ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Poezija

JĀNIS ROKPELNIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Georgs Šenbergs. Berniuko portretas. 1940–1960



        ežeras dangun ir gimsta
        meldams kupranugariukai
        tik gelmė senojoj vietoj
        šniokščia ir nenyksta spindi
        ir miglynų žuvį supa

        kurs savin gelmėj toj žvelgia
        geležy tam versmės trykš



Vėtra jūroje



        Vėtra užgimusi vėtrai.
        O gali būt, dar kai kam.
        Kam patogumą ji teikia.
        Tai, žinoma, pretenzingai skamba.

        Bet kas man pasakys, ką reiškia –
        Pretenzingai.

        Žinau vieną oazę.
        Ten pjaunamosios pjauna
        Rožes kupranugarių užkandai.
        O šie ant tų rožių spjauna.

        Bet mes pradėjom kalbėt apie vėtrą.
        O vėtra turi seną, jau stabilią vertę.
        Kaip, suprantama, gražbylūs žodžiai,
        Kurie storom linijom mūsų dvasios klimatą puošia.

        Kuris vertas – tas patogus?
        Be abejonės, kad abejoju.
        Vien kiras be lietpalčio
        Debesyse zylioja



            tai angis po orą plasta
            geležim sunkiom dabinta
            žalsvas plikledis kaip akys
            nervuos kertas stiklo dantys

        Aš sujaudintas tokio jūsų dėmesio, gerbia-
        moji angie, nes jau žinau, kad ereliais ne
        visiems yra likta ir dažnai tenkinamasi ruda
        vapsva, sukančia ratus apie galvą ir sielos
        kūną sergstinčia, bet čia – tokia įžymi teisėja
        kaip jūs, angie, oro gyventoja; ir likimo
        prieskonis liūčių vandenims – tai yra kaip
        tik tai, ko man dabar kažkur kažkaip kažko-
        dėliausiai trūksta.



Rožė



        Tą rožę, visiškai sutrintą,
        Laikai tu rožiniuose pirštuos.
        Laikai tu rožę nepažintą,
        Brezentas ten sulaikė šilką.

        Nors rožės ir nėra vienatinės,
        Ilgai ieškoti teks, kad rastumei.
        Į kopą kopė rožių vilnys,
        Dabar smėliokas kirmių pilnas.

        O rožės pasikeist suskubs,
        Kol eis jų pėdomis žmogus




        džiaugiuos jei man apvogt pavyksta
        dar vieną iliuzionistą

        iš jo cilindro it man skirtos
        plika undinė ir trys stirnos

        aš jam ištraukiu iš už ančio
        tris laumės juostas ir balandį

        kiekvienas džiaugsis, kurs išdrįsta
        apvogti iliuzionistą

        bet sykį į duris skambutis:
        apvogt jį prašo toks žmogutis

        ak normalus žmogau esi nei faktas nuogas
        jau iš tavęs brolau tai vok nevogęs



Bjaurusis ančiukas



        Bjaurusis ančiuk, kaip tave dilsto,
        Kol į mylimą gulbę pavirsi,
        Bjaurusis ančiuk, elgetos maiše,
        Kur blyksi švelnūs ir šiurkštūs daiktai,
        Tu dar tik maišas, dvasia ne yla, tai čiupk,
        Užtepk ją ant plunksnų, bjaurusis ančiuk…




        Su smuikininku apkalbėjom
        Jo smuiką, jis su juo gyvena,
        Ir smulkmenos buities kasdienės
        Minutę užėmė ne vieną.

        Ne man su smuiku susidėti,
        Ir taikytis prie jo kasdien
        Ar smuiko dėklą panėšėti
        Tas pat kaip šunį vest laukan?

        Ar gali peršalti tas bėdžius,
        Prancūziška susirgt liga,
        Ar smuiko etika
        Nuo prietarų senų laisva?

        Ar smuiko dvasinis akiratis
        Tas, už kurio laivai paskęsta,
        Ir, jei jam pigų vyną pila, –
        Ar teškia butelį į gatvę?

        O buvo, smuikas net ir baustas,
        Jei kalbam apie smuiko fiziologiją,
        Bet kitkas vos tik tenujaučiama,
        Praeivi, – kaip siela tavoji.




        mano pažįstamas aitvaras kur pievoje tarp gėlių
        gyvena ir vaikšto sidabro kelnaitėm
        mano pažįstamas aitvaras kur laisvalaikiu
        Karlį Krūzą paskaito

        (o kai jam pasidaro liūdnoka
        tada aitvaras verčia T. S. Eliotą)

        tas aitvaras buvo sutikęs Karlį Skalbę
        ir mielai pagyveno prisiminimais
        apie Ilgių ilgesį jam patiko pasišnekėt
        prie stiklelio velnienės degtinės

        bet tai tik kasdienės smulkmenos!
        (šioje vietoj sakysit man)
        o ir aitvaro asmenybė
        neginčijamai
        nei ryški nei nepakartojama

        jūsų teisybė
        tačiau leisiu sau pasakyti
        kad ir nuobodžioje kasdienybėj
        slypi
        savas kuklutis grožis




        šuo vakare pražydo
        puošniais baltais žiedais
        kiaurą naktį šlamėjo šuo
        kaip kad pušis

        bet iš ryto
        jau nužydėjo šuo
        ir nėmaž nebešlamėjo
        visų didžiai nuostabai

        atsiprašau mokytoja
        ką tat reiškia
        kad šuo taip greit nužydėjo

        ir sakė mokytoja
        į šį klausimą
        aš jums atsakysiu ryt
        man dar reiks pasiskaityti specialios literatūros.



Užšalusi jūra



        Tas tolis jūra aptaškytas –
        Toks vaikiškas ir toks žavingas.
        Aptemsta pamaži prieš naktį
        Ledai, ir saldūs, ir bekraščiai.

        Per tą bekraštišką vaikystę
        Sena šlepetė – mėnuo – slysta
        Ir stebi, kad tik mums netektų
        Ledų saldžių, baltų, bekraščių.

        Jie tai, kas taikos pasakyti:
        Mėla skirta mums bekraštybė,
        Taryt valdingas peilis šaltas
        Kol kas tik perrengta į balta.




        Galingą rudenį, kilnų ir sunkiasvorį,
        Su dešimčia vėjų muzikuojančių
        Ir tūkstančiu čirviškų lapų
        Pro ežerą – paliečių gėrovą,
        Po saule iš vario apatiško –

        Galingą rudenį man reikia išeit
        Raudonu, raudonu keliu,
        Šalikelėm svaigiai kvepia klanai,
        Kai einu.

        Kas žingsnis po bruožą iškrinka,
        Teškia bangą, kas neapibrėžta,
        Regiu, kaip šalikelėj tręšta mintys,
        Tik nuojautos sveikos pabėga.

        O žiema su sidabro pieštuku stovi
        Už savaičių, keistai bauginančių,
        Su sidabro pieštuku tolumoj –
        – – – – – – – – – – – – – – – – – –



        pirmas sniegas

        liepos persirengia
        kaip mergaitės:

        NEŽIŪRĖK.


      Vertė Vladas Braziūnas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:37 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba