ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-05 nr. 907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kur šiuo metu yra mano tekstas? (30) • JONAS GRIGAS. Ką parodė Pekino olimpiada (8) • VIRGINIJA VITA. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (28) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (10) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia (5) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (33) • GRISELDA POLLOCK. Motinos kūno dvilypumas: psichoanalitinė van Gogho legendos interpretacija (6) • GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (9) • SALOMĖJA NIAUNYTĖ. Ką gali mokslas ir religija? (62) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIV) (6) • štai čia yra mano dvasių pasaulis ir šitaip aš jį matau (629) • 2008 m. rugsėjo 12 d. Nr. 34 (908) turinys (13) •

Namas Tbilisyje

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saudados el Nasrah nuotrauka

Tęsinys. Pradžia Nr. 32

Šv. Nino vienuolynas, tamsus, su unikaliomis freskomis, primenantis pirmykščių genčių urvus, sugadintus ritmiško ekskursijų aido, svetimųjų brovimosi, žvilgsnių sluoksniavimosi. Šventoji Nino atnešė gruzinams krikščionybę, lig tol, nepatvirtintais duomenimis, jie garbino medžius ir įvairius animalistinius personažus. Kai įžengėme, žmonės visuotinai giedojo, į cerkvę jie buvo susirinkę šeimyniškai, su mažais vaikais, giminėmis, stovėjo liesdami vienas kitą ir iš to buvo galima suprasti, kad tai ne parodomasis bendruomeniškumas. Budri kareiviško tipo vienuolė saugojo tas senutėles freskas nuo turistų blyksčių, įtariai sekiodama mums iš paskos ir nužiūrinėdama skvernus. Kita šventoriuje tuo pat metu pjovė žolę, ir nejučia pagalvojau, kad žoliapjovė ne visai dera prie juodų vienuoliškų apdarų; prie tokių daug labiau tiktų dalgis. Signagis, kalnų miestelis, pasitikęs mus nulaižytais fasadais, darė vogtinį Italijos kurorto įspūdį. Rodyklės anglų kalba (ko nerasi netgi Tbilisyje), balti gatvių žibintai, Kėdainių senamiestį primenantis sterilumas.

Prie Juodosios jūros važiavome susispaudę, keturiese ant užpakalinės sėdynės. Lyg tarp kitko pasiteiravome, ar dėl to neprisikabins policija. „Policija u nas – drug čeloveka“, – buvo atsakyta. Tarp vairuotojų tvyrojo anarchija, natūraliai klostėsi kokios penkios juostos, ir visi signalizavo be perstojo, tarsi bendrautų tarpusavyje Morzės abėcėle, nes nebendrauti organiškai negalėjo. Kelionėje vos neužmušėm kelių karvių ir vieno žmogaus. Karvės greitkelyje tiesiog gyveno – didžiulėmis kaimenėmis ir pavieniui. Tik atrodė keista, kad pakelėje nėra jokių su tuo susijusių suvenyrų: ir arbūzai, ir čia pat katiluose verdami kukurūzai, ir tradiciniai vynuogių saldumynai su graikiniais riešutais (vizualiai panašūs į rūkytas dešras, bet skoniu primenantys obuolių sūrį), o karvių ragų arba statulėlių – nė vienos. Kai pervažiuoji Gruziją, ji iškart gali būti asocijuojama tik su jomis. Jų čia tiek daug, kad greitkelį jos suvokia kaip savo, jokiu būdu ne kokių kitų svetimkūnių, teritoriją ir, artėjant mašinai, ne visada ketina pasitraukti. Galbūt dėl to čia nemažai ir veršienos šašlyko. Važiuojant ėmė gesti mašina, o kai išlipome pasikeisti padangos ir vėl susėdome, pro šalį prašniokštęs sunkvežimis nunešė veidrodėlį ir, tiesą sakant, vos nenunešė mūsų. Valandėlę kvėptelėjome. Intuityviai prisiminiau čigonę, nuėmusią užkeikimą. Kalnų mėlis gobė vynuogynus, mažučiuose kaimeliuose ramiai lingavo asilai su vežimaičiais, sodietės pintose kuprinėse nešė daržoves ir vaisius. Jų cikliškas judėjimas kasdieniniais ratais buvo panašus į kalnų kelius, besivejančius aplink nematomą ašį. Kalnų keliai lygumų vaikams yra sunkiai suvokiama topos: poroj vietų vėl buvom pavojingai pakibę, tačiau toje šalyje galioja stebuklų dėsniai. Patiems gruzinams jie paprasčiausiai padeda patenkinti įgimtus adrenalino poreikius, ir tiek. Atkreipėme dėmesį, kad dauguma mašinų važiuoja be veidrodėlių, vadinas, tos rūšies incidentai kelyje yra įprasti ir gal net reiškia žaidimą fantais, t. y. galiomis.

Sustojom pakelės užeigoje, galbūt kažką sušnekom tarpusavy lietuviškai. „Laba diena“, – be akcento ištarė du pražilę gruzinai, pietaujantys prie gretimo stalo. Inteligentiškos išvaizdos, tuštinantys butelaitį degtinės. Didelės nosys, dėl kurių jie taip masiškai kompleksuoja, teikė jiems išskirtinio žavesio. Vieno iš jų sūnus gyvenąs Vilniuje, todėl visi politiniai matmenys buvo mums itin palankūs. Deja, apsiribojome „Kazbeko“ alumi, kurį geriant būtina sakyti antitostus (pvz., „Už Vladimirą Putiną“). Iš restorano terasos matėsi kalnų pilys, beveik tokios pat kaip palei Reiną, ir oras buvo sklidinas laiko didybės. Arba pasakų sekimo dvasios, atmetančios banaliuosius tikroviškumus. Lengvabūdiškai šnekučiavomės. Lietuvoje beveik niekada taip lengvabūdiškai nesišnekučiuojam. Geriausiu atveju uždavinėjam vieni kitiems „mirk–gyvenk“ klausimus. Kodėl taip nekenčiu klausimų? To nuolatinio šlykštaus savęs pritempinėjimo Sokrato link, dialogo imitacijos, bereikšmių diskusijų stimuliavimo? Nemėgstu klausimų, nes nemėgstu turėti atsakymų į juos. Nes atsakymas, net jei ir nenuoširdus, suteikia tau labai fiksuotą vaidmenį; vaidmenį, kuriuo nori patikėti kamantinėtojas. Kol neturi jokio vaidmens, esi jam nepažįstamas; nepažinumas ir svetimumas baugina. Iš tikrųjų klausimus užduoda tik nevisaverčiai žmonės, trokštantys labiau pasitikėti savimi. Klausimo uždavimas juos reprezentuoja ir kartais inicijuoja į bendruomenę. Bet pastebėjau, kad smalsus protas man kuo toliau, tuo labiau nepatrauklus. Kai žmogus nesmalsauja ir žvelgia į pasaulį be nuostabos, jis jį priima kaip natūralią duotybę ir visatos akivaizdoje išlieka orus. Jis nebijo nežinoti.

Vakarop pasiekėm viešbutį „Andamati“, vieną geriausių Gruzijoje. Mitinių Vytauto Didžiojo žirgų pusėje leidosi saulė, jūra buvo šilta ir tyra, juosvame smėlyje žaidė viešbučio šunys, grakštūs grynaveisliai seteriai. Kiek tolėliau, už viešbučio teritorijos, pakrante braidė karvės. Tarp palmių tingiai siūbavo margaspalviai hamakai, balkonuose girgždėjo supamieji krėslai. Savo numeryje žiūrėjau rusišką televiziją. Kelionėse nemėgstu skaityti. Vietoj to, reikalui esant, turiu mintis. Naktį sapnavau atominį kaktusą, kuris simbolizavo pasaulio pabaigą, tik ji įvyko ne iškart. Į mane turėjo šauti, ir emociškai tada turbūt reikėjo persiimti empatija Dostojevskiui. Šūvio nejaučiau, tik regėjau, kad jis atliktas. Krisdama į akmenis jutau ne fizinį skausmą, bet pareigą žengti iš vieno būvio į kitą – to perėjimo iš gyvenimo į mirtį pareigą, taip skrupulingai ugdomą kareiviams ir kažkodėl visai neugdomą mergaitėms. Transcendencijos malonumą, įgalinantį daužyti svetimus veidrodėlius sapnų keliuose. Paskui stojo baltuma, švari ir bekraštė. Joje nieko, nieko nebuvo.

iliustracija
Saudados el Nasrah nuotrauka

Kitą dieną važiavome pro Potį ir Batumį. Galimas daiktas, pamatėm tai, ko šiuo metu jau nebėra, subombarduota. Miestai gražūs, savaip klaipėdiški, su jūreiviškom uniformom gatvėse, kavinėse, šventyklose. Prie Turkijos sienos – musulmoniškas regionas. Čia gyvena gruzinai, yra ir cerkvių, bet sveikinamasi „salam“, vaikščiojama dažniausiai į mečetes, be ypatingo susidvejinimo šlovinamas Alachas. Maudėmės paplūdimyje prie pat Turkijos (viena iš mūsų turėjo tikslą perplaukti sieną ir pasiekti jai šventą žemę, mat viešbutyje pamiršo pasą). Pėdas masažavo rinktiniai akvariumo akmenys, saulė trenkė neapskaičiuotu logaritmu. Gėrėm armėnišką rauginto pieno gėrimą, kioskuose parduodamą vietoj limonado. Drybsodama šezlonge mąsčiau, kaip akivaizdžiai pastaruoju metu progresavome. Išmokome valgyti, ką norime (o ne kas pigiausia), palikti arbatpinigių, elgtis viešbučiuose. Maudytis žydruosiuose baseinuose, kalbėti penkiomis kalbomis (ir penkiasdešimčia temų), žaisti lauko tenisą, bėdai ištikus – net suvaldyti jūroje vandens motociklą. Tas pats galioja ir literatūroje, ir beveik visur kitur. Neturėdami kitų įspūdžių, ilgainiui rašėm turbūt vis labiau apie tai, ką patyrėme (lemiamo lūžio metu nesugebėjome išgalvoti siužetų). Kelionės padėjo mums mokytis rašyti. Mūsų spartaus „vakarėjimo“ varomoji jėga apskritai buvo pastanga mokytis. Troškimas pasivyti ir gal net pralenkti, konkurencijos saldybė, pergalės (ir galios!) orgazmas. Bet dar po dešimtmečio ar dviejų, ar net greičiau – tas pats nutiko išlepėliams vakarų europiečiams ir skandinavams – gresia pavojus surambėti, su išdidžia apatija žvelgiant į bet kokius gamtos ir kultūros reiškinius. Dėl nieko nesusijaudinti. Nuoboduliauti. (Taip kalbėdama, tapatinuosi ne su bet kuo, o su visa nacija, prisiimu galvon kolektyvinę pasąmonę, savanoriškai išsitirpdau statistikoje.) Stengtis patirti įspūdžius – štai stimulas, skatinantis mus tobulėti. Nors man asmeniškai jis reiškia jau tik nuovargį. Kartais svarstau, ar už talentą ir galimybę paleisti jį į apyvartą parduočiau savo sielą Mefistofeliui. Gal ir parduočiau, bet nesu išsamiai pasidomėjusi sandėrio sąlygomis, vadinasi, nelabai man jo ir reikia. Gali būti, mistinis tokio santykio aspektas man būtų įdomesnis už praktinį, ir aš jį sudaryčiau visai ne iš godumo, o iš pavojingo smalsumo, kurį pati niekinu, kai gudrauju.

Kol šokinėjome per kalnų upelio akmenis, pagalvojau, kad dabar jau beveik suprantu, kas yra eilėraštis. Anaiptol ne popierius, ne raidės, netgi ne žodžiai. Eilėraštis yra garsas. Vaško varviniai, minkštai teškantys ant cerkvės grindų, kraujo tvinksniai po oda, upės šniokštimas. Jeigu nori rašyti, turi pasižiūrėti į kalnų upę. Vienakryptis vandens sruvimas, bekūnė stichija, su trenksmu putojanti neapčiuopiamybė. Nes kito kelio nėra, ir niekaip negalima to sulaikyti. Vien akmenys, bežadžiai ir tvirti, gali išbūti ten, beprotiškame upės lėkime. Tai amžina kaip tie niekieno nesutvertieji vandenys, virš kurių pleveno Dievo dvasia dar prieš pasaulio sukūrimą. Kaip formos, archetipiniai kūniškieji pavidalai, kurių jau niekas nebeišgalvos naujų; kaip instinktai, kaip už bet kokius antžmogius didesnės tikrojo dangaus skliauto žvaigždės. Kaip tas didingas jausmas, kurį jau seniai paneigė mokslininkai ir nebepaiso menininkai; tylus, nustelbiantis biologiją, blaustantis filolozaurų kauluose. Tai, kas neturi jokių išskaičiavimų, dėl ko niekada nedvejoji, net jei darai visišką kvailystę.

Prieš grįždamos į Tbilisį, nutarėm užsukti į kalnus. Nepajėgėme susisteminti įspūdžių, todėl tik kimšome juos kaip nesveiką maistą. Visas mūsų gyvenimas – labai fragmentuotas. Šizofreniška tikrovė, išskaidanti bet kokių istorijų prasmes. Trūksta naratyvo. Siužeto, kurį įdiegė vaikystėje, sekdami pasakas. Ir vis dėlto nenustosiu tau rašiusi, rašiusi bent mintimis. Signalizavusi begarse abėcėle. Kalnai, ilgesys, upė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


130997. Grebo2008-09-11 15:55
kelionės apžvalga peraugo į ese. patiko man

131017. Zen :-) 2008-09-11 19:02
Kai kurios mintys gana gilios ir vertos papildomo perskaitymo. Tai,- gero straipsnio pozymis.

131193. pamiršau jau net ir vardą :-( 2008-09-13 12:35
Tiesą sakant, jau truputį koktoka nuo to amžino prierašo gale. T.y., užuominos, kam visa tai skiriama. Tai taip ir parašykite, mieloji, dar prieš rašinį - skiriama XYZ. O tai vis gale kokia rausva ar kitokia gija nudriekiama aliuzija į adoruojamą adresatą.

131197. Vilija2008-09-13 13:28
Neįdomu. Giriasi lyg kokia turtingo vyro išlaikoma turistė, kaip ji drybsojo šezlonge... O kad eilėraštis yra garsas - tai jau visai nusišnekėta. Na, galbūt Kazlauskaitei mintis ir nėra pagrindinis dalykas...

131203. xX2008-09-13 14:06
aš tai įsivaizduoju, kad jis turėtų būti laimingas - tas, kam skirtos tos kelios eilutės. Taupiai.

131290. ivs2008-09-14 02:43
ne skaitosi, o ryjasi.

131330. xX-ei2008-09-14 17:56
Jam galima būtų parašyti asmeniškai. Kodėl tos kiek pramokusios rašyti moterys savo laiškus ir dedikacijas diedams skiria per laikraštį? Baranova rašė ir rašė Sigitui Parulskiui. Kai romanas baigėsi, rašo kitam, ir nesuprasi, kodėl būtent taip, kad visi viską supastų ir dalyvautų... Kazlauskaitės JIS gal ir turėtų būti laimingas, bet JIS turbūt nė neskaito. Giedre, rašyk tiesiai JAM, o ne per Šatėnus, turėsi daugiau naudos nei tie keliolika litų už rašinėlį.

131332. xX2008-09-14 18:24
aš esu xX-as ir lyties keisti nežadu. Pripratau nuo vaikystės.

131340. Kukas2008-09-14 21:25
Tiesą sakant,reikėjo prisiversti,kad baigtum skaityti.Gal todėl ir nepastebėjau,kad šis nuobodus rašinėlis kažkam skirtas?

133252. ASF :-) 2008-10-02 09:23
zmones tiesiog pavydi TAVO talento

Rodoma versija 23 iš 23 
0:30:32 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba