ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Verstinės literatūros klodai

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Dalia Zabielaitė. Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose. V.: Aidai, 2006. 267 p.

Jau ne tik fizikai, bet ir lyrikai skundžiasi, kad susiorientuoti verstinių knygų masėje sunku. Recenzijų spaudoje skaičius niekaip nepasiveja vis didėjančios grožinės literatūros knygų gausybės. Dalios Zabielaitės apžvalginis veikalas, kuriame aptariamos vienuolikos autorių knygos, šiuo nepriklausomybės laikotarpiu išverstos į lietuvių kalbą, ne tik supažindina su reikšmingų rašytojų kūryba – čia įdomiai, giliai skverbiantis analizuojami šie romanai, atveriami jų klodai. Šiuo atžvilgiu tai unikali knyga – jokios panašios kitos neturime, nors dauguma šių tekstų jau buvo pasirodę žurnale "Knygų aidai".

Pradžioje aptariama daugiatomė klasika: Marcelio Prousto "Prarasto laiko beieškant" ir Thomo Manno "Juozapas ir jo broliai". Atėjusi iš filosofijos, autorė labiausiai ieško idėjų, antra vertus, nėra užsikrėtusi vadinamosios literatūros teorijos bacila, todėl kalba kūrinio autorių ir skaitytoją vienijančia kalba. Tiesa, idėjoms irgi be saiko nevergauja. Straipsnyje apie Proustą akcentuoja "atsitiktinai atsivėrusio tikrovės slėpiningumo patyrimą", įspūdžio efektą: "Įspūdis, apie kurį kalba Proustas ir kurio apraiškas detaliai fiksuoja romanų puslapiuose, yra ypatingas. Tai akimirka, kai pačioje paprasčiausioje kasdienybėje žmogui apsireiškia prasmingesnės būties ženklai, pažadindami jį iš dvasinio stingulio" (p. 29). Proustas analizuojamas įžvalgiai, nors teiginys, kad "Prousto romanų herojaus laikiškasis "aš" yra kiek vienpusiškas, nes "be galo ištįsęs į praeitį, bet niekad į ateitį", regis, byloja ne apie literatūrą, o apie ką nors kita.

Ypač informatyvus skyrius apie Manno romanų ciklą – tai puikiausias apibendrinantis įvadėlis, kuriame glaustai ir aiškiai išdėstomi esminiai aspektai. Įdomiai gilinamasi į autoriaus intencijas, parodoma, kuo Manno pasakojimo stilius skiriasi nuo biblinio ir kuo jo turinys skiriasi nuo teologinių interpretacijų. Zabielaitės aiškinimai nėra kokia nors lengva kompiliacija – jos asmeninės įžvalgos integruojamos su užsienio ir lietuvių kritikų nuomonėmis bei analizėmis. Ir jau visiškai akivaizdu, kad nenučiuožta paviršiumi, o įdėmiai įsigilinta ir įdėta daug darbo.

Kiti devyni autoriai yra XX a. antros pusės (ir šio amžiaus pradžios) rašytojai: Günteris Grassas, Milanas Kundera, Michelis Tournier, Paolo Coelho, Danas Brownas, Frédéricas Beigbederis, Isabel Allende, Alessandro Baricco, Haruki Murakami. Kaip aiškinama pratarmėje, pasirinkimą iš dalies lėmė tai, kad pastaruoju laikotarpiu pasirodė po keletą jų knygų lietuviškai.

Visi jie yra reikšmingi autoriai ir Lietuvos knygų skaitytojams gerai žinomi, bet anaiptol ne visų jų knygos vienodai vertingos. Zabielaitė tai ir atskleidžia – pvz., parodo, kad Beigbederis, besireiškiantis kaip vartotojų visuomenės kritikas, pats rašo gana trivialią literatūrą, skirtą vartojimui, sąlygojamam "primityvi[ų] smalsavimo, sensacijų troškulio antplūdži[ų]". "...šio rašytojo romanas išties fenomenalus tuo, kad autorius geba kalbėti kaip tik tokios stilistikos sakiniais, kokių pageidauja intelektualiosios literatūros neskaitantis šių dienų skaitytojas, įpratęs prie telegrafiškos reklamos kalbos", – teigiama knygoje (p. 193).

Autorė vengia subjektyvių kategoriškų vertinimų, tad savo aiškiai kritišką požiūrį į Browno istorijos falsifikacijas konkrečiai motyvuoja, o paskui daro išvadą apie "naują ir kiek neįprastą dalyką, – pramanytų istorinių faktų kūrimą":

[...] pasitelkdamas aibę pramanytų faktų, jis kuria literatūrinę tikrovę, kurią siūlo traktuoti kaip nuorodą į faktinę užtekstinę tikrovę. Tačiau kai kritikai "Da Vinčio kodą" ima kritikuoti dėl jo pretenzijų atspindėti realų istorijos faktiškumą, Brownas tuoj pat atsako, jog jo detektyvai tėra gryniausia fikcija. Štai kodėl galima sakyti, kad rašytojas žaidžia dvigubą žaidimą (p. 171).

Zabielaitė taip pat mini, kad Browno pažiūros galbūt artimos New Age religingumui, ir paskui suabejoja, "ar Brownas yra tipingas šio sąjūdžio atstovas, ar tik jo idėjų atsitiktinai paveiktas, literatūrinės šlovės besivaikąs populiariųjų romanų autorius" (p. 169). Greičiausiai teisinga pastaroji prielaida, nes, kaip įtaigiai parodyta ir pačios Zabielaitės, tipiškas New Age atstovas yra Coelho, kurio knygose religinių idėjų kokteilis atmieštas meilės bei sekso temomis (p. 149). Žodžiu, "supaprastintas religingumas" arba, kaip sakoma angliškai, spirituality lite.

Visai kitokį santykį su religija autorė mato Tournier kūryboje – jo romanas "Kasparas, Melchioras ir Baltazaras" įvertintas kaip "pozityvaus literatūros ir teologijos dialogo" pavyzdys. Čia taip pat akcentuojama, kad Biblijos motyvus Tournier panaudoja kitaip negu Mannas, kitaip žiūri ir į mito sąvoką. O štai autorės aptariamas Kundera žodį "mitas" kritiškai vartoja visai kita prasme, galbūt artimesne "stereotipo" sąvokai, – tai yra "(pseudo)mitai, kurie yra ne kas kita, o tik sudėtingą gyvenimo realybę supaprastinanti pasaulėžiūrinė schema" (p. 99). Čia taip pat taikliai pastebėta, kad, be kita ko, Kunderos knygose vaizduojamos "dabarties žmogaus, nesusivokiančio savyje, bet gebančio puikiai manipuliuoti kitais, paikystės" (p. 109).

Kunderos romanai ir apsakymai parašyti nesudėtinga kalba, jie nesunkiai skaitomi, bet gana akivaizdu, kad į visuomenę ir individą čia žvelgiama kur kas originaliau ir įdomiau negu paviršiumi slystančioje Beigbederio kūryboje, kurią autorė priskiria žurnalistinio romano žanrui. Visa tai nėra savaime aišku, nes postmodernizmo epochoje po lengvumo apraiškomis kartais gali slypėti vertingos įžvalgos (tiesa, to visada pasitaikydavo ir ankstesniais laikais). Pabaigos žodyje apie tai kalbėdama Zabielaitė pateikia dar vieną pavyzdį iš savo gvildentųjų: "lengvesnė šių dienų romano forma nebūtinai reiškia jo idėjinės vertės visišką sulėkštėjimą. Antai šių dienų italų rašytojo Baricco kūryboje literatūrinės formos lengvumas puikiai dera su intriguojančia filosofinės minties gelme" (p. 261). Kiek tai dera Allendės knygose, regis, abejoja ir pati autorė.

Nors, kaip minėta, knyga sudaryta publikacijų "Knygų aiduose" pagrindu, čia dar įdėta integravimo pastangų – esama ir lyginamosios analizės, o kai kuriuos skirtumus tarp rašytojų autorė palieka "nesunkiai" aptikti pačiam skaitytojui (p. 12). Iš tikrųjų galime nesunkiai pastebėti, kad čia pabrėžiama, jog ir Proustas, ir Grassas labai daug orientuojasi į atminties fenomeną, bet pirmuoju atveju tai yra asmeninė atmintis, o antruoju dominuoja istorinė, todėl šie autoriai yra tokie skirtingi. Beje, straipsnyje apie Grassą ne visai tiksliai nusakomos kai kurios istorinės aplinkybės – mat ir apskritai kalbant apie pokarinę Vokietijos istoriją šio rašytojo aiškinimai nėra objektyvus šaltinis, jo požiūris labai specifinis.

O į knygynų lentynas toliau plūsta nauji vertimai. Jau pasirodžius knygai "Nuo Prousto iki Beigbederio", išleistas storiausias ir galbūt geriausias Murakami romanas – "Prisukamo paukščio kronikos". Reikia tikėtis, kad ir Zabielaitė toliau atidenginės literatūrinius klodus, – per pristatymą Vilniaus knygų mugėje ji žadėjo pagvildenti Johną Irvingą, kurio vertimų Lietuvoje užderėjo gausiai ir kuris vertas būtent tokio įžvalgaus dėmesio.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:54 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba