ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-05 nr. 907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kur šiuo metu yra mano tekstas? (30) • JONAS GRIGAS. Ką parodė Pekino olimpiada (8) • VIRGINIJA VITA. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (28) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (10) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia (5) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (33) • GRISELDA POLLOCK. Motinos kūno dvilypumas: psichoanalitinė van Gogho legendos interpretacija (6) • GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (9) • SALOMĖJA NIAUNYTĖ. Ką gali mokslas ir religija? (62) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIV) (6) • štai čia yra mano dvasių pasaulis ir šitaip aš jį matau (629) • 2008 m. rugsėjo 12 d. Nr. 34 (908) turinys (13) •

Kur šiuo metu yra mano tekstas?

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ensō. 2008
Vytautas Balčytis

Kur šiuo metu yra mano tekstas? Ne koks nors senasis, vienas iš jau parašytųjų. Ne, ne... Kur yra mano naujasis tekstas, tas, kurį aš dar turėčiau parašyti? Taip norėčiau jį pamatyti! Taip norėčiau jį pamatęs užrašyti. Taip norėčiau užrašęs ir išspausdinęs „Š. A.“ duoti jį paskaityti tam ir dar tam, ir galbūt dar tam... Tačiau aš jo nematau ir kur jis šiuo metu tūno – tiksliai nežinau. Žinau tik tiek, kad tekstui reikia medžiagos, ideologijos ir stilistikos. Bet ne skyrium, o visų iš karto. Taigi jis glūdi jose visose iš karto, tačiau nė vienoje – atskirai. Nors... Vis dėlto spėju, kad labiausiai jis prisiglaudęs vis dėlto stilistikoje. O kur slypi stilistika? Stilistika, aišku, slypi manyje. Juk kai visai neseniai viena studentė paklausė, kaip jai surasti savąją stilistiką, aš nė akim nemirktelėjęs atsakiau: „Ji glūdi tavo torse!“ Kodėl aš taip nemirktelėjęs jajai atsakiau? Matyt, todėl, kad tai yra tiesa. Jeigu būčiau atsakęs mirktelėdamas – greičiausiai tiesa tai nebūtų... Vadinasi, tekstas – pirmiausia stilistikoje, o pati stilistika – manyje, mano kūne, jojo (ne vien torso, žinoma, bet ir kitų dalių) sandaroje, jų tarpusavio sandoroje. Mano balzganos krumplių odos rievėse, ankštose ir vis ankštėjančiose (bet užtat daugiakilometrinėse) mano venų ir arterijų landynėse, mano sausose kaip šeivamedis blauzdose, mano (kadais turėjusiuose kviečių spalvą) plaukuose, ilgėliausiose (bet kažkodėl jau nebesiskverbiančiose gilyn, o panūdusiose rodytis išorėje) mano dantų šaknyse, vis dėlto gan elegantiškose mano rankų plaštakose, mano kojų pėdų gyslų mėlynojuose (kažin, ar begėdiška, ar ne čia dabar sakyti, kad juos kadaise paišė Petras R.?)... Na ir kas iš to? Vis tiek nei savo jėgomis, nei padedamas dermatologų, urologų, kardiologų, rentgenologų ar odontologų jos išvysti negaliu. Nes kūne jinai kūnijasi, deja, ne žodžiais. Tad pamatyti jos žodinį pavidalą – anaiptol ne lengviau negu patį tekstą. Kas tuomet belieka? Belieka vėl ieškoti teksto. Belieka, matyt, atidžiai atidžiai apžiūrinėti visas tris minėtąsias (ne dangaus) sferas ir viltis aptikti bent minimalius jo egzistavimo pėdsakus. Pradėsiu nuo medžiagos.

Medžiagos turiu, prisipažinsiu, kaip šieno: istorijų, pusistorių, nutikimų, atsitikimų, pramanų, epizodų, situacijų... Kad ir ta, kaip vaikystėje auginau triušius (gal ir dėl to man toks mielas anasai Donaldo K. eilėraštis). Arba visai kita – kaip nuo alkoholio pertekliaus netekęs sąmonės (žiū, nors ir trečiarūšis, bet aforizmas: Juo daugiau alkoholio – juo mažiau sąmonės) gulėjau po neseniai pasodintu ąžuolėliu Filologijos fakulteto kieme. Arba anoji, kaip lengvai pasidaviau neaukšto sovietinio karininko provokacijai ir tvojau automato buože tam kazachų vaikinui į galvą už tai, kad dėl jo fintų turėjom risnoti visą kilometrą užsimaukšlinę dujokaukes (противник уничтожается огнем, штыком и прикладом). O gal kaip tik toji, kaip kiaurą naktį su ja vis kilnojomės ir kilnojomės be priežiūros paliktu keltu per Nerį (tuomet dar nė girdėti nebuvau girdėjęs apie Edną St. Vincent Millay ir josios eilėraštį su žodžiais We were very tired, we were very merry – / We had gone back and forth all night on the ferry) ... Vis dėlto, regis, labiausia būsimojo teksto pėdsakus užuodžiu (pavartojau šioj situacijoj gal vulgaroką žodį) tuose triušiuose...

Tad vaikystėje auginau triušius. Jais grožėjausi. Žiūrėdamas į baltus, grožėjausi jų baltumu ir jame tviskančiomis raudonomis akimis. Žiūrėdamas į juodą (jį teturėjau vieną), grožėjausi jo juodumu: dėl šito juodumo jis atrodė jau nebe triušis, o tik tamsus triušio siluetas. Dar buvo rusvų ir mėlynų. Vasarą skindavau jiems pienių lapus, todėl mano delnai būdavo parudavę nuo pienių pieno (nė į galvą neateidavo kažin koks pienių vynas). Dar paraudavau jiems dobilų. Dar duodavau burokų ir morkų. Dar ganydavau pievelėje... Santykiai buvo labai draugiški. Mėgdavau juos stebėti, ypač ėdančius: tuomet jų snukučiai krutėdavo taip greitai, jog atrodydavo, kad jais bėginėte bėginėja skruzdės. Taip pat mane be galo žavėjo jų neeilinis sugebėjimas vieną ausį pastatyti, o kitą nuleisti. Labai norėjau šito išmokti. Valandų valandas prastypsodavau prieš veidrodį, mėgindamas išsitreniruoti pats taip padaryti. Nė nenutuokdamas apie slaptąjį mano užmojį, brolis praminė mane savimyla. Ir motina praminė mane savimyla. Tik tėvas nepraminė, nors jis taip pat nieko nenutuokė apie tikrąją mano nepaprastojo ryšio su veidrodžiu priežastį. Tačiau ilgainiui atėjo kiti laikai. Tuomet aš paimdavau triušį už jo švelnių ilgųjų ausų ir kai šis, kybodamas ore, ištiesindavo savo sprandą, staigiai trenkdavau per tą sprandą sustandinta savo dailios plaštakos briauna, o gyvūnėlis suspurdėdavo ir, žinoma, tapdavo negyvas. Taip triušiai būdavo verčiami triušiena... Ar man nebuvo gaila? Nei buvo, nei nebuvo. Sąmonė tiesiog žvelgdavo visai kita kryptimi, ir tiek. Juk kaimiečiai dažnai dar pakaso ilgai ir rūpestingai prižiūrėtos kiaulės šoną prieš ištempdami iš šilto tvarto ją skersti ant gruodo...

Ak, ideologija... Ar aš kada nors turėjau kokią nors ideologiją? Aišku kaip dieną, kad turėjau. Juk ideologija – tai tie šiaudai, kuriais žmogus yra iškimštas. (Ir vėlei lietuviško reklaminio stiliaus aforizmas: Nors žmogus ne iškamša, ideologija jis iškimštas. Žinoma, ji buvo nenuosekli, šiaudų būta gerokai pasitaršiusių, jie styrojo įvairiomis kryptimis. Tačiau iš kai kurių (standžiausių ir labiausiai žvilgančių) buvau nusipynęs tokias kone apyrankes. Kitus (gal kiek papuvusius) slėpiau vidaus tamsoje. O apie trečiųjų esimą net nenutuokiau, nors jie vis vien vaidino savo vaidmenį, t. y. baksnojo į įvairias mano asmens vietas. Viena svarbių šiosios ideologijos maksimų buvo ta, kad su menu susižiedavusiai personai leistina nepaisyti tai tų, tai anų moralės ir kitko normų. Mėgau cituoti neva popiežiaus žodžius neva apie Cellini: „Toks meistras kaip Benvenuto neprivalo paisyti įstatymų.“ Iš to nesunkiai išsivesdavau, kad galiu, pavyzdžiui, laidyti liežuvį („skaldyti sąmojį“), visai nesisielodamas dėl moralinės ar materialinės žalos, padarysimos mano artimui. Pamenu graudžią istoriją. Stovėjome su draugu (jis turėjo tvirtą torsą, bet buvo netekęs akies) neblaivūs prie kavinės. Su mumis buvo dvi merginos. Draugas užsimanė šlapintis ir nudrožė atlikti šio elementaraus veiksmo į istorinį Vilniaus senamiesčio kiemą. Jam uždelsus, surikau visa gerkle: „Vienaki, greičiau!“ Jam grįžus, jo reginčioji akis ašarojo... Dabar irgi turiu ideologiją. Jinai, neabejoju, daug geriau sušukuota, ir nors nupintų iš jos apyrankių stengiuosi nenešioti, papuvusių šiaudų slėpti irgi nereikia. Svarbi (tik viena iš daugelio!) josios tiesa – kad (neįkainojamosios?) pasirinkimo laisvės šiek tiek turime, bet gal tik žiupsnelį, kad dažniausiai esame kietai tampomi savojo nežinojimo, savųjų polinkių ir įpročių nelyginant lėlių teatro lėlės už virvučių. Iš čia lengvai išsiveda toksai motto: atlaidžiau žiūrėk į kitų veiksmus, net ir tada, kai jie yra nukreipti tiesiai prieš tave. Juk juosius (tuos kitus) tampo ranka, atitįsusi lig čia gal net iš kitų jųjų gyvenimų... Apmąstydamas šį punktą teoriškai ir mėgindamas paverst jį praktika, daug, oi, daug kartų mintyse ieškojau kada nors kur nors mane smarkiai nuskriaudusių žmonių, kad galėčiau į juos pažiūrėti atlaidžiai. Sunku rasti, žinokit! Labai retai (o gal ir iš viso niekad) buvau stambiai skriaudžiamas. O smulkieji skriaudikai šmėkšo mano gyvenimo dirvono pakraščiuos vos ne vos įžiūrimi. Norėčiau šiame tekste reikšte pareikšti, kad atleidžiu kokiam nors itin stambiam mano negeradariui. Tačiau iš kur jį paimti? Pala pala... Bet juk ir aš pats esu man tekusiame gyvenimo plote ne smulkiausioji figūra. Juk aš ir pats esu smagiai paskriaudęs kitus. Imkime kad ir tą epizodą su tais triušiais. Tad gal nebūtų čia labai gėdinga atlaidžiai pažvelgti į save? Juk tos virvutės...

Hm, hm (čia vieno interneto komentatoriaus slapyvardis), stilistika... Esu šventai įsitikinęs, kad stilistika – tai teksto tėvas ir motina (še tau, išdygo dar vienas pakirmijęs aforizmas!). Juk tai jinai, o ne medžiaga su ideologija, glūdi mano (ir jūsų) torse. Juk tai jinai drauge su tuo torsu eina arba (kaip kadaise mano) žvalyn ir puikyn, arba (kaip dabar mano) – skurdyn ir raukšlėtyn. Juk tai jinai, teisybę sakant, šaukiasi vienokios ar kitokios ideologijos, ir tai ji kviečiasi šią ar kitą medžiagą. Ji yra sėkla (o sėkla – tai būtent tėvas drauge su motina), iš kurios išauga teksto medelis. Pamenu, kaip rašiau savo esė „Melas yra labiau“. Tuomet, surinkęs žodžius Meluoju nuo pat kūdikystės, pasistūmėjau dar gal pastraipą, o toliau – nė iš vietos. Medžiagos turiu, ideologiją – taip pat, net turiu aiškių minčių ir apytikrį teksto planą, net turiu keletą gatavų sakinių ir kelis visai, regis, adekvačius žodžius. O tekstas stovi kaip įkastas – ir nė krust. Ir tik kada atėjo į galvą prie anų keturių žodžių pridurti dar du absoliučiai vienodus niekingai trumpus jaustukus ir parašyti Meluoju nuo pat kūdikystės. Ak, ak... – tekstas vėl (nesakau, kad be jokio girgždesio) pajudėjo. Nes kaip ašara sužibo stilistika... Kai šitai papasakojau Arūnui S., jisai nelabai bepatikėjo ir tarė: „O aš maniau, kad svarbiausia rašant – mintis...“ Tuomet suvokiau, kad filosofams stilistika vis dėlto, matyt, mažiau neįkainojama nei eseistams. Nors paties Arūno S. prastu stiliumi niekaip neapkaltinsi. Bet juk yra ir daugiau filosofų. Pavyzdžiui, Kantas. Tas tai ne vieną sykį yra krimtęsis dėl šleivo stiliaus.

Tai vis dėlto, po galais, kokia gi ji, toji tamstos stilistika, ponas Alfonsai? Na, jai būdingas, tarkime, šioks toks vaikiškumas. Nemėgstu patetikos, nemėgstu grandiozinių užmojų, nemėgstu literatūrinės milžino jėgos. Gal tai susiję su kuklia mano kūno sveikata ir masteliu: nors esu didėlesnis nei anų laikų vaikas, bet mano batai sovietmečiu būdavo tik keturiasdešimt pirmojo numerio, o nepriklausomybės laikais – susitraukė net iki dvidešimt septintojo. Kaip koks vaikas geidžiu ir paspalvinti, ypač mane traukia mėlyna, balta ir raudona. Dažnai vartoju poromis kokius neilgus žodelius: vos vos, ak, ak, bet bet, pala pala... Ir kodėl gi ne? Juk turiu dvi nedidukes akis, porą apysmulkių plaštakų ir du ne per sunkiausius svarelius maždaug nuleistų delnų aukštyje. Šalia švelnybių mano tekstuose pasitaiko ir viena kita šiurkštėlesnė detalė, pateikta arba juokaujamai, arba su švelniu kailiuku. Beveik pagal Charlesą Simicą: To stroke the rat caught in the trap... Ko gero, tai bus paveikta tų pačių organizmo užmojų, kurie nulėmė, kad manoji oda plonutėlė, o barzdos šeriai – deja, šiurkštūs; šitai man nuolat primena kirpėja Vera. Mėgstu cituoti eilėraščius, o kartais ir visas tekstas ima lietis tarsi poetiniu ritmu, tenka jį net stabdyti, kad nesukurčiau kokios poemos proza. Nepaisant šito, tie manieji tekstai vis dėlto yra ganėtinai sausi (blauzdos!). Ak, tie samprotavimai! Tikrai gal geriau būtų be jų, bet kad neišeina... Kadangi mėgstu save vaizduoti truputį neigiamą, bet labiau – teigiamą, kartais pasiseka atlikti labiau moteriškam mąstymui būdingą „kandies judesį“: antai ką tik dairiausi piktadario po plačias apylinkes, o netikėtai jį aptikau savyje... Nors specifinių moteriškų detalių savo kūne (ar ne gėda apie tai čia kalbėti?) nesu pastebėjęs... Štai ir beveik susiejau savąją stilistiką su savojo „torso“ struktūra. Žinoma, kai kas liko nepasakyta, tačiau juk... Bet bet... Ar tik kartais nėra atvirkščiai – ar kartais ne ši stilistika kyla iš mano kūno, o šis mano kūnas yra sukonstruotas pagal tokios stilistikos principus? Bet gal jau nesuksiu vėl iš naujo sau dėl to galvos... Tad kur, po šimts, šiuo metu yra mano tekstas? Gal jį šlamščia triušiai?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


130749. dilde2008-09-10 08:35
Pataisyčiau - pirmiausia medžiaga, idėja (ne ideologija), stilistika. Visi 3 gyvybiškai būtini. Kai nesugebate panešti 3 banginių ir užsiropščiate ant vieno - stilistikos, tai gal tik sau įdomūs atrodote. Skaiytytojams - ne.

130776. katė2008-09-10 11:48
O man įdomus. Torso ir stiliaus paralelė, koketiška autocharakteristika. Ir apskritai - gražiai suręsta.

130782. 7892008-09-10 12:42
kaip visada pats sau ir apie save, narcisizmo virsune....

130787. Katė2008-09-10 13:13
O apie ką žmonės paprastai rašo? Apie save. Visais atvejais, net tada, kai kalba kurmio, stručio, kėdės, kalno ar dar kokiu vardu. Pavydas pilvą drasko...

130789. kvailutė Katei2008-09-10 13:27
visiškai sutinku su tavo pirmu sakiniu. o kaltinimai pavydu man labai nepatinka, nes pasišaipymas, kandumas ne visada yra pavydo išraiška. o gal taip manyti tu turi svarių argumentų?

130791. Katė>Kvailutei2008-09-10 13:46
Man atrodo, kad tais atvejais, kai nepateikiame argumentų mesdami paniekinantį teiginį, vadovaujamės kažkuo, kas gal ir ne visai, bet panašu į pavydą. O kad narciziškumo turime kiekvienas, tai net neabejoju. Beje, apie tai rašo ir autorius. Narcizu dažnai palaikome žmogų visiškai nieko nežinodami ir net nebandydami sužinoti apie jo neva narciziškos elgsenos motyvus.

130793. Skirmantė2008-09-10 13:52
Istorikai niekada nerašo apie save - vis apie kitus.

130794. kvailutė Katei2008-09-10 13:53
metei didelį akmenį į mano daržą - labai mėgstu parašyti apie savo įspūdį (teigiamą ar neigiamą), nepateikdama argumentų. gal ir mane pavydas griaužia?..

130795. Katė2008-09-10 13:57
Gal. Tai visai natūralu. Aš irgi neretai pajuntu, kaip šis man pilvą drasko.

130797. kvailutė2008-09-10 14:10
na, nežinau... atrodo, kad nepavydžiu. nebent nesuvoktai. ar tu manai, kad iš šalies geriau matosi?

130801. katė2008-09-10 14:22
Ko gero, geriau iš vidaus...Tik mums gėda prisipažinti. Vis tik tai žemas jausmas.

130804. haribo2008-09-10 14:27
tiesiog neturiu pavydo klapano. nesuprantu kaip tai daroma. ir ,tarp kitko,pazystu dar daugiau tokiu. ant rimto

130809. katė2008-09-10 14:57
Dieve, kaip aš prastai šiame kontekste atrodau. Bet išgyvensiu ir tai.

130812. haribo>kate2008-09-10 15:01
o gal tu tiesiog ka tai painioji. gal neatskiri pavydo nuo gurgiancio pilvo.

130832. Katė2008-09-10 15:58
Hm...Reikės geriau įsiklausyti.

130839. po palme2008-09-10 16:43
tie kurie raso, puikiai zino, kad tai visad apie save, net jei rasytu treciu asmeniu ir veiksmas vyktu negyvenamoj saloj po palme

130841. laumė2008-09-10 16:50
nesutinku, Kate, ne visada iš pavydo. perskaitai tekstą ir iš karto, intuityviai, jauti, patiko ar ne. kad suformuluotum argumentus, reikia pajudinti smegenis, o tai daryti dažnai tingisi (man tai tikrai) ir pasitenkini barkštelėjusi kokią neargumentuotą nuomonę: "šūdas" arba "smagu skaityti".

130853. K.L. -Didei2008-09-10 18:46
Tai juk aiškiai buvo parašyta, kad tekstas susideda is trijų dalykų. Ar skaityti nemokate? Bet stilius daro tekstą literatūra. Nes medžiagos ir ideologijos - yra laikraščiuose, instrukcijose, anketose, disertacijose, skelbimuose, rinkimų agitacijose, Jūsų žiūrėjime šiandien gatvėje į žmones ir t.t.

130864. archyvaras2008-09-10 22:42
Ar jaučiate, kaip Alfonsas (Autorius) nori, kad mes perskaitytume šį tekstą? Ir rašo drebulietiškai kaifuodamas nuo šito savo ilgesio.

130869. echo to arcyvaras2008-09-10 23:37
o kuris rasytojas/poetas ar siaip rasantis nenori, kad jo tekstai butu perskaityti?

130870. echo to po palme2008-09-10 23:42
cia siaip filosofinis klausimas gaunas, turiu omeny, kad tie, kurie raso, tai vis apie save. Na tekstas is saves tai visada, bet ar apie save. dar yra tokie, kurie rasomi kazkam.

130957. sabotaz2008-09-11 13:18
o ar jau paruoset naujuju metu kaukes - "Ziogas"? Pagal naujausia siuolaikinio meno tendencija Vilniuje? : www.kriticzeski-sabotaz.lt

131007. alisa2008-09-11 17:00
estetai triušių nežudo, estetai iš jų mokosi.

131009. triušio ola2008-09-11 17:04
etai (etikos meistrai) mokosi iš triušių, taiptaip. estetai gėrisi triušiena, ak ak.

131042. varna2008-09-11 20:27
Vargšelis, taip nerado teksto.

131057. Alisai - Skaitytoja2008-09-11 22:24
Estetai triusiu nezudo. Jie juos apraso.

131070. po palme>echui/ei2008-09-12 00:26
bet tada gaunas kazkas panasaus i didaktika arba pornografija

131075. cholera2008-09-12 05:02
ak, ak, o jaunyste..! siuokart, stilistika nelyg aikstinga studente pries sena lovelasa- klubu linkiais nevingiuoja- nors maestro taip sauniai stengiasi paskimbcioti pautukais.

131121. valio cholerai2008-09-12 14:05
Tiksliai i taikini

131350. Rankraščiai nedega :-) 2008-09-14 23:20
Ak ak jūs katinai ir katytės, laumės, varnos, dar Alisa iš nežinomos šalies Petos triušių mokyklos, cholera ir kitom literatūrinėm ligom sergantys. Patys nejaučiat kaip vakarais su minėtąją stilistika po viena kaldra lendat ir jaučiat silpnybę internetiniam laukraščiui, kurio popieriuje kas savaitę visi 2000 egzmpl. išeina. Kartais pamiršti koks geras autoriaus tekstas, kai pasiskaitai komentarus apie aštrų pavydą, triušių dresavimą ir skambančius kiaušus. Būtent čia kuriamas naujas stilingas tekstukas. Alfa beabejo žino kur dabar jo ieškoti!

Rodoma versija 23 iš 23 
0:30:37 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba