Vincenzo Balocchi. Praeiviai. 1938 |
Vieną vakarą, važiuojant traukiniu, mano žvilgsnis užkliuvo už vakarinio laikraščio antraštės. Deja, kadangi bandžiau laikraštį skaityti per kelios eilės nuo manęs sėdinčio keleivio petį, galėjau įžiūrėti vien straipsnio pavadinimą. Todėl apsidairiau aplinkui, tikėdamasis tą laikraštį pamatyti kur nors arčiau, ir išvydau jį ant stalelio priešais dryžuotu kostiumu vilkintį džentelmeną gretimoje eilėje.
"Atsiprašau, tariau kuo mandagesniu, gal net įsiteikiančiu tonu, ar negalėčiau greitai peržvelgti jūsų laikraštį?"
"Aš jo dar nebaigiau", atsakė kaimynas.
Neatlyžau: "Tenorėčiau greitai perskaityti vieną žinutę naujienų skiltyje ir tuoj pat laikraštį jums grąžinsiu".
Tada jis pažvelgė man į akis ir aiškiu balsu tvirtai tarė: "Ne".
Staiga suvokęs, kad visi aplinkiniai sužiuro į mane, įkniaubiau galvą į knygą ir kovojau su troškimu persėsti į kitą vietą, tačiau nepasijudinau, nes buvau sukaustytas vidurinės klasės atstovui labai nepatogios situacijos.
Minutėms slenkant nelyg valandoms, vis iš naujo skaičiau tą pačią pastraipą. Kartkartėmis akies krašteliu žvilgčiojau, ar kaimynas ėmė skaityti savo laikraštį jei ne iš nepatogumo, tai gal bent iš pasigailėjimo. Tačiau laikraštis tebegulėjo sulankstytas ant stalelio priešais jį. Koks nemandagus vyrukas, pamaniau apie savo kaimyną. Ir tada man toptelėjo, kad iš tiesų nemandagus buvau aš.
Pajutau tam žmogui vos ne susižavėjimą. Be jokios abejonės, jam turėjo kelti pasibjaurėjimą, kad kažkokie keleiviai, užuot patys nusipirkę laikraštį, prašo jį paskolinti. Lygiai kaip man pasibjaurėjimą kelia visuomeniniame transporte mobiliuoju telefonu kalbantys žmonės arba kvapus skleidžiančius karštus užkandžius šlamščiantys keleiviai. Jis tiesiog gynė savo nuostatą. Jis rodė visuomeninę drąsą.
Ko gero. O gal jis tiesiog buvo to vakarinio laikraščio platinimo direktorius?
"The Sunday Telegraph", 2005.II.27
Vertė K. P.
ATĖNAI
Lietuva internete
