ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Ruduo – tai demonų lesyklėlės

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Paupiuose

Niekad nesu slėpęs savo simpatijų vargšams, valkatoms, nelaimėliams. Betgi čia, man regis, viskas prasidėjo nuo labdaros. Visokių prieglaudų žmonės, šiukšlių rinkėjai, išmaldos prašytojai, šiaip latrai ir jų draugužės...

Kartais jie ima ir sušvyti naujais rūbeliais apsigerbę. Dievulis žino, bet ir nusiprausia, ir pasidažo (kam reikia). Tačiau labdaros skudurai ilgai nelaiko. Tada jie paprasčiausiai išdžiaustomi ant gluosnių šakų giliuose Neries pakraščių šlaituose, duburiuose.

Ir dar: reikalui esant jie labai praverčia. Ypač kai atšyla ir į paupius tuntais ima nusileidinėti jaunos poros. Po ievomis, ties karklais, kur srūva šaltiniai...

Laukinis aktas yra įsimintinesnis. Prakutusių žmonių žaidimai lovose tėra greit išdylanti lėbonė.

Kas netikit – pasitikrinkit.

Gluosniai, išvirtusios tuopos, alksniai, kaštonai pilni senų paltų, megztinių, apatinių. Daug kas dar tinka ir pasikloti, ir užsikloti.

Neužmirškite ir pelių, kurios retkarčiais pranyra pro besimylinčias galvas.

Ne veltui ir tos lankos andai anapus Šv. Jokūbo bažnyčios buvo vadinamos "Mergų pavalkai". Valtį visad galėdavai išsinuomoti.

Tataigi: mergos daug kur būdavo pakinkomos. Visose panemunesė, visuose paneriuose, ligi pat Kuršmarių.

Šventiniam vakarėly

Vieno didelio čempiono mažytė žmona, paprašyta atsakyti, kaip juodu "mylisi", visai nesutriko:

– Įsikertu į bambą dantimis esant reikalui...

– Ir manote, kad tai nosis?

– Ne, krimsteliu, kad nenuspaustų.

Apie keistą labdaros būdą

Tatulis dėl "tvartelio" Kauno rajone bylinėjosi gal penketą metelių ir dėl to tapo smagių pašaipų objektu.

"L. A." laikraštyje neseniai jį apgynė O. Voverienė, rašydama, kad objektas parduotas, o pinigai išdalyti labdaros būdu. Žodžiu, vargšams.

Iš pradžių lyg ir nieko, paskui ėmiau galvoti, kokia čia labdara.

Jeigu atimi iš vieno valkatos ir duodi kitam... Ar pirmas valkata tau nepatinka? Ar antras geresnis? Ar tokiu būdu triumfuoja teisybė, ar ambicijos?

Ambicijų mūsų Tatuliui niekad netrūko. Kartais pagalvoju, kad jos jam labiausiai bus pakenkusios.

Dabar jau vėlu keisti savo "notūrą".

Kavinaitėje "Kvailių laivas"

– Padarom po Smailytę!

Vyras, sėdintis kampe, panašus į žemaičių deputatą Skarbalių:

– Sakykite tiesiai: padarome Smailytę...

Naujiems metams artėjant

Linksmas gydytojas iš Klaipėdos perspėja:

– Pernai Klaipėdai, manau, ir šiemet Naujųjų metų naktį gresia keturios P...

– Ką tai reiškia? – klausia Mašanauskas.

– Persivalgymas, persigėrimas, persikrušimas ir pasimušimas...

Žmonės visad mėgo santrumpas. Vienas karo veteranas ta proga priminė, kad SSRS buvo šifruojama kaip "Ńģåšņü Ńņąėčķó, ńāīįīäą Šońńčč". Mirtis Stalinui, laisvė Rusijai. Už tai grėsė 59 str. – iki 10 metų kalėjimo.

Ir – metų pabaiga

Kada atsibudęs pamatai, jog per naktį iškrito sniegas... Katinas juodais aplopytais šonais ramiai traukia į šiukšlynus – maistelio. Varnos skrydis snieguotam ore sulėtėjęs, posūkiai su sparnų išskleidimais. Plast plast prie signalizuojančių mašinų... Tada prisimeni, kad pasaulyje yra ir jaukumo. Arba jaukumos.

Ir žmogus neturėtų būti sklidinas nerimastingos agresijos.

Visos naujovės tik atima tai, ką, regis, jau buvai prisijaukinęs. Tai, kas šildė ir guodė. Dėl to vyresnieji nėra labai paslankūs žmonės. Murma po nosimis ir velka savo ilgėjančias praeities našteles.

Piliečiai, kurie stato namus, grindų šepečiu nusišluoja skardą (pusė stogo jau užkalta!) ir iriasi toliau, keikdamiesi bei sloguodami. Nei katinas, nei varna jų nenori matyti.

Vyrų ir moterų erotinė poezija

Vokietijoje andai tokios antologijos du tomelius išleido mūsų tautietė Aldona Gustas (ir pati jos parašiusi!).

1988 metais ji padovanojo man tas knygas. Retkarčiais paimu paskaitinėti. Mūsų romantiški skaitytojai gal ir sutriktų. Pavyzdžiui, Frederike Frei:


aš pasiilgstu tavo kojų
aš alkstu tavo pilvo
aš myliu tą smagų garsą
su kuriuo atsegamas
tavo užtrauktukas

Arnfrid Astel:

"Liaudies burna"


Sakoma, kad Paryžiuj

penis eina
iš burnos į burną
kaip liaudies daina
.

2004

Sausio 2, penktadienis

Pasaulis be špagato yra chaosas.

(Schmutzas, 1865)

Tai epigrafas iš kino komedijos. O kas gi būtų pasaulis be literatūros?

L. Tolstojus rašė, kad tikrovę, t. y. gyvenimą, reikia išgyventi. Išgyventi dėl visko, kas aplinkui dedasi. Tada perkelti į formas, vaizdus, charakterius. Žmonės atranda juose save pačius, tokiu būdu menas veikiąs žmones.

Praeities menas – mažiau, nes ten jau "ne mūsų" jausmai ir išgyvenimai.

Ar galima tarti, kad ir kūryba (visų rūšių) yra toks "špagatas"?

Surišti į visumą. Širdims ir protams surišti.

Tas pats Tolstojus savo traktate teigė, kad paprastų žmonių jausmai ir išgyvenimai yra tikresni (iš jų nepadarytas menas, jie stačiai yra...).

Sausio 3, šeštadienis

Kada sniegas užvertė girias... Ir aš norėčiau įsidarbinti skruzdėlių pasiuntinybėje.

Žemaitiška lopšinė, kurią aš nelabai atsimenu...


Čiūčia liūlia mažutėlį,
Čiūčia liūlia aukso kvietką,
Eis tėvelis rugių pjauti,
Motinėlė riešutauti.
Parneš tėvas vabolių,
Motinėlė riešutų.
Eis sesulė į miestelį,
Parneš mažiui salainėlį,
Eis brolelis į miestelį,
Pirks Joneliui kepurę.

Pas motinos seserį Kudzmanienę Pakalnės kaime (už Rusnės) ją verpdama dainuodavo tokia stora merga, kilusi nuo Vainuto. Buvau jau pusbernis, bet plyšdavau juokais nuo tų jos "vabolių", nesuprasdamas, kad čia nieko kito, tik "obuolių"... Dabar man labai gražiai viskas skamba.

Taip keičiasi nemokšiškieji suvokimai.

Kodėl dar kvailas būdamas ėmiausi eiliavimo? Ta merga buvo didesnė "poetė" nei aš...

Poezija, mano supratimu, buvo tai, kas spausdinama laikraščiuose, knygose.

Kokie gi buvo laikraščiai, kas buvo knygose 1951 metais (pirma mano klasė), 1961-aisiais (pirmas universiteto kursas)?

Kai tas pasipūtėlis J. J., kuris giriasi, kad gimęs dar prie Smetonos (Dariaus ir Girėno metais), prikišo man pirmam kurse sukurtas eiles, buvo teisus, o vis dėlto kodėl kitais laikais mokslus ėjęs pats prirašė? Iš čia ir visas tūžmas.

Kodėl lietuvių poetai jų prirašė 1940-aisiais? Ne tik Vyt. Montvila, bet ir uolūs katalikai, skautai ir jaunalietuviai? Jie gi mūsų "tėvučiai".

"Kas ant kito sako, ant savęs pasisako", – jau kelintąsyk V. V. L. kartoja savo tėvo pamėgtą patarlę ir – turi racijos.

O kaip dar žmogus gali atsikirsti visuotinės kvailybės ir apakimo laikais?

J. Brodskis rašė, kad Rusijoj raudonų eilių išvengė nebent moterys – M. Cvetajeva ir A. Achmatova. Betgi – pirmosios vyras buvo rusų žvalgybininkas, o antroji atsipirko patriotinėmis eilėmis per karą. Pasaulis buvo raudonesnis, negu daugeliui atrodo. Kodėl komunizmą šlovino beveik visa prancūzų inteligentija (nuo Éluard’o iki Sartre’o...)?

Keisčiausiai man atrodė vieną vasarą į Švediją atklydęs norvegų rašytojas, dideliausias socializmo ir t. t. šalininkas. Pernai vasarą jis buvo ir Jurbarke. Niekas per daug nesistebėjo. Garsus rašytojas.

Kaip pasikeitė ir patys lietuviai per paskutinius metus, ypač jaunimas.

Bent jau "kairumas" nieko nešokiruoja. Lietuvos bėda – socializmas buvo primestas sykiu su okupacija.

Okupacija savo ruožtu buvo slepiama, įteisinta "juridiškai" – Liaudies Seimas Kaune 1940-aisiais... Tie, kurie galvojo kitaip, skaudžiai nukentėjo. Šimtai tūkstančių žmonių.

Likusieji skausmingai "išsirūšiavo". Prisitaikėlių skalės būta labai plačios. Vienijo nebent kalba, tautybė, kultūra, betgi vienybė visad tariama. Gamtinė, kaip populiacijos išlikimas.

Tautos lemtis.

Didybė ir menkystė

Vieno iš Napoleono artimųjų liudijimu, dar jaunas šis mėgęs sakyti:

– Jeigu man ko nors prireiks, tai, užuot ilgai aiškinęs, aš pulsiu ir pabučiuosiu į š...ną.

Moralinis imperatyvas

Robertas Lowellas, kuris lietuviškai nelabai beverstas, Niujorko poetas, regis, bus perfrazavęs I. Kantą, tik tai jis vadina kategorišku klausimu:

– Apsidairyk, šunie, negi tu čia amžinai gyvensi?

Arba:

– Ei tu, šunie, ar nori čia amžinai gyventi?

Dangumi šitam mieste jis vadina artimiausią nakties klubą.

"Kiekvienas naktinis klubas čia yra dangus, tik be pinigų draudžiama įeiti..."

Galapagų salynas

Opuncijos, kurios ant mūsų palangių tokios susitraukusios, čia išauga į didžiausius medžius. Mintis apie tai, kad ir paukščiai, ir vabalai (iš tiesų – tikrovė) čia labai "išsipūtę".

Ir šituos kraštuos išaugusių žmonių (Galapaguos jų, rodos, nėr...) vaizdiniai turėtų būti kitokie.

Visi vaizdiniai remiasi matytais arba sufantazuotais, – taigi Dievas čia šimtąsyk vaizdingesnis nei šiauriniuos kraštuos.

Blusos sulig šunim. Bent jau sulig tarakonais.

Antra vertus, Dievo vaizdinys nėr labai svarbus daiktas. Netgi pasakų senelis (arba koks pakelių rūpintojėlis) nėr blogi vaizdiniai. Tiesiog – prijaukintas dievulis. Jis nepaneigia "laukinio" ar "kosminio" Dievo, Dievo kaip stygiaus ar moralinės kategorijos.

Baugiausia galgi yra tuštuma, bet Oriento religijose (kai kuriose) ji paradoksiškai virsta pilnatimi. Tai stulbinantis kitimas, neapsakoma dinamika.

Jeigu tokiu būdu mąstytume apie prisikėlimą (kaip Nielso Bohro kvantų ir bangų teorijoje), tai mirtyje, po mirties nėr jokio "poilsio nei ramybės". Egzistuoja begalė prisikėlimo variantų.

Baimė

Kitados Algirdas P., sakydamas, kad vyras tik labai trumpą laiką gali būti drąsus, turėjo racijos. Susikaupti ir smogti...

Minėtasai Napoleonas buvo kankinamas baisių naktinių košmarų (jo liokajaus liudijimu – per miegus jį kamuodavęs didžiulis lokys...), pilnas baimių, stačiai – bailys... Bijodamas pakliūti į nelaisvę visad nešiodavosi užantyje buteliuką su šunvyšnės sultimis, sumaišytomis su opijum. Mirtinas nuodas.

Žmogus gali būti drąsus išoriškai, bet pasąmonė daro savo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:50 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba