ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-05 nr. 907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kur šiuo metu yra mano tekstas? (30) • JONAS GRIGAS. Ką parodė Pekino olimpiada (8) • VIRGINIJA VITA. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (28) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (10) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia (5) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (33) • GRISELDA POLLOCK. Motinos kūno dvilypumas: psichoanalitinė van Gogho legendos interpretacija (6) • GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (9) • SALOMĖJA NIAUNYTĖ. Ką gali mokslas ir religija? (62) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIV) (6) • štai čia yra mano dvasių pasaulis ir šitaip aš jį matau (629) • 2008 m. rugsėjo 12 d. Nr. 34 (908) turinys (13) •

Meninis avangardas ir socialinis protestas

ALEKSEJ CVETKOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kaukolė. 1924
Otto Dix

Tęsinys. Pradžia Nr. 32

Viskas, kas „avangardiška“, Europoje buvo taip glaudžiai siejama su tuo, kas „socialistiška“, kad dažnai sukeldavo kuriozų. Abstrakcionistų ir „bedaikčio“ meno kūrėjų darbus, publikuojamus olandų žurnale „De Stijl“, ėjusiame nuo 1917 iki 1930 m., spauda demaskuodavo kaip „slaptą Kominterno provokaciją“. Akyluosius kritikus ypač glumino šių darbų pavadinimai, pavyzdžiui, tapybos ciklas „Formų kova“, nors tikrovėje beveik visi abstrakcionistai buvo apolitiški, metafiziški, linko prie Platono filosofijos ir gnostikų, o ne prie Lenino.

Kliūdavo ir abstrakcionistų dievaičiui Kandinskiui, kaip slaptam ir „pasąmoniniam“ bolševikui, – už jo „visuotinio meno kūrinio“ („gesamtkunstwerk“) koncepciją, kurioje buvo įžvelgiama tam tikrų dalykų, sunkiai pritaikomų rinkai. Kliuvo jam ir už pirmosios menininkų grupės „Falanga“ (1901) įkūrimą, nes jos pavadinimas priminė Charles’io Fourier utopijas. Kandinskis, šiaip jau išpažinęs „bendrąjį misticizmą“ ir paniręs į grynai formalistinius bandymus, nuoširdžiai nieko nesuprato. Tačiau po to, kai trečiojo dešimtmečio pradžioje perskaitė paskaitą Bauhause, jis buvo galutinai priskirtas prie „raudonųjų“.

Bauhausas – kažkas panašaus į viduramžišką dailininkų, architektų ir skulptorių cechą – tuomet anaiptol nebuvo pati radikaliausia menininkų grupuotė. Jos lyderis Walteris Gropius orientavosi į kairiąsias modernistines Williamo Morriso teorijas, simpatizavo Vladimirui Tatlinui ir kitiems konstruktyvistams, siekė projektuoti šiuolaikiniam žmogui „tinkamesnę“ erdvę, kuri padėtų jam evoliucionuoti teigiama kryptimi. Nieko pernelyg revoliucingo. Tokią estetinę programą galima sulyginti su politiniais pačios nuosaikiausios socialdemokratinės partijos planais, tačiau visą Bauhausą nacistai tuojau pat praminė „žydišku spartakiečių lizdu“.

Viena pirmųjų „tikrojo“ avangardo srovių, kuri turėjo šimtus, jei ne tūkstančius šalininkų, buvo XX a. trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje kilęs „Naujasis daiktiškumas“ („Neue Sachlichkeit“).

„Naujojo daiktiškumo“ pionieriai, sukūrę šį stilių, buvo dailininkai Maxas Beckmannas, Otto Dixas ir George’as Groszas. Spauda ginčijosi, kaip adekvačiau išaiškinti jų drobių turinį: ar tai pasaulinio karo ir ekonominės vergijos traumuotos sąmonės fantazmai, ar apibendrintas europinio megapolio, užkrėsto kapitalistiniais apsigimimais, paveikslas. Konservatyvioji kritika nedelsdama griebėsi „irstančios sąmonės“ termino, nors Dixas ir Beckmannas savo metodą vadino „atsakinga estetine chirurgija“. Dixo ciklai „Karas“ ir „Didmiestis“ buvo suvokiami kaip kaltinimas visai valdžios sistemai, jo „chirurgija“ atvėrė pagrindinius buržuazinio „bestiariumo“ principus.

1924 m., norėdami pabrėžti savo kritišką angažuotumą, Groszas, Dixas ir Rudolfas Schlichteris sukūrė „Raudonąją grupę“ („Rote Gruppe“), kuri tiesiogiai dalyvavo kuriant vizualųjį kairiojo politinio fronto stilių. Prie grupės prisidėjo daugelis konstruktyvistų, Tatlino sekėjų Europoje: Oskaras Schlemmeris, Hansas Richteris, Naumas Gabo ir vengrų marksistas László Moholy-Nagy, 1922 m. išleidęs knygą „Technologija, mašina, socializmas“. „Vietoj bažnyčių ir šventyklų mums reikalingos idealios mašinos būstui, – skelbė vienas „Raudonosios grupės“ manifestų, – vietoj muziejų – dirbtuvės, o vietoj kareivines primenančių mokyklų – nepriklausomos kūrybos oranžerijos.“

Hitlerio režimas ne kartą viešai degino minėtųjų dailininkų paveikslus. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje įsivyravo arši „degeneratyvaus meno išnaikinimo“ strategija, kurią įtvirtino nacių švietimo ministras, „romantikas ir patriotas“ Wilhelmas Frickas. Prie šios strategijos prisidėjo ir „pagrindinis Reicho skulptorius“ Arno Brekeris, kadaise priklausęs „naujiesiems daiktininkams“, o į valdžią atėjus rudiesiems perėjęs į „neoakademistų“ ir „arijų dvasios paveldėtojų“ pusę. Beje, tai jo iniciatyva buvo sugriauta „gyvenamoji Merzbau skulptūra“, kurią 1925 m. sukūrė Kurtas Schwittersas. Merzbau – tai statinys su įvairios tematikos užkaborių sistema – nuo literatūros iki erotikos, – jo viduje skambėjo muzika, buvo rodomos nespalvotos skaidrės.

iliustracija
Berlynas. 1920
George’as Groszas ir Johnas Heartfieldas: „Menas mirė. Tegyvuoja naujasis Tatlino mašinų menas“

1916 m. Ciuriche susitiko įvairių šalių eksperimentinio meno atstovai, besislapstantys nuo karinės prievolės: Tristanas Tzara (jis, beje, į Prancūzijos komunistų partiją įstojo tik 1935-aisiais), Marcelis Janco, Hansas Arpas su žmona Sophie Täuber, Hugo Ballis, Richardas Hülsenbeckas ir kiti. „Voltaire’o kabarete“, kuriame jie leisdavo vakarus ir rengdavo pasirodymus, gimė dadaizmas. „Viską teigiantis ir viską neigiantis“, pasak Majakovskio, dadaizmas buvo visų vėlesnių antiburžuazinių kontrkultūros apraiškų protėvis Europoje ir JAV, šį statusą jis išlaikė ir iki šių dienų.

Pirmą kartą buvo atsisakyta „kurti naują meną“, konkuruojantį su oficialiais menais, užsimota daug plačiau – suformuoti „naują žmogų“, kalbantį visiškai kita, „pūvančiai visuomenei nesuprantama“ kalba, kitaip besielgiantį ir turintį kitokią asociacijų sistemą. Ankstesnioji etika, estetika ir kultūra buvo paskelbtos „silpnus raumenis dengiančiu dėvėtu rūbu“ ir „moraliniu elito saugikliu“. Iki Pirmojo pasaulinio karo gyvavusį meną kūrę menininkai buvo vadinami „moliūgais, išaugusiais buržuaziniame mėšle“, o patį meną buvo siūloma likviduoti. Svarbiausi naujosios ir senosios kūrybos skirtumai buvo prilyginami kokybiniams paprastos darbininkų klasės („belaisvių klasės“) ir organizuoto revoliucingo proletariato („misionierių klasės“) skirtumams. „Mes egzistavome visada – paslėptomis ir snaudžiančiomis formomis, – teigė dadaistai, – ir tik dabar ateina laikas mums pabusti ir garsiai prabilti.“

Strateginis dadaistų tikslas – demaskuoti „tą prakeiktą kalbą, gličią nuo purvinų maklerių rankų“. Jų manymu, kalbos, kaip ir visų kitų šiuolaikinių ženklų sistemų (pvz., meno), paskirtis – pridengti socialinius antagonizmus. O pagrindiniu taktikos instrumentu tapo „akcijos“ – nuolatinės aplinkinių ir pačių savęs provokacijos, siekiančios išjudinti kasdienę sąmonę ir „ištraukti žmogų iš įprastų dalykų bei prognozuojamų įvykių geto“.

Labai panašiai dadaizmas vystėsi ir Niujorke. Marcelis Duchamp’as, Man Rayus, Francis Picabia teigė, kad „mus, aktyvius dialektikus, su kurčia praeitimi sieja tik kontrastas“, ir kūrė absurdiškas „kontrfunkcines“ mašinas. Tačiau visu garsumu dadaizmas suskambėjo, kai Berlyne atsirado „Dada klubas“, o jo įkūrėjas Hülsenbeckas žurnale „Neue Jugend“ („Naujasis jaunimas“) išspausdino judėjimo programą „Naujasis žmogus“. Joje dadaizmas atvirai vadinamas „vokiškuoju bolševizmu“, o biurgeris – pagrindine „politinio šuolio“ kliūtimi.

1918 m. dadaistų manifeste, kurį išspausdino visi didžiausi Vokietijos laikraščiai, buvo ketinama tuojau pat „suvienyti visus kūrybingus žmones vadovaujantis radikalaus komunizmo principais“, eksproprijuoti privačią nuosavybę, visiškai mechanizuoti fizinį darbą, įvesti komuninį maitinimą, įsteigti chorus, kurie giedos himnus naująja dadaistų kalba, įkurti liaudies komitetus, kurie pertvarkys visą gyvenimą, ir t. t.

1920 m. Berlyne buvo surengta skandalinga paroda „Dada kovoja proletariato pusėje“. Jau 1918-aisiais įstojęs į Vokietijos komunistų partiją, Johnas Heartfieldas išgarsėjo kaip fotomontažo technikos pionierius, iki 1923-iųjų jis kūrė koliažus, plakatus ir dinamiškas fotografijas „Iliustruotam darbininkų žurnalui“ („Arbeiter Illustrierten Zeitung“) ir kitiems partiniams leidiniams. Tzara kartu su artimiausiu draugu dadaistu Walteriu Serneriu ne kartą buvo areštuotas apkaltinus „bolševikine veikla“. Vėliau Tzara kovojo Ispanijos Respublikos pusėje, įsitraukė į prancūzų Pasipriešinimo veiklą, o Serneris, kurio knygas nacionalsocialistai uždraudė, žuvo konclageryje. Tokia lemtis ištiko ir daugelį kitų dadaistų (Jakobą van Hoddisą, Carlą Einsteiną).

iliustracija
Knuto Hamsuno kandidatai Nobelio taikos premijai gauti. 1936
John Heartfield

Dadaistas Johannesas Baaderis, pagal išsilavinimą – architektas, bendradarbiavęs anarchistiniame žurnale „Laisvoji gatvė“ („Die freie Strasse“), vos išvengė tremties už tai, kad persirengęs kunigo rūbais bažnyčiose „propagavo antivalstybines vertybes ir ragino tiesiogiai suprasti Dievo įsakymus“, be to, siekdamas galutinai diskredituoti oficialiąją Bažnyčią, po visą šalį ieškojo psichiškai nestabilių žmonių, įsivaizduojančių save Jėzumi Kristumi, ir organizavo „pirmąjį Vokietijos Jėzų Kristų suvažiavimą“.

Skandalais virsdavusias dadaistų akcijas dažnai nutraukdavo policija. Paryžiaus dada festivalyje mėsininkų peiliais jie pjaustė didžiulius oro balionus su reakcingų politikų vardais. Kelne greta kitų eksponatų buvo padėtas kirvis ir budelio trinka, kad „kiekvienas galėtų pareikšti savo nuomonę apie tai, kas vyksta šalyje“, per akciją Berlyne palubėje kabojo „prūsų arkangelas“ – kiauliagalvis manekenas karine uniforma.

Visa tai leido vokiečių komunistams stebėti dadaistus abejingu ir neutraliu žvilgsniu. Trečiojo dešimtmečio pradžioje marksistų ir darbininkų lyderiai ilgai diskutavo apie dadaistų „atakas“ – tiek raštu, tiek žodžiu. Nuomonės svyravo nuo „nepriimtino madingo chuliganizmo“ iki „vaisingų kontaktų su pačia progresyviausia šiuolaikinės kultūros srove“. Galų gale Vokietijos komunistai suderino savo požiūrius: įtvirtinus proletariato diktatūrą, nebus nieko svarbesnio už kultūrinę revoliuciją, kuri sukurs naują beklasės visuomenės ženklų ir prasmių erdvę. Dadaistų eksperimentai – tai viso labo ne iki galo įsisąmoninti mėginimai apginti šiuolaikinio žmogaus pasaulėvoką nuo regreso buržuazinių socialinių stereotipų link. Visiškai sąmoningi tokio pobūdžio mėginimai kapitalistinėje kultūroje neįmanomi, todėl būsimų prasmių įžvalgos dadaizme visą laiką susipina su isterišku savo bejėgystės supratimu. Dadaistai privalo artinti tuos laikus, kai jų pretenzijos bus tikrai įgyvendintinos, juos reikia įtraukti į realų revoliucinį darbą – propagandinį, stilistinį, apipavidalinimo, o vertinti reikia pagal tai, kokiu mastu jie dalyvauja revoliuciniame procese, t. y. įprasmindami savo pačių programą.

Užbėgant įvykiams už akių, reikia pabrėžti, kad kairiojo judėjimo ir antiburžuazinės kontrkultūros santykiai visada buvo grindžiami panašiais į šį „daliniais susitarimais“, pavyzdžiui, taip septintojo dešimtmečio pabaigoje su „psichodeliniais revoliucionieriais“ elgėsi tuometinė „naujoji kairė“, taip Europos „neparlamentinė opozicija“ šiandien žiūri į „alternatyvų meną“.

Masinis menininkų susidomėjimas „kairiosiomis utopijomis“ dažniausiai sutampa su atitinkamų visuomeninių judėjimų pakilimu, nors menas, atrodo, vystosi „nepriklausomai“ nuo politikos. Itin dažnai eilinė „raudonoji banga“ galerijose, žurnaluose, klubuose ir meno salonuose aplenkia visos visuomenės sujudimą (daug lengviau suorganizuoti ir išreklamuoti atskirą meno srovę, o ne sukurti vykusį politinį projektą) ir baigiasi truputį vėliau, nei įvyksta krytis visuomenėje (reakcingi sluoksniai iš pradžių neutralizuoja politinius priešininkus, o tik vėliau griebiasi „netinkamo“ meno). Šiuos dėsningumus patvirtina prancūzų (pagal kilmę) siurrealizmas, nuo pat pradžių iki galo žygiavęs koja kojon su kairiuoju šios šalies judėjimu.

Vertė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 23 iš 23 
0:30:35 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba