Perskaičiau Makso Kempinskio straipsnį, išspausdintą "Š. A." rugpjūčio 9 d., ir prisiminiau.
Prisiminiau šv. Pauliaus pirmąjį laišką korintiečiams: "Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška" (1 Kor 13, 11). Prisiminiau taip pat mūsų liaudies pasakojimą apie mergą, jos susitikimą su piemeniu, bernu ir pusberniu. Kai piemuo prie jos lindo, ji atsigynė, įveikė buvo jauna, stipri. Neprapuolė ir per berną. Jį taip pat įveikė, bet ne jėga, o meiliu gudrumu. Nušnekino, pažadėjo kitą kartą, kitoje vietoje. O kai susitiko pusbernį, tada mergai farfal, nes tam netrūko jėgos, bet ne protelio.
Nuo Jūsų žalios jaunystės plyšte plyšta temos konstrukcijos siūlės. Teiginių jėga lyg pavasario polaidis tik neša, šluoja, griauna. Stovi ant kranto (dar nenušluoto), matai, nesunkiai supranti. Ir apima pašėlęs ilgesys... Atėnų su jų kultūra, gyvenimo pilnatvės suvokimu, pakylančiu iki aukščiausių kalokagatijos pakopų. Kartu ateina gūdus liūdesys. Nejaugi vis dar neišaugom iš pusbernio vulgarybių lygio, neįstengėm pasiekti liaudies pasakojime berno pasaulio su viešpataujančia jame proto ir jėgos derme?
Gerbiamieji šiauriečiai! Nors labai baugu (krantą gali nušluoti...), drįsčiau pasiūlyti atsiversti Patarlių knygą ir paskaityti: "Įstokite į proto ir nuovokos kelią!"
Giminiškai
Kempa Maksytė