ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniu

ELENA BALIUTYTĖ

[skaityti komentarus]

Skaitydama Rolando Rastausko esė knygą, kurioje daugelyje vietų apmąstomas pats esė žanras, jo esmė, pranašumai ir paradoksai, supratau, kodėl literatūrologams taip sunku apibrėžti šį žanrą. Kritikos teorijų strategijos dažniausiai ribojasi arba autoriaus, arba teksto, arba skaitytojo teritorijomis, o esė žanrui labai svarbios yra visos šios grandys; labai svarbus autorius, nes eseistas turi turėti biografiją, būti asmenybe, turėti drąsos savo patirčiai, turėti "vidinį žvilgsnį", kuris fragmentą paverstų pasaulio visuma. Esė autorius ir pasakotojas paprastai yra tapatinami, nepaisant teorinio jų atskirtumo. R. Rastauskas turi ypatingą sovietmečio patirtį, kuri, remiantis jo paties aforizmu ("Istorinės traumos ir kataklizmai laikui bėgant tampa paveldu...", p. 267), tapo jo paveldu. Autorius priklauso chruščiovinio atlydžio epochos kartai, tiksliau – tai negausiai urbanistinei jos daliai, kuri savo gyvenimo būdu jau stengėsi socializmą ignoruoti, kuri "medžiojo" ir skaitė Vakarų autorius, klausėsi Vakarų muzikos, rengėsi ir tarpusavy bendravo savaip ("Blogas skonis mūsų kartai jau buvo didžioji nuodėmė", p. 274), stengėsi pabrėžti privatumą ir individualumą, turėjo slaptažodžių ("ar skaitei", "ar matei", "ar žinai") ir ritualų. Tai buvo sovietmečio dekadentai, patį gyvenimo būdą vertę kūrybos arena. Knygoje šis spalvingas "paveldas" įvairių reminiscencijų pavidalu atgyja daugelyje tekstų.

Bet ne mažiau svarbi ir Nepriklausomybės laikų autoriaus patirtis, kai prasidėjo intensyvios Vakarų krypties piligrimystės, kai išnyko "geto" psichologija ir pasaulis vėrėsi kaip nauja apmąstymų ir galimybių erdvė.

Štai tau ir "autoriaus mirties" teorinės fantazijos, kai dabar mes pritardami stebime visuose žanruose, pirmiausia eseistikoje, masiškai "prisikeliantį" autorių.

Esė žanrui labai svarbus antrasis minėtos triados "autorius–tekstas–skaitytojas" narys – tekstas, tiksliau – jo kokybė, nes esė laikosi ne temomis, ne siužetais ir net ne vien idėjomis, o stiliumi. Teksto kokybei čia dėmesys turi būti vos ne toks pat kaip klasikiniame eilėraštyje. R. Rastausko knygoje apie tai yra labai tiksliai pasakyta: "Solisto ir choro at(si)skyrimas lėmė atnašavimą tam mažmožių Dievui, kurio visuotinumu įtikinti gali tik sėkmingai parašytas sakinys, sukaupęs ir žvilgsnio preciziškumą, ir idėjos paaukojimą ne tarsi privalomam atsakymui, ne lygties sprendimui, bet organiškam užgemančios minties ritmui" (p. 11). Esė yra minties tapsmas "čia ir dabar", improvizacija, džiazas.

Dauguma knygos tekstų – tai minties "siužetų" grafika. Šias esė paprastai sudaro trys ar daugiau fragmentų, kurie tarpusavyje įvairiai dialogizuoja – nebūtinai pagal tezės, antitezės, sintezės schemą. "Metodas meldžiasi tiesei, nuzulintam spaudimui, "zagatovkėms", o aš jau senokai pamėgau kreivę, punktyrą, pauzę" (p. 539), – deklaruoja eseistas. Ar bereikia priminti, kad jis yra puikus stilistas, kalboje besijaučiantis kaip žuvis vandeny. Kiek čia vykusių naujadarų ("Godojimas yra provincialo statika, netekusi tragizmo", p. 69; "Bankininkas ėjo lydimas kūnsargių"; sveikuoliai joginėjo; "Virtinės bobulencijų [...] buvo pasirengusios parduoti viską pasaulyje", p. 330; Holivudo smurtalai; niujorkeris ir t. t.), kiek įvairiausių stiliaus figūrų: paronomazijų ("Sakinio egzegezė. Sakinio egzema", p. 177; istorija-isterija), chiazmų ("[...] ir ta kelionė po laiko muziką ir muzikos laiką nuolat permušama Cooderio surinkto senukų orkestro [...]", p. 450; "Andropovas, vaikai, buvo saugaus alkoholizmo arba alkoholinio saugumo poetas", p. 334), taiklių perifrazių (tikrovės vaizdeliai paprastai yra perrašomi meno sferos vaizdiniais), kalambūrų... Visi pavyzdžiai retorikos vadovėliui būtų čia pat. Visa tai lemia kalbos ir minties ekonomiją, lakų aforistišką stilių. Knygos tekstai struktūriški, o sakinys stangrus, energingas, kupinas minties aistros. Jis dažnai pats yra ir fragmentas, ir visuma, kitaip – aforizmas. Iš tokių sakinių-aforizmų, dažnai besiremiančių paradoksu, būtų galima sudaryti atskirą rinkinį. Keletas pavyzdžių: "Menas atkeršija tiems, kurie jo valdose bando suvedinėti sąskaitas su gyvenimu" (p. 176); "Tu turi būti toks atviras, kad niekas neįspėtų, jog rašai apie save" (p. 125); "Pamenat – norint priartinti reikia atitolinti" (p. 256); "Kiekvienas fragmentas – tai maža visuma" (p. 329). Šitaip galima būtų cituoti ir cituoti. Norint įmanu jau būtų ir apibendrinti, konstatuojant, kad originalios mintys, individualus požiūris ir kūrybiškas, temperamentingas, kibirkščiuojantis stilius yra tas pagrindas, ant kurio laikosi R. Rastausko eseistikos rinktinė "Kitas pasaulis". Bet tai būtų tik du trečdaliai tiesos.

Taigi imkimės trečiosios komunikacijos grandies – skaitytojo institucijos, kuri esė žanrui yra itin svarbi; autoriaus ir skaitytojo tandemas šiuo atveju net priklausytų žanro specifikos sferai. Jų "bendravimas" čia yra tiesioginis: be veikėjų, siužeto tarpininkavimo – akis į akį. Esė, privatus, individualistų žanras, paprastai ir orientuojasi į vienatvėn panirusį individą. Knygoje ryški alergija kolektyvizmo ideologijai, bet išpažįstamas draugystės, bičiulystės kultas. Autorius perfrazuoja žinomą Aristotelio teiginį apie tiesą ir Platoną draugą, teigdamas: "Draugystė yra aukščiau tiesos, nes ji pati – aukščiausioji tiesa" (p. 254). Knygoje ne kartą minėdamas savo "biografijos partnerius" kaip panašios patirties ir panašių vertybių individų bendriją, autorius šiose esė pirmiausia jiems ir "kalba" ir tikisi būti jų išgirstas bei suprastas, nors, paradoksas (kurį pats ir komentuoja "Autoriaus žodyje"), rašo pagal užsakymą dienraščiui, turinčiam didžiausią krašto skaitytojų auditoriją.

Taigi turėdamas tokią "biografiją-paveldą", tokį stilių ir tokį skaitytoją-"biografijos partnerį" R. Rastauskas tiesiog negalėjo (ir, tikėkimės, negalės) nerašyti esė, nors jo Didenybė Leidėjas jau lauktų romano.

Parengta pagal sveikinimo kalbą, pasakytą įteikiant LLTI premiją už geriausią metų knygą

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba