprogo vamzdžiai. Iškvietė Janą. Tasai žiūrėjo, žiūrėjo...

– Sistema dar sovietinė, surūdiję viskas...

– Tai ką daryt? Pirkt naujus? O gal dar rusas sugrįš?

Janas:

– Nesugrįš.

Jonas:

– Iš ko sprendi?

– Nėr ką vogt. Išvogta viskas.

Janas ir mums visą laiką pagelbsti. Labai linksmas lenkas. Romanovskis.

Kalbų pamokos statybose

Ten, kur kyla namų pamatai, sukasi betonmaišė, girgžda kranas... Jonas, davaj rastvor!

Jonas:

– Bybį aš tau davaj... Kalbėk žmogiškai!

– Nu ladno, skiedinio nėr...

Andai tokiose pat statybose lietuviai labiausiai niršdavo, kad anie jiems sakydavo "говори на человеческом языке".

Kosciuškų giminė

Aš vis grįžtu prie jų. Šiandien perskaičiau, kad iš prasčiokų iškilo į pirmaeilius bajorus, paskui jau, po karų su rusais, viens iš Kosciuškų tiek nusigyveno, kad savo sūnui tepaliko "sidabrinį šaukštą ir diržą su sagtimi". G. Washingtonas apie Tadą Kosciušką, jau po to, kai Amerikoje jis buvo tapęs brigados generolu ir turėjo daugelį apdovanojimų:

"Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, ir tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę".

Grįžęs į savo dvarelį Gardino paviete gyveno kukliai ir santūriai: mediniai, šiaudais dengti namai, kiemas, ūkio pastatai. Šeimininkavo sena giminaitė, buvo tik pora tarnų. Už namo sodelyje keli vaismedžiai, lazdynais apaugęs kalnelis, tvenkinys su ajerais, kuriame perėdavo antys. Savo valstiečiams paliko tik dvi lažo dienas. O moterims – ir tas panaikino.

– Baudžiauninkas – tai žodis, kuris turi būti prakeiktas.

Kuklus, mažakalbis, nors šnekėjo lenkiškai, bet iš laiškų tikras lietuvis.

1789 metais vėl įtrauktas į karų sūkurį, išgarsėjo kaip "didysis lenkas".

Po 1792 metų emigravo į Paryžių ir priėmė vyriausiojo vado pareigas (organizacijoje prieš rusus).

Laimėjo kautynes ties Raslavičiais, o 1794 metais, sukilus Varšuvai, išvarė iš jos rusų kariuomenę.

Tų pačių metų gegužės 7-ąją išleido raštą, skelbiantį valstiečių laisvę, nuosavybės teises į žemę ir t. t.

Atsišaukimuose į lietuvių tautą T. K. prabilo lietuviškai.

Pralaimėję mūšį Suvorovui, pateko į rusų nelaisvę. Suvorovas tada leido savo kareiviams išpjauti tūkstančius alkanų gyventojų.

Netrukus prie rusų prisijungė ir prūsai. Kosciuška jau buvo toks garsus pasaulyje, kad į sostą įžengęs Petras I grąžino jam laisvę, davė dvarą su 1500 valstiečių. Grąžino netgi kardą. Rašoma, kad kardo T. K. nepriėmė taręs:

– Praradus tėvynę, kam reikalingas kardas?

Gyveno Suomijoje, Švedijoje, Anglijoje, pagaliau net – Amerikoje.

1812 metais, kviečiamas prisidėti prie Napoleono, atsisakė, nes netikėjo jo pažadais.

Mirė Šveicarijoje 1817 metais – susižeidė krisdamas nuo arklio. Tada jam buvo 71 metai.

Kai kas laiko jį žymiausiu karvedžiu žmonijos istorijoje.

Beje, kaip neturtingas bajoras negalėjo vesti Ukrainos dvarininkaitės Teklės Žurovskos. Taip ir išgyveno – nevedęs, likimo vejamas iš vienos pasaulio pusės į kitą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


113441. tomas dapkus :-( 2008-03-30 20:24
lolololololololololololololo

Rodoma versija 22 iš 23 
0:33:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba