ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (378) • RENATA ŠERELYTĖ. Herojinio epo paraštės (30) • VINCENT TOURNIER. O kur jautienos troškinys?LAIMANTAS JONUŠYS. Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis (37) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Modernėjimo procesai tolerancijos aukso amžiujeEGLĖ ALEKNAITĖ. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (2) • DU FU. Benamio atsisveikinimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Virtualios utopijos, POPULIZMAS ir saugi ateitisJĀNIS ROKPELNIS. PoezijaAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (6) (1) • MYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųNeries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Neris bebras, vėlių upė (12) • NIGEL FARNDALE. Kaip drįstat, pone!JURGIS JANAVIČIUS. Rudenį visad taip būnaTATJANA TOLSTAJA. Naktis

Neris bebras, vėlių upė

Neries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vietinė moteris upinėje valtyje Neryje ties Bieliūnais. Sauliaus Pupininko nuotrauka

Pabaiga. Pradžia Nr. 20

– Dvylas – tamsiai rausvos, žalos spalvos jautis. Kalbant apie žmogaus veidą, gymį, dvylas reiškia tamsų. Įdomi asociacija, kad trijų skatikų pinigas, verdingis, vadintas dvylekiu, o frazeologizmas "dvylekį kišti" reiškia kištis į kitų kalbą..

– Maniau, kad gal dvylas yra vienaragis jautis su žvaigžde kaktoj...

Kai Voluose tampė veselę, išsprogdino akmenį, vadintą Vol (jautis). Vadinasi, kaime buvo du akmenys "jaučiai". Žemiau Volų yra Saidžių kaimas, ties kuriuo – baisiausia Neries rėva. Sakoma, kad "jeigu Saidžius praplauksi, toliau plauksi". Už rėvos – akmuo Byk (vaisinantis, neariantis jautis). Du "jaučiai" prieš rėvą, vienas – už jos!

Visada užėjusi į kaimą užrašinėju smulkiuosius vietovardžius, pievų pavadinimus ir kt. Voluose, be anksčiau minėtų dviejų "jaučių", yra šlapia pieva, vadinama Mašna. Sako, kad seniau į tą pievą neleisdavo gyvulių, nes ji esą buvusi šlapia. Jei karvė toje pievoje nuskęs, ji išplauks vidury Neries! O vidury Neries atsidurs šalia Dzvylo ir Volo. Įdomu, kodėl būtent ten karvė išeina į kitą pasaulį?

Ten, kur Saidžių Bykas, dešiniajame upės krante ties Šilėnų kaimu yra šventas, mitologinis, gydantis šaltinis. Apie jį esama daug sakmių. Jis vadinasi Oko (Akis). Sakmė pasakoja, kad karvę vijosi jautis ir abu nuskendo. Kitąkart šiaip jautis ėjo ir nuskendo. Užrašiau pasakojimų, kad jei kas nuskęsta Akyje, išplaukia Neryje, nors šaltinis nuo upės daugiau kaip už kilometro. Beveik tas pats arealas, nes beveik tiesiu taikymu ten, kur yra šaltinis, kitame upės krante stūkso Bykas. Dar įdomu, kad vietovė, kur yra Akies šaltinis, vadinasi Turiški (lietuviškai Tauriškės). Jautis – tauras. Tauras – mitologinis šio krašto žvėris. Taurą rituališkai medžiojo didysis kunigaikštis Gediminas, kad galėtų įkurti Vilnių.

Pasvaičiojimas į šoną apie senovės indų mitologiją. Indros priešininkai buvo demonai Vritra ir Vala. Vienas iš jų, iš žmonių atėmęs, oloje uždaro ir paslepia gyvulius, o kitas oloje užrakina vandenį. Mitologų manymu, jie gali būti gretinami su lietuvių Velniu (Velinu). Jis irgi susijęs su gyvuliais, vandeniu, požemiu. Volai etimologiškai siejasi su Vala (ne paslaptis, kad baltų ir slavų kalbos iš tų pačių šaknų kilusios). Vala ir suakmenėję jaučiai... Saidžių akmenų rėva labai pavojinga; užrašiau sakmę, kad velnias ten nešė akmenis, norėjo užtverti upę. Kažkas (kaip visada, nepasakoma kas) jo to paprašė, ir tada, kaip visada, gaidys užgiedojo, iki pusės velnias akmenų prinešė, pusę upės užtvenkė, bet darbo neužbaigė. Vritra norėjo vandenis sulaikyti, greta Vala, valdantis suakmenėjusius galvijus...

Tai pažaidimas duomenimis, bet panašiai, rašydamas apie baltų mitologiją, "žaidžia" ir V. Toporovas. Rašydamas apie Dieveniškių apylinkes, ten randa pagrindinio indoeuropiečių mito įsikūnijimą. Manau, jaučiai palei Nerį neatsitiktiniai. Tyrinėtojai žino, sakmės patvirtina, kad jautis būdingas tik Rytų Lietuvai, kitur jo "veiklos" nedaug. Jis ežerus, vandenis veda, kiloja, ir pasakų apie jautį bei našlaitėlę daugiausia Rytų Lietuvoje. Galbūt, anot R. Rimantienės, M. Gimbutienės, Vakarų Lietuvoje pagrindinis totemas buvęs briedis, o Rytų Lietuvoje tauras (jautis). Užtat ir tiek liekanų apie jaučius "plaukioja".

– Gal pavyko užrašyti tautosakinės medžiagos apie jaučio aukojimą? Gal tai R. Granauską užerzintų parašyti kitą, semantiškai brandžiau įprasmintą "Jaučio aukojimo" variantą?

– Apie tai ką nors apčiuopiamesnio užrašyti beveik neįmanoma, nes tai seni laikai, bet šaltiniuose gausu nuorodų.

Neries šventumas, jos susiejimas su mirusiaisiais, matyt, labai senas. Tai gali būti net ne indoeuropiečių brūkšniuotosios keramikos virvelininkų, bet Senosios Europos reliktas. Ateidama nauja religija visko neįstengia išnaikinti, tenka daug ką perimti, perkeisti. Anoji tradicija atėjo su deginimo papročiu, bet anksčiau velionys nebuvo deginami. Matyt, ir prieš deginimą buvo akivaizdus laidojimo apeigų ryšys su upe.

– Kuo mitiniu požiūriu išskirtinė Neris? Kiek pagrįstos įvairios raštuose cirkuliuojančios jos vardų lingvistinės mitologinės interpretacijos?

– Neris ir Vilija – du plačiau žinomi upės vardai. Įdomu, kad K. Tiškevičius Neries ribą prieš 150 metų rado ties Grabijolais. Jis rašo, kad plaukęs ir ieškojęs, nuo kurios vietos žmonės pasakys, kad tai Neris. Matyt, tada taip sakyta ir aukščiau, nes žinome Paneriškius, Panerius ties Vievio tiltu. Prie pat Vilniaus – Paneriai. Bet aukščiau Vilniaus Neries vardas dingsta. Neris yra tarp Kernavės ir Vilniaus. Man atrodo, kad tai reikšminga, bet apie tai turimos faktologijos kontekste svariau pakalbėtų istorikai, archeologai, etnologai, kalbininkai. Matyt, senasis upės vardas yra Velja (Velija, Vilija), susijęs su vėlėmis. V. Toporovas apie tai yra rašęs. Neries aukštupiuose lankęsis V. Vaitkevičius sakė, kad Gudijoje upė vadinama Šventąja, apie ją esama intriguojančios mitologinės medžiagos. Vėlių upė.

– Galbūt ji ir vadintina be išvedžiojimų – tiesiog Vėlija? Juk Velja, Vilija, matyt, iš baltų žodžių atsiradę slaviški vediniai?

– Neries vardas yra atėjęs su kažkokia baltų gentimi. Jis reiškia kai ką prasmingo, esminio. Galbūt Neris – vėlių upės sinonimas, reiškiantis lygiai tą patį, bet turintis kitą pavidalą? Knisinėjau, regis, "giliai", tad didieji mokslo autoritetai tegu man atleidžia... Pasakysiu mėgėjiškai, taip, kaip man atrodo.

Manau, kad iš mano apžvelgto arealo nuo Kernavės iki Vilniaus kilo Lietuva. Ten susiformavo lietuvių gentis, kuri kai kurias giminingas gentis buvo pajėgi sutelkti į valstybę. Iš ten Lietuva paėjo. Po Sovijaus, Šventaragio religinių reformų V a., tautų kraustymosi metu, daugelis genčių vienos kitas vaikė, maišėsi, užiminėjo žemes, žodžiu, "vaikščiojo". Atrodytų, kad ir iš vakarų pusės, nuo Prūsijos, prie Neries galėjo ateiti gentis. Tada nyksta virvelinė ir pradeda įsigalėti vadinamoji gruoblėtoji (prūsiškoji) keramika. Tai rodytų ne tik archeologiniai radiniai, bet ir iš naujo įsigalėjęs mirusiųjų deginimo paprotys. Įdomu tai, kad dar anksčiau ši prūsiškoji galindų gentis yra patraukusi į rytus ir atsidūrusi Dniepro aukštupiuose. Jie (goliadi) ten užfiksuoti ir istoriniais laikais. Dniepro vidurupyje buvo Zarubincų kultūra, kuri, manoma, buvo baltiška (joje mirusieji tik deginti, įdomu, kad jų pilkapynai irgi palei upes virtinėmis tiesėsi). Pasak G. Beresnevičiaus, įdomus Zarubincų kultūros paprotys – sudegintus mirusiųjų kaulus dėti rytinėje kapo dalyje, nes taip elgiantis manyta, kad velionis į aną pasaulį išvyksta ne su laidotuvių laužo dūmais, o išeina vakarų kryptimi, pakeliui pasiimdamas įkapes. Taip, kaip į anapus išėjo Sovijus. Kapų duobės orientuotos pagal ilgąją ašį, nukreipiant į kelią – į vakarus. Yra rusų mokslininkų, iš kasinėjimų duomenų sprendžiančių, kad kapuose (jei tai yra griautinis palaidojimas) arba pilant pelenus (matosi, kuria kryptimi pili) būdavo orientuojama ta kryptimi, iš kurios pasaulio pusės gentis atėjo į tą žemę. Klajodamos pagal Saulę gentys žinodavo, iš kur ir kur link eina. Nors praeidavo šimtai metų, gentys žinodavo, iš kur atėjo jų seneliai. Dniepro kultūrose kasinėjant yra matomas atėjusios genties kreipimas atgal į vakarus, į aną pusę, į savo mirusiųjų šalį. Įdomu, kad ten yra daugybė vandenvardžių su ner, nar, nur elementais. Dideliame Rusijos atlase radau upių pavadinimų su panašiomis šaknimis, tekančių į vakarus (nors dauguma teka į šiaurę arba į rytus) – Okos, Dniepro areale. Ten yra Nero ežeras, apsuptas pilkapynų (netoli Rostovo) – mokslininkai prie jo pastebi daug baltiškos medžiagos (kapuose randama gintarų). Prie Nero – dvi upės Nerlės...

– Galima nuvažiuoti ir į lankas – mano gimtojo kaimo dvišaknis vardas irgi su nar sandu – Narvydžiai, nors jis yra buvusiose kuršių žemėse prie Skuodo. Išlikęs ten ir retas vardas Narvydas, virtęs pavarde. Beje, Neries kontekste neužmirštinas ir Narutis.

– Kai pajudėjo skitai, baltų gentys nuo Dniepro buvo stumtelėtos atgal į šiaurės vakarus. Teritorijoje nuo Neries aukštupio iki vidurupio (tolėliau nuo Nemuno) atsirado gentis, kuri degino mirusiuosius, pylė vadinamuosius Rytų Lietuvos pilkapius, upę Velją (Veliją) pavadino Nerimi.

Su kuo iš gyvūnų etimologiškai siejasi Neries vardas, nurodė V. Toporovas. Nerį jis sieja su bebru, laikomu svarbiu mitologiniu gyvūnu, jis tarpininkas tarp pasaulių, Perkūno vaikas, galintis panirti ir iškilti, vandeniu eiti ir pas Dievą, ir į aną pasaulį – požemius, gelmes. Neris, mirusiųjų upė, tarsi pradeda naują gyvybės ciklo viją, o bebras įprastu gyvenimo būdu įkūnija ir paskandų, ir antvandeninio pasaulio jungties idėją. Senasis lietuviškasis bebro vardas – neris.

– Jį yra paliudiję Ambroziejus Kosarževskis, Jumskio žodynėlis ("Tauta ir žodis", I), Laurynas Ivinskis ir kiti. Beje, nerkti – būti liūdnam.

– Senosios gentys, matyt, upę kitaip įsivaizdavo nei mes dabar: "Nemunas – tėvelis, Neris – motinėlė". Žemėlapyje matyti, kad apskritai Neris, kol įteka į Nemuną, vandenis varo šiaurės vakarų kryptimi. Nemunas beveik visą laiką teka į šiaurę, kol suteka su Nerimi. Kai tik suteka, iškart pasisuka į vakarus. Tekėjo tekėjo Nemunas ir kur nutekėjo? Į Neringą! O Neringa galbūt buvo Neringala (ypač vidurio Lietuvoje yra vietovardžių su "galu" – Betygala, Baisogala, Gimbogala). O Vakarų Lietuvoje? Palanga, Kretinga, Ablinga (su nudilusiu galūnės skiemeniu?). Kita gentis kitaip sako, bet esmė, manau, ta pati. Pajūryje išliko posakis "Palanga – svieto pabenga". O gal ir Neringa buvo svieto pabaiga? Manoma, kad žemiau Kauno prie Nemuno buvo atsikėlę skalviai, maišėsi kitos gentys. Šiuo metu jau rimtai sakoma, kad į Rytų Lietuvos kultūrą apie V a. įsiliejo atsikėlėliai iš Prūsijos. Regis, ir Semboje yra, vokiškai sakant, Nerow?

– O prie Nemuno (Alytaus r.) yra Neravų kaimas... Be to, brolių Juškų užrašytoje dainoje sakoma: "Nemunėliu plaukte plauksiu, / Par Narelę nerte nersiu".

– Ir Neries regioniniame parke yra Pasieniai ir Neravai.

– Be to, viena iš versijų, kad Nemunas – nebylioji, bežodė, mirusiųjų upė.

– Yra tokių manymų. Gal prie Nemuno gyvenę žmonės vaizdavosi, kad tai ta pati upė? Dabar jos skiriasi dydžiu, seniau – mažiau, dabar apie trečdalį Neries vandens nusiurbia gudų Vileikos vandens saugykla. Iš jos Neries vanduo pumpuojamas į Bereziną.

A. Uždavinys "Liaudies kultūroje" (1997, Nr. 2) rašė: "Kabeliuose (Varėnos r.) užrašytoje sakmėje sakoma, kad milžinai arę žemę, išarę kirmėlę. Tai buvo žmonių ailios pradžia. Milžinai, kurie juokėsi išarę žemės kirmėlę, buvo vadinami nėravais. Šis žodis asocijuojasi su nėrovais, nardančiais psichinėje substancijoje, kuri simboliškai žymima kaip žemutiniai vandenys tiek Biblijoje, tiek Korane". Tai kas yra Neries ir Nemuno Neravai?

– Gal teko domėtis, kiek užrašyta tautosakinės ir mitologinės medžiagos apie bebrą? Nuo Šilo tilto rudenį mačiau prieš srovę Vilniaus viduriu, esmine jo ašimi – Nerimi, besiiriantį bebrą...

– Bebrai seniau pas mus buvo išnaikinti, jų beveik nebebuvo. Dabar baisu, kaip jie siaubia upių pakrantes! Lietuvoje medžiagos apie bebrą užrašoma labai mažai. V. Toporovas į tai yra atkreipęs dėmesį ir mano, kad aplinkinėse tautose užrašoma kur kas daugiau mitologijos apie bebrą (taip pat ir indėnų gentyse, ir visoje Europoje). V. Toporovas iškėlė mintį, kad negali būti, jog baltai bebrų atžvilgiu būtų išimtis. Jis įsitikinęs, kad baltai bebrą tabuizavo. Bet bebro pėdsakų baltų kraštuose esama ir jie labai stiprūs. Žymiojo tyrinėtojo žodžiai iškalbūs: "Neris (žvėrelis) neria – labai stiprus veiksmas".

– Neries "bylos" kontekste ne paskutiniai – šaltiniai.

– Kaip ir visoje Lietuvoje, Neries regioninio parko ribose yra daug mitologinių šaltinių, jie taip vadinami, nes apie juos užrašyta sakmių. Daugiausia tai į Saulę, į rytus tekantis vanduo. Jis gydantis, šventas, stebuklingas ir visoks kitoks. Tai yra pasakų gyvasis vanduo. Žinoma opozicija: gyvasis–negyvasis vanduo. Su vienu pagydė, su kitu numarino. Dabar daromi aparatai, gaminantys gyvąjį ir negyvąjį vandenį. Gyvuoju vandeniu gydai kūną, negyvuoju prausdamasis irgi gydysiesi – pavyzdžiui, naikinsi grybelines ligas. Šaltiniai prie Neries – gydantys, o iš tos pačios moteriškės, kuri pasakojo apie gydantį, į Saulę tekantį šaltinį Koplyčnikų kaime, apie Nerį užrašiau, kad ypač sumaiščių metais žmonės labai sirgdavo, siautėjo krosna – odos liga, panaši į niežus. Žmonės per Sekmines, prieš Saulei tekant, nuogi bėgdavo į Nerį maudytis norėdami, kad ta liga dingtų. Išeitų, kad Neries vanduo turėtų būti negyvasis, ant odos esančią ligą krosną naikinantis vanduo. Lietuviškų analogijų neieškojau, bet latvių "Paražose" panašių duomenų apstu. Neris į vakarus neša negyvąjį vandenį, einantį į mirusiųjų šalį. Kita vertus, šaltinių vanduo, tekantis į rytus, taip pat ištrykšta iš žemės gelmių, iš ano pasaulio. Vadinasi, anas pasaulis nuolat duoda gyvybinių jėgų, yra amžinojo gyvybės rato dalis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


35216. miestiete2005-06-08 14:26
nuostabi klausianciojo maniera visa laika lauzytis kaip francuzkai bulkai. Sakyciau deklaratyviam liaudininkui nepritiktu.Neskoningas manieringumas. Pasirodo, neris yra esmine vilniaus asis kuria plaukia bebras (neapsirikote, gal tiesiog koks rudaplaukis vilnietis?) As visa laika maniau kad mano gatve yra vilniaus asis, tokia grazi nors truputi siukslina. Dabar visada sakysiu: eime pasivaikscioti palei esmine vilniaus asi. Tiesiog be isvedziojimu.

35226. Faifoklis2005-06-08 16:08
Seniai neskaičiau tokio įdomaus pokalbio kaip šitas.Gaila, kad miestietei (tikriausiai dėl tų savo ašies šiukšlių) esmė darosi nebepasiekiama. Norisi manyti, kad tik jai vienai, nes visi, kam daviau paskaityti, labai susidomėjo.

35246. miestiete2005-06-08 19:58
tai valio

35248. Asys ir verpetai2005-06-08 20:29
Miestiete yra nuosirdi bebru gelbetoja. Ne vienas bebras, tikedamas kad plaukia, prigere Neryje.

35299. zuoko bebras2005-06-09 08:07
Mačiau Nerimi plaukiantį kažką žemyn pilvu.

35329. paprastas zmogus2005-06-09 12:14
Bebrai yra grazus, kai buna mazi. Tuomet jie dar vadinami bebriukais.

35478. bebriukė paprastam2005-06-11 15:21
Oi tu, išdykėli...

35500. nenepasirasysiu2005-06-12 13:51
E.Red.: Komentaras pašalintas. IP 81.7.93.45, host name adsl-81-7-93-45.takas.lt

35531. paprastas zmogus2005-06-12 23:16
Nevalia grazius dalykus suvulgarinti. Tam yra delfis ir kiti nesvarus portalai. O cia lai teka sraunioji Bebraupe ir sviecia melynas dangus.

35572. Moteris ir 4 jos vyrai2005-06-13 12:08
Pastebejau, kad sio straipsnio nuotrauka panasi i antro grupes "Atalyja" kompakto "Mocia" virseli. Ir ten, ir cia - valtyje moteris. Realybeje neteko matyti irkluojancios pagyvenusios moteriskes, bet tos abi nuotraukos ispudingos. Straipsnio informacija, beje, daug ispudingesne. Tiesiog sukrecianti. Kodel tokiu dalyku niekas rimtai (moksliskai) nestudijuoja, neanalizuoja, neskelbia? Tikriausiai todel, kad prie Kernaves siukslynus statyti paprasciau. Nera valstybines paveldo saugojimo politiko. Tik pavieniai donkichotai dar bando issaugoti tai, kas svarbiausia...

59037. kraupi zinia2006-06-30 18:06
Neseniai isgirdau kraupia zinia, kad kulturologe Ida neaiskiomis aplinkybemis paliko si neteisinga pasauli! Duok Dieve, kad kazkas tik kraupiai suklydo, ir si zinia bus paneigta... Gal kas nors ka nors zinote???

61377. Valdas Banaitis :-) 2006-08-07 00:15
Atsitiktinai, tik po metu ir 2 men. uztikau ta interviu apie Neri ir pilkapius, panorau susirasti kalbintaja, ir is google.lt suzinojau, kad jau 40 dienu kaip ji isejusi...

Rodoma versija 21 iš 21 
0:33:36 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba