ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Eseistas – diagnostikas, ne ligonis

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Polemika

Skaitytojai, kurie nuosekliai skaito "Šiaurės Atėnus", ko gero, yra pastebėję besitęsiančią diskusiją tarp manęs ir literatūros kritikų. Tekste "Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena?" ("Š. A.", 2005.XII.24) esu rašiusi, kad mūsų kritikams nereikėtų baimintis depresijos ar kitų liguistumo simptomų. Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė "Žiemos skaitiniuose" ("Š. A.", III.18) dar sykį pakartoja, kad "dalis skaitytojų pavargo nuo liguistumo ir perversijų". Vadinasi, diskutuodama teisingai supratau, ką kritikė nori pasakyti. Todėl dar sykį atsakau: skaitytojai, kurie pavargo, gali rinktis ir skaityti smagesnę literatūrą. Kadangi jų – tik dalis, tai kita dalis liks "Šiaurės Atėnų" mokyklos eseistų ir novelistų (S. Parulskio, G. Radvilavičiūtės, A. Andriuškevičiaus, D. Kalinauskaitės, G. Kazlauskaitės ir t. t.) skaitytojai ir gerbėjai.

Tačiau kritiko žodis įgyja visai kitą, beveik legitimuojančią institucinę galią. Jis nustato vertę. Literatūros kritiko profesija ir yra vertinti tekstus. Ir tekstai vertinami pagal vidinius jų kriterijus. Atsiranda labai subtili sąsaja ir vis dėlto – neperžengiama takoskyra tarp eseistinio teksto autoriaus ir jo sukurto pasakotojo. Jie nesutampa ir negali sutapti, net jei rašantysis sąmoningai nutartų išsiduoti tekste. Tekstas visada liks kažkuo kitu nei gyvas autorius. Personalinės esė ar esė-novelės tekste mes galime aptikti tik nutolstančius autoriaus pėdsakus, kurie yra jo kūrybinės vaizduotės sukeisti ir sukurti. Kai kritikė sako ir vėl kažkodėl pakartoja, kad "neišmintinga kuistis ir knebinėtis kiekvieno savo fiziologinio taško plotelyje, rašytojui kaip aukščiausią siekinį išpažįstant privačius potyrius ir ekshibicionizmą", kalbama jau ne apie tekstus, o apie rašytojo asmenybę. Kalbama žeidžiančiai: atseit jis ekshibicionistas, neišmintingas, "blusinėtojas". Nenuostabu, kad tokia kritiko laikysena sukelia diskusijas.

Kritikas saugus – jam pačiam bumerangu toks atsainumas, atrodytų, tikrai nesugrįš. Niekas niekada viešai nieko nepasakys apie kritiko asmenybę. Niekas neprabils apie galimą autoironijos, užuojautos, kritiškesnio požiūrio į savo profesijos galias ir ribas, atviresnio žvilgsnio į naujoves stoką. Normalu, kad ir skaitytojai, ir rašytojai apie tai nutyli. Tokios yra kultūros bendruomenės nerašytos taisyklės. Niekas iš kritikų nereikalauja būti kitų žmonių gydytojais, gelbėtojais ar šiaip "mažutėlių" mylėtojais. Jų misija, kaip supratau, yra kita – palaikyti tam tikrą literatūrinio skonio kanoną. To niekas nekvestionuoja. Tačiau ir kritikų tekstai, kaip bet kurie kiti tekstai, yra kritikuojami. Tai diskusija, o ne nei iš šio, nei iš to "kilęs nepasitenkinimas". Literatūros kritika, sutinku, turėtų būti nei panegirinė, nei "vėzdinė". Galbūt klystu, bet man atrodo, kad literatūros kritikų pašaukimas visų pirma yra analizuoti ir interpretuoti tekstus, palikus "anapus" žmogiškai suprantamą, tačiau profesiškai sunkiai pateisinamą "patinka–nepatinka" kriterijų. J. Sprindytės analizės dažniausiai ir yra kaip tik tokios kritiko laikysenos pavyzdys. Ji tą subtiliai ir profesionaliai daro. Tačiau pati "Žiemos skaitinių" pabaiga suglumino. Rašytojai yra suskirstyti į tamsos (fiziologija, nuovargis, kompleksai, juslės) ir šviesos (bendrumas, universalumas, konstruktyvumas) šauklius. Šviesos sąvoka – iš religinės metafizikos. Ji taip pat yra pamatinė filosofijos metafora (Platono filosofai kontempliavo būtent šviesą). Todėl į šią diskusiją vėl drįstu įsitraukti kaip kultūros kritikė. Socialiniai ir kultūros kritikai vertina plačiau: ir socialines tendencijas, ir vieni kitų tekstus. Mano galva, yra tiesiog skirtingi metodai (esė ir klasikinis pasakojimas), kurie nei neigia vienas kitą, nei išstumia ar užkloja... Beje, L. S. Černiauskaitės "Artumo jausme" yra taip pat šiek tiek to, ką, kritikės žodžiais tariant, būtų galima pavadinti "mėgavimusi kūniškais malonumais". Čia išnyra dar iki šiol mūsų literatūroje nepastebėtas lesbietiškų džiaugsmų blykstelėjimas. Tačiau tai atsiranda nei iš šviesos, nei iš tamsos režimo, o iš galimų potyrių literatūrinio įprasminimo. Mes galime kalbėti tik apie galimas, literatūriškai įprasmintas patirtis.

Ką daro rašytojas su savo "privačiais potyriais" – jo paties privatus reikalas. Kalba apie jo kūno ligas, irzlumą, bandymą sveikti ir išsikapstyti – tikrai ne kritiko rūpestis (cituoju kritikės nurodytą skirtį: "kūno bėdos, irzlumas – ir bandymas sveikti, išsikapstyti"). Masochas, kaip yra pažymėjęs Gilles’is Deleuze’as, kaip rašytojas diagnozavo iškrypimą, kuris buvęs senas kaip pasaulis, ir suteikė jam savo vardą. Jis gebėjo tai pasakyti, teigia Deleuze’as, ne todėl, kad pats sirgo šia liga, o todėl, kad buvo didis simptomatologas. Proustas diagnozavo ženklus. Kafka – demoniškas galias, kurios visų mūsų laukia. Civilizacijos ligas diagnozavo Nietzsche. Mano draugė psichoterapeutė L. A. paskaičiusi "Š. A." eseistų tekstus pasakė: "Jie gydo". Pridurčiau: gydo giliai suvoktu ir literatūriniu kalbos talentu "nugesintu" skausmu. Gydo drąsa ir gebėjimu atsiverti, priimti ir autoironiškai interpretuoti subjektyviąją realybę. Gydo daugiaprasmybe, "kandies judesiais", metafizikos ilgesiu, filosofinėmis įžvalgomis.

"Teksto depresija" yra iš esmės kažkas kita nei depresija gyvenime. Įvyksta tam tikra kūrybos misterija. Pasiremsiu žymaus prancūzų literatūros kritiko Maurice’o Blanchot mintimis, kilusiomis apmąstant Kafkos gyvenimą ir kūrybą. Literatūra, Blanchot teigimu, iš skausmo sukuria objektą. Literatūros tikslas nėra išreikšti skausmą, bet paversti jį kitu egzistuojančiu modusu, suteikti jam materialumą, kuris skiriasi nuo kūno materialumo – žodžių materialumą. Pasakymas "man bloga" kaip skausmo išraiška, Blanchot manymu, tampa literatūriškai atskleista nelaime tik supintas su nauju kalbos pasauliu, kuriame jis įgaus formą. Būtent apie "Š. A." eseistų sukurtą kalbos pasaulį, mano ribotu supratimu, literatūros kritikams ir būtų galima kalbėti. Aš apie jį – nekalbu. Neturiu kompetencijos. Kalbu apie bendresnius dalykus: apie egzistencines, transcendentines, vertybines teksto prielaidas. Tačiau ir literatūros kritikui tie patys dalykai gali rūpėti. Tai yra zona, kurioje filosofinė ir literatūrinė kritika, jei to norėtų, galėtų iš esmės susitikti ir kooperuoti. Tačiau literatūros kritikui, kaip supratau, visų pirma rūpi kūrinio stilius ir jo kalba. Todėl filosofo ir literato to paties teksto interpretacijos nebūtinai turi kirstis. Jos gali koegzistuoti: arba nepastebėdamos viena kitos, arba viena kitą papildydamos ir praplėsdamos. Tačiau nė vienai pusei, ko gero, nėra duota paskelbti galutinį tiesos monopolį. Ir tai, ką aš čia pasakiau – tik hipotezė. Atsiprašau Jūratės, jei įkyriu šiais savo "atsirašinėjimais". Įkvėpė teksto pradžioje kritikės pasakyta mintis, kad nuo kontrastingų kalbų apie literatūrą gyventi darosi įdomiau ir karščiau. Lauksime "Pavasario skaitinių".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba