ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Ko verkė pušys?..

VALDAS GEDGAUDAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio "Matas"

Turbūt niekam ne paslaptis, kad norint teatro scenoje nuveikti šį bei tą reikšmingesnio artistams visų pirma būtina gerai išmokti pjesės tekstą. Šiuo atveju dramaturgui Herkui Kunčiui, Nacionaliniame dramos teatre pristačiusiam jau trečią savo pjesę, istorinę dramą "Matas" (po "Genijaus dirbtuvės" ir "Sučiupto velnio"), – nepasisekė. Užslėptus, ritmizuotus penkiapėdžius jambus aktoriai pro savąsias "dantų užtvaras" stumdė, šokdino, košė kankinamai sunkiai, dažnai suplėšydami nėriniuotus, barokinius, dramaturgo kantriai austus dekadentinio teksto peniuarus.

Tiesa, spektaklio statytojas Albertas Vidžiūnas, tarsi bandydamas režisūrinėmis priemonėmis sušvelninti šią nemalonią aplinkybę, įbruko aktoriams į rankas kontorines knygas, į kurias jie dažnokai žvilgčiojo smerkdami asmens kultą ar berdami absurdiškus brandaus socializmo šūkius. Žiūrovus pabandyta suklaidinti pigiais triukais: neva tekstą mokam, bet vaidinam, kad skaitom... Bergždžiai. Tekstas "Mate" be jokių kliuvinių turėtų šauti su tokia jėga, kokią spinduliuoja visiems vidurinės ir vyresnės kartos žiūrovams iki skausmo pažįstama, šviesią ateitį daugybę metų pranašavusi Georgijaus Sviridovo melodija "Laikas, pirmyn", tapusi atramine muzikine spektaklio konstrukcija.

Avanscenoje prie milžiniško nomenklatūrinio stalo, košiamo pažangių istorijos skersvėjų, susėda spektaklio personažai: LKP(b) CK pirmasis sekretorius draugas Antanas Sniečkus; pogrindininkė, revoliucionierė, kalinė, LTSR nusipelniusi kultūros veikėja draugė Mira Bordonaitė; Maskvos emisaras, pilkasis kardinolas draugas Michailas Andrejevičius Suslovas ("Lietuva bus. Bet be lietuvių"); pažangus žurnalistas, poetas, rašytojas draugas Justas Paleckis; LKP(b) CK operatyvinė darbuotoja draugė Janina Narkevičiūtė; pogrindininkas, revoliucionierius, batsiuvys draugas Motiejus Šumauskas; tarybinis kompozitorius, Stalino premijos laureatas draugas Balys Dvarionas; tarybinis poetas, Liaudies Seimo delegacijos narys TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje draugas Antanas Venclova; tarybinis kompozitorius, pirmojo lietuvių tarybinio baleto "Ant marių kranto" autorius Julius Juzeliūnas; nestandartinio elgesio mergina iš Zarasų krašto draugė Marytė Melnikaitė; LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja draugė Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko; poetė tiesiog Salomėja; epochinio romano "Kalvio Ignoto teisybė" autorius, LTSR nusipelnęs meno veikėjas draugas Antanas Gudaitis-Guzevičius...

Visą šį sovietinių figūrų panoptikumą scenoje įkūnija septynetas aktorių – Arūnas Vozbutas, Alvydas Šlepikas, Monika Bičiūnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Remigijus Bučius, Rasa Rapalytė, Algirdas Gradauskas. Yra ir aštuntasis, svarbiausias, personažas – frankenšteiniška Remarka, kurią geležine povyza ir metaliniu baritonu perteikia Vytautas Kaniušonis, pakeliui dar spėjantis suvaidinti ir TSKP narį, poetą Justiną Marcinkevičių, ir nacionalistinių pažiūrų hipį, nepartinį politinį savižudį Romą Kalantą.

Spektaklyje iš istorijos šiukšlyno guolio prisikelia ne tik partiniai funkcionieriai, čia atgyja net Kauno karo muziejaus liūtai ir jų išgąsdintas muziejaus fontano Nykštukas, iš baimės apšlapinantis ir užgesinantis Amžinąją ugnį prie paminklo "Žuvusiems už Lietuvos laisvę".

Dailininko Artūro Šimonio valia visa didžiosios scenos erdvė pritemdyta ir tuščia, tik keletą kartų nešinas didžiule redis plunksna (ar vėliavkočiu) ir milžinišku naktipuodžiu po ją paklaidžioja keistų istorinių retrogradų pulkelis, spektaklio pradžioje numarinantis sunegalavusį Lietuvos Respublikos prezidentą Jo Ekscelenciją Antaną Smetoną, o pabaigoje amžinybėn palydintis Aukso žvaigždės ordino kavalierių draugą Sniečkų.

A. Šimonis "Mate" panaudojo scenografinį "šachą" – politines pirmosios nepriklausomybės sutemas. "Matas" sudrebėjo, bet atsilaikė. Teatro vadovams šis itin pigus (medžiaginiu atžvilgiu) A. Šimonio sprendimas turėjo be galo imponuoti, o scenografas šiuo atveju turbūt susitaikė su pamatine, sermėgine tiesa, kad nėra nieko gražesnio už tuščią teatro sceną ir joje nuskardenantį riebų istorinį "matą".

A. Šlepiko Smetona, spektaklio pradžioje iškeliaudamas anapusybėn, įsako savo pavaldiniams "įsteigti Lietuvoj naujas sovietų įgulas, šauniems sovietams būti mandagiems, apsaugot jų kariuomenę nuo bet kokių išsišokimų ir nepažeist karių orumo", o it "Traviatos" Violeta Druskininkų žinybinėje sanatorijoje merdintis, nuo Kauno įvykių "apdegęs" A. Vozbuto Sniečkus spektaklio finale savo svitai prasitaria norįs, "kad svetimųjų įgulos išeitų – laisva iš Lietuvos valia; kad būtų mūsų Lietuva – meilės, laisvės kraštas – kad Lietuvoj plačiai pasklistų hipiška dvasia". Štai tokia išvirkščia H. Kunčiaus modeliuojama "Mato" repriza.

O tarp pradžios ir pabaigos taškų – jau minėtas ilgas partinių "aparatčikų" stalas, tiesmuka ir šiurpoka paskutinės vakarienės reminiscencija, kurioje personažai žaibiškai keičia kaukes. Nors iš esmės visų jų kaukė ta pati – skaistaus rubuilio, sovietinės nomenklatūros hermafrodito, skalambijančio Kremliaus kurantais ir spalyje su Leninu žvaliai sukančio Žemės ašį.

H. Kunčiaus vaisingai padirbėta archyvuose, montuoti istorinę medžiagą ir rašyti jis, be jokios abejonės, moka: bufonadiškas plakatiškų sovietinių šūkių, istorinių faktų, figūrų, faktelių kratinys, pamažu įgaudamas klinikinio, lyrinio ir mitinio marazmo spalvas, pasiekia gaudžiančias, groteskiškas sardoniško himno sovietinėms perversijoms intonacijas. Tačiau spektaklis įstringa keistoje diapauzės stadijoje – nei gyvas, nei miręs, nei pirmyn, nei atgal... Nei labai juokingas (nors lyg ir turėtų toks būti), nei pernelyg nuobodus.

A. Vidžiūnui nepavyko burleskiškiems "Mato" tekstams surasti adekvačią sceninę išraišką. Kad ir kokie "kabinantys" būtų H. Kunčiaus pasažai ar atskiros scenos (pavyzdžiui, tarybinės partizanės Marytės Melnikaitės vilionių tinklai, paspęsti vokiečių naciams, ar 1954-aisiais Maskvoje vykusios Lietuvių literatūros ir meno dekados aptarimas), vis dėlto pusantros valandos žvelgti į aktorius, prikaustytus prie masyvaus stalo, sunkoka. Šią sąmoningai režisieriaus pasirinktą statiką kompensuoti galėtų nebent ritmizuotas, ostinatinis, repetityvinis žongliravimas pjesės tekstų fragmentais. Tai ir bandoma retsykiais daryti, tačiau vangiai, neartikuliuotai, tarsi nenorom, be ugnelės. Vien tik G. Sviridovo fanfarų spindesio absurdiškam "Mato" istoriškumui suvešėti scenoje aiškiai per maža.

Nors V. Kaniušonio Remarka – sultinga, pavyzdinė, tačiau kai trečdalis pjesės jėgos slypi remarkose – ne visai gerai, personažams, kamuojamiems dramaturginio nepakankamumo, darosi liūdna. Kita vertus, apie V. Mockevičiūtės Mirą Bordonaitę, A. Šlepiko Michailą Andrejevičių Suslovą, M. Bičiūnaitės Janiną Narkevičiūtę, R. Bučiaus Motiejų Šumauską, R. Rapalytės tiesiog Salomėją ar Marytę Melnikaitę nieko bloga ar pikta negalima pasakyti. Plika akimi matyti, kad aktoriams jų kuriami personažai – siaubingai brangūs ir klaikiai artimi. Kiek sunkiau Sniečkaus ir Ediko (Eduardo Mieželaičio) asmenybių mastą sekasi pajusti aktoriams A. Vozbutui ir A. Gradauskui. Pasak Michailo Andrejevičiaus Suslovo, "charakteriai nepilnakraujai... būdingas suglebimas... dar trūksta meistriškumo..."

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje gimusiems jaunuoliams istoriniai H. Kunčiaus "Mato" kuluarai turbūt ne visada aiškūs... Į bambą įsivėrusiai metalo žiedą kokiai ne visai bjauriai devyniolikametei galbūt dingteli: "Ko čia tie seniai muistosi?.. Kas ta Melnikaitė, Diržinskaitė, kas čia, bliat’, per naujas rytas?.."

Spektaklio pabaigoje pogrindininkas Motiejus Šumauskas teiraujasi Antano Sniečkaus, kaip reiks toliau gyventi tėviškėje?.. Į tai sekretorius bendražygiui testamentiškai atsako: "Poezijoj, vien poezijoje ieškok paguodos. Paklausk savęs, ieškok atsakymo: ko verkė pušys?.. ko verkė pušys?.. Kartok: ko verkė, ko pušys verkė?.."

Atsakymas aiškus – nes mes beviltiškai pasenom. Mums jau seniai ne šachas. Matas mums.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
0:32:46 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba