ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiuje

DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS

[skaityti komentarus]

Pasak prof. Alfredo Bumblausko, "kanklių ir cepelinų" savimonė lemia, kad Lietuva paviršutiniškai europėja – tik prisiderina prie ES reikalavimų. Tiesa, pastaruoju metu mūsų užsienio politikos vizija prasiplėtė – Lietuva siekia būti Rytų Europos regiono lydere, tarpininke tarp Rytų ir Vakarų bei posovietinės erdvės eksperte. Šiame straipsnyje apžvelgsiu XVI a. antrosios pusės pirmuosius tris dešimtmečius, kultūriškai ir politiškai labai intensyvų laikotarpį, kai mūsų valstybė ne tik akumuliavo pažangiausias europines idėjas, bet kai kuriais aspektais netgi stovėjo priešakinėse pozicijose – teikė Europai dviejų konfesijų – katalikų ir reformatų – sugyvenimo pavyzdį.

1563 m. Vilniaus seime priimta religinės laisvės privilegija – pažangiausias ir pirmasis toks įstatymas Europoje, suteikiantis lygias teises išpažinti ir skelbti bet kurią religiją. Lenkijoje jis priimtas praėjus dešimčiai metų (po Baltramiejaus nakties 1572 m., kai Paryžiuje buvo nužudyta apie 2 tūkstančiai hugenotų (kalvinistų); įskaitant apskritis, aukų būta dešimtys tūkstančių). Lietuvoje jį pasirašė ir katalikų vyskupai, o Lenkijoje – atsisakė (su viena išimtimi). Lietuvoje jis tapo valstybės įstatymu, Lenkijoje – tik intencijų rinkiniu, kurį kiekvienas išrinktas karalius turėjo iš naujo pasirašyti.

Bene ryškiausia laikotarpio asmenybė – įtakingiausias po karaliaus žmogus valstybėje, LDK maršalka, kancleris ir Vilniaus vaivada, pagrindinis protestantų globėjas Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, polemizavęs tikėjimo klausimais su pačiu protestantų vadovu Kalvinu. Šis jam dedikavo Apaštalų darbų komentarus. Pabandykime įsivaizduoti tokią situaciją šiandien: tarkim, A. M. Brazauską ne pamaldžia veido išraiška pirmose klauptų eilėse, o susirašinėjantį rūpimais teologijos klausimais su Billy Grahamu ar Benediktu XVI.

Prof. Edvardo Gudavičiaus teigimu, apie 1555 m. etninė Lietuva tapo protestantišku kraštu. Protestantiška šalimi, anot profesoriaus, ji išliko ir 7–8 dešimtmečių sandūroje. Šiaip ar taip, 1550–1580 m. tarp katalikų ir protestantų susidariusi jėgų pusiausvyra buvo veiksmingai konkurencijai palankios tolerancinės terpės priežastis. Įsigalėjus kontrreformacijai šis balansas buvo prarastas, o tolerancijos tradicijos, siekiančios dar pagoniškus kunigaikščių Gedimino ir Vytauto laikus, per silpnos, kad religiniams disidentams būtų sudarytos normalios gyvavimo sąlygos. Lietuvių kalbai ir raštijai tai turėjo pragaištingų pasekmių: sunyko leidžiamų knygų ir pamokslų kalba (manoma, kad XVIII a. antrajame ketvirtyje Vilniuje nustota lietuviškai pamokslauti).

Protestantizmas Europoje ir Lietuvoje paskatino individualizmo, lygybės bei tolerancijos polėkius: religinio pasirinkimo ir įsisąmoninto išpažinimo galimybę, pirmuosius pasisakymus prieš baudžiavą ir žmonių išnaudojimą; kėlė knygų ir išsilavinimo vertę.

Pamenu paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje vieno katalikų kunigo išreikštą mintį, kad kai tik Bibliją ima skaityti paprasti, t. y. teologijos mokslų neragavę, žmonės, tuoj pat plinta erezijos. Jo nuomone, to nereikėtų toleruoti. Jei ir Martynas Mažvydas būtų laikęsis tokio nusistatymo – lietuviško elementoriaus ir pirmosios lietuviškos knygos (liuteroniško katekizmo) būtų reikėję laukti nežinia kiek.

"Kai kurie asmenys, – rašė jis, – Šventojo Rašto turėjimą gana griežtai laiko išskirtine kunigų luomo, o ne liaudies privilegija. Jie garsiai šūkauja, kad jei prie jo prileisi liaudį, bus suteptos šventenybės, išniekintos paslaptys ir tada atsivers platus langas viešiems ir namų kivirčams. Todėl jie budriai saugo, kad joks žmogus, šnekąs prastuomenės kalba, neperžengtų apaštalų ir pranašų šventovės slenksčio". Martynas Liuteris 1520 m. rašė: "Susitarkime laikyti tvirtai įrodyta tai, kad siela gali apsieiti be visko, išskyrus Dievo žodį, ir kad ten, kur nėra Dievo žodžio, nėra jokio palengvėjimo sielai".

Šios nuostatos puikiai perteikia esminį skirtumą tarp tris dešimtmečius modernius impulsus teikusio protestantiškojo laikotarpio, kurį galima pavadinti veržimosi į priekį laiku, ir poreformacinio šimtmečio (reformacijos LDK pabaiga galima laikyti reformatų bažnyčios išvarymą iš Vilniaus 1640 m. po jos trečiojo sudeginimo), kurį galima apibūdinti kaip gynybinį, t. y. siekiantį tik išsaugoti esamas pozicijas (pvz., istorinės praeities savitumo sąmonės gaivinimas racionalizmu Vakarų istoriografijai neprilygstančioje, o daugiau literatūrine išmone pasižyminčioje Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorijoje" su įvairiais, pasak Mikalojaus Daukšos, "čiūdais": Radvilos Juodojo sūnų Radvilą Našlaitėlį atsiversti paskatino penktadienį, pasninko dieną, pragydęs keptas gaidys). Pirmuoju laikotarpiu nepabijota minčių sumaišties, intensyvios raiškos ir idėjinės kovos, kuri yra neatsiejama kiekvieno modernėjimo proceso dalis, vėliau turinti pozityvių pasekmių.

"Lietuvoje beveik pusę amžiaus truko situacija, – rašo dr. Ingė Lukšaitė, – kai abi konkuruojančios pusės teikė viena kitai impulsus, aktyviai ir rezultatyviai į juos reagavo. Tokiomis aplinkybėmis reformacija Lietuvos DK buvo sparčiausio kultūros modernėjimo, atliepiančio gyvybiškoms kultūros reikmėms, laidas. [...] Toks daugiaplanis, įvairialypis reiškinys kaip reformacija visuomenėje kūrė įtampų polius tarp grupių, siekiančių sparčiai modernizuoti daugelį visuomeninio gyvenimo bei kultūros sričių, ir ištikimų paveldėtos veiklos ir mąstymo tėkmės šalininkų. Per tuos laikotarpius, kai įtampą buvo bandoma mažinti ne jėga, represijomis, o kūrybine veikla, kultūra ir visuomeninio gyvenimo formos visuose Europos kraštuose sparčiai modernėjo, turtėjo. Pamažu kito ir patys konservatyviausieji, ir modernizacijos siekiantieji".

"Lietuvių kultūros raidą, – rašo sociologas ir civilizacijų teoretikas Vytautas Kavolis, – ne tiek sąlygoja tai, kad krikščionybė ateina pavėluotai, kiek tai, kad ji atkeliauja stagnuojanti. Labiausiai dėl to per pirmuosius 140 krikščioninimo metų lietuvių kultūra palieka letarge: be savų knygų, beveik be mokyklų. Neatrodo, kad būtų rūpintasi ir tarnyba žmonėmis: dar negirdėti apie prieglaudas ir ligonines (Vilniuje ligoninė įsteigta 1536 m. Žygimanto Senojo privilegija – D. M. C.). [...] "Kultūros centras" (turima omeny katalikų bažnyčia – D. M. C.) kol kas daugiausia rūpinasi savo paties galia ir grožiu".

V. Kavolis pažymi vieną iškalbingą detalę: Vakarų Europoje nuo XIV a. bažnyčių bokštuose dažnai įtaisomas laikrodis. Technologija jungiama su dvasine misija: įtaigiu, tiksliu, visur matomu mechaninės tvarkos simboliu žmonės kviečiami racionalizuoti dienotvarkę. Stačiatikių kraštuose laikrodžiai į bažnyčių bokštus nekeliami. Technologija nesiejama su tarnyba Dievui. Laiko išgyvenimas neracionalizuojamas. "Lietuvių religija, – rašo V. Kavolis, – nors formaliai "vakarietiška", savo dvasia daugiau "rytietiška": nedaug tėra bažnyčių bokštų su laikrodžiais ir tie patys palyginti vėlyvi. [...] Vakarų Europoje religija dažnai buvo racionalizuojantis veiksnys, Lietuvoje iki XVI a. vidurio beveik niekada".

"...ne be didelio širdies skausmo miniu, – kokia nekultūringa ir tamsi, palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškos religijos yra mūsų tauta, kaip maža rasi prastuomenėje tokių, kurie, aš net nekalbu apie tai, kad visą katekizmo mokslą deramai mokėtų, bet kad bent pirmąjį Viešpaties maldos žodį ištarti įstengtų", – rašė Mažvydas.

Paminėsiu bent keletą modernizuojančių pokyčių, vykusių minimu reformacijos laikotarpiu:

1) Vilnius tapo vienu stambiausių ir produktyviausių knygų leidimo ir intensyvios kultūrinės veiklos bei pažangiausios religinės minties Europoje centrų.

2) Kito prioritetai ir deramo tarnavimo Dievui suvokimas. Reformatų bažnyčių interjerai buvo kuklūs – lėšos skiriamos ne pastatams puošti, o mokykloms, knygų leidybai ir prieglaudoms. Radvila Juodasis skyrė dideles lėšas Biblijai parengti ir išleisti, testamentu paliko lėšų protestantiškam universitetui steigti. XVI a. 6–7 dešimtmetyje evangelikų dvaruose įsteigtos spaustuvės, kai dar nebuvo katalikiškų, rodo intencijas – steigti spaustuves, remti knygų leidybą, vertinti mokslą ir kultūrą tapo evangelikų didiko prestižo, ištikimybės tikėjimui ženklu. Toks pavyzdys darė įtaką ir bajorams bei viduriniam gyventojų sluoksniui, siekta daryti įtaką ir neturtingiems žmonėms. Tuo tarpu 1640–1740 m., didžiausio politinio ir ekonominio nuosmukio laikotarpiu, kai kraštą siaubė rusų ir švedų armijos, alino badas ir maras, buvo statomos puošniausios baroko stiliaus bažnyčios. Lietuvos kariuomenės vadas Mykolas Kazimieras Pacas, atsidėkodamas, kad pavyko sėkmingai pasprukti nuo sukilusios algų negavusios savo kariuomenės, užuot išmokėjęs algas, ėmėsi statyti puošnesnę už kitas Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

3) Intensyviai kuriama švietimo sistema. Abi pusės – katalikai ir protestantai – rengėsi steigti universitetus. Pasak dr. I. Lukšaitės, evangelikų pastangos kurti vidurinio lygio mokyklą ir universitetą paskatino Vilniaus vyskupą apsispręsti ir skirti lėšų švietimo institucijoms steigti, nors anksčiau ir turtų buvo ne mažiau, ir visuomenės poreikis švietimui buvo didelis.

4) 1550–1580 m. užtarimo nuo Katalikų bažnyčios persekiojimo Lenkijoje protestantai ieškojo LDK. Iš Lenkijos atvyko dauguma spaustuvininkų: B. Vojevudka, S. Murmelijus, K. Bazilikas, D. Lenčickis. O pirmieji lietuviai reformacijos skleidėjai LDK liuteronai A. Kulvietis, S. Rapolionis ir M. Mažvydas buvo priversti ieškoti prieglobsčio Prūsijoje ("Skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems", – rašė A. Kulvietis karalienei Bonai). Nuslopinus reformaciją, negausiems protestantams ir stačiatikiams užtarimo vėl teks ieškoti Europoje ir Rusijoje.

5) Lietuvos brolių sąjūdžio teologai, remiami Radvilos Juodojo, skleidžia savo mintis Europoje. Pasak V. Kavolio, "vienintelį kartą istorijoje religijos sferoje Lietuva (iki tol krikščioniškuoju laikotarpiu tik kitus imitavusi) moko pasaulį. Tik šiose dekadose Lietuva galėjo leisti Bibliją Lenkijai. Po šimtmečio Šv. Raštas Lietuvai tegalėjo būti spausdinamas Anglijoje". Užtat poreformaciniu laikotarpiu Radvilos Juodojo sūnūs matė reikalą supirkti likusią tėvo išleistos Biblijos tiražo dalį ir sunaikinti.

6) Kito katalikų kunigų požiūris į "eretiškas" knygas. Atsinaujinančiai Katalikų bažnyčiai reikėjo gebančių argumentuoti, apsiskaičiusių, išlaikiusių ne išorinį, o vidinį įsitikinimą asmenybių, todėl požiūris "neskaitau ir skaityti nenoriu" XVI a. pabaigoje nebebuvo priimtinas.

Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus 1569 m. iš Lenkijos atsikviestiems vienuoliams jėzuitams įkūrus universitetą, pasak jo pirmojo rektoriaus Petro Skargos, "pasibjaurėtiną tolerancijos ydą" pavyko išgyvendinti. Nuo XVI a. pabaigos savo pozicijoms tvirtinti Katalikų bažnyčia vis plačiau ima naudoti ne tik ideologinės kovos būdus, bet ir teisinę bei fizinę prievartą. Katalikybės atgimimas pasireiškė dažnomis iškilmingomis procesijomis, atlaidais, relikvijų kultu, šventųjų apsireiškimais ir šventųjų vietų steigimu. Kur dėta daugiausia pastangų, matyti Radvilos Juodojo sūnaus Vilniaus vyskupo Jurgio Radvilos 1581 m. išleistame edikte:

"Norėdami stropiai pildyti mums per Dievo malonę patikėtą krikščionių kaimenės saugojimo pareigą ir matydami, kad niekas taip neužnuodija mūsų tautos, kaip ydingų ir kenksmingų knygų spausdinimas ir platinimas, mes stengiamės, kad šitame reikale mūsų darbas būtų ypač našus (paryškinta – D. M. C.). [...] kad kenksmingiausia rūšis knygų, pilnų erezijų, niekinančių Dievą, būtų, kiek mums tai įmanoma, smerkiama ir naikinama. Todėl mes įsakome [...] kiekvienam knygų pirkliui [...], kad mums arba oficiolui [...] pristatinėtų visų knygų sąrašus arba atskiras knygas ir nepardavinėtų knygų, kol minėtas sąrašas bus mūsų [...] peržiūrėtas ir raštu aprobuotas. Visiems knygų spaustuvininkams [...] įsakoma, kad jie bet kokio turinio knygų, nei mažų, nei didelių, nei atskirų lapų, nedrįstų spausdinti be [...] mūsų leidimo [...], kuris turi būti išspausdintas knygos pradžioje. O jei kas šiam įsakymui nepaklus, bus, be knygų konfiskacijos, nubaustas šventojo kanono nustatyta pinigine ar fizine bausme".

1639 m. Vilniaus žydai skundžiasi Romai, kad Lietuvoje žydų vaikai krikštijami prieš tėvų valią. Šiuo laikotarpiu reformatai rašo skundus Švedijos, Anglijos, Prūsijos ir Rusijos vadovams. Tai tik pablogino jų padėtį: 1658 m. išleistas įstatymas arijonams leido "pasirinkti": arba pereiti į katalikybę, arba išvykti iš šalies. Apie 5000 Respublikos arijonų emigravo į Šiaurės Vokietiją ir Nyderlandus. 1668 m. uždrausta iš katalikų tikėjimo pereiti į protestantų. 1733 m. priimtas aktas atėmė religiniams disidentams teises gauti urėdus, būti renkamiems seimo atstovais, tribunolo ir komisijų nariais, uždrausta rengti suvažiavimus, susirinkimus ir ieškoti globos kitose valstybėse.

"Dar didesnių, sunkiai pataisomų nuostolių, – rašo Jūratė Kiaupienė, apibūdindama XVII a. antrosios – XVIII a. pirmosios pusės laikotarpį, – patyrė dvasinė kultūra. Pralaimėjimų kartėlis, lėtas, bet nesustabdomas valstybinio savarankiškumo nykimas, galingesnių kaimyninių valstybių politikų kišimasis į Respublikos vidaus reikalus, ekonominis nuosmukis – visa tai vis labiau demoralizavo valdančiąją LDK visuomenės viršūnę. Didikų, diktavusių LDK viešojo gyvenimo normas, politinė ir moralinė degradacija plito ir tarp eilinių bajorų. Papirkinėjimai, girdymai, ginkluoti tarpusavio ginčų sprendimai ir kiti negatyvūs gyvenimo reiškiniai tarpo LDK visuomenėje".

V. Kavolis 1640–1750 m. laikotarpį vadina demodernizacijos arba prarastojo šimtmečio laiku: "Smunka Vilniaus akademijos lygis, barbarėja lietuviškų knygų kalba. Kraštas nusėjamas kryžiais, tiksliausiais tuometinio lietuvių likimo simboliais".

Pirmosios reformacijos bangos (liuteroniškosios) nuslopinimas lėmė pirmosios lietuviškos knygos pasirodymą ne tėvynėje, o Prūsijoje, kur iki pat XIX a. susidarė palankesnės sąlygos vystytis lietuviškai raštijai (prūsiškosios kūrybos lietuvių kalba vainikas – K. Donelaičio poema "Metai", parašyta 1765–1775 m., išleista 1818 m.). Pirmoji lietuviška knyga LDK M. Daukšos "Katekizmas" (jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmo vertimas iš lenkų kalbos) pasirodė veik po pusšimčio metų. M. Daukšos "Katekizmas" ir ypač "Postilė" pakėlė kartelę labai aukštai, tačiau LDK buvo mažiau lietuviškų raštų autorių, ilgiau nepasirodė reikšmingesnių lietuvių kalbos gramatikų, tad stigo aiškesnių teorinių pagrindų.

Antroji reformacijos banga (kalvinistiškoji) žymi vieną pozityviausių mūsų istorijos tarpsnių, kai konkurenciniai santykiai religinės tolerancijos terpėje sudarė palankias sąlygas visuomeninio gyvenimo modernėjimo procesams. Pasak dr. I. Lukšaitės, XVI a. antrosios pusės pirmuosius tris dešimtmečius tikybos požiūriu nevienalytė LDK visuomenė politiškai buvo vieningesnė nei XVII a. pabaigoje ir XVIII a. XVII a. pabaigoje Katalikų bažnyčia atgavo vyraujančios statusą – buvo likusios nebegausios evangelikų bažnyčios, tačiau šalyje vyko vidaus kovos, kurias kovojo ne religiniu pagrindu susibūrusios didikų grupuotės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:44 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba