ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Ekstremalios būklės baltų tradicijoje

EGLĖ ALEKNAITĖ

[skaityti komentarus]

Baltų tradicijai, kaip ir daugeliui kitų, būdingos tam tikros žmogaus būsenos, kurias galima pavadinti ekstremaliomis. G. Beresnevičius šias ekstremalias būkles baltų tradicijoje (G. Beresnevičius, "Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I)", Šiaurės Atėnai, 2005 m. vasario 12 d.) gana laisvai (ypač apibrėžiamas kaip "išėjimas iš kūno") tapatina ar bent gretina su šamaniškos tradicijos praktikomis. Pastarosios apima daugelį veiklų ir veikimo būdų, aptinkamų visame pasaulyje ir būdingų daugeliui religinių tradicijų. Lengvabūdiškas tapatinimas leistų kalbėti apie visame pasaulyje klestėjusį ar net tebeklestintį šamanizmą. Vis dėlto yra išskiriamos specifinės šamanistinės tradicijos, o šamanai nėra laikomi tapačiais burtininkams, mistikams, ekstatikams, ateities pranašautojams ar gydytojams. Nors šamanai, be viso kito, gali atlikti ir pastarųjų funkcijas, tačiau ne kiekvienas burtininkas, magas, gydytojas etc. yra šamanas.

Kokiu pagrindu G. Beresnevičius tapatina baltų tradicijos ekstremalias būsenas su šamanistine tradicija? Minėtame tekste aptinkami du tapatinimo atvejai: pirmojo mirusiojo kelionė (Sovijus) ir atsiskyrimas nuo kūno.

Sovijus

Apie Sovijaus žygį G. Beresnevičius rašo, kad "tai pirmojo mirusio kelionė, turinti atitikmenų [...] šamaniškoje tradicijoje". Sovijus čia tapatinamas su šamanu, sprendžiančiu problemą, kaip nutraukti sielos ir kūno ryšius ir pasilikti anapusiniame pasaulyje. Vėliau priduriama, kad "Sovijus tampa pirmuoju mirusiuoju ir pomirtinio pasaulio valdovu, kaip getų Zamolksnis / Zalmoksis ir indų Jama". Šis tapatinimas, pavyzdžiui, Sovijaus ir Jamos, yra iš tiesų logiškas: abu nėra dievai, abu yra pirmieji mirusieji, abu tampa pomirtinio pasaulio valdovais, jų keliu seka kiti mirusieji.

Tačiau ar toks pat logiškas Sovijaus ir šamano tapatinimas? Taip, šamanas iš tiesų susijęs su mirusiaisiais; jis keliauja į mirusiųjų pasaulį; jis užtikrina, kad mirusieji saugiai ir galutinai paliktų šį pasaulį. Tačiau neįmanoma, kad klasikiniam šamanui būtų aktuali Sovijaus problema: kaip nutraukti sielos ir kūno ryšį ir amžinai pasilikti pomirtiniame pasaulyje. Priešingai, šamanas įšventinimo procese ne tik įgyja gebėjimą keliauti tiek šiapusinėje, tiek anapusinėje erdvėje, bet ir yra mokomas kito šamano ar dvasių, kaip nepasiklysti tenai ir kaip išvengti galimų pavojų.

G. Beresnevičius Sovijaus mito artimumą šamaniškoms tradicijoms dar labiau yra pabrėžęs nagrinėdamas pačią Sovijaus reformą (G. Beresnevičius, Baltų religinės reformos, Vilnius, 1995; G. Beresnevičius, Dausos, Vilnius, 1990). Ten mitas ir šios tradicijos lyginami įšventinimo ritualo schemos, skaičiaus 9 ir pirmosios kelionės į aną pasaulį aspektais. Per įšventinimo ritualą būsimasis šamanas būna vienumoje globojamas "šamano-tėvo" ir 9 "sūnų". Įšventinimo dieną jis kopia į jurtos viduryje įkastą medį ir į kas devintą aplink jurtą esantį medį. G. Beresnevičius, pritardamas V. Toporovui, teigia, kad ir Sovijaus sūnų turėjo būti devyni. Kopimas į medžius suprastinas kaip kelionė į anapusinį pasaulį; kopimas į kas devintą medį reikštų tai, kad "į aną pasaulį galima įeiti tik pro devintus vartus". Autorius sugretina ir prieš įšventinimą pasninkaujantį būsimąjį šamaną su mite blužnies negavusiu Sovijumi. Galiausiai G. Beresnevičius daro išvadą: "Ir Sovijaus mitas, ir šamanų ritualas yra tiek panašūs, kad pakankamai tvirtai galima teigti, jog šamano kelionės ritualą grindžiantis mitas iš esmės turėtų sutapti su Sovijaus mitu".

Tačiau iš esmės bet kuris įšventinimo ritualas laikosi tos pačios schemos: atskyrimas nuo bendruomenės (vienuma), išbandymai (pasninkas), mirtis (kelionė į mirusiųjų, dvasių pasaulį) ir prikėlimas (plg. M. Элиаде, Тайные общества: обряды инициации и посвясчения, Киев, 2002). Ši schema universali, aptinkama pačiose įvairiausiose kultūrose ir įšventinant į pačias įvairiausias bendruomenes (suaugusiuosius, slaptas brolijas ir draugijas etc.). "Iš esmės ceremonijas, lydinčias perėjimą iš vienos amžiaus grupės į kitą arbą priėmimą į kokią nors "slaptą bendruomenę", visada sudaro kelios apeigos, kurias galima nusakyti paprasta formule: kandidato mirtis ir prisikėlimas", – rašo M. Eliade. Jau atsiskyrimas, vienatvė ir pasninkas nurodo mirtį – mirusieji, dvasios nevalgo ir yra atsiskyrusios nuo gyvųjų bendruomenės. Tad visus, ne tik šamaniškus, įšventinimo ritualus galima numanyti turint sąsajų su mitu apie pirmąją kelionę į aną pasaulį ir susitapatinimą su mitiniu pirmeiviu. Ir vis dėlto visų įšventinimų tikslas yra naujas prisikėlimas. Tad mirtis čia suprantama daugiau kaip tarpinė būklė, o ne siekiamybė, kaip yra Sovijaus atveju.

Kadangi Sovijų kaip pirmą mirusįjį ir pomirtinio pasaulio valdovą galima gretinti su indų Jama, verta pažvelgti, kokių paralelių su šamaniškąja tradicija turi vediškoji ir brahmaniškoji tradicija. Šamanistinis kopimas į "pasaulio medį" turi atitikmenų viename brahmaniškajame rituale. Jame naudojamas iš medžio padarytas ir su "pasaulio medžiu" tapatinamas aukos stulpas jupa. Pasiekęs jo viršūnę, žynys šaukia: "Aš pasiekiau dangų, dievai, aš tapau nemirtingas!" Aukos stulpui jupai buvo meldžiamasi: "O Medi, leisk aukai eiti pas dievus". Kita paralelė – ornitologinė šamano aprangos simbolika ir vedų Indijos idėja, kad žynys, tapęs paukščiu, pakyla į dangiškąjį pasaulį; daugybėje tekstų minimi sparnai, kurie reikalingi, kad būtų galima pasiekti Medžio viršūnę ir kt. Dar viena paralelė – septynių Budos žingsnių ar septynių dangų koncepcija, kilusi iš brahmanizmo, ir analogiška šamaniška septynių ar devynių dangų samprata. Į šamaniškąjį skrydį panaši ir jogo per meditaciją pasiekiama dvasinė kelionė. Taip pat šamanistinių elementų galima rasti ir su mirtimi bei pomirtiniu likimu susijusiuose tikėjimuose. Pavyzdžiui, žinomas senas ritualas, kai mirusiajam buvo primenamas kelias, kuriuo reikia eiti, kad pasiektų Jamos valdas. Taigi čia priartėjame prie baltiškojo Sovijaus. Tačiau ar Jamą (kartu su Sovijumi) galima prilyginti šamanams, atliekantiems sielų vedlio, psichopompo vaidmenį? "Vedų ir brahmaniškoje religijose nėra apibrėžto dievo-sielų vedlio supratimo. Tokį vaidmenį kartais atlieka Rudra-Šiva, bet tai – vėlyva koncepcija, tikriausiai paveikta ikiarijinių gyventojų tikėjimų. Bet kuriuo atveju vedų Indijoje niekas neprimena Altajaus ir Šiaurės Sibiro mirusiųjų vedlių; mirusiam paprasčiausiai nurodė maršrutą, kuriuo jis turi sekti – tai panašiau į indonezietiškas arba polinezietiškas laidotuvių raudas ir Tibeto mirusiųjų knygą", – teigia M. Eliade (M. Элиаде, Шаманизм, Киев, 1998). Lygiai taip pat Sovijus, kad ir būdamas pirmuoju mirusiuoju, dar nesuteikia pagrindo teigti, jog "jis yra lietuvių ir kitų giminingų bei aplinkinių tautų vedlys į pragarą".

Tad galima teigti, kad Sovijaus "ekstremalumas" nėra tapatus šamaniškajam.

Atsiskyrimas nuo kūno ir keliavimas erdvėje

Ar galima teigti, kad šis atsiskyrimas nuo kūno ir gebėjimas keliauti peržengiant geografines ribas yra tapatūs šamanistiniam atsiskyrimui nuo kūno ir keliavimui erdvėje? Ar būklė arba veiksmas, vadinamas mistiniu skrydžiu, jau nurodo šamanišką veiklą? "Mistinis skrydis, – rašo M. Eliade, – yra bendros magijos, o ypač europinių burtų, leitmotyvas". "Maginio skrydžio" simbolika ir mitologija peržengia šamanizmo griežtąja prasme ribas ir yra kur kas senesnės; jos yra universaliosios magijos dalis ir atlieka pirmaeilį vaidmenį daugelyje religinių-maginių kompleksų". Tad ar konkretus mistinio skrydžio atvejis siejasi su šamanistine tradicija, ar jis priklauso bendrajai magijos tradicijai, pasakyti galima tik po išsamesnės jo analizės.

Trys G. Beresnevičiaus pateikti pavyzdžiai iš baltų tradicijos ir vienas iš germanų tradicijos vaizduoja pranašavimą, kuris vyksta būtent dėl kūno atsiskyrimo ir keliavimo erdvėje. Pirmasis pateiktas pavyzdys yra Mato Pretorijaus XVIII a. antroje pusėje užfiksuoti pranašavimai nadruvių ir skalvių krašte, antrasis – žemaičio pranašavimo proceso aprašymas, trečiasis – moteriškės pranašavimo atvejis. Taip pat pateikiamas iš principo analogiškas samų pranašavimo atvejis. Visus juos autorius aiškina kaip sielos atsipalaidavimą ir jos kelionę topografiškai bei geografiškai tyrinėjant išgaunamus duomenis. "Tai valdomi, dar šamaniškos tradicijos įgalinti atsiskyrimai nuo kūno". Jų šamaniška prigimtis grindžiama transu, per kurį siela išeina iš kūno: "Burtininkas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, jis sustingęs, lyg iš žemės išaugęs (sukietėję, sustingę raumenys yra transo požymis)". Viena moteriškių "kartais iš tikrųjų turinti gulėti tris dienas ir tris naktis kaip apžavėta". Taigi transas ir jo valdymas yra pagrindiniai šių atvejų priskyrimo šamanistinėms praktikoms argumentai.

Čia galima pasitelkti M. Eliadės pateikiamą skandinavų tradicijos pavyzdį, aprašantį pranašavimo seansus seidr. Juose veikia aiškiaregės, pranašautojos seidkona ir spakona. "Spakona per seansą dėvi mėlyną apsiaustą, brangenybes, kepurę iš juodo ėriuko ir balto katino kailio, laiko lazdą ir sėdi ant gana aukštos pakylos, ant vištos plunksnų pagalvės". Seidkona "eina nuo vieno ūkio prie kito, atskleisdama žmonėms jų ateitį ir pranašaudama orus, derlių ir t. t. Transo apimtos seidkonos siela palieka kūną ir keliauja erdvėje". Šie pavyzdžiai daug kuo panašūs į G. Beresnevičiaus pateiktuosius: pranašavimas, vykstantis dėl sielos atsiskyrimo nuo kūno ir keliavimo erdvėje. M. Eliade po savo pateiktojo pavyzdžio taip pat rašo: "Daugelis bendrybių jungia seidr ir klasikinį šamanistinį seansą", bet toliau priduria: "Specifinės šamanistinės temos – keliavimas į pragarą siekiant sugrąžinti sergančiojo sielą arba nuvesti mirusįjį – [...] nėra svarbiausias elementas seidr seanse. Visiškai atvirkščiai, atrodo, kad šis seansas telkiasi ties ateities spėjimu, t. y. galiausiai atstovauja "mažajai magijai".

Tad kokiu mastu galima kalbėti apie šamanistines praktikas baltų tradicijoje? Kiek aptarti atvejai yra šamaniški? Neabejotina, kad, kaip ir visose kitose tradicijose, baltų tradicijoje buvo magų ir ekstatikų. Jie atliko tam tikras funkcijas maginiame-religiniame bendruomenės gyvenime. Tačiau jų veiklos pobūdžiui suprasti būtina atsižvelgti į daugelį šios veiklos aspektų. Iš to, ką žinome apie šiuos atvejus, sunku daryti išvadas, kad jie yra šamaniški griežtąja prasme.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


92677. asdasd :-) 2007-08-09 23:37
man patiko sis straipsnis..

113989. rice :-) 2008-04-08 23:22
as tai patyres,kunas tampa labai sunkus ,ispradziu kaista,pereina karstis o tik poto sunkeja. balta sviesa akyse ir iseini.

Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:45 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba