ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-05 nr. 907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kur šiuo metu yra mano tekstas? (30) • JONAS GRIGAS. Ką parodė Pekino olimpiada (8) • VIRGINIJA VITA. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (28) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (10) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia (5) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (33) • GRISELDA POLLOCK. Motinos kūno dvilypumas: psichoanalitinė van Gogho legendos interpretacija (6) • GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (9) • SALOMĖJA NIAUNYTĖ. Ką gali mokslas ir religija? (62) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIV) (6) • štai čia yra mano dvasių pasaulis ir šitaip aš jį matau (629) • 2008 m. rugsėjo 12 d. Nr. 34 (908) turinys (13) •

Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia

EGLĖ ALEKNAITĖ

[skaityti komentarus]

Šaltiniai, naudojami (naujai) religinei praktikai pagrįsti, glaudžiai siejasi su jos tęstinumo problema ir praktikos „autentiškumo“ suvokimu. Šių klausimų refleksija svarbi daugelio naujųjų religinių judėjimų kontekste; Lietuvoje įnirtingiausiai ginčytasi dėl neopagoniškos Romuvos santykio su senąja baltų religine tradicija. Žvelgiant į šios praktikos tradiciškumo teigėjų ir neigėjų argumentus, pasirodo, svarbesnis yra ne naudojamų šaltinių pobūdis ar interpretacijų pagrįstumas, o diskurso galia, nurodanti, kas suvokiama kaip religinis ar autentiškas reiškinys.

Vakarų neopagonybę įkvepia daugelis dalykų. Istorija – vienas svarbiausių šaltinių, iš kurių neopagonys kildina savo dvasingumo tradicijas ir kuriuos pasitelkia savivokai. Vis dėlto reikšmingi ir daugelis kitų: archeologija, antropologija, literatūra, mokslas, politika, ekologija, folkloras, vaizduotė, intuicija, patirtis, asmenybės, festivaliai, filmai ir kt. Tokie skirtingi šaltiniai lėmė didelę tradicijų, grupių ir jų bruožų įvairovę. Kilmė, šaknys domina daugelį, bet jos retai apibrėžia religijos formavimąsi, tapatybę ir bruožus. Anot G. Harvey, tradicijos „vaisiai“ pasirodo ne prie jos šaknų, bet daugelio šakų viršūnėse ir dabartinėse išraiškose.

Lietuvių neopagonių Romuvos bendruomenės vadovas J. Trinkūnas labiausiai pabrėžia „gyvąją tradiciją“, suvokiamą pirmiausia kaip folkloras: būtent jame „baltiška tradicija visokiais pavidalais išliko iki mūsų dienų“. Religinių potyrių ir sampratų semiamasi folklorinėse ekspedicijose, liaudies dainose. Čia randamos žinios yra svarbesnės nei aptinkamos istoriniuose šaltiniuose. „Visokie paminėjimai metraščiuose – tik nuotrupos ir labai paviršutiniški dalykai. Visa esmė ir išmintis kaupėsi tautosakoje. Todėl mes ir domimės tautosaka“, – teigia neopagonis Marius. Šis šaltinis reikšmingiausias (bent jau Romuvai) dėl kelių priežasčių. Romuviai pripažįsta senosios religijos kaitą ir būtent folkloras, kaimo papročiai laikomi vėlyviausia šios kaitos stadija. Be to, istoriniai, archeologiniai šaltiniai yra knyginiai, o folkloro studijavimas pirmiausia vyksta jį atliekant. Galiausiai būtent dainose daugelis romuvių ir atrado „senąją religiją“.

Folkloro ir raganystės istorijos studijos suteikė pradinį impulsą Vakarų Europos neopagonybės atsiradimui, o vėlesnę šio religingumo praktikų raidą veikė daugelis kitų šaltinių. Kurdami savo tapatybę ir rekonstruodami ritualus, neopagonys remiasi antikiniais ir viduramžių tekstais, archeologinėmis studijomis ir pan. Lankomos ikikrikščioniško kulto vietos, panašios į jas įsirengiamos kaimynystėje, atkuriami papuošalai, muzikos instrumentai, drabužiai ir ginklai. Perpasakojamos keltų ir germanų legendos, atkuriamos šventės ir kt. Daugelis neopagonių žino, kad mitologiniai pasakojimai buvo užrašyti krikščionių autorių, todėl rekonstruodami sampratas apie dievus, žmogaus likimą, pasaulio sandarą stengiasi šiuos tekstus skaityti atsargiai ir kritiškai.

Neopagonys taip pat naudoja įvairius antropologinius šaltinius, kurie kompensuoja pasaulį gerbiančių tradicijų stygių Vakaruose. Antropologų pateikiama informacija apie „primityviuosius žmones“ tapo dar svarbesnė, kai dalis neopagonių atsisakė idėjos, kad viduramžių raganos buvusios jų religinės pirmtakės – „primityvieji žmonės“ imti suvokti kaip „artimi giminės“.

Akademinė literatūra padarė didelį poveikį šiam dvasingumui, bet patiems Vakarų neopagonims, G. Harvey teigimu, svarbesnė yra fantastinė literatūra, visų pirma J. R. R. Tolkieno kūryba. Daugelis žmonių žavisi galimybėmis kalbėti apie elfus, goblinus, drakonus, magiją apskritai. Be to, ši literatūra skatina mąstyti, kaip galima sietis su pasauliu, naudoti galią (ypač siejamą su magija), leidžia naujai pažvelgti į rasės, lyties klausimus. Šie tekstai padeda priešintis modernybei, atmetančiai kūno ir subjektyvumo išmintį. Juose nagrinėjama naujos ir senos pasaulio sampratos, ritualai bei mitai ir ieškoma alternatyvių būdų susieti technologiją su šiandieniniais poreikiais. Tiesa, J. R. R. Tolkieno dualizmas ne itin dera su neopagoniška pasaulėžiūra. Kai kurių vėlesnių fantastikos kūrėjų (G. G. Kayaus, U. K. Le Guin, R. Holdstocko ir kt.) darbai šiuo požiūriu yra „pagoniškesni“ ir neopagonims patinka labiau. G. Harvey pabrėžia, kad svarbiausia neopagonių literatūra yra ne teologijos veikalai, vadovėliai ir pan., o būtent fantastinė literatūra. Ji pateikia žmonėms viziją, leidžia jiems visapusiškiau dalyvauti gyvenime, o ne paprasčiausiai tenkina intelektinius ar emocinius poreikius. Joje randama ne faktų apmąstymams, o greičiau įkvepiančių tiesų, susižavėjimą keliantis grožis, o kartu – galimybė priešintis dominuojančiai modernistinei idėjai, kad viskas yra duota ir iš anksto nustatyta. Ši literatūra kalba, kad daiktai ne visada yra tokie, kokie atrodo, ir kad jie gali keistis – tai ypač svarbu šių pasakų skaitytojams.

Daugelis žmonių (neo)pagonybę suvokia kaip gamtos religiją. Kai kurie neopagonys savo dvasingumą sieja su ekologiškai orientuotu gyvenimo būdu arba teigia, kad tiesiog geriausiai jaučiasi gamtoje. Kai kurie aktyvistai nori grąžinti pirmapradžius gyvenimo malonumus, priešpriešinamus žmonių veiklai, kenkiančiai tam, kas jiems brangu. Tad neopagonybė gali būti suprantama kaip aplinkosauginio sąmoningumo ir veiklos išraiška. Be to, gyvenamasis pasaulis yra vienas svarbiausių neopagonybę formuojančių veiksnių. Metų ciklas, visų Žemės gyventojų santykiai nurodo švenčių ir aplinkoje slypinčios gyvybės ar savo vietos pasaulyje apmąstymo laiką. Gamtiškumas yra labai svarbi žmogaus dalis, o šis gamtoje tėra vienas iš daugelio. Tokia įkūnyta realybė neopagonims yra autoritetas, nes būtent joje žmonės suvokia „realybę“. „Neopagonybė – gamtos dėsnių paisymas ir aplinkinių gerbimas, – teigia neopagonė Eglė. – Iš gamtos galima išmokti labai daug praktiškų dalykų. Raštus skaitydamas nedaug tepagudrėsi, o gyventi reikia kasdien.“ Dieviškumas, gyvenimo prasmė, religija suvokiama kasdieniniame gyvenime. Visi kūniški, gamtos nulemti veiksmai yra reikšmingi, nes juose atsiskleidžia šventybė. Dažnai pabrėžiama, kad (neo)pagonybė nėra apreikšta, raštinė, kunigiška, antgamtinė ar dogmatiška religija. Svarbiausi jos autoritetai yra Žemės ir kūno ciklai, kuriuos neopagonys stebi ir švenčia.

Nors pasitelkiami panašūs šaltiniai, neopagonys su jais elgiasi nevienodai. Pavyzdžiui, B. Linzie germaniškas neopagoniškas praktikas (heathenry) pagal šaltinių interpretacijų tikslus skirsto į tris grupes: rekonstrukcionistus, gaivintojus (revivalists)ir neopagonis (neo-heathens). Pirmieji stengiasi itin kruopščiai atkurti senąją pasaulėžiūrą ir pritaikyti ją XXI a. Jie dažniausiai domisi kuriuo nors vienu senuoju germanų lingvistiniu šaltiniu. Gaivintojai remiasi keliais šaltiniais ir pagonybę gaivina gerokai pakeistą, kaip akivaizdžiai šiuolaikinę religiją. Trečioji grupė laikoma didžiausia, jos nariai – mobiliausi, neretai susiję su kitomis šiandieninio dvasingumo formomis („Naujuoju amžiumi“, kitomis neopagonybės kryptimis, pavyzdžiui, Wicca ir pan.). Jie siekia ne kuo tiksliau atkurti senosios religijos praktikas, o pritaikyti jas įvairiose naujojo dvasingumo formose. Lietuvos kontekste šią klasifikaciją derėtų šiek tiek koreguoti: mes neturime gausių senosios mitologijos ar ikikrikščioniškos religijos šaltinių, tad pirmąsias dvi grupes galbūt logiškiau skirti pagal tai, ar remiamasi viena kurio nors laikotarpio šaltinių grupe, ar keliomis ir kaip jie interpretuojami.

Lietuvoje galima aptikti visas tris interpretacijas, turbūt plačiausiai paplitusi antroji. Ją galima rasti, pavyzdžiui, Romuvoje. Jos atstovai, pabrėždami folklorą kaip praktikos tęstinumo pagrindą, remiasi ir daugeliu kitų šaltinių: istoriniais XIII–XIV a. baltų „klasikinės“ religijos aprašymais, įvairių romantikų įžvalgomis ir kt. Pirmosios grupės neopagonys paprastai veikia mažesnėmis grupėmis, yra uždaresni ir dažnai šliejasi prie nereliginio pobūdžio „gyvosios archeologijos“ mėgėjų. Trečioji grupė yra sunkiausiai apibrėžiama; prie jos būtų galima priskirti baltų dvasinio ir kultūrinio palikimo centrą „Kuronas“, kuris pripažįsta ir „kitų mums artimų arijų“ šventraščius, druidų ir dravidų mokymą. Ji sulaukia daugiausia ir „išorinių“ kritikų, ir kitų neopagonių grupių kritikos. Pavyzdžiui, G. Beresnevičius apie Romuvą atsiliepė gana palankiai – įvardijo ją „tikrąja pagonybe“ kaip autentiškiausia iš neautentiškų ir atskyrė nuo „masinės kultūros etnografinio-pagoniško popso, kaip ir nuo grupių, kurios remiasi smegenų plovimo metodais“. Tiesa, dauguma krikščioniškos orientacijos kritikų nepastebi jokių neopagonių skirtumų ir visas neopagonybės formas smerkia kaip sinkretinį naująjį dvasingumą.

Kai kurie Vakarų Europos neopagonys savo praktikas vis dar laiko „senąja religija“, kiti sutinka išpažįstantys naują, besiremiančią senosiomis tradicijomis. Savivoka siejasi su požiūriu į archajiškumą – pirmuoju atveju jis suprantamas kaip autentiškumą užtikrinantis elementas. Kai kurie žmonės mano, kad religija, atsiradusi labai seniai, yra priimtinesnė nei „sukurta“ šiame amžiuje. Didžiuojamasi senove, o visa, kas susiję su šiandieninėmis sampratomis, laikoma ne tokiais vertingais dalykais. Kai kurie neopagonys priėmė šias nuostatas istorijos, autoritetų bei pagrįstumo atžvilgiu ir siekia, kad jų religingumas būtų pripažįstamas „tikrąja religija“ dėl deklaruojamo senovinių praktikų tęstinumo, o ne dėl daugelio jų tradicijų aspektų, susijusių su šiuolaikiniams žmonėms svarbiais dalykais. Šis požiūris į pagrįstumą tikriausiai atsiranda reaguojant į „išorinę kritiką“: krikščionys ir žiniasklaidos atstovai neretai ypač domėjosi istoriniu religinių tradicijų pagrįstumu. Kartais mokslinis pavadinimas „naujieji religiniai judėjimai“ ima reikšti, kad prie jų priskiriamos grupės yra „nerimtos“, nenusipelno pagarbos, pasižymi menkesniu dvasingumu ar pagrįstumu nei anksčiau atsiradusios tradicijos. Konfliktai tarp įvairių neopagonių tradicijų atstovų dažnai vyksta ginčijantis, kuri iš jų senesnė. Vis dėlto taip mano toli gražu ne visi neopagonys, daugelis jų istoriją suvokia tik kaip vieną iš daugelio šaltinių.

Bene didžiausią smūgį Vakarų neopagoniškų grupių požiūriui į save kaip į tradicijos tęsėjas sudavė reliktų teorijos paneigimas folkloro studijose. E. Tyloro ir J. Frazerio suformuluota ir XIX a. pabaigoje folkloro tyrimuose itin išpopuliarėjusi teorija teigė, kad daugelis populiarių ritualų buvo reliktai ikikrikščioniškos religinės praktikos, kurią galima sėkmingai rekonstruoti pasitelkus analizę ir lyginimą. Šios idėjos teikė įkvėpimą daugybei folkloristų iki XX a. devintojo dešimtmečio, kai jas sukritikavo tos pačios srities mokslininkai, priversti tvirčiau pagrįsti savo tyrimus. Istoriškumo nepaisyta dėl perskyros, egzistavusios tarp folkloro ir istorijos studijų. Reliktų teorija iš esmės buvo grindžiama nuomone, kad viduramžių valstiečių gyvenimas buvo nepaveikus jokioms įtakoms ir nekintantis, o XVIII a. užfiksuoti papročiai išliko nepakitę per kelis amžius. Sistemiškai tirti jų istoriją pradėta tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje; šie tyrimai pakirto tikėjimą pagoniškomis šaknimis, atskleidė, kad kai kurios seniausios atrodžiusios tradicijos iš tiesų prasidėjo gana neseniai ir ne sykį kito.

Ankstyviausios šiuolaikinės pagonybės formos rėmėsi akademinėmis fantazijomis, pavyzdžiui, bene didžiausią įtaką padariusiais M. Murray tekstais apie raganų religiją. Anot šios XX a. pirmoje pusėje rašiusios autorės, inkvizicijos persekiotos raganos buvo prieš krikščionybės paplitimą gyvavusio europinio vaisingumo kulto atstovės, garbinusios raguotąjį dievą. Senoji religija išliko daugelyje liaudies papročių, pagal kuriuos galima atgaivinti ikikrikščionišką dvasingumą. Kai religijos istorikai paneigė šią teoriją, daugelis neopagonių permąstė savo sąsajas su senosiomis tradicijomis. Tiesa, šis pokytis nepakenkė neopagoniškai tapatybei ar ryšio su pirmtakais pojūčiui. M. Murray ir panašios idėjos grindė neopagonišką dvasingumą jo atsiradimo metu, bet vėliau neopagonybė sugebėjo gyvuoti be pretenzijų į tiesioginę ir per amžius nenutrūkusią tradiciją. Nepaisant to, nemaža dalis neopagonių vis dar mano, kad inkvizicijos persekiotos raganos išpažino senąją pagonybę, kad egzistuoja nepertraukiama tradicija, perduodama per kelias šeimas ar klanus ir jungianti neolito gyventojus, keltus, saksus ar šiaurės germanus su dabartiniais europiečiais. Kai kurie atsisako įrodinėti savo įsitikinimus ir teigia, kad moksliniai argumentai yra paremti išankstiniu nusistatymu. Kitų siūlomi argumentai labai abejotini. Pripažįstantys, kad neopagonybė yra nauja religija, vis tiek mano gaivinantys senąją gyvenseną ir tikėjimus.

Paneigus M. Murray teoriją, Odino brolija suabejojo Wiccos pagrįstumu. Pastarosios atstovai taip pat nebetiki šios autorės idėjomis, tačiau mano, kad jų dvasingumo tradicija vis tiek yra veiksminga ir pagrįsta. Panašiai vertinamas XIX a. masonų ir kabalistų šaltiniais paremtas G. Gardnerio mokymas. Šis išlieka svarbus, nes juo išpopuliarintos technikos – energijos sutelkimas, būrimo metodai, sukuriamas bendrumo jausmas – yra veiksmingos. Senovės pagonys tikriausiai neatlikinėjo praktikų, panašių į šiandienines Wiccos apeigas, bet tai nepaneigia jų veiksmingumo.

Nepaisant šių ginčų, Odino brolijos nariams istoriškumas yra labai svarbus. Jie remiasi šaltiniuose geriau paliudytomis sampratomis ir archeologiniais duomenimis. Su senosiomis religijomis stipriau siejasi jų politeizmas nei Wiccos „Dievas ir Deivė“. Vis dėlto ir odinistų naudojami šaltiniai bei praktikos labiau atspindi šiuolaikinį gyvenimą, o ne praeitį. Šie neopagonys dažniausiai visiškai sutinka, kad jų religija yra „atgaivintas tikėjimas“. Pavyzdžiui, Valhala kadaise buvo pomirtinė vieta, skirta vyrams didvyriams, ypač žuvusiems mūšyje, dabar ji „demokratizuota“, ir visi, mirę tikėdami, gali ten patekti. G. Harvey teigimu, Odino brolija nesiekia patenkinti paprasčiausią domėjimąsi senoviniais dalykais, ji nėra mūšių vaidinimas ar kultūrinis judėjimas, kurio nariai bando gyventi kaip VII a. anglai ar X a. vikingai. Tai religinė bendruomenė, vertinga šiandieniniame fragmentiškame miesto gyvenime, atvira individualiai narystei ir praktikai kitaip, nei buvo pagoniškosios religijos. Šiuo atžvilgiu Odino brolijos praktika panašesnė į senąsias misterijų tradicijas ir taip priartėja prie Wiccos. Be to, šiandieninė religija gali kalbėti apie ekologinių nelaimių grėsmę taip, kaip to nepajėgia senoji mitologija. Galiausiai jų šaltiniai gali būti nuodugnesni už kitų tradicijų, bet vis tiek nepajėgia atskleisti visų tikrosios „senosios religijos“ aspektų. Santykio su ja svarstymas siejasi su šiuolaikinių pagonių poreikiu apibrėžti jų savivokai svarbias sąvokas. Vis dėlto ryšio su „senąja religija“ teigimas nėra būtinas neopagonybės pagrįstumui įrodyti. Tai nauja religija, nors, be šiandieninių šaltinių, ji remiasi senoviniais.

Dauguma Lietuvos neopagonių teigia tęsiantys baltų pagonybės tradicijas. Viešai šį teiginį labiausiai stengėsi pagrįsti Romuva, siekusi būti pripažinta tradicine religija. Svarbiausi šios pozicijos argumentai yra visų religijų kaitos ir senosios pasaulėžiūros išlikimo XIX–XX a. folklore ir kaimo papročiuose pripažinimas. Anot J. Trinkūno, baltų tikėjimo atgimimas Lietuvoje prasidėjo XIX a., kai A. Vištelis (1837–1912) skelbėsi išpažįstantis lietuvių pagonybę, šalia savo sodybos įsirengė šventyklą su aukuru ir rašė pagoniškas maldas. J. G. Beržanskis-Klausutis (1862–1936) 1915 m. išsireikalavo, kad jį oficialiai pripažintų senojo lietuvių tikėjimo išpažinėju, D. Šidlauskas-Visuomis (1878–1944) siekė, kad tokiais būtų pripažinti jo bendruomenės nariai. Po Antrojo pasaulinio karo naujųjų pagonių būta Intos lageryje. Sovietmečiu pastangos atgaivinti šį tikėjimą prasidėjo 1967 m. „Ramuvos“ kraštotyrininkų veiklos kontekste. Atgavus Nepriklausomybę, 1992 m. įregistruota dalį ramuviečių vienijusi religinė bendruomenė Romuva. Taip teigiamas nepertraukiamas tęstinumas tarp gyvų XIX–XX a. kaimo papročių bei folkloro ir atgimstančių pagoniškų praktikų.

Šis argumentas sustiprinamas pabrėžiant religijos kaitą ir kartu išsprendžiant klausimą, kad folklore ir papročiuose matomas žemdirbių religingumas skiriasi nuo „klasikinės“ XIII–XIV a. karių religijos. Anot J. Trinkūno, „senasis tikėjimas buvo labai įvairus, jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius dievus turėjo žemdirbiai, kitokius – kariai, dar kitokius – burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie ir sudarė senos bei turtingos kultūros pamatą“; senasis baltų tikėjimas „nebuvo niekada sustingęs, nekintantis“. Vis dėlto visose besikeičiančiose formose, atliktose reformose išliko bendrų elementų: „reformos buvo daromos senojo tradicinio baltų tikėjimo pagrindu“. Neopagonis Marius teigia, kad „keičiantis laikui keitėsi ir religija, nes ji nėra stagnacinė, užkerpėjusi. Žmogus keičiasi, keičiasi ir žmogaus aplinka. Vertybės vis tiek turi išlikti, tik jos pritaikomos.“

Romuva yra geriausiai žinoma vien jau dėl bandymo tapti tradicine Lietuvos religija. Dėl šio viešumo ją neretai puola kitų neopagonių grupių atstovai, kaltindami susiskaldymu, vadovų ambicijomis, teatrališkumu, paviršutiniška papročių ir apeigų rekonstrukcija, kurioje ignoruojamas tikėjimo turinys. Romuvos pastangos rekonstruoti tikėjimą remiantis senaisiais papročiais vertinamos kaip išorinis kopijavimas. „Senoviniai papročiai neatsako į tikėjimo klausimus apie Dievą, dievus ir dvasinį pasaulį, tuo labiau apie antgamtę“ ir rekonstrukcija suvokiama kaip „socialinės sferos išorinių, imitacinių, similinių veiksmų atkartojimas, bandymas atlikti apeigas išoriškai“, teigia „Kurono“ narys.

Akademikai ir krikščioniškai pozicijai atstovaujantys kalbėtojai pateikia kelis argumentus, neigiančius neopagonybę kaip senosios baltų religijos tąsą. Pirmiausia papročiai, pasitelkiami rekonstruojant praktiką, yra kultūriniai, ne religiniai reiškiniai. Būtent šis argumentas buvo svarbiausias G. Beresnevičiui. Anot jo, senosios baltų religijos atgaivinti neįmanoma, nes žynių perduodama tradicija nutrūko, o neopagonių akcentuojamas folkloras prarado senąjį religinį matmenį: „Iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm.“

Nuomonė, kad folkloras nėra pagonybės reliktų sankaupa, kartu neigia senosios baltų religijos tęstinumą Romuvos praktikoje. Šis argumentas primena panašius akademinius procesus Vakarų Europoje, kai buvo suabejota reliktų teorija, J. Frazerio ir M. Murray idėjomis. Kita vertus, Lietuvoje padėtis šiek tiek kitokia: čia laiko tarpas tarp krikšto ir rekonstrukcijų iš tiesų trumpesnis. Be to, mūsų akademikai iš dalies patys skatina ieškoti reliktų, dažnai neapibrėžtai kalbėdami apie sinkretiškus liaudies papročius, pasaulėžiūrą arba juose bandydami rasti pagoniškų ar krikščioniškų elementų. Religinis sinkretizmas (ne visada kalbama būtent apie religinį) lyg ir nurodytų, kad šiame darinyje susipynusios bent jau dvi religinės tradicijos. Pats procesas, kuri religija vyrauja ir pan. – neanalizuojamas. Daugelyje studijų stengiamasi atpažinti krikščioniškus ar pagoniškus elementus, tiksliai nenurodant, kokių ir kokiame kontekste ieškoma. Pavyzdžiui, daugeliu atvejų pagoniškais įvardijami simboliai ar reiškiniai, kurių negalima priskirti prie oficialiosios krikščionybės (ar katalikybės ir pan.). Taip iš tiesų ignoruojamas liaudiškas krikščioniškas pamaldumas, kuriame toli gražu ne viskas, kas nėra ortodoksiška, gali būti laikoma pagonybės reliktais. Galiausiai kokios pagonybės elementų ieškoma ir kas randama? Ar būtent senosios baltų pagonybės, ar universalaus, galbūt žemdirbiško gyvenimo būdo sustiprinto religingumo simbolių? Būtent su pastarųjų „atkūrimo“ galimybe sutinka G. Beresnevičius. Bet jie – ne konkreti viena ar kita senosios baltų religijos forma; jie – tiesiog tas religingumo aspektas, kuris neakcentuojamas krikščionybėje ar kitose „didžiosiose“ religijose.

Neopagonybės autentiškumo ar neautentiškumo problema siejasi su klausimu, kada nauja religinė praktika ar praktikų grupė tampa tradicinė ir autentiška ar bent kada ji imama suvokti kaip tokia. Čia svarbiausia tema yra autentiškėjimo procesas, daugiabalsiškumas bei žinojimo ir galios formos. Perfrazuojant R. Wallisą, galima teigti, kad neopagonys ne visuomet turi nuoseklias, aiškias tikėjimų sistemas. Žmonių patirtis ir elgsena dažnai būna sinkretinės ir prieštaringos. Ne tik netinkama, bet ir netikslinga kritikuoti neopagonis dėl to, kad jie praktikuoja ne tai, ką akademikai mano esant tikrąja senąja pagonybe. Svarbiausias klausimas yra ne autentiškumas, bet galia: šie kritikai mano, kad turi galią ir teisę kaltinti neautentiškumu. Neprivalome priimti visų neopagoniškų praktikų be kritikos, hiperliberaliame diskurse, ignoruojančiame neopagonybės įsipainiojimą, pavyzdžiui, į rasizmą ir kt. Tiesiog turime atsižvelgti į šio religingumo įvairovę ir jo sąveiką su įvairiausiomis aplink sklandančiomis idėjomis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


130783. Tomas :-) 2008-09-10 12:45
Tik galima būtų kiek paprastesne kalba parašyti. Dabar gi reikia gana susikaupus skaityti.

130941. nuomonė :-( 2008-09-11 11:25
Mane tiesiog stebina ta „stručio poza“, kada, įkišus galvą į smėlį, įsivaizduojama,, kad nėra to, ko nenorima, kad egzistuotų. Tokie straipsniai tik įrodo, kad mokslas yra labai stipriai valdomas, kontroliuojamas, ir nukreipiamas kažkam norima kryptimi. Kad egzistuoja griežta išorinė ir ne mažiau griežta vidinė cenzūra, kada autorius net nedrįsta užsiminti apie tai, ant ko nebuvo uždėtas štampas „Approved“.
Autorė eina irgi labai mokslišku keliu: remiasi daugybe šaltinių ir krikščionimis, ir neopagonimis Jonu, Mariumi, ir kitokių religijų , net raganiškais, šaltiniais, ir išvados visiškai „teisingos“, kaip priklauso, bet kažkodėl, kaip, turbūt, visiškai nereikšmingą, ignoruoja unikalią, vargu ar paneigiamą informaciją, pateiktą V,Megre 6-8 knygose, atskleidžiančią mūsų tolimų protėvių gyvenimo būdą, aukščiausio lygio kultūra, Būtent -gyvenimo, jausmų kultūra, o ne religiją. Atskleidia tai, kas prieštrauja suformuotai nuomonei. Tai turbūt ir neparanku, todėl ir nededamas tas „Approved“, bijoma, kad žmonės nesužinotų, kaip jie buvo ir yra apgaudinėjami ir religijų atstovų, ir mokslininkų, kad nesuprastų, kokiu degradacijos keliu jie vedami.

131173. Balys2008-09-13 09:55
Straipsnis išties nelengvai įkandamas, bet jame yra įdomių dalykų. Gera nuomonės mintis dėl gyvenimo jausmų kultūros iškėlimo stokos. ant ko uždėtas štampas „Approved“?

131237. gentis2008-09-13 18:06
Beveik trecdalis milijono vien lietuvškųjų senosios Tikybos pasekėjų; o kiek dar nuo Latvių... Štai ir deramės: koks čia religizmo ir neopagonizmo sąvokų kliedesys Senąjai - gyvąjai tikybai. Vertėtų savęs bei protėvių vėlių atsiprašyti. (veins iš 333 000 tikinčiųjų savais Dievais)

139456. Vytas2008-11-23 16:24
Nu ir prirašė čia. Aš, kaip autentiškas romuvietis nuo vaikystės besidomintis senuoju tikėjimu galiu straipsnio autorei papilti daug kritikos: 1) Teiginys, jog lietuviai neturi mitologijos rekonstravimo šaltinių yra absurdiškas. Visa lietuvių mitologija skirtingai nuo kitų Eurpos tautų yra gyva savo pasakomojoje formoje, bei surinkta storiausiuose tautosakos tomuose, jos net nereikia rekonstruoti. Gausu jos variantų visokiausiomis formomis, nuo išplėtotų stebuklinių pasakų, iki trumpučių nutikimų ir apeiginių dainų, ji dinamiška ir nuolatos kintama, autentiška, skirtingai nuo kitų tautų mitologijos, kuri buvo apdorota literatų (pvz. sen. graikų). Ta mitologija daug gausesnė už senovės germanų (randamą ant kelių runų akmenų) ar senovės keltų (surašytą krikščionių vienuolių). Teisingai pastebėta, kad religija Lietuvoje sinkretinė. Mitologinės ir etiologinės sakmės tebėra gausiai sekamos Lietuvos kaime, vienos labiau paveiktos krikščionybės kitos mažiau. Tiesiog trūksta mitologijos studijų, kuriose jos būtų protingai be išorinio ateistinio arba kitokio požiūrio padoriai išaiškinamos plačiajai visuomenei. Tai kas čia laikoma mitologijos šaltiniais tėra etninės kultūros nuotrupos, taigi šiuo požiūriu J. Trinkūnas yra visiškai teisus. 2) Pagonybė ne tik egzistuoja kaip tradicinis sinkretinis reiškinys, bet ir gryna. Asmeniškai mano religinis pagrindas nuo pat vaikystės buvo išskirtinai folklorinis, tik laikui bėgant keitėsi tikėjimo pobūdis. Jei būdamas 5-6 metų tikėjau kad žaibus svaido Perkūnas, tai šiandien tą Perkūną suvokiu daug abstraktesnį ir pasireiškiantį žmogaus kasdienybėje, kaip tam tikrą savaiminį baudėją už neapgalvotą ar amoralų poelgį. Panašiai mąstančių tikrai yra daug daugiau. Dievo niekada nesuvokiau kaip skirtingų dievų vienybės, net Kristaus ir Jahvės tapatumas man niekada nebuvo suprantamas. Tai, kas dieviška yra saulėje ar mėnulyje man niekaip negali būti viena su tuo, kas dieviška laumėje ar žemėje ar Kristuje. 3) manau, kad pagonybė kaip religinis reiškinys gali reikštis ne vien kažkokioje organizacijoje (kaip Romuva), bet ir tarp katalikų. Nors mano tėvai save laiko katalikais, tačiau jie nėra religingi krikščionišku požiūriu. Vienintelis sąlytis su krikščionybę - Velykinių verbų šventinimas bažnyčioje. Nei Kristus (pagal krikščionišką interpretavimą), nei kas nors kitas mano šeimoje nėra suvokiamas kaip Dievas, Dievas yra būtent folklorinis, perduodamas iš kartos į kartą liaudies tikėjimų ir sakmių forma, pagrindinis to tikėjimo šaltinis - motina, o pastarosios - jos motina, be to Dievo jam lygiaverčiai ir kiti folkloriniai charakteriai (Saulė, Menuo, Žemė, Velnias, laumės). Mano auklėjimo pagrindas be šeimos tradicijos buvo ir patefono plokštelės su liaudies pasakomis ir sakmėmis, ir folkloro ansamblis-klubas, su kalendorinių švenčių ciklu, ir knygos, ir etnokultūros integracija mokykloje. Su katalikybe praktiškai neturėjau nieko bendro, niekas manęs nevertė priimti komunijas ar panašius dalykus. 4) Taigi, palyginti neseniai sužinojęs apie Romuvą papraščiausiai negaliu suvokti, kas yra rekonstrukcionizmas ar neopagonybė, nes mano šeimoje man perduotos tradicijos nėra nei rekonstruotos, nei neo, tai yra visiems puikiai žinomos tradicijos, papraščiausiai vieni jas suvokia, kiti ne. Netgi Romuvos ritualai atkuriami pagal 17 a. ar kitus šaltinius man atrodo kaip įprastas dalykas, nes visa tai, tik labiau buitine forma praktikuojama mano giminių, arba jau matyta etnofrafinėse šventėse. Tai yra tautinės lietuvių religinės tradicijos, priimtinos ir sinkretiniams katalikams ir gryniems pagonims, iki šiol gyvos kiekvieno lietuvio tradiciniame su religija susijusiame gyvenime.

Rodoma versija 23 iš 23 
0:30:33 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba