Gudaičio-Guzevičiaus nuopuolis

Sovietų laikais vienas sėkmingai prasimušęs fotografas neviešoje draugijoje sakė vežąs juostas ryškinti į Londoną. Aš paklausiau, kas ten geriau – ryškalai geresni? Santvarka geresnė, – atsakė jis. Dabar jau ir čia santvarka geresnė, tad naujosios "Visuotinės lietuvių enciklopedijos" (VLE) nuotraukų kokybė skiriasi nuo "Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos" (LTE) kaip diena nuo nakties. Ir, žinoma, taip yra ne todėl, kad per tuos metus poligrafijos kokybė būtų padariusi tokį milžinišką šuolį – pasaulyje ir tada daug kur buvo spausdinamos kur kas geresnės kokybės nuotraukos negu LTE. Beje, VLE yra ir kuriozas – Vilniaus Nepriklausomybės aikštės pateiktas veidrodinis atspindys (kairė sukeista su dešine; straipsnis aikštė): matyt, kažkas taip pajuokavo iš serijos "surask klaidą".

LTE, žinoma, buvo daug oficiozinio patoso – beje, gal todėl nėra ir straipsnio, tarkim, apie smilkalus, kurie, be kita ko, turi svarbių istorinių ir kultūrinių konotacijų. Tiesa, reikia pripažinti, kad tai tikrai nebuvo stalininio tipo enciklopedija, ir daug kultūros temų, su politika ir ideologija tiesiogiai nesusijusių, nušviečiamos visai pakenčiamai, bent jau objektyviau negu to meto rusiškose sovietinėse enciklopedijose. Atsimenu, kai 1976 m. pasirodė pirmas LTE tomas, vienas mano draugas, besidomintis mistika, buvo nusiteikęs labai skeptiškai ir išbandymui pasiūlė pasižiūrėti, kas rašoma apie antroposofiją, manydamas, kad ji ten bus tik iškeikta ideologinėmis klišėmis, betgi ne – pristatyta gana padoriai (nors ir ne taip kvalifikuotai kaip dabar VLE), tik su vienu propagandiniu sakiniu budėtoju.

Bet, savaime aišku, svarbiausiais politiniais, ideologiniais, istoriniais klausimais LTE viskas buvo apversta žemyn galva: išaukštinti mūsų okupantai ir kolaborantai, suniekinti arba visai neminimi mūsų didvyriai. Dabar visi savo vietose. Pvz., jau pelnytai užmirštas rašytojas A. Gudaitis-Guzevičius ("Romanai išversti į latvių, estų, kirgizų, čekų, rumunų, slovakų, vokiečių kalbas", – LTE) VLE pristatomas pirmiausia taip: "NKVD veikėjas, rašytojas", o pabaigoje: "Meninė kūrinių vertė menka, parašyti daugiausia pagal to meto sov. doktriną ir skirti jai propaguoti".

VLE, žinoma, yra apskritai kur kas didesnės apimties, o reikalingų nelietuviškos tematikos straipsnių, ko gero, dar daugiau, nes čia orientuojamasi į tas realijas, kurios turi bent šiokią tokią pasaulinę reikšmę, o LTE daug vietos užėmė įvairios Sovietų Sąjungos realijos ir veikėjai, platesniame pasaulyje nežinomi. VLE gana plačiai atspindėtas XX a. pasaulis – LTE daug ko trūko ne tik todėl, kad ji pasirodė anksčiau, bet ir todėl, kad naujoji Vakarų kultūra apskritai buvo traktuojama atsargiai ir su nepasitikėjimu.

Dar plačiau nušviestos lietuviškos tematikos sritys. Apskritai sunku čia ko nors pasigesti, kai ko gal net per daug, pvz., Lietuvos piliakalnių (ar bent jų nuotraukų). Pasigedau garsaus sovietologo Roberto Conquesto, etapinio veikalo "Didysis teroras" autoriaus, o štai Lenino premijos laureatas Jamesas Aldridge’as VLE atsirado, matyt, iš senos inercijos – jis toks nereikšmingas rašytojas, kad jo nėra net dabartiniuose angliškuose literatūros žinynuose. Verčiau būtų įtraukta Jūratė Baranova.

I–Ime

Jokios išsamios lyginamosios studijos ir analizės čia nepateiksiu, tiesiog žvilgterėsiu į naujausio, septinto (Gork–Ime), VLE tomo pabaigą ir pasidairysiu, kaip analogiška dalis atrodo LTE.

VLE nėra sovietinės propagandos labai išgarsintos ispanų komunistų lyderės Dolores Ibarruri, o LTE nėra Iberijos anarchistinės federacijos, kuri per Ispanijos pilietinį karą buvo aktyvi toje pačioje pusėje kaip ir Ibarruri, bet, žinoma, su truputį kita idėjine platforma. Dar vienas LTE balastas – straipsniai idealas, idealybė, idealizmas, ideologija ten ilgesni negu VLE, mat juose plėtojama ideologizuotos sovietinės filosofijos doktrina. Čia galima pridurti, kad nėra taip, jog naujojoje enciklopedijoje ankstesnę ideologiją tiesiog pakeitė kita ideologija – ji iš esmės nėra tokia ideologizuota (žr., pvz., straipsnį antikomunizmas, kuris VLE visai trumpas ir iš esmės neutralus).

Politikas ir visuomenės veikėjas Martynas Yčas (1885–1941) LTE, suprantama, pristatytas visokeriopai neigiamai, o JAV lietuvis mokslininkas Martynas Yčas (g. 1917) LTE aprašytas neutraliai, bet nutylėta, kad tai pirmojo sūnus.

Yra viena sritis, kur buvusios Sovietų Sąjungos realijos VLE nušviečiamos plačiau negu LTE – tai sovietinio režimo represijų realijos. Štai straipsnis Igarka VLE gal dešimt kartų ilgesnis negu LTE, bet didžioji jo dalis skirta lietuviams, kurių ten ištremta buvo tūkstančiai; t. p. sužinome, kad dar tarpukario laikotarpiu šį miestą pastatė "sov. lagerių kaliniai ir tremtiniai". LTE nėra ir Baltarusijos gyvenvietės Ikaznės, kuri su Lietuva susijusi visai kitokia ir daug senesne istorija. Kaliningrado srityje atsidūrusį miestą Ylavą LTE rasime aprašytą kaip Bagrationovską, bet labai šykščiai.

Į VLE (bet ne į LTE) pateko toks Semionas Ignatjevas (1904–1983), gana aukštai užkopęs SSRS valstybės ir saugumo hierarchijoje (be kita ko, nurodęs vykdyti vėlesniuosius Lietuvos gyventojų trėmimus).

Savaime aišku, jog LTE nemini, kad Eugenijus Ignatavičius buvo politinis kalinys ir kad vienas komunistinės Baltarusijos vadovų Vsevolodas Ignatovskis (VLE: Ihnatouski) 1931 m. nusižudė – po to, kai buvo pašalintas iš partijos (LTE: "už nacionalistines klaidas"; VLE: "apšauktas nacionalinės demokratinės kontrrevoliucijos veikėju"). LTE nepaminėta, kad rusų filologas Grigorijus Iljinskis, domėjęsis ir lietuvių kalba, buvo represuojamas ir galiausiai sušaudytas, bet ką nors panašaus galima numanyti, nes nėra tikslios mirties datos – tik metai: 1937 (VLE: "1937 12 04 ar 14").

Rašytojai Ilfas ir Petrovas "išjuokė miesčionių, biurokratų, gobšuolių sluoksnius, kaip jų priešpriešą parodydami dorų žmonių kuriamą soc. pasaulį", jeigu tikėsime LTE, bet VLE, išvardydama tuos pačius išjuokiamus sluoksnius, daro išvadą, kad "išjuokiama sov. tikrovė", ir pamini, kad 1948–1956 m. SSKP CK nutarimu jų romanus buvo draudžiama spausdinti.

Baigdamas negaliu nepaminėti, kad glumina absurdiškos enciklopedijos prenumeratos sąlygos – kiekvieną tomą reikia prenumeruoti atskirai. Gaila ne tiek savęs, kiek knygynų darbuotojų. Čia jau sovietiniais laikais buvo geriau: prenumeruojant sumokama už paskutinį tomą, o už visus kitus – juos atsiimant. Galbūt dabar tai keblu padaryti dėl buhalterinės apskaitos tvarkos, bet netikiu, kad nebuvo galima sugalvoti, kaip tą tvarką apeiti.