ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-05 nr. 907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kur šiuo metu yra mano tekstas? (30) • JONAS GRIGAS. Ką parodė Pekino olimpiada (8) • VIRGINIJA VITA. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (28) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (10) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia (5) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (33) • GRISELDA POLLOCK. Motinos kūno dvilypumas: psichoanalitinė van Gogho legendos interpretacija (6) • GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (9) • SALOMĖJA NIAUNYTĖ. Ką gali mokslas ir religija? (62) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIV) (6) • štai čia yra mano dvasių pasaulis ir šitaip aš jį matau (629) • 2008 m. rugsėjo 12 d. Nr. 34 (908) turinys (13) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Sovietmečio Mesalinos istorija

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Skyrybų kambariai . Romanas. V.: UAB „Petro ofsetas“, 2008. 216 p.

Kadangi už pirmąjį savo romaną („Vilkų marti“, 2003) V. Šoblinskaitė gavo literatūrinę Žemaitės premiją, galima tikėtis, kad antrasis irgi pretenduos į premiją, skiriamą už aktualių problemų raišką ir skausmingą personažų tarpusavio santykių narpliojimą. Ir tai bus kur kas svarbesnis žingsnis autorės literatūrinėje karjeroje, nes Žemaitės premija skiriama, kiek pamenu, bene tik už kaimo ir kaimo žmogaus vaizdavimą, kuris buvo tapęs tokiu nesunkiu ir išbandytu literatūriniu metodu, kad tą kaimo žmogų vaizdavo kas norėjo ir kaip norėjo. Dabar tai padaryti darosi vis sunkiau, nes kaimietis – jau ne žavus patriarchališkas seneliukas su šiaudine skrybėle, kurį dar kartais išvysti laidoje „Gero ūpo“, jis kartais primena Transilvanijos ir kitų laukinių kraštų legendų veikėjus, tik, žinoma, vykstant visuotinei globalizacijai, yra kur kas šiuolaikiškesnis.

Taigi palikusi nuošaly „kaimišką“ (ir tuo metu gana populiarų) sakmiškumą, pelniusį „Vilkų marčiai“ sėkmę, V. Šoblinskaitė griebiasi skaudžios ir slidžios temos – Kotrynos Kreivytės ir jos vaikų, sugyventų su skirtingais vyrais, istorijų pasakojimo. Pasak autorės, „vaikai, negalintys pasirinkti tėvo nei motinos, už jų abiejų padarytas nuodėmes atkenčia su kaupu“. Anot Biblijos, kentėti už tėvų nuodėmes vaikai turėtų iki septintosios kartos. Labai džiaugiuosi, kad autorei pasirodė gana ir vienos. Ir taip jau esame melancholikų tauta – o jei dar sužinosime, kad kenčiame už savo protėvių nuodėmes nuo žalvario amžiaus, nebesinorės net romanų skaityti. Tik ar verta taip kankintis? Juk kiekviename kaime, ogi ir mieste, rasi tokią Kotryną, gal net ne vieną. Ir jų vaikų likimai labai nevienodi. Ne visi kenčia. Ne visi atperka svetimas nuodėmes – ką paskui darysi su savomis?.. O štai teiginys, kad dorovė nepriklauso nuo santvarkos – šiuo atveju turimas omeny sovietmetis, – man pasirodė abejotinas. Daugelį šio laiko grimasų, kurias autorė vaizdingai perteikia savo plunksna, mums paliko praėjęs laikas, totalitarizmo amžius, įkūnijęs panieką ir abejingumą žmogaus gyvybei, laisvei ir saugumui. Taip pat – ir šeimos institucijai. Vaikui ir seneliui. Vienas iš jų buvo traktuojamas kaip „šviežias“ gamybinis ir ideologinis vienetas, kitas – kaip pasenęs ir nurašytas. Užtat nereikėtų nustebti, kad Kotrynos vaikų santykiai tokie komplikuoti – savo dukrų nenori pažinti tikrieji (dabar įprasta sakyti – biologiniai) tėvai, o iš degradavusių „socialinių“ ne ką tepeši („alkašai“!), dukrų vyrai – kažkokie „nestabilūs“ (vienas – lyrinis tenoras, kitas – „tik prašalaitis, eržilas“!), dar ir kraujomaiša įpinama... atsidūsti žmogus beskaitydamas, bet ką padarysi. Jeigu Dievo nėra, viskas galima. Trūksta tėvo institucijos: sistema, visų mūsų Tėvu padariusi pasipūtėlį paranoiką, iš esmės paliko mus visus betėvius, našlaičius.

Šiaip jau gerai, kad V. Šoblinskaitės romanas toks – paprastas, nepretenzingas, galbūt šitaip lengviau išreikšti savo idėjas, suformuoti knygos koncepciją. Pagaliau – galbūt tai knyga, skirta skaitymo malonumui. Tokių dabar reta. O jeigu kur nors suabejoji autorės intencijomis – tai irgi gerai, nes abejonių nekeliančios knygos gana įtartinos.

Pasaka apie rašytoją ir raganą

Nijolė Raižytė. Nesudegintos ant laužo. Romanas. V.: Alma littera, 2008. 256 p.

Štai N. Raižytės romanas man nesukėlė jokių abejonių. Galiu tvirtai pasakyti – tai kūrinys apie dvasingą moterį, rašytoją ir žurnalistę, kuriai buvo labai sunku rašyti romaną apie raganas, ir tiesiog stebuklas, kaip ji tą romaną pabaigė (trukdė buitis, persekiojo buvę vyrai ir jų dabartinės žmonos, kankino košmarai ir nesupratingas laikraščio redaktorius). Net lengviau pasidarė, kai romano herojė savo nelengvo darbo vaisių pagaliau atidavė leidėjui. Ir kartu apėmė nemenka nuostaba, kad rašytoja Gertrūda šitaip kankinosi dėl tokios paprastos viduramžių pasakos su „Tado Blindos“ scenarijaus intarpais (rašomo romano pagrindinė veikėja – raganyste apkaltinta Mortelė, šalia jos figūruoja narsus arklininkas Jurgis, geras ponas Rapolas, bloga ponia Felicija ir dar, regis, žiaurus tijūnas, ar ne ponas Edmundas – visai kaip R. Šavelio scenarijuj!..).

Bet kadangi romanas parašytas pagal geriausias „meilės romano“ tradicijas (aistringa meilė, lemtinga aistra, žiaurus pavydas, šiek tiek mistikos ir laiminga pabaiga), manyčiau, savo skaitytoją jis susiras, jis mielas ir lengvas, kai iškrinta iš rankų užsnūdus lovoj – beveik nepajunti. Savotiškai žavi autorės stilius – ypač kai ji kalba apie „aukštas materijas“ ir ypač kai tos kalbos perteikiamos dialogais. Niekaip negaliu patikėti, kad esama tokių rašytojų, kurios net kepdamos blynus šitaip intelektualiai šneka!.. Ir dar labai pralinksmina situacijos: į Gertrūdos butą įsibrauna buvusio jos draugo, paštininko Liudviko, žmona Jolanta su kūdikiu ant rankų ir, kaip vėliau paaiškėja, žiebtuvėliu ir benzino flakonu rankinuke. Ketina padegti Gertrūdą, mat Jolanta po gimdymo serga depresija ir pavydi vyro viskam, net pakelės stulpams. Bet nepadega, nes Gertrūda labai protingai (kitaip ji tiesiog negali) pasikalba su Jolanta, be to, ši, važiuodama namo, pamato benamį šunį ir staiga supranta turinti tapti tokia, kokia tapo Brigitte Bardot, pabaigusi aktorės karjerą, – šunų ir kačių globėja. Taip Jolanta išsigydo nuo depresijos.

Na, argi jums dar kyla abejonių, kad tai – ne „Svajonių knygų“ serijos knyga?.. Joje veikėjams keliami aukščiausi moraliniai įsipareigojimai ir aistringai ginama tiesa bei grožis, sutramdoma meninė kalba, kad nenuklystų nuo tiesos tako ir būtų suprantama paprastam skaitytojui, ji savaip žavi ir juokinga, o jei prisiminsime R. Šavelio „Tadą Blindą“ – ir kinematografiška (Morta, mėnuliui šviečiant, maudosi ežere, o Jurgis godžiai į ją spokso). Tik nesiimu spręsti, kas galėtų šį romaną ekranizuoti. Nuspėju, kas galėtų vaidinti... Manau, tai jokia paslaptis ir jums, brangūs skaitytojai.

Bambukai ryto vėjyje

Rasa Žalynaitė. Haiku. V.: Kronta, 2008. 44 p.

Vieną sykį gavau pasiūlymą sukurti „haiku Vilniui“. Pažadėjau, bet taip ir nesukūriau. Ir dabar dėl to kažkodėl džiaugiuosi. Ypač po to, kai perskaičiau sukurtuosius (studentų, namų šeimininkių, eiliakalių etc.) – buvo skelbiami per televiziją kaip savotiškos reklamėlės. Kam – nežinau. Gal tai įstaigai, kuri siūlė piliečiams kurti haiku.

Kai perskaičiau R. Žalynaitės, mokytojos, dvejus metus gyvenusios Japonijoje, sukurtus haiku (autorė nepiktnaudžiavo skaitytojo kantrybe ir pateikė tik trisdešimt vieną prozinės poezijos pavyzdį), supratau, kad turbūt niekada haiku ir nesukursiu. Geriau jau rašysiu epopėjas. Ta prozinė poezija – tiesiog neapsakomas žanras!.. Anot autorės, haiku galima kalbėti apie viską – „koto (senoviškas japonų muzikos instrumentas, panašus į mūsų kankles) muziką, rudens numargintus klevus, ištirpusį sniegą, elgetas ar pavasario lietų“. Bet apie tai gali kalbėti ir kiti literatūros žanrai! Netgi tokie beviltiški kaip publicistika. Kurgi toji haiku paslaptis? Pasakyti daug ar pasakyti mažai? Išmintingai ar kasdieniškai? Paprastai ar įmantriai? Suprantamai ar keistai? Žinant ar nežinant?

Užtat R. Žalynaitės haiku belieka priimti labai tolerantiškai, juolab kad jie labai gražūs, vis apie bambukus ryto vėjyje ir žydinčias slyvutes. Nes jeigu jums kas nepatiks, paimkit tušinuką ir patys parašykit haiku. Kad ir apie tą nusišėrusį katiną už lango, tupintį prie tuščios šlapdešrės pakuotės. Kaži ar tamstoms išeis taip gražiai kaip autorei apie bambukus! O šiaip jau haiku kūrimas galėtų būti geras edukacinis kultūrinis projektas, skirtas visai tautai – tegu visi, neišskiriant net beraščių, sukuria Lietuvai po haiku! O tai dabar visi puola rašyti romanų.

Pasaulis be juoko

John Ronald Reuel Tolkien. Hurino vaikai . Romanas. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. V.: Alma littera, 2008. 288 p

Kuo toliau skaičiau, tuo baisiau darėsi. Nuo didingai ir šaltai skambančių veikėjų ir vietovardžių vardų, archajiškos ir nesuvokiamos senovės, aklo likimo ir keisto pasaulėvaizdžio, kuriame nėra Dievo ir juoko. Jis šiek tiek primena graikiškųjų mitų pasaulį, o Turino ir Nienoros likimas savotiškai atliepia Edipo ir Jokastės tragediją, tačiau vertėtų atminti, kad Viduržemis – barbariškoji šiaurė, į kurią kultūringi graikai žvelgė iš aukšto. Galima į šią barbarų legendą pažvelgti iš aukšto ir mums, juk esame pergyvenę graikus ir romėnus, taigi ir kultūringesni tapę, tačiau ši niūri Viduržemio sakmė turi nepaprastos įtaigos. Tai lyg koks iš chaoso glėbio išplėšto pirmapradžio pasaulio kūrimasis, kai protinga būtybė dar nebuvo įgavusi vienaprasmio žmogaus pavidalo: elfai, žmonės, orkai, nykštukai, valdovai, mokėję taip panaudoti savo dvasinę energiją, kad sugebėdavo tapti metafizinio Blogio arba Gėrio pavidalais. (Tamsusis valdovas Morgotas „Hurino vaikuose“ – kas jis toks? Kokia jo prigimtis? Žmogaus? Elfo? Dievo?) Antra vertus, šiame kūrinyje paradoksaliai atsiskleidžia nuolankumo ir gailestingumo, krikščioniškųjų vertybių, didybė – neapdovanoti jomis, Turinas ir Nienora žūsta, pasivyti savo kraupaus likimo, kurio buvo galima išvengti. Tam reikėjo paaukoti išdidumą ir užsispyrimą. Betgi išdidumas – irgi vertybė. Tai paliudijo Hurinas, nenusilenkęs Morgotui. O štai jo vaikus išdidumas pražudė. Ir suprask kad nori tuos šiaurės barbarus...

Kadangi mačiau visas tris „Žiedų valdovo“ dalis, įspūdingais efektais pranokstančias viena kitą, galiu pasakyti, kad ir „Hurino vaikai“, jei bus kada ekranizuoti, suvirpins ne vieną širdį finalinių scenų grožiu. Tik įsivaizduokit dvesiantį drakoną Glaurungą, pabaisą, užgriuvusią visą tarpeklį, ar Nienorą, puolančią nuo skardžio į upę, ar pagaliau nusenusius Nienoros ir Turino tėvus, susitinkančius prie vaikų kapo, kad, pasidaliję savo apgailestavimais, kartu numirtų!.. Gerai dar, kad itin reta atvejų, kai skaitydami knygą skaitytojai apsiverkia – žiūrint filmą tai beveik garantuota.

Ir nors Tolkieno kūrinys „Hurino vaikai“, supažindinantis mus su Senųjų Žemių istorija ir atskleidžiantis, kas gi vyko žiloje senovėje, prieš „Žiedų valdovo“ laikus, iš tiesų įspūdingas kūrinys, man vis tiek mielesnis šio autoriaus „Hobitas, arba Ten ir atgal“. Galbūt todėl, kad mažytis hobitas primena ne šaltą kaip plyta senų laikų didvyrį, o paprastą šiuolaikinį žmogų – ir dar tokį, kuriam nepatinka nuotykiai ir kelionės, ir savo jaukios olos jis neiškeistų į nieką. Sakysite, menka? Nedidvyriška? Neįdomu? Bet užtat tikra. Ir juokinga. O ten, kur skamba juokas, verda gyvenimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


130928. ragana :-( 2008-09-11 10:17
Recenzentė, aptardama Nijolės Raižytės romaną, šiek tiek nuklydo į šoną( matyt, dėl istorinių žinių stokos), lygindama istorinį intarpą su T. Blindos legenda. Romane aprašomi bene šešioliktojo amžiaus įvykiai, o ne romantinė devynioliktojo amžiaus legenda. N. Raižytės romano istorinis fonas stiprus, nors ir apgaubtas aistrų pinklėmis. Bet koks romanas be meilės?

131194. pasibaisėjau :-( 2008-09-13 12:51
KLAIKU.

131295. Marijonas :-( 2008-09-14 08:31
Perskaičius šias recencijas kilo pora minčių:1.Tai atėjo metas: nieko nėra lengviau ne tik romaną, bet ir recenziją parašyti...Perskaitei - brūkštelėjai kai ką apie turinį, savo nuomonę pareiškei(iš tikrųjų nieko nepasakančią) - ir darbas baigtas. Nenuostabu, kad vienu prisėdimu galima prigaminti tiek beveidžių "recenzijų"; 2. Ar ne iš per didelės puikybės rašytojai tampa panašiais "recenzentais"?

131297. kiksas2008-09-14 09:52
Eitų Šerelytė geriau pati rašyti, užuot tuščiai kitus skaičiusi ir stebėdamasi, kaip nevykusiai parašyta.

131308. Grybas2008-09-14 13:46
Ne rašyt, o geriau rinkt grybų rudeniui atėjus... prigrybavus čia kaip reikiant.. Žinoma, lengviau kritikuot, negu pačiai ką gero ir įdomaus parašyt. Pastaruoju metu kūryba nesiseka, tai kitus koneveikia. Žinoma, kas gi belieka...

131318. laumė2008-09-14 15:07
ot kvailiai! gal akli ar ką, juk aiškiai parašyta: "Knygų apžvalga", tai kur jums čia recenzijos vaidenasi? o ragana pavirtusi, matyt, pati Nijolė Raižytė, užsiima niekais - aiškinti, kas norėta romanu pasakyti. nu tai reikėjo romane ir sakyt. kažkada knygyne paėmiau į rankas NR knygą, jau nepamenu, kokią, iš to klaiko daugiau niekada nebeimu. psichologinė trauma liko. gal Šerelytės apžvalgos nuo tokių traumų apsaugos ateities kartas...

131376. Violeta2008-09-15 12:05
O man naujas Nijolės Raižytės romanas labai patiko. Seniai tokią įdomią knygą skaičiau. Žinoma, kam nepatinka, gali neskaityt.

132571. trys2008-09-27 13:05
del "hurino vaiku" - nedera sitaip uzsipulti, tuo labiau, kad pats "pervertimas" daug zodziu "apskaldo". Tuo labiau,norint suprasti sita knyga, reiketu pradzioj "Silmarilion" paskaityti. Ka padarysi, kad musu leidyklos sumasto tokia eiles tvarka leisti knygas? nori tik pasipelnyti is ziedu valdovo paklausos. ai, nebekomentuosiu daugiau, tik nervas ima

133150. skaitytoja :-) 2008-10-01 16:07
Gerai, kad atsiranda tiesiai rėžiančių apie tokias rašytojas. Ir kuriuo galu reikia užsitarnauti metines stipendijas tokių veikalų rašymui, knygų išleidimą ne savo lėšomis? Taigi - aš taip pat suprantu, kas gali vaidinti.... Raižytė gal neturi artimų draugų, kažkodėl jos niekas nemėgsta, nes nepataria, kad gal geriau nerašyti visai, negu tokias banalybes....

Rodoma versija 23 iš 23 
0:30:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba