ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Iš praeities (6)

Ankstyvasis pokaris Vilniuje. Šeima

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Su Dalia, Irena ir Marile Vilniaus g. kieme. 1948/1949 m.

Dėdės ir dėdienės. Po karo Tėvelis apvažiavo visą giminę ir visur ragino jaunimą mokytis – važiuoti į Vilnių, stoti į universitetus. Ir žadėjo, kad mūsų namuose kiekvienas studentas ras prieglobstį. Jis sakė, tegu sau stoja kur tik nori, tačiau geriausia būtų – į mediciną... Iš Žemaitijos atvažiavo Tėvelio pusseserė Ona Eugenija Girdzijauskaitė, artimųjų vadinta Gene, ir įstojo į mediciną; būdama pirmo kurso studentė, iš prozektoriumo teta Genė ateidavo leisgyvė, "ožius pjovusi", bet netrukus atsigaudavo ir vėl juokdavosi aukštu skambiu balsu, o jos skaidrios mėlynos akys su ilgom blakstienom vėl šviesdavo blyškiame veide. Kiek vėliau čia pasirodė būsimasis rašytojas Vytautas Girdzijauskas, po kiek laiko jis persikėlė į bendrabutį, o iš ten, kaip ir jo brolis Petras, – į Sibirą už nelegalios literatūros skaitymą ir kontaktus su kunigais. Namuose jį visi vadino "trambambučkiu", nes mėgo dainuoti itališką dainelę su priedainiu "trambambule, trambambule"... Apsigyveno mūsų šeimoje ir Mamos brolis Alfonsas Žiurlys, juristas, su dukrele Audrute, taip pavadinta mano garbei, kai karo metais pasklido gandas, esą mes žuvę pakeliui į Rusiją. Dėdės Alfonso žmona – jauna, graži moteris, savųjų vadinta Lialia, mirė smarkiai peršalusi Kupiškyje, kur jų šeima buvo prisiglaudusi per karą. Taigi dėdei su Močiute Anele teko ir savo pusantrų metų mergaitę auginti, ir mūsų Dalią auklėti... Po karo dėdė Alfonsas dėstė Vilniaus universiteto Teisės fakultete, vadovavo katedrai, buvo nepaprastai taurus, reiklus sau ir aplinkiniams, visų gerbiamas; tiesa, turėjo vieną silpnybę – mėgo lošti kortomis... Pamenu, Palangoje vyrų kompanija, į kurią buvo įtraukę ir Tėvelį, nors šis apie kortas nedaug teišmanė, po naktinio preferanso skirstydavosi iš Akademijos vilos įstiklintos verandos tik rytą... Apsiblausę po nemiegotos nakties, jie, įsisupę į ilgus dryžuotus frotinius chalatus, traukdavo prie jūros maudytis ir nuplauti nuodėmių...

Feliksas. Mūsų namuose pasirodė ir kitas Mamos brolis, Kupiškio Močiutės jaunėlis numylėtinis Peliksiukas (joks kupiškėnas taip nesižemins, kad šį vardą tartų su svetimšališka raide F); gražuolį dėdę Feliksą pažinojau tik iš fotografijos, kurioje jis buvo su Lietuvos karininko uniforma (ilgą laiką Močiutė, o paskui ir Mama pailgoj dėžutėj saugojo jo paradinį karininko diržą ir kitus aksesuarus). Okupavus Lietuvą, dėdė kartu su kitais Pabradės poligono karininkais buvo jėga (dar 1940-aisiais visiems nuplėšė antpečius, atėmė ginklus, skaudžiai pažemino) paimtas į sovietų armiją. Apie karo pradžią jiems buvo pranešta aštuoniom valandom vėliau, todėl jie spėjo pasitraukti tik iki Valkininkų, o ten pateko į vokiečių nelaisvę ir dvejus metus praleido įvairiose karo belaisvių stovyklose. Per stebuklą, regis, generolo Raštikio, kuris pažinojo vokiečių aukštąją karininkiją, pastangomis, su kitais iš stovyklos buvo paleistas ir parvyko į Kupiškį; netrukus buvo iškviestas į sovietų armiją prie Podolsko, – ir vėl internuotas Ščerbenkos lageryje, kur atsidūrė tarp karininkų, kurie sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. Dėdės "bylą" nagrinėjęs tardytojas vis klausė, kodėl jis nenusišovė, kai pateko į priešo nelaisvę – juk toks buvo Stalino įsakymas. Tokius kaip dėdė paprastai siųsdavo į šturmo brigadas. Dėdė pateko į Kuršo mūšius prie Liepojos, o kai Berlynas kapituliavo, buvo demobilizuotas ir atvyko tiesiai į Vilnių (aplink Kupiškį siautėjo stribai, kurių susitikti visai nenorėjo). Pamenu, dar gyvenant Jakšto gatvėj, prie durų suskambo, Mama nuėjo atidaryti, o aš – iš paskos. Žiūriu – ogi stovi kažin koks bėdžius, visas pajuodęs, apskuręs, lyg su miline, o per pečius – ant virvės permestas maišas. Mama akimirką pažvelgė į jį, o paskui juodu stipriai apsikabino. Dėdė Feliksas, nors buvo labai santūrus, susižavėjo teta Gene, neliko jam abejinga ir linksmoji tetulė; netrukus juodu susituokė; šitaip dar kartą sujungdami Girdzijauskų ir Žiurlių gimines. Ilgainiui juodu persikėlė į butelį netoli Šv. Rapolo bažnyčios Ukmergės gatvėj, ir mes, mergiščios, juos ten lankydavom. Vėliau jie išvažiavo į Švėkšną, kur teta Genė ilgus metus dirbo gydytoja psichiatrijos ligoninėj. Nei didžiulis darbo krūvis, nei ligos, nei išgyvenimai jos gyvenimo džiaugsmo neišblukino.

iliustracija
Du draugai. Dešinėje – dėdė Feliksas

Švėkšnoje centrinė miestelio aikštė netoli Pliaterių dvaro buvo pavadinta Raudonąja aikšte, ten mediniame name dėdė gavo butą, kurio plačiose gonkose Švėkšnos valdžia priiminėdavo sovietinius paradus. O netoliese, maurais apaugusiame ir šiukšlių bei senų padangų primėtytame dvaro tvenkinyje, pasilypėjusi ant mažos salelės "maudėsi" kokia Diana ar Leda. Viskas buvo nuniokota.

Šeima. Kartais pakeliui į Palangą su Tėveliu užsukdavom pas kitus "dėdes ir dėdienes" – ypač jis mėgo lankyti gimines Žemaitijoje, todėl mūsų kelionė link jūros kartais trukdavo porą dienų – Vadžgirys, Ariogala, Jurbarkas, Girdžiai, Raseiniai... Kapinių lankymas, dėdienių vaišės (medus, kaimiška duona su sviestu, kiaušinienė su lašinukais, apiberta žaliais svogūnų laiškeliais, tirštas rūgpienis, kartais – taurelė ruginės) ir pokalbiai. Ant cukrum apibarstytų braškių tūpia musės, šviežias agurkėlis mirkomas į medų, kuriame plaukioja koriukai, nuo sotumo ima miegas... Tėvelis traukia iš kišenės užrašų knygutę, rašosi dėdžių ir dėdienių nusiskundimus, diagnozuoja, kviečia atvažiuot į Vilnių gydytis, kalba apie derlių, apie kolchozų tvarką, nervinasi... Vaikiokai kieme apžiūrinėja mūsų "Pobedą", bėgdami palydi mus išvažiuojančius, o vyresnieji stovi vartuose ir mojuoja.

Taigi mūsų šeima augo kaip ant mielių; prie aštuonių "tikrųjų" narių dar prisidėjo keturi penki "laikinieji", kurių sudėtis kartais keisdavosi; kokius metus pas mus gyveno Dalios klasės draugė Marilė Ambraziūnaitė, jos tėvams išsikėlus į Kauną; nuolat atvykdavo svečių nakvininkų, vadinamųjų "komandirovočnyje". Vienas iš jų buvo Raudonojo Kryžiaus darbuotojas iš Kauno Vladas Rukšnaitis, Tėvelio sesers Petronėlės vyras. Apsistodavo pas mus ir įžymus latvių profesorius chirurgas ir medicinos istorikas Paulas Stradinis, profesoriai Vladas Lašas bei Pranas Mažylis. Miegodavo jie ant nedidelės mėlynosios sofutės kabinete, tyliai kęsdami nepatogumą. Su latvių Stradinių šeima suartėjom visam gyvenimui. Ir vėlesniais metais lankydavomės vieni pas kitus. Mums, vaikams, didžiulį įspūdį darė Stradinių ūksmingas sodas ir dviejų aukštų namas Ventspilio gatvėje, anapus Dauguvos, jų statytas prieš karą netoli klinikų, kuriose dirbo profesorius. Nepaprastas buvo ir namo interjeras su senoviniais baldais: mediniai laiptai vedė į antrą aukštą, kur buvo miegamieji ir profesoriaus kabinetas, o apačioj – vaikų kambariai, virtuvė, apskritas valgomasis ir mažoji svetainė, ant stalo visuomet senas porcelianas, o paveikslų – nuo apačios ligi viršaus visuose kambariuose. Profesorius juos kolekcionavo nuo pat jaunystės. Beje, profesoriaus sūnus Janis tapo vienu iš Latvijos atgimimo lyderių, latviškuoju Landsbergiu.

Šiandien dažnas paklaustų, kodėl tiek žmonių pas mus buvo susispietę, nes jau užmiršo ar nė neįsivaizduoja, kad anuomet dar nebuvo nei viešbučių, nei bendrabučių, miestas tik kėlėsi iš griuvėsių, o žmonės turėjo kur kas daugiau atjautos ir net susispaudę nejautė skriaudos. Nebuvo ir sudedamųjų lovelių, todėl daugeliui tekdavo miegoti ant grindų čiužinius pasiklojus. Vakarais kambariuose – valgomajame ir senelio kambaryje, kur suguldavo daugiausia jaunimas, – ilgai netildavo šnabždesiai ir juokas.

Prie stalo susėsdavo apytikriai trylika žmonių, ir visi būdavo pamaitinti. Indus plaudavom su soda, per kelis dubenis skalaudamos, ir šluostydavom keliese, konvejeriu. Kambarius tvarkydavo jaunėliai. Visam namų ūkiui energingai ir sumaniai vadovavo Mama Ancė, jai buvo patikėti visi ūkio pinigai, kuriuos leisdavo savo nuožiūra – turguose užpirkdavo maisto visai šeimynai, iš anksto suplanavusi savaitės meniu.

Izidorius – mano senelis iš tėvo pusės, po karo apsigyvenęs mūsų šeimoje, – įdomios biografijos žmogus. Caro laikais buvęs knygnešys ir daraktorius Šauklių kaime, jis gyveno neramų gyvenimą. Knygas iš Tilžės veždavo po bulvėmis, kartais priedangai imdavo ir savo sūnelį Vytautą. Ūkininkauti nelabai mėgo ir laiko tam neturėjo; teta Petronėlė pasakojo, kad seneliui labiau patiko vadovauti, aukštu balsu jis nurodinėdavo samdiniams, ką ir kaip reikia daryti, bet su vadinamąja šeimyna valgydavo prie vieno stalo. Pajutęs grėsmę, – žandarai pernelyg domėjosi jo veikla ir jau mynė ant kulnų, – jis išvyko į Ameriką, o ten, kaip ir daugelis lietuvių, sunkiai dirbo Čikagos anglių kasyklose, mėsinėje. Kaip Sinclairio romane. Regis, po trylikos metų sugrįžo pas šeimą į Raseinius; o iš uždirbtų pinigų tik ūkio skolas grąžino ir gražų ant grindų stovintį laikrodį su užrašu "Amerika" nusipirko. Jo kalboje kartais pasitaikydavo amerikanizmų, kurie puikiai derėjo su kai kuriais žemaitiškais žodelyčiais. Beje, laikrodis, karo metais peršautas per patį ciferblatą, visus metus senelio prižiūrimas puikiai ėjo ir gražiai mušė valandas. O po tėvelių mirties sustojo ir neina net sutaisytas.

iliustracija
Senelis Izidorius Lenino aikštėje. 1954 m.

Senelio ištvermė buvo ypatinga. Po karo būdamas per 80 metų, jis kiekvieną rytą iš namų Jakšto gatvėje leisdavosi prie Neries ir kelis kartus per dieną su naščiais atnešdavo po du didelius "amerikoniškus" kibirus upės vandens (Vilniaus vandentiekis dar neveikė, dujų stotis taip pat buvo susprogdinta). Kibirus supildavo į vonią, ir visi iš ten sėmėsi vandens praustis.

Šalta buvo visur. Mūsų namuose, kaip ir pas daugelį žmonių, buvo įtaisyta koklinė krosnelė, vadinamoji "buržuika", su iškištu pro langą kaminu. Virš krosnelės senelis Izidorius, glostydamas rankomis, "lygindavo" Vyto flanelinius vystyklus, šildydavosi pats ir šildė brolio rūbelius. Senelis mylėjo visus vaikus, bet broliui Vytui buvo visiškai atsidavęs. Iš senovinio baltinių krepšio, išdrožęs tekiniukus, rėmą ir ašis bei kaištukus tekiniams pritvirtinti, padarė jam vežimėlį. Viršuje pritaisė lanką iš karklo vyties, jį uždengdavo nedidele staltiese. Vežimėlis atrodė labai keistai, gerokai girgždėjo, bet senelis visiškai nesivaržė su juo per visą miestą nukeliauti prie Aušros vartų, o paskui – pasitikti Mamos po paskaitų prie Dailės ar Pedagoginio instituto, kuris anuomet buvo įsikūręs Bazilijonų vienuolyne. Kai persikraustėm į Mokslininkų namus, senelis visiems, net ir dažniau besilankantiems mūsų svečiams, pagamino lifto raktus iš storos skardos. Jis skaitė laikraščius, bet labiau mėgo radiją. Vakarais, užgulęs "Moskvičių", pagamintą pagal vokišką modelį, kantriai gaudydavo "balsus" – "Laisvės" radiją.

Upė. Anuomet upė, kurią dar dažnai pavadindavo Vilija, mums buvo artima ir svarbi. Palei upę eidavom pasivaikščioti, mėgdavom ropštis ant geležinių turėklų (tokių dar yra išlikę ties Vilnele), ant jų sėdėti ir šnekučiuotis. Anapus upės, žiūrint nuo kairiojo kranto tarp Žaliojo ir dabartinio Baltojo tilto, buvo keletas medinių sodybų, pavasarį žydėjo vaismedžių sodai. Vasarą keliose vietose galėjai už nedidelį mokestį keltininko valtimi persikelti į kitą krantą.

Žaliasis tiltas buvo susprogdintas, jo geležinės sijos grėsmingai kyšojo iš vandens, aplink jas sukosi sūkuriai. Žiemą upė buvo užšalusi, ir dešiniau nuo Žaliojo tilto griuvėsių žmonės buvo pramynę siaurą taką į kitą krantą. Dalia, Irena ir aš turėjom užduotį – iš ano kranto sodybos, kuri buvo kažkur netoli Ukmergės gatvės, atnešti Vytukui pieno. Kartą ėjom tuo drėkstančiu takeliu paskui kitus žmones ir staiga pamatėm, kaip visai netoli mūsų, priekyje, po ledu įsmuko vyras. Visi trumpam sustojo išsigandę, nuo kranto skęstančiojo gelbėti šoko kareivis su virve rankoje (gal jie specialiai ten budėdavo?). Dalia atsigręžė į mus ir pasakė: "Einam". Pamenu, kaip aš jau ne takučiu, o per sniegą drebančiom kojom nušuoliavau į krantą su tuščiu bidonėliu rankoje. Matėm, kad žmogų ištraukė. Beveik sutemo. Buvo labai baisu pagalvojus apie kelią atgal. Ir jau nepamenu, kaip sugrįžom – gal per Žvėryną? Tik atsimenu tą pareigos jausmą, kuris vertė eiti pirmyn pažliugusiu melsvu sniegu.

Kai buvo išsprogdinti ir nurinkti Žaliojo tilto griuvėsiai ir aptvarkyti upės krantai, pradėta leisti sielius. Jau 1950 metais prie Mokslininkų namų tų sielių buvo prisigrūdę daugybė, ir mūsų kiemo berniukai ant jų duodavosi kiauras dienas; šokinėdavo į vandenį, supdavosi, degindavosi saulėje, tysodami ant šlapių rąstų lyg išmestos žuvys. Kai kurie rąstai buvo prastai surišti, nutrūkdavo ir lengvai panirdavo po vandeniu. Vaikai ten visokių nuotykių patyrė. Bet nei tėvai, nei vyresnieji broliai – niekas jų negalėjo atplėšti nuo sielių. Traukdavo jie ir mano brolį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139474. Erdvilas2008-11-23 23:19
Straipsnis įdomus, ypač jaunesniems, tokius dalykus sužinančiam tik iš pasakojimų. Gal reikėtų patikslinti - iš savo mamos pasakojimų žinau, kad jos mama Eulalija mirė ne nuo peršalimo, o nuo kraujo užkrėtimo. O užkrėsta buvo operuojant anginą. Beje, preferansas laisvalaikiu - ne yda, o proto mankšta.

Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:42 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba