ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Po 40 metų

Kalbantis su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir

MYKOLAS SLUCKIS

[skaityti komentarus]

Dviejų įžymių prancūzų savaitė prasidėjo 1965 m. liepos 28 d. ir pasibaigė rugpjūčio 3 d. Ji švystelėjo kaip meteoras, apie kurį dar ilgai kalbėta vis paspėliojant, kas tai buvo. Atsitiktinumas? Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių tąsa? O gal tik turistinis smalsumas, nukreipęs dviejų įžymių žmonių atidą į nepažįstamą, "pilkojoje" Europos zonoje atsidūrusią šalį?

Viskas vyko ekspromtu, ir tai beveik neįtikėtina, prisimenant anų laikų biurokratinius papročius. Su garbiais svečiais gavo pabendrauti kone visas tuometinis lietuvių literatūros elitas. Tai – jau mirę Lietuvos rašytojai – Kostas Korsakas, Teofilis Tilvytis, Juozas Baltušis, Albinas Žukauskas, Aleksys Churginas, Eduardas Mieželaitis. Tai – dar jauni tada, šiandien patys elitui atstovaujantys autoriai – Justinas Marcinkevičius, Jonas Mikelinskas, Algimantas Baltakis, Kazys Saja, Algirdas Pocius ir kt.

Ne iš išgąsčio ir ne dėl mūsų nerangumo vizitas prasidėjo "sumbūriškai". Liepos 26 d. vakarėjant susiruošėme į oro uostą. Radome tenai grupę jaunuolių su gėlytėmis. Norėjusių bent žvilgtelėti į vakarietiškas įžymybes. Deja, svečius įsodino į kitą reisinį lėktuvą, sutinkantieji su jais prasilenkė.

Kaip niekas jų nepastebėjo, kad ir pasiankstinusių? Atsakymas paprastas: tai buvo savo išore ir laikysena nuo kitų nesiskiriantys žmonės. Štai ką vėliau užsirašiau: "pagyvenęs, mažo ūgio, akiniuotas, praplikęs. Simone de Beauvoir, garsioji romanistė, irgi nekrinta į akis". Apie ją po 35 metų viena žurnalistė parašys: "panašesnė į namų šeimininkę". "Jeigu žmonės laukė "įžymybių", tai šitų dviejų kuklių žmonių pamatyti ir negalėjo. Juos lydėjo vertėja L. Zonina, iš visų trijų ji atrodė impozantiškiausiai".

Svarbiausia, kaip pasižymėta mano užrašuose, nesijautė "jokios, net menkiausios pozos". Tai išryškėjo jau per pirmąją vakarienę "Vilniaus" restorane (tuo metu geriausiame), kur suradome "bėglius". "Kalbėjomės apie orą, valgius, gėrimus ir pan. Kostas Korsakas gana išsamiai išdėstė lietuvių kalbos (ir nacijos) genezę. Nėra ko tikėtis, kad prancūzai žinotų apie mus tiek, kiek mes apie juos".

Kaunas, svečių akimis, ne toks originalus ir dvasingas kaip Vilnius. Užtat, anot jų, atviras, europietiškas. Pietavome "Tulpėje", buvusioje Konrado kavinėje, papasakojom apie žymesnius jos lankytojus. Turėjo ir Kaunas ką parodyti. Didžiulė lietuvių liaudies meno kolekcija, vitražo paroda buvusioje Įgulos bažnyčioje – ir pagaliau! – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Svečius ypač sudomino ciklai "Vasara" ir "Pasaulio sutvėrimas". Užsirašiau, gal kiek griozdiškai, Sartre’o prancūziškai tikriausiai pasakyta grakščiau: "Kai kurie šių ciklų dalykai – stulbinantys. Čiurlionis silpnesnis ten, kur sąmoningai simbolina, išreiškia simbolius literatūriškai... Tačiau tenai, kur nepateikiama iš anksto permąstytų (turbūt užprogramuotų? – M. S.) simbolių, o betarpiškai išplaukia slėpiningojo pasaulio vizijos ir siekiama dailės bei muzikos sintezės, jis – didis, įspūdingas". E. Mieželaitis pastebėjo, kad literatūriškas ir Michailas Vrubelis, tačiau nėra geresnio meno kūrinio už "Demoną".

Sartre’as atsakė:

– Čiurlionis man labiau patinka negu Vrubelis.

Kelias per Lietuvą vedė prie jūros. Per lygumas, miškus, miestelius. Toje nuo įspūdžių ir kalbų ūžiančioje kelionėje ir vėliau Nidoje Sartre’as ir de Beauvoir dar ne kartą prisiminė M. K. Čiurlionį. Virš kopų slinko debesys, atrodė, jog šliaužte šliaužia smėlio gūbriais; stebuklingai baltomis smiltimis nuolat bėgiojo debesų šešėliai, ir visa tai sudarydavo kažkokį nerealiai mirgantį, plaukiantį vaizdą, supamą galingo vandenų gausmo.

– Čia kaip Čiurlionio paveiksluose, – pasakė Sartre’as ir pridūrė: – tokio peizažo niekur pasaulyje nemačiau.

O štai apie Neringos juostą:

"Pietaujant "Nidos" restorane Sartre’as (jau palaipiojęs kopomis – M. S.) pajuokavo, jog Nidos grožybes vargu ar sukūręs Sutvėrėjas. Jam nebūtų užtekę fantazijos. Jeigu mūsų netobulame pasaulyje randi ką nors gražaus, tai čia velnio darbas, bet žmonės, to nežinodami, garbina Aukščiausiąjį".

Kelionė krypsta į pabaigą. Paskutinė vakarienė su lietuvių rašytojais (suėjo ir poilsiavę Palangoje kolegos) tada garsiame "stikliniame" restorane. Lietuviški valgiai, lietuviški gėrimai, Sartre’as atsisako ne be vargo parūpinto prancūziško konjako ir geria lietuvišką degtinę – "Kristalinę", "Sostinės". Juokauja. Stebisi, kad mes stebimės jo paprastumu. "Kai kas ir Prancūzijoje įsivaizduoja mane kitokį, negu esu. Viename viešbutyje, kur nereikėjo paso, tiktai parašo, manęs nenorėjo įsileisti. Šeimininkas nepatikėjo, kad aš ir esu Sartre’as. Manė, kad panaudojau Sartre’o pavardę".

Skaitau iš pablukusių užrašų pradžios: "Pagaliau išaiškėjo, kas liko neaišku po rytinio viešo pokalbio Rašytojų sąjungoje, o būtent: kas yra klasika, o kas akademizmas. Tradicijas Sartre’as vertina, gerbia klasikus (išskyrus vieną kitą), bet klasikais laiko ne tik Mérimée, Flaubert’ą, Stendhalį, bet ir Kafką, Joyce’ą, Proustą. Tuo tarpu mes tebegalvojame apie K., D. ir P. kaip apie novatoriškumo reiškinius, griaunančius klasiką.

Klasika – neišsenkantis šaltinis, akademizmas – "išmučytas" epiškumas, nelakios fantazijos pratybos... Kas ginčijasi su klasika – kvailys... Tačiau kai klasiką gina riboti kritikai, jie turi galvoje nebūtinai geriausiąjį palikimą, o tai, kas paremia konservatyvizmą, kas leidžia vienokius ar kitokius bruožus akademizuoti, "įšventinti", paverčiant juos nuolatiniu pavyzdžiu visiems, nepaisant laiko, vaizduojamų problemų, kūrybinės individualybės".

Vėliau, jau kitoje auditorijoje (pas K. Korsaką viloje), Sartre’as paminėjo Maurois, kaip tipišką akademizmo pavyzdį.

Pasiteiravus, ar pats "dar ne akademikas", atsakė pabrėžtinai:

– Ne, ir, tikiuosi, niekados juo nebūsiu!

Tai nuskambėjo Rašytojų sąjungos salėje.

Vis dėlto šis pasaulinės šlovės žmogus nėra abejingas įspūdžiui, kurį sukelia jo pasirodymas publikoje. Patenkintas pasakojo, kaip sutemus ant Palangos tilto jį sustabdė du jaunuoliai ir paprašė autografo.

"Vėjas plėšė iš rankų popierių, kažką brėžtelėjau, pats nežinau ką. Jie, matyt, neketina padirbti mano parašo čekių knygutėje, tai bus gerai ir taip!"

Palangoje Sartre’as buvo paklaustas, kaip pats apibūdintų egzistencinės filosofijos esmę.

– Daug reiktų kalbėti. Patarčiau pasiskaityti mano tragediją "Musės".

Ši pjesė Lietuvoje buvo jau žinoma iš vertimų į kitas kalbas. Veiksmo eigoje Jupiteris sako prieš jį maištaujančiam Orestui: "Atsipeikėk, Orestai: prieš tave Visata, o tu Visatoje tik apgailėtinas sliekas". Orestas atsako: "Tu – Dievas, bet aš – laisvas". Ir toliau: "Tikras žmogaus gyvenimas prasideda už nevilties ribos". Jupiteris: "Aš tavęs nemyliu, bet man tavęs gaila". Orestas: "Ir man tavęs gaila".

Pjesėje suskamba vienas šios filosofijos leitmotyvų: "Aš pasmerktas nepaklusti įstatymui, išskyrus nuosavąjį".

Dar anksčiau, Vilniuje, pasižymėjau: "Įsidrąsinę perėjome prie egzistencializmo... Paklausėme, koks šitos filosofijos santykis su marksizmu. Sartre’as atsakė nekeliąs egzistencializmo virš marksizmo, atvirkščiai – savo filosofiją remiąs marksizmu. Jo nuomone, marksizmas gerai išnagrinėjo klasinę visuomenės struktūrą, žmogų kaip socialinį vienetą. Keldamas sau, visų pirma, socialinius pasaulio pertvarkos uždavinius, neskyrė dėmesio asmenybei. Jo teigimu, egzistencializmas nėra vieningas. Yra tiek porūšių, kiek yra įvairių jo šalininkų. Atrodo, jam nelabai patinkanti vokiečių kryptis. Sartre’o manymu, dažnai sprendžiama apie egzistencializmą pagal kurį nors vieną autoritetą. O juk pasitaiko, kad net fašistas pasitelkia egzistencijos filosofiją. Formalios logikos keliu einant, galima nusikalbėti, juokiasi Sartre’as, kad ir aš, Sartre’as, esu fašistas. Bet tai būtų nesąmonė".

"Pasiteiravome, ar yra ryšys tarp jo filosofijos ir froidizmo. Atsakė teigiamai, aukštai įvertindamas pastarojo įnašą į meno suvokimą, į žmogaus, jo psichikos pažinimą. Kitą dieną "Neringos" kavinėje prisiminęs prieštaravimus dėl froidizmo (kažkuris mūsų pasakė, kad froidizmas panaudojamas kaip sekso "ideologija"), Sartre’as teigė: "Freudas – moralistas, net savo žmonai draudęs čiuožykloje vilkėti triko, buvęs jai visą gyvenimą ištikimas". Jūs, tarybiniai žmonės, ironizavo, esate dideli moralistai. Juokais dar pasakė: "Gerai, kad dabar nepriimat Freudo, nes jei dar ir Freudą pasitelksit, tai pasidarysit tokiais moralistais, jog vaikų nebegalėsite gimdyti".

Prof. K. Korsakas paklausė, kaip Prancūzijoje žiūrima į tai, kad rašytojų knygos, net pažangiųjų, pilnos seksualinių scenų. Ar tai nieko nešokiruoja? Lietuvių literatūra šia prasme labai drovi ("celomudrennaja", buvo patikslinta rusiškai). Sartre’as atsakė, kad jo tai absoliučiai nešokiruoja. "Jūs savo moralę paveldėjot iš krikščionybės, o mes, prancūzai, iš stabmeldžių romėnų ir graikų".

Toliau Sartre’as papasakojo anekdotinį įvykį iš D. Lawrence’o biografijos. Jo "nepadorioji" knyga ("Ledi Čaterli meilužis") buvo uždrausta Londone. Keletą egzempliorių tasai išsivežęs į Italiją. Viešbučio šeimininkas paprašęs pasiskaityti, o D. Lawrence’as jį įspėjęs: "Maldauju, niekam nerodykit!" Praėjo trys savaitės, šeimininkas tyli. Nejaugi šis žmogus, pietietis, nereaguos į tai, į ką Londonas reagavo taip žiauriai? Paklaustas šeimininkas murmtelėjo neradęs knygoje nieko ypatinga: "Aš tai darau kas naktį".

"Pasiteiravau (pakeliui iš Kauno į Klaipėdą – M. S.), kaip Sartre’as žiūri į Garaudy teigimą, skambantį maždaug taip: iki šiol realizmas tik siekęs panašumo į tikrovę, jos atkūrimo, o Kafka ima žmogų kaip mitą, nepriklausomą nuo betarpiškos aplinkos, betarpiškos laiko įtakos. Kaip Sartre’as žiūrįs į "mitų teoriją", pastaruoju metu išplitusią Vakaruose?

Sartre’as, atrodo, nepripažino šios teorijos, nors pats ja plačiai naudojosi. Jo nuomone, skirtumas tik toks, jog vieni rašytojai išlieka fotografų lygyje, o kiti įsismelkia į žmogaus gelmes. Kafka, jo žodžiais tariant, realistas. Tiesa, jo kūriniai (čia jis pasiteiravo, ar esu skaitęs "Procesą") įgyja simbolio, apibendrinimo jėgos, tačiau jis realistas, operuojąs konkrečiais realistiniais vaizdais.

– Bet Jums simbolinantis menas nelabai patinka?

– Nepatinka tiktai primityviai simbolinantis, kai simbolis paviršiuje. Kafkos simboliai gilūs, susidaro iš visumos, ir kiekvienas gali juos skirtingai, prisitaikydamas sau, interpretuoti".

"Sartre’as pasakė, kad marksistiniai kritikai Prancūzijoje perdėm mėgsta prikabinėti lentelių: realizmas vienoks, realizmas kitoks. Realizmas yra realizmas, ir tik talentas bei giluma nulemia poveikio jėgą (čia jis, aišku, bus pakritikavęs ir socrealizmą – M. S.).

– Kaip žiūrite į realizmo ir modernizmo sąsają?

Sartre’as patikslino:

– O ką jūs laikote modernizmu?

Paaiškinau, jog tikslaus apibrėžimo nežinau. Literatūriniuose ginčuose modernistais vadiname tuos autorius, kurių forma priešinama realistinei formai.

Sartre’as tęsė:

– Galbūt tokiame kontekste ir turi prasmės "modernizmas", bet tik kaip srovės pavadinimas. Aš manau, jog modernizmo nėra. Yra tiktai realizmas. Nežinau tokių rašytojų (išskyrus negausią grupę, jai žodis – ne priemonė, bet tikslas), kuriems nerūpėtų šiuolaikinė tikrovė ir žmogaus likimas. Imkim Faulknerį, palyginti su tradicionalistais, būtų lyg ir modernistas.

Sudėtinga forma – laikų maišymu, psichologiniais ekskursais ir kitokiom sunkiom, neįprastom meninėm priemonėm – jis atkuria specifiškai slogią JAV Pietų dvasią. Tik šitaip galėjęs parodyti vidinį pasimetimą, neužgijusią iki šiol moralinę traumą, Šiaurei nugalėjus pilietiniame kare. Intuityviai jie (Pietūs) jaučia savo pasmerktumą ir slopina sąžinės balsą laukiniška psichoze, darančia juos ir labai stiprius, ir labai neužtikrintus. Tą sudėtingą ištiso krašto būklę galima buvo pavaizduoti tik taip, kaip tai padarė Faulkneris.

– Kaip aš supratau, nesiejate realizmo su kokia nors specifine stilistika, su išskirtinėm formos priemonėm?

– Ne formos elementai nulemia kūrinio pobūdį, ar jis realistinis, o rašytojo užmojis. Nėra įvairesnės stilistikos už Kafkos–Prousto–Joyce’o, bet kiekvienas jų, mano nuomone, realistas. Aišku, forma negali būti atsitiktinė. Turi išplaukti iš medžiagos problemos, kūrybinės individualybės. Ne, dabar viešpatauja realizmas!

– Realizmo visuotinumą taikote ne tik dabarčiai ir artimiausiai ateičiai, bet ir praeičiai?

– Taip, ir praeities literatūrai, išskyrus simbolistus, įsigalėjusius nuo 1870 metų ir gyvavusius maždaug iki šio amžiaus pradžios. Jie kėlė sau kitokius tikslus – ne tikrovės, ne žmogaus joje atskleidimo".

Trumpai grįžtu į savo užrašų pradžią, kad būtų aiškesnė ši Sartre’o pozicija. "Sartre’as pabrėžinėjo socialinius momentus, realistinį savo santykį su pasaulinėm problemom. Galėjo net susidaryti įspūdis, kad Sartre’as – prieš naujoves mene. Visa esmė, kad tai, ką jis laiko socialumu ir realistiniu meno pagrindu, mūsų kritikams pasirodytų "baisiausiu" novatoriškumu, tradicijų neigimu. Į tradiciją, novatoriškumą ir kitokius terminus sudedame visiškai skirtingas sąvokas".

Pabaiga kitame numeryje


"Varpai", 2005
Parengė J. V.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:41 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba