ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Bendras televizorius

TOMASZ MAĆKOWIAK

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pirmiausia beveik tuo pat metu dvi komercinės televizijos, Čekijos ("TV Nova") ir Slovakijos ("TV Markiza"), nusipirkusios licencijas, pradėjo retransliuoti populiarųjį realybės šou "Big Brother". Tačiau konkurentai irgi nesnaudė. Čekijos komercinė televizija "TV Prima" ir Slovakijos "TV Joj" pradėjo bendrą panašaus pobūdžio kaip ir "Big Brother" realybės šou projektą, pavadintą "VyVoleni". Priešingai nei prognozavo ekspertai, "VyVoleni" populiarumu netrukus gerokai aplenkė "Big Brother". Abi šalys tiesiog pamišo dėl "VyVoleni", iš pirmųjų laikraščių puslapių jis išstūmė ekonomikos ir politikos aktualijas; net buvęs prezidentas Vįclavas Havelas dalyvavo spaudos diskusijose apie šį populiariosios kultūros reiškinį. Dar didesnis susidomėjimas kilo, kai abiejų šalių žiniasklaida lapkričio pabaigoje paskelbė sensacingą naujieną: "VyVoleni" dalyviai čekai persikelia į Slovakiją. Ten jie gyvens po vienu stogu su šou dalyviais slovakais ir varžydamiesi kartu smagins abiejų buvusios plačiosios federacijos kraštų žiūrovus.

Patriarchatas

Tokio aiškaus ženklo, kad abi šalis vis dar daug kas sieja, nebuvo nuo pat federacijos iširimo 1993 m. sausio 1 d. Juk čekai ir slovakai išsiskyrė gana šaltai. Tiesa, federaciją demontavo ne visai subrendę pokomunistiniai abiejų tautų elitai, bet juk jie veikė ne tuščioje vietoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje negalėjai nematyti, kad abi tautos pradėjo viena kitą erzinti. Slovakai per 70 federacijos gyvavimo metų jautėsi esą pažeminti: girdi, čekai į juos žiūri iš aukšto, geriausiu atveju globėjiškai, ir vis įkyri su savo pamokymais. Čekai manė turį kur kas svarbesnių reikalų negu klausytis nesuvokiamų kaltinimų iš tariamos mažumos šalies rytuose, kurią jie jau ilgus dešimtmečius išlaiką.

Prieš federacijos iširimą vyravusias nuotaikas vienoje esė aprašė žymus čekų semiotikas Vladimiras Macura. Čekoslovakijos sandara, – teigė jis, – buvusi tradicinė, patriarchalinė. Čekija buvusi statiškas, racionalus ir atsakingas partneris; gal kiek šiurkštokas glėbyje, nelabai jautrus, truputį nuobodokas, neromantiškas, bet užtat patikimas ir tvirtas, visada pasiruošęs paremti savo antrąją pusę. O Slovakija buvusi visiška priešingybė: kalbant apie ją visuomet buvo akcentuojamas jos grožis, tarsi ten nebūtų nieko daugiau, išskyrus miškus, kalnus ir vynuogynus. Tai nestabilus, emocingas, romantiškas ir žavus, tačiau nepraktiškas ir neišsiverčiantis be materialinės paramos kraštas. Toje santuokoje Čekija buvusi vyras, o Slovakija – moteris.

Nieko nestebino, kad po skyrybų kurį laiką abi šalys nė girdėti nenorėjo viena apie kitą. Čekai į slovakus žiūrėjo tarsi į neištikimą žmoną: girdi, 70 metų jiems lenkėme nugaras, ir še tau – tie nedėkingieji ėmė ir išdūmė iš visko pertekusių namų, ir dar šaukdami, kad su jais buvę elgiamasi nepakankamai pagarbiai. Slovakai skundėsi, kad po tiek bendro gyvenimo metų jie likę be nieko, tarsi nebūtų prisidėję kuriant bendrus namus, ir kad pavydūs sutuoktiniai po skyrybų pradėję viešai aptarinėti intymaus gyvenimo detales.

Ypač ryškiai dviejų tautų santykius iliustruoja ginčai dėl valstybinių simbolių. Dalijantis turtą buvo susitarta, kad bendra vėliava ir herbas turi išnykti; kitaip tariant, Čekoslovakijos įpėdinės negali perimti senųjų simbolių. Čekai šį susitarimą pamynė ir iki šiol naudoja Čekoslovakijos vėliavą ir kiek modifikuotą herbą. Slovakai iki šiol dėl to piktinasi, juo labiau kad jų tautinių spalvų dešimtojo dešimtmečio pradžioje neatpažindavo net jų siekiams simpatizuojantys liberalūs intelektualai iš Hrado. Pikti liežuviai plaka, kad žiūrėdamas per televiziją vieną iš pirmųjų slovakų tautinių manifestacijų kažkoks prezidento Havelo aplinkos žmogus paklausęs: "O kodėl jie mojuoja Rusijos vėliavomis?" Jis nežinojęs, kad slovakų vėliava nuo rusiškos skiriasi tuo, kad jos vidury yra herbas.

Ledynmetis

Suirus federacijai, dviejų naujų valstybių santykiai prasidėjo ledynmečio epocha. Viskas atrodė gana keistai: Slovakijos premjeras Vladimiras Mecziaras viešai pasakojo vulgarius anekdotus apie Čekiją, Čekijos užsienio reikalų ministerija savo vidiniuose dokumentuose Čekijos padėtį apibūdindavo kaip "pranašią, palyginti su kaimyne Slovakija", o pasienyje, drėgnose pievose prie Moravos upės, buvo statomi vartai rentgeno spinduliais tikrinti autofurgonus. Provizoriškai nužymėta siena teikė daug peno pokštams: buvo pasakojama apie kaimus, padalytus pusiau, arba apie nusileidimo trasą Beskiduose, kuri prasideda Slovakijoje, o baigiasi Čekijoje. Buvo ir tokių, kurie prisiekinėjo matę ūkių, kuriuose savininkai gyvena vienoje sienos pusėje, o išvietę turi kitoje. Priklausomai nuo pasakotojo tautybės pasakojimas baigdavosi pastebėjimu, kad į Čekiją / Slovakiją "einama tik nusišikti".

Jei žinių semdavaisi tik iš laikraščių ir televizijos, galėjai prieiti prie išvados, kad Čekija ir Slovakija įsikūrusios skirtinguose žemynuose, o tai, kad jų valstybinės kalbos stulbinamai panašios, yra grynas atsitiktinumas. Apie tai, kad dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių vyksta pas gimines anapus sienos turėdami vien tapatybės kortelę, oficialiai nebuvo užsimenama. Tiek Čekijoje, tiek Slovakijoje iš spaudos, televizijos pasitraukė kaimynų kalba, palikdama keistą tuštumą. Čekoslovakijoje dvikalbystė buvo tapusi įprastu reiškiniu – visur, nuo parlamento iki televizijos, čekų ir slovakų kalbos buvo vartojamos kartu ir pakaitomis. Laikraščiuose straipsniai čekų ir slovakų kalba buvo spausdinami vienas greta kito, televizijos laidas paprastai vesdavo mišrios vedėjų poros, interviu kalbos susipindavo: klausimas pateikiamas slovakiškai, atsakymas čekiškai arba atvirkščiai.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje šio kalbų kokteilio neliko nė pėdsakų. Imta dubliuoti net vaikiškus animacinius filmukus. Ir vėl – visa tai atrodė kažkaip dirbtina, išgalvota, per jėgą įpiršta arogantiškų elitų. Publika raitydavosi iš juoko, kai Slovakijos kino teatruose čekų filmai buvo pradėti rodyti su slovakiškais subtitrais.

Abi visuomenės viena nuo kitos nusisuko ir ilgainiui nutolo, juo labiau kad – kaip ir visur žlugus komunizmui – stipriausiu traukos centru tapo Vakarai, o iš kaimynų niekas nesitikėjo nieko gero. Apie dešimtojo dešimtmečio pabaigą žurnalistai vienoje Prahos mokyklų atliko mokinių žinių patikrinimą, ir paaiškėjo, kad septynmečiai vaikai nelabai supranta slovakiškai, o vyresni moksleiviai nepajėgia identifikuoti šios anksčiau visuotinai paplitusios kalbos – žurnalistams kalbant slovakiškai, dauguma jų manė, kad kalbama rusiškai. Tuo pat metu Slovakijoje populistai nenuilsdami kūrė valstybinę kalbą saugančius įstatymus, kurių esmė tebuvo draudimas vartoti svetimą – kitaip tariant, čekų – kalbą ten, kur ji iš inercijos ar visiškai atsitiktinai vis dar buvo vartojama: radijo laidoje "Dainų dešimtukas", kurią vedė populiarus čekų diskžokėjas, ant jogurtų, kurių dalis eksportuojama į Moraviją, pakuočių ar nuo federacijos laikų likusiuose algebros vadovėliuose 4 klasei.

Čekoslovakiškas pingpongas

Iš valdžios pasitraukus politikams, kurie asmeniškai demontavo Čekoslovakiją, įvyko politinis atšilimas, bet tik dėl sporto. Po II pasaulinio karo ledo ritulys dėl priežasčių, kurias šiandien sunku nustatyti, Čekoslovakijoje tapo tokiu reiškiniu kaip pingpongas Kinijoje ar krepšinis Lietuvoje. Jis pergyveno šalies padalijimą – tuo akivaizdžiai įsitikino 15 milijonų buvusios valstybės gyventojų 2001 m., kai pasaulio pirmenybių finale vieni prieš kitus stojo čekai ir slovakai. Abiejuose kraštuose užeigos (kur tradiciškai stebimos rungtynės) braškėjo per siūles, o žurnalistai susijaudinę akcentavo, kad dvi mažos, neturtingos Vidurio Europos valstybėlės išstūmė tokias pasaulio galybes kaip JAV ir Rusija. Atmosferos nesugadino net tai, kad laimėjo Čekija. Abiejų šalių miestų aikštėse šventė šimtai tūkstančių žmonių. Buvo giedami abiejų šalių himnai, pirmą kartą istorijoje kartu suplevėsavo abiejų šalių vėliavos, ir jau niekas niekam nereiškė pretenzijų, kad vėliava "pavogta" arba per daug panaši į rusišką.

Euforija truko keletą dienų, paskui atslūgo, tačiau, regis, nuo to laiko abiejų visuomenių santykiai tapo šiltesni. Abipus sienos pabrėžiama, kad dabar abi šalys priklauso Europos Sąjungai. Taip pat prisimenama, kad abi tautas ilgus šimtmečius jungęs vienas likimas: jos kartu priklausė kokiems nors didesniems valstybiniams dariniams – Habsburgų imperijai, Austrijai-Vengrijai, Čekoslovakijai ar sovietų įtakos sferai.

Ir nors apie federacijos atnaujinimą niekas nekalba, vis dėlto malonu, kad buvę jos piliečiai bent jau į televizorius spokso bendrai.


"Polityka", 2006, Nr. 1
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:51 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba