ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Naktis

TATJANA TOLSTAJA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Joskaudės Pakalkaitės piešinys

Rytą Aleksejaus Petrovičiaus Mamulytė garsiai garsiai žiovauja: valio, pirmyn, naujas rytas trykšta į langą; kaktusai švyti, virpuliuoja užuolaidėlė; užsitrenkė nakties karalystės vartai; drakonai, hifai ir klaikūs neūžaugos vėl prasmego po žemėm, gyvenimas triumfuoja, heroldų trimitai skelbia: nauja diena! Nauja diena! Tu-ru-ru-ru-u-u-u!

Mamulytė greitai greitai rankomis kaso plinkančią galvą, nukelia mėlstančias kojas nuo aukšto guolio postamento – tepakaba, tepamąsto: kaip joms visą dieną reikės nešioti šimtą trisdešimt penkis kilogramus, Mamulytės sukauptus per aštuonias dešimtis metų?

Aleksejus Petrovičius pravėrė akutes; tyliai nuo kūno nuteka miegas; užsimiršta, nuplasnoja į tamsą paskutinis varnas; nakties svečiai, susigraibę savo vaiduoklišką, dviprasmišką rekvizitą, nutraukė pjesę iki kito karto.

Skersvėjukas saldžiai apsiveja aplink Aleksejaus Petrovičiaus plikę, ataugę šeriai dursčioja delnelį. Ar ne laikas pakirsti? Mamulytė viską sureguliuos. Mamulytė tokia balsinga, didelė, erdvi, o Aleksejus Petrovičius mažytis. Mamulytė žino, pajėgia, kur nori prasiverš. Mamulytė visagalė. Kaip ji tars, taip ir bus. O jis – vėlyvas vaikas, mažas gumulėlis, gamtos neapdairumas, persėlis, mažas nesudilęs muilo gabalėlis, raugė, išaiža, kurią turėjo sudeginti, atsitiktinai įsispraudusi tarp savo sveikų bičiulių, kai Sėjėjas dosniai žemėn bėrė grynakraujus gyvenimo grūdus.

Jau galima pakilti ar dar anksti? Necypk. Mamulytė atlieka rytines apeigas: trimituoja į nosinę, užtempia ant kojų stulpų kliūvančias kojines, prispaudžia jas po sutinusiais keliais baltų gumyčių žiedais. Milžinišką krūtinę apšarvoja plačiajuosčiu karkasu su penkiolika sagučių; susegioti jas iš nugaros tikriausiai nepatogu. Ant Mamulytės zenito įsitaisys žilas šinjoniukas, iš švarios naktinės stiklinės pasipurtydami purptels atšviežėję dantys. Mamulytės fasadas pasislėps po baltu antkrūtiniu su kaneliūra ir slėpdamas nugaros raištelius, užkulisius, užnugarius, tarnybinius laiptus, atsarginius išėjimus – visą didingą pastatą uždengs standus mėlynas gaubtas. Rūmas pastatytas.

Viskas gerai, ko ten krapštaisi, Mamulyte. Viskas gerai.

Bute visos Moterys ir Vyrai jau pabudo, ėmė kirbėti, talaluoti. Tranko durimis, gurga vandeniu, virpina sienas. Rytinis laivas nusileido nuo stapelių, skrodžia žydras bangas, burės pritvinksta oro, išsipustę keliauninkai juokdamiesi šnekučiuojasi ant denio. Kokie kontinentai priešaky? Mamulytė – prie rumpelio, Mamulytė – ant kapitono tiltelio, Mamulytė stiebo viršuje žvelgia į švytintį raibuliavimą.

– Aleksejau, kelkis! Skustis, šveisti dantis, išsiplauti ausis! Švarų rankšluostį pasiimk. Užsuk dantų pastos gaubtelį! Vandenį nuleisti neužmiršk. Ir nieko ten neliesk, ar girdi?

Gerai jau, gerai, Mamulyte. Kaip tu viską teisingai kalbi. Kaip iškart darosi aišku, kaip atsivėrė horizontai, koks užtikrintas plaukiojimas su patyrusiu locmanu! Išskleisti spalvoti senoviniai žemėlapiai, kursas nubrėžtas raudonu punktyru, visi pavojai pažymėti ryškiais, suprantamais paveikslėliais: štai čia baisus liūtas, o šitame krante – raganosis, čia banginis švirkščia žaislinį fontanėlį, o štai ten – pavojingiausioji, didžiaakė, uodeguotoji Jūrų Mergelė, slidi, piktybiška ir viliojanti.

Tuojau Aleksejus Petrovičius nusipraus, įgaus tvarkingą pavidalą; Mamulytė nudundės patikrinti, ar neprikiaulino jis ten ko nors, nes kaimynai vėl prapliups keiksmais; o paskui ir pusrytėliai! Ko ten šiandien Mamulytė pričirškino? Į vonią reikia brautis per virtuvę. Senės prie karštų viryklių niurzga, marmaliuoja nuodus kaušeliuose, berdamos baisių žolių šakneles, piktais žvilgsniais nulydi Aleksejų Petrovičių. Mamulyte! tegul jos manęs neskriaudžia.

Truputėlį aptaškiau grindis. Oi.

Koridoriuje jau susibūrusi minia: Vyrai ir Moterys išvyksta, erzelynė, graibosi raktų, piniginių.

Kertinės durys su matiniu stiklu atlapotos; ant slenksčio stypso akiplėšiška Jūrų Mergelė, šaiposi, merkia akį Aleksejui Petrovičiui, visa išsilenkusi; šniokščia Tabaku, atkišo Koją, sumerkė tinklus: ar kartais nenori įkliūti, ką? Bet Mamulytė išgelbės, ji kaip lokomotyvas jau dumia, bilda raudonais ratais, ūkčioja: šalin iš kelio!

– Besarmatės snukis! Šalin, sakau! Maža tau... dar ir prie ligoto žmogaus!..

– Cha cha cha! – neišsigąsta Jūrų Mergelė.

Šmakšt – į kambarį. Išsigelbėjo. Tfu. Moterys – tai labai baisu. Ir kam jos – neaišku, bet kažkodėl be galo neramu. Praeina pro šalį – ir šitaip kvepia... ir dar tos Kojos. Jų apstu gatvėje ir kiekvienam name, ir tame, ir aname, ir šitame, už kiekvienų durų, užsislėpė, kažką veikia, lankstosi, kapstosi, kikena į kumštį, žino, bet Aleksejui Petrovičiui nepasakys. O štai jis atsisės prie stalo ir ims galvoti apie Moteris. Sykį Mamulytė pasiėmė jį kartu į paplūdimį už miesto; ten jų buvo tikras knibždynas. Gulėjo ten tokia viena... banguota fėja... kaip šuniukas... krito į akį Aleksejui Petrovičiui. Jis prikėblino visai arti ir įsispoksojo.

"Na, ko nematei? – sukliko burtininkė. – Dink iš čia, debile!"

Mamulytė pasirodo su kunkuliuojančiu puodeliu. Žvilgtelėjo. Ten rausvi dešrelių pimpaliukai. Apsidžiaugė. Mamulytė įdeda, pastumia, nušluosto. Peiliukas išsiveržia iš pirštų, brūkšteli kažkur į šoną, į klijuotę.

– Į ranką, į ranką dešrelę imk!

Ak, Mamulyte, kelrode žvaigžde! Auksine! Viską tu suorganizuosi, išmintinga, išnarpliosi visus kamuoliukus! Visus užkampėlius, visus nesuprantamus klaidžius pasaulio labirintus sugriausi galinga ranka, nušluosi pertvaras – štai lygi, suplūkta aikštelė! Drąsiai ženk dar vieną žingsnį! O toliau – vėl išvartos.

Aleksejus Petrovičius turi savo pasaulį – galvoje, tikrą. Ten viskas galima. O šitas, išorėje – kvailas, neteisingas. Ir labai sunku atsiminti, kas gerai, o kas blogai. Jie čia susimokė, susitarė, sukūrė žiauriai sudėtingas Taisykles. Iškalė, jų atmintis gera. O jam sunku gyventi pagal svetimas Taisykles.

Mamulytė įpylė kavos. Kava turi Kvapą. Išgeri – ir jis persisunkia į tave. Kodėl negalima atkišti lūpų vamzdeliu, nužvairuoti į burną ir uostyti save patį? Tegul Mamulytė nusisuka!

– Aleksejau, elkis tvarkingai!

Po pusryčių nuvalo stalą, padeda klijų, kartono, atneša žirkles, pariša Aleksejui Petrovičiui servetėlę: jis klijuos dėžutes. Padarys šimtą – nuneš į vaistinę. Pinigėlių gaus. Aleksejus Petrovičius labai mėgsta tas dėželes, gaila su jomis atsisveikinti. Jis nori nemačiomis paslėpti, pasilikti sau nors kiek, bet Mamulytė akylai stebi ir atima.

O paskui svetimi žmonės išsineša jas iš vaistinės, valgo iš jų baltus rutulėlius, o dėžutes suplėšo ir išmeta! Meta tiesiai į šiukšlių dėžes, ką ten – savo bute, virtuvėje, šiukšlių kibire, jis matė sudarkytą, subjaurotą dėžutę su nuorūka viduj! Baisus juodas pyktis tada apakina Aleksejų Petrovičių, jis žaibuoja akimis, taškosi seilėmis, pamiršta žodžius, ugninės dėmės šokinėja prieš veidą, jis gali pasmaugti, sudraskyti į skutelius! Kas tai padarė?! Kas išdrįso?! Nagi, pasirodyk! Raitojasi rankoves: kur jis?! Mamulytė skuodžia, ramina, išveda įniršusį Aleksejų Petrovičių, atima peilį, išplėšia plaktuką iš jo mėšlungio susuktų pirštų. Vyrai ir Moterys tuomet apimti baimės ir tyliai sėdi, užsispeitę savo kambariuose.

Saulė perslinko į kitą langą. Aleksejus Petrovičius atliko savo užduotį. Mamulytė užsnūdo kėdėje, knarkčioja, kliuksi žandais, švilpčioja: p-š-š-š-š... Aleksejus Petrovičius tyliai tyliai ima dvi dėžutes, atsa-argiai, ant pi-irštų galų tapu tapu eina prie lovos, tvarki-ingai kiša po pagalve. Naktį ištrauks ir pauostys. Kaip kvepia klijai! Švelniai, rūgštokai, be garso, kaip raidė F.

Mamulytė pabudo, laikas pasivaikščioti. Žemyn laiptais, tik ne liftu – negalima uždaryti Aleksejaus Petrovičiaus lifte: jis įsispraus į kampą, ims cypti kaip kiškis, argi jūs nesuprantat – tempia, tempia už kojų, traukia žemyn!

Mamulytė plaukia priekyje, lenkiasi pažįstamiems. Šiandien nešame dėžutes: nemalonu. Aleksejus Petrovičius tyčia pėdina koja už kojos: nenori eiti į vaistinę.

– Aleksejau, paslėpk liežuvį!

Vakaro žara nukrito už aukštų namų. Auksiniai stiklai dega po pat stogais. Ten gyvena ypatingi žmonės, ne tokie kaip mes: baltais balandžiais jie lekioja, purpsėdami nuo balkono ant balkono. Lygi, plunksnuota krūtinėlė, žmogiškas veidas – jei nutūps toks paukštis ant jūsų turėklų, palenks galvutę, ims burkuoti – užsižiūrėsi į jo akis, išdulkės iš galvos žmonių kalba, pats pradėsi paukštiškai caksėti, imsi apžėlusiomis kojomis šokinėti ant geležinės laktos.

Po horizontu, po žemės lėkšte sujudėjo milžiniški ratai, įsijungė siaubingos diržinės pavaros, dantračiai tempia saulę aukštyn, o mėnulį žemyn. Diena pavargo, suglaudė baltus sparnus, skrenda į vakarus, didelė, plačiu drabužiu, moja rankove, išleidžia žvaigždes, laimina keliaujančius vėstančia žeme: iki susitikimo, ryt vėl ateisiu.

Ant kampo prekiaujama ledais. Labai norisi ledų! Vyrai ir Moterys – bet ypač Moterys – kiša į kvadratinį langelį pinigėlį ir gauna vėsa dvelkiančią traškią taurę. Juokiasi; mėto žemėn, klijuoja ant sienų apskritus limpančius popierėlius, pražioja burnas, raudonais liežuviais lyžčioja saldų adatom badantį šaltuką.

– Mamulyte, ledų!

– Tau negalima. Tavo gerklė peršalusi.

Negalima tai negalima. Bet labai, labai norisi! Siaubas, kaip norisi! Jeigu turėtum tokį pinigėlį, kaip kiti Vyrai ir Moterys turi, sidabrinį, blizgantį; arba geltoną popierėlį, duona kvepiantį – juos taip pat priima kvadratiniame langelyje! Oi, oi, oi, kaip norisi, jiems visiems galima, jiems visiems duoda!

– Aleksejau! Nekraipyk galvos!

Mamulytė geriau žino. Klausysiu Mamulytės. Tik ji mato tikrąjį takelį per pasaulio šabakštynus. Bet jei Mamulytė nusisuktų... Puškino aikštė.

– Mamulyte, Puškinas – rašytojas?

– Rašytojas.

– Aš irgi būsiu rašytojas.

– Žinoma, būsi. Norėsi – ir būsi.

O kodėl gi ne? Norės – ir bus. Paims popierėlį, pieštuką ir bus rašytojas. Viskas, nuspręsta! Jis bus rašytojas. Tai gerai.

Vakarais Mamulytė sėda į platų krėslą, nuleidžia ant nosies akinius ir sodriu balsu dudena:

        Vėtra dangų niauka traukia,
        Sniegą sūkuriais suvaiko,
        Lyg žvėris jinai užkaukia
        Ir pravirksta tartum vaikas.

Tai siaubingai patinka Aleksejui Petrovičiui! Jis juokiasi visa burna, apnuogindamas geltonus dantis, džiaugiasi, trepsi koja.

        Lyg žvėris jinai užkaukia
        Ir pravirksta tartum vaikas.

Taip va žodžiai nueina iki galo – ir atgal grįžta, vėl nueina – ir vėl grįžta.

        Vėtrad, angųn, iaukatr, aukia,
        Sniegąs, ūkuriaiss, uvaiko!
        Lygžv, ėrisj, inaiužk, aukia,
        Irpr, avirkstat, artumvaik, as!

Labai gerai! Štai taip ji užkaukia: u-u-u-u-u!

– Tyliau, tyliau, Aleksejau, nusiramink!

Visas dangus nubarstytas žvaigždėmis. Jos Aleksejui Petrovičiui pažįstamos: maži žibantys karoliukai, savaime kabantys juodoje tuštumoje. Kai Aleksejus Petrovičius guli lovoje ir nori užmigti, jo kojos pačios ima augti žemyn, žemyn, o galva – aukštyn, aukštyn, iki juodo kupolo, vis aukštyn, ir siūbuoja lyg medžių viršūnės per audrą, o žvaigždės smėliu byra į jo kaukolę. O antrasis Aleksejus Petrovičius, viduje, vis riečiasi, riečiasi, gūžiasi, prapuola į aguonos grūdą, į aštrų adatos smaigalį, į mikrobiuką, į nieką, ir jeigu jo nesustabdysi, jis visas ten nukeliaus. Bet išorinis, gigantiškas Aleksejus Petrovičius laivo pušimi siūbuoja, auga, brūkšteldamas plike per nakties kupolą, neleidžia mažajam išnykti taške. Ir tie du Aleksejai Petrovičiai – vienas. Ir tai suprantama, tai teisinga.

Namie Mamulytė nusirengia, sugriauna savo dienos korpusą, apsivelka raudoną chalatą, tampa paprastesnė, šiltesnė, suprantamesnė. Aleksejus Petrovičius nori pas Mamulytę ant rankų! Kokios kvailystės! Mamulytė išeina į virtuvę. Kažkodėl jos taip ilgai nėra. Aleksejus Petrovičius patikrino, ar vietoje dėžutės, pauostė klijuotę, surizikavo – išėjo į koridorių. Kertinės durys, už kurių naktimis krizena Jūrų Mergelės svečiai, praviros. Matosi balta lova. Kurgi Mamulytė? Gal ten? Aleksejus Petrovičius atsargiai žvilgteli pro plyšelį. Nieko nėra. Gal Mamulytė pasislėpė už spintos? Įeiti? Kambarys tuščias. Ant Jūrų Mergelės stalo – atidaryti konservai, duona, prakąstas agurkas. Ir dar – geltonas popierėlis ir sidabriniai apvalainukai. Pinigai! Griebti pinigus, pulti žemyn tamsiais laiptais į gatvių labirintus, susirasti kvadratinį langelį, ten duos saldžią šaltą taurę!

Aleksejus Petrovičius čiumpa, žvangina, nugriauna, bėga, pyškina durimis, garsiai, greitai alsuoja, užkliūva. Gatvė. Tamsa. Kur eiti? Ten? Ar į kitą pusę? Kas jo kumštyje? Pinigai! Svetimi pinigai! Pinigai prasišviečia pro plaukuotą kumštį. Įkišti ranką į kišenę. Ne, vis tiek prasišviečia. Svetimi pinigai! Jis paėmė svetimus pinigus! Praeiviai atsigręžia, šnabžda vienas kitam: "Jis paėmė svetimus pinigus!" Žmonės prišlijo prie langų, stumdo vienas kitą: leiskit pažiūrėt! Kur jis? Štai ten! Jis turi pinigus! A-a, tu paėmei!? Aleksejus Petrovičius klibikščiuoja į tamsą. Dzin, dzin, dzin, dzin – monetos kišenėje. Visas miestas pasipila į gatvę. Langinės žiojasi. Iš kiekvieno lango baksnoja rankos, žioruoja akys, lenda ilgiausi raudoni liežuviai. "Jis paėmė pinigus!" Paleiskit šunis! Kaukia gaisrinės mašinos, išvyniojamos ugniagesių žarnos: kur jis? Štai ten! Paskui jį! Blaškosi netekęs proto Aleksejus Petrovičius! Išmesti juos, nuplėšti nuo rankų, šalin, šalin, štai taip juos, taip! Koja! Koja! Sutrrr-ypttt-tiiiiii! Šitaip... Viskas... Nekvėpuoja. Užsičiaupė. Užgeso. Nusišluostė veidą. Taip. Kur dabar? Naktis. Kvepia. Kur Mamulytė? Naktis. Pavartėse juodomis eilėmis stovi vilkai: laukia. Eisiu atatupstas. Apgausiu. Gerai. Tvanku. Atsisegsiu. Viską atsiplėšiu... Gerai. Dabar? Prakaukšėjo Moterys su Kojomis. Atsisuko. Suprunkštė. Ak taip?! Ką-ą-ą? Mane?! Aš – vilkas! Aš slenku ketera į priekį!!! Aha, išsigandot? Tuoj pasivysiu, užpulsiu, pažiūrėsim, kokios ten jūsų tos Kojos! Užpuolė. Riksmas. A-a-a-a! Smūgis. Nemuškit! Smūgis. Vyrai kvepia tabaku, daužo į pilvą, į dantis! Nereikia!.. Spjauk, palik jį – matai... Einam.

Aleksejus Petrovičius atsikolė į laštaką, spjaudosi kažkuo juodu, inkščia. Mažas, mažas, vienišas, pasiklydo gatvėje, per klaidą atėjai tu į šitą pasaulį! Eik iš čia, jis ne tau! Garsiu lojimu rauda Aleksejus Petrovičius, pakėlęs sudarkytą veidą į žvaigždes.

Mamulyte, Mamulyte, kur tu? Mamulyte, juodas kelias, tyli balsai, į kurčią pelkę veda takeliai! Mamulyte, verkia, merdėja tavo vaikelis, vienintelis, mylimas, ilgai lauktas, iškentėtas!..

Mamulytė lekia, Mamulytė dūsta, tiesia rankas, šaukia, griebia, spaudžia prie krūtinės, čiupinėja, bučiuoja. Mamulytė rauda – suradau, suradau!

Mamulytė Aleksejų Petrovičių už kamanų veda į šiltą olą, į minkštą lizdą, po baltu sparnu.

Nupraustas sutinęs veidas. Aleksejus Petrovičius, pakaišytas servetėle, šniurkščioja užstalėje.

– Nori minkšto kiaušinėlio? Minkštučio, skysto tokio?

Aleksejus Petrovičius kinkuoja galvą: taip, noriu. Tiksi laikrodukas. Ramybė. Gardus karštas pienas, minkštas kaip raidė N. Kažkas prašviesėja galvoje. Taip! Jis gi norėjo...

– Mamulyte, duok popieriaus ir pieštuką! Greičiau! Aš būsiu rašytojas!

– Viešpatie! Varge tu mano! Kur jau ten... Na, neverk, nusiramink, duosiu, palauk, išsišnypšti reikia.

Baltas popierius, padrožtas pieštukas. Greičiau, greičiau, kol neužmiršo! Jis viską žino, jis perkando pasaulį, suprato Taisykles, suvokė slaptą įvykių ryšį, perprato išblaškytų daiktų milijonų atplaišų sankabos dėsnius! Žaibas nutvieskia Aleksejaus Petrovičiaus smegenis! Jis nerimauja, burblena, griebia lapą, alkūne atstumia stiklines ir, pats nustebęs dėl savo džiaugsmingo atsinaujinimo, skubiai, didžiulėmis raidėmis užrašo ką tik įgytą tiesą: "Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis. Naktis".


Vertė Andrius Šiuša

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:44 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba