ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Bedievių teologija

JÜRGEN MOLTMANN

[skaityti komentarus]

Visi, kurie tiki ir mąsto apie tai, ką tiki, yra teologai. Visų tikinčiųjų teologija yra bet kurios akademinės teologijos pamatas. Tačiau ar tai reiškia, kad, atkartojant moderniajai Friedricho Schleiermacherio teologijai jo paties duotą pavadinimą, krikščioniška teologija tėra ne kas kita, o į save nukreipta "tikėjimo doktrina"? Ar tai reiškia, kad tik "tikintieji" ar "atgimusieji" gali studijuoti ir suprasti teologiją, o supranta ją todėl, kad jau nuo pat pradžių su ja sutinka?

Žinoma, kalbant apie krikščionišką teologiją, tikėjimas yra esminis dalykas, nes teologija neketina būti kokia nors teorija apie Absoliutą, neturinti su juo jokio subjektyvaus santykio, o atgimimas gyvai vilčiai yra subjektyvus atsivėrimas naujai ateičiai, kurią Dievas teikia pasauliui. Tačiau tai vis tiek nebūtinai turėtų reikšti, kad teologija skirta tik tikintiesiems. Dievas nėra vien tikinčiųjų Dievas. Jis yra dangaus ir žemės kūrėjas, tad jis nėra partikuliaristas, nors žmonių tikėjimas juo ir yra partikuliaristinis. Jis yra toks pat visuotinis kaip saulė, kuri šviečia tiek blogiems, tiek geriems, ar kaip lietus, kuris lyja tiek ant teisiųjų, tiek ant neteisiųjų ir teikia gyvybę visai kūrinijai (Mt 5,45).

Vien tikintiesiems skirta teologija būtų tarsi krikščioniškos religinės draugijos ideologija ar tik pašvęstiesiems atskleistina paslaptinga ezoterinė doktrina. Ji visiškai prieštarautų visa apimančiam Dievo dieviškumui ir Jo viešam Izraelio Dievo ir Jėzaus Kristaus Tėvo apsireiškimui. Teologijai netinka pretenduoti į absoliutumą. Absoliutumas priklauso vienam Dievui, apie kurį teologija kalba žmogiškomis sąvokomis. Nei žmonių reikalaujamas tolerantiškumas, nei religiškai pliuralistinė visuomenės būklė, kurioje šiandien egzistuoja krikščionys, negali susiaurinti Evangelijos visuotinumo ir eschatologinio kvietimo į visa ko atnaujinimą per Dievą.

Nuo pat XVII a. pietistiniai judėjimai nuolat nurodydavo theologia regenitorum idealą – dvasiškai atgimusiųjų teologiją, kurioje asmeniškas atsivertimas buvo išankstinė teologijos sąlyga, o teologija virto sektantišku uždaros grupės mentalitetu. Tačiau šis atsitraukimas į asmenišką pamaldumą ir užsisklendimas tarp panašių į save, paliekant "nuodėmingą pasaulį" jo bedieviškumui, kertasi su misionierišku Evangelijos universalizmu. Krikščionių ir teologijos pasitraukimas iš viešų visuomenės institucijų galbūt gali išsaugoti – ir tvirtina išsaugąs – krikščioniškos tapatybės grynumą, tačiau apleidžia krikščioniškos žinios svarbumą. Šis krikščioniškas svarbumas nėra nukreiptas į save. Jis nukreiptas į Dievo karalystę ir Jo teisumą bei teisingumą.

Bažnyčia egzistuoja ne dėl savęs pačios. Bažnyčia skelbia gyvenimą Dievo karalystės artybėje ir liudija apie tos karalystės išgyvenamą ir įgyvendinamą teisumą bei teisingumą. Tad ir krikščioniška teologija yra šis tas daugiau nei tiesiog krikščionių prisistatymas viešajame gyvenime. Jos paskirtis – visuomenės gyvenimą parengti artėjančiai Dievo karalystei. Krikščioniška teologija yra theologia publica. Tai vieša teologija karalystės labui. Tad ji privalo būti subalansuota ir galvoti ne vien intratekstualiai, bet ir koreliatyviai. Vienu metu ji privalo ir "atitikti raštą", ir derintis prie konteksto.

Kad teologija nebūtų siejama tik su tikinčiais krikščionimis, klausiame – argi bet kuris netikintysis, sąmoningai grindžiantis savo ateistinę nuostatą ir apsisprendimą netikėti, taip pat nėra teologas? Ateistai, kurie dėl vienos ar kitos priežasties yra nusistatę prieš Dievą ar tikėjimą Dievu, paprastai labai aiškiai žino, ką atmeta, ir turi tam savų priežasčių. Iš Nietzschės knygos "Antikristas" galime daug sužinoti apie tikrą krikščionybę, o modernioji religijos kritika, išdėstyta Feuerbacho, Marxo ir Freudo, tebėra teologinė savo antiteologija.

Negana to, esama ir protesto ateizmo, kuris grumiasi su Dievu taip, kaip grūmėsi Jobas, ir vardan kenčiančios kūrinijos, kuri savo kentėjimuose šaukiasi dangaus, neigia teisingo Dievo, kuris pasaulį valdo su meile, egzistavimą. Šis ateizmas yra didžiai teologinis, nes teodicėjos klausimas – "Jei Dievas yra geras, kodėl egzistuoja visas šis blogis?" – yra pamatinis bet kurios krikščioniškos teologijos klausimas, jei ji rimtai žvelgia į mirštančio Kristaus Dievui pateiktą klausimą: "Mano Dieve, kodėl mane apleidai?" Dostojevskis nuostabiai pavaizduoja dvi teologijos puses – tikinčiąją ir abejojančiąją – dviejų brolių Karamazovų, Aliošos ir Ivano, paveikslais. Vienas jų paklūsta, o kitas maištauja. Ivano pasakojimas, kuriuo jis paaiškina savo maištą prieš Dievą, yra siaubingas – rusų dvarininkas šunimis užpjudo mažą berniuką. Šunys vaiką sudrasko motinos akivaizdoje. "Apie kokią harmoniją galima kalbėti, jeigu įmanomas šitoks žvėriškumas? – kaltina Ivanas ir pats pateikia atsakymą. – Argi visame pasaulyje atsirastų kas nors, kas galėtų atleisti, kuriam leista atleisti? Man nepatinka šita harmonija. Man ji nepatinka iš meilės pasauliui. Verčiau jau nuolatinis nepabaigiamas kentėjimas... Tai nereiškia, kad aš nepripažinčiau Dievo, tačiau aš jam garbingai grąžinu savo bilietą į tokį pasaulį. Suprask mane, Dievą aš priimu, tačiau nepriimu Dievo sukurto pasaulio. Negaliu pasiryžti jį priimti".

Ivanas čia ne tiesiog pateikia teodicėjos klausimą su iš jo kylančiu kaltinimu Dievui – kodėl Dievas leidžia tokius nusikaltimus. Jis taip pat kelia teisingumo klausimą, kaltės ir atpirkimo klausimą. Jis klausia, kas galėtų atleisti tokią kaltę, ir šiuo klausimu Aliošai nurodo reikiamus žodžius: "Tai maištas. Klausi, ar esama būtybės, kuri gali atleisti, kuriai leista atleisti? Yra. Ir jis gali atleisti viską, visiems ir kiekvienam, už viską, nes pats praliejo savo nekaltą kraują už visus ir dėl visko. Tu užmiršti jį. Vien tik ant jo bus pastatytas tas rūmas [čia jis kalba apie "dieviško pasaulio harmoniją", Dievo karalystę]. Jam galim šaukti: "Teisus esi, Viešpatie, ir visi Tavo darbai teisingi".

Vienur protesto ateizmas, kitur kryžiaus teologija. Vienur maištas dėl "nuolatinio neatperkamo kentėjimo", kitur visuotinis susitaikymas per nukryžiuotą Dievą. Tų vienas į kitą nepanašių brolių Karamazovų paveikslais Dostojevskis pavaizduoja save. Abi puses atrasime kiekvienoje tikroje krikščioniškoje teologijoje – maištą prieš Dievą, kuris šiame pasaulyje leidžia tokį beprasmį kentėjimą, ir tikėjimą nukryžiuotuoju Kristumi. Ir priešingai – žmogus, kuris netiki Dievu ir Jo teisingumu, galiausiai ne tik liaujasi maištavęs dėl "nuolatinio neatperkamo kentėjimo" šiame neteisingame pasaulyje, bet ir pripranta prie jo.

Krikščionių tikėjimas Dievu nėra kokia naiviai paprasta tiesa. Tai įveiktas netikėjimas: "Tikiu, Viešpatie, padėk man mano netikėjime". Puolamo ir nukryžiuoto Kristaus bendrystėje tikėjimas auga savo kentėjimo skausmuose ir širdies abejonėse. Čia prieštaravimai ir maištavimai neturi būti slopinami. Juos galima pripažinti. Atpažįstantieji Dievo buvimą Dievo apleisto Kristaus veide savyje nešioja protesto ateizmą. Tačiau nešioja jį kaip kažką, ką jau yra įveikę. Todėl jie pajėgūs suprasti ateistus, kurie savojo ateizmo atsikratyti gali nė kiek ne daugiau negu Dievo, kurio buvimą privalo neigti, kad galėtų būti ateistai. Krikščioniška teologija yra teologija vardan Kristaus, o Kristuje ji peržengia paprastojo teizmo ir jį atliepiančio ateizmo prieštaras.

Kristaus bendrystėje Dievo išteisinimas "pasauliu be ydos" ir Dievo šaukimasis, klausiant apie blogį ir kentėjimą šiame pasaulyje, kuris yra šitoks ydingas, daugiau nebėra "lemiamas žodis". Taigi krikščioniška teologija nepriklauso vien siauram ratui "saviškių". Nė kiek ne mažiau ji priklauso ir tiems žmonėms, kurie, Wolfgango Borcherto žodžiais tariant, jaučiasi stovį "anapus durų". Krikščionis teologas privalo pažinoti ne vien dievotuosius ir religinguosius. Jis privalo pažinti ir bedievius, nes yra ir vienas iš jų.


"The Christian Century", 2000.XII.20–27
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:53 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba