ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-05 nr. 907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kur šiuo metu yra mano tekstas? (30) • JONAS GRIGAS. Ką parodė Pekino olimpiada (8) • VIRGINIJA VITA. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (28) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (10) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Neopagoniški žaidimai su šaltiniais: tęstinumas, autentiškumas ir galia (5) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (33) • GRISELDA POLLOCK. Motinos kūno dvilypumas: psichoanalitinė van Gogho legendos interpretacija (6) • GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (9) • SALOMĖJA NIAUNYTĖ. Ką gali mokslas ir religija? (62) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIV) (6) • štai čia yra mano dvasių pasaulis ir šitaip aš jį matau (629) • 2008 m. rugsėjo 12 d. Nr. 34 (908) turinys (13) •

Daktaras Henris Selvinas

W. G. SEBALD

[skaityti komentarus]

iliustracija

    W. G. Sebaldas (1944–2001) – vokiečių literatūrologas ir itin savito braižo rašytojas. Baigęs germanistikos studijas Vokietijoje ir Šveicarijoje, emigravo į Angliją. Nuo 1970-ųjų ten įsikūrė visam laikui, dėstė Noridžo Rytų Anglijos universitete. Grožinei kūrybai būdingas užburiantis pasakojimo tonas, kuris ištrina ribą tarp to, kas būta ir kas pramanyta. Regis, niekur neskubanti, net ir menkai detalei laiko nei dėmesio negailinti melancholiška proza gvildena užmaršties, prisiminimo, žmogaus ir žmonių istorijos, namų ir svetimystės temas. Sebaldą domina ir vizualių „dokumentų“ – ypač nuotraukų – reikšmė istorijai, atminčiai ir prisiminimui. Po savo pasakojimą jis nuolat išbarsto pluoštą iš visur surinktų neryškių nespalvotų fotografijų, kurios veikiau lyg kontrapunktu seka savąją, negu tiesiogiai iliustruoja pasakotojo istoriją.
        Rašytoją išgarsino 1992 metais pasirodžiusi knyga „Išeiviai. Keturi ilgi pasakojimai“. Į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą.


1970-ųjų rugsėjo pabaigoje, prieš pat man stojant į tarnybą rytų Anglijos Noridžo mieste, leidomės su Klara į Hingamą ieškoti buto. Kokias penkiolika mylių kelias driekiasi per laukus, palei gyvatvores, po kerotais ąžuolais, pro kur ne kur išsibarsčiusias gyvenvietes, kol galiausiai išnyra Hingamas, vos iškildamas viršum lygumos nevienodais namų frontonais, bokštu ir medžių viršūnėmis. Erdvi turgaus aikštė, apsupta nebylių fasadų, plytėjo tuščia, bet mes netrukome surasti namą, kurį buvo nurodžiusi agentūra. Jis buvo vienas didžiausių miestelyje; stovėjo netoli bažnyčios, įsikūrusios vidur kapinių vejos, kur augo škotiškosios pušys ir kukmedžiai, tylioje gatvėje, pasislėpęs už mūro sienos aukštumo sulig žmogumi ir tankiai susiraizgiusių dygialapių bugienių ir luzitaninių lauravyšnių krūmų. Žengėme pro vartus plačiu keliu nežymiai pakalniui ir per smulkiu žvyru lygiai užpiltą aikštę prieš namus. Po dešinei, už arklidžių ir ratinių, aukštai į vaiskų rudens dangų kilo bukų guotas su varnų kolonija, kuri dabar, ankstyvą popietę, buvo tuščia, tik lizdai tamsavo po kartkartėmis sušlamančiu lapų stogu. Plačiai išstatyto klasicistinio namo fasadas buvo apaugęs laukinėmis vynuogėmis, durys juodai lakuotos. Keletą kartų pabeldėme durų belstuku, žalvarine, išriesta žuvele, – namo viduje niekas nesujudėjo. Atsitraukėme kelis žingsnius atgal. Į dvylika langelių sudalytų langų stiklai visi atrodė lyg tamsaus veidrodžio. Nebuvo panašu, kad čia kas nors gyventų. Ir man prisiminė dvaras Šarantoje, kurį kadaise buvau lankęs iš Angulemo ir prieš kurio pastatą du pamišėliai broliai, vienas deputatas, kitas architektas, planavę ir konstravę ne vieną dešimtmetį, sutvėrė priekinį Versalio rūmų fasadą, visiškai beprasmę, tačiau iš tolo žvelgiant labai įspūdingą dekoraciją, kurios langai buvo lygiai tokie pat blizgantys ir akli kaip ir šio namo, prieš kurį dabar stovėjome. Būtume, žinoma, ir išvažiavę dykomis rankomis, jei nebūtume greitosiomis persimetę žvilgsniais padrąsindami kits kitą apsidairyti nors po sodą. Atsargiai apėjome aplink namą. Šiaurinėje pusėje plytos buvo pažaliavusios, mūro sienos šen ir ten apaugusios keršomis gebenėmis, samanotas kelias pro tarnų duris ir malkų pašiūres slėpėsi tamsiuose šešėliuose, kol galiausiai lyg į sceną išvedė į didelę terasą su akmenine baliustrada, o žemiau driekėsi plati kvadratinė pieva, apsupta gėlių lysvių, krūmynų ir medžių. Anapus pievos, į vakarus, vėrėsi kraštovaizdis, parkas su paskirai augančiomis liepomis, guobomis ir visžaliais ąžuolais. Už jo švelnios arimų vilnys ir balti debesų kalnai ties horizontu. Netekę žado ilgai žiūrėjome į šį tai besileidžiantį, tai kylantį, žvilgsnį tolumon viliojantį peizažą, tardamiesi esą visiškai vieni, kol aukšto kedro iš sodo pietvakarių kampo ant pievos metamame pusšešėlyje pamatėme gulint nejudančią žmogystą. Tai buvo senas vyras, kuris, parėmęs galvą ant sulenktos rankos, atrodė nerte pasinėręs į žemės lopinėlį tiesiai prieš akis. Mudu patraukėme prie jo skersai pievą, jausdami, kokie nuostabiai lengvi mūsų žingsniai per žolę. Vyras mus pastebėjo tik priėjusius visai arti ir tarytum truputį sutrikęs atsistojo. Kad ir aukšto ūgio, plačių pečių, darė kresno, net, galima sakyti, visai mažo žmogaus įspūdį. Galbūt dėl to, kad, kaip netrukus gavome patirti, visąlaik nešiojo auksinius skaitymo akinius pusapskričiais stiklais ir panarinęs galvą žvelgė per jų viršų – per tai tikriausiai ir radosi įprotis stovėti susilenkus, beveik kaip prašytojui. Žili plaukai sušukuoti atgal, bet kelios sruogos vis užkrisdavo ant neįprastai aukštos kaktos. I was counting the blades of grass1, ištarė jis atsiprašydamas, kad buvo taip užsimąstęs. It’s a sort of pastime of mine. Rather irritating, I am afraid.2 Jis nubraukė žilą sruogą atgalios. Nerangūs ir kartu pasigėrėtini buvo jo judesiai, seniai išnykusiu paslaugumu dvelkė ir maniera, kuria jis mums prisistatė esąs daktaras Henris Selvinas. Mes, žinoma, atvykę čia, pridūrė jis, dėl buto. Kiek jis įmanąs pasakyti, butas dar neišnuomotas, bet, šiaip ar taip, mums derėtų palūkėti, kol pargrįš misis Selvin – ji esanti namo savininkė, o jis tik sodo gyventojas, a kind of ornamental hermit3. Tęsdami pokalbį, užsimezgusį po šių pirmųjų pastabų, nužingsniavome palei geležinę tvorą, skiriančią sodą nuo atviros parko erdvės. Valandėlę stabtelėjome. Apsukui alksnynėlį atrisnojo trys širmiai, šnopuodami ir prunkšdami garą. Viltingai sustojo prie mūsų. Daktaras Selvinas sugraibė kelnių kišenėje jiems po kąsnelį ir perbraukė ranka per šnerves. Jie valgo, tarė jis, mano malonės duoną. Praeitais metais pirkau juos už porą svarų arklių aukcione, iš kurio tikrai būtų patekę pas kailialupį. Jie vardu Heršelis, Hamfris ir Hipolitas. Apie ankstesnį jų gyvenimą man nieko nežinoma, bet kai įsigijau juos, atrodė prastai. Kailį buvo apnikusios erkės, žvilgsnis apsiblausęs, o kanopos nuo ilgo stovėjimo šlapioje dirvoje visai sueižėjusios. Dabar, tarė daktaras Selvinas, jie bent kiek atsigavo ir galbūt jiems dar liko vieni kiti neblogi metai. Jis atsisveikino su akivaizdžiai prie jo palinkusiais arkliais ir neskubėdamas, kartkartėmis stabtelėdamas ir išsamiau paaiškindamas kokią savo mintį, nusivedė mus į sodo gilumą. Taku per krūmynus pietinėje pievos pusėje žengėme į abipus suaugusių lazdynų koridorių. Po viršum susipynusių šakų stogą siautėjo pilkos voverės. Žemė buvo klote nuklota išgliaudytų riešutų kevalėliais, ir šimtai rudeninių vėlyvių gaudė blyškią šviesą, kuri skverbėsi jau pro sausai šiurenančius lapus. Lazdynų koridorius baigėsi teniso aikštele, jos pakraščiu tęsėsi baltinta mūro siena. Tennis, pasakė daktaras Selvinas, used to be my great passion. But now the court has fallen into disrepair, like so much else around here.4 Ir daržas, toliau kalbėjo jis, mostelėdamas ranka į pusiau sugriuvusius Viktorijos laikų stiliaus stiklinius šiltnamius, ir daržas, metų metus apleistas, jau baigiąs sunykti, bet ne tik jis – ir beglobė gamta, jis vis labiau tai jaučiąs, dejuojanti ir gniūžtanti po svoriu, kurį jai esame užkrovę. Tiesa, kadaise gausiai šeimynai maitinti užveistas sodas ir daržas, kurių vaisiai ir daržovės, įgudusių rankų auginami, ištisus metus puikuodavęsi ant stalo, kad ir visai apleisti, tebeveda kur kas daugiau gėrybių, negu pakaktų jo paties, reikia pripažinti, vis mąžtantiems poreikiams. Sulaukėjęs kadaise pavyzdinis sodas, pasakė daktaras Selvinas, beje, esąs pranašus tuo, kad visa, kas jame išauga arba ką jis tai šen, tai ten, pernelyg nesistengdamas, būna pasėjęs ar pasodinęs, yra, kaip jam atrodą, nepaprastai subtilaus skonio. Praėję tarp lysvės išlapojusių smidrų pečius siekiančiais siaurų lakštelių kuokštais ir eilės galingai sužėlusių artišokų, išvydome pulkelį obelų, apkibusių gausybe raudonai geltonų vaisių. Rieškučias šitų pasakų obuolių, kurie skoniu iš tiesų pranoko visa, ką iki tolei man buvo tekę ragauti, sudėjęs ant rabarbaro lapo, daktaras Selvinas įteikė Klarai pridurdamas, esą ne veltui ši veislė vadinasi Beauty of Bath5.

iliustracija
iliustracija

Praėjus dviem dienoms po šio susitikimo su daktaru Selvinu, mes įsikėlėme į Prajors Geitą. Iš vakaro misis Selvin buvo mums parodžiusi gal kiek savotiškais baldais apstatytus, bet šiaip gražius ir didelius kambarius vieno iš šoninių flygelių antrame aukšte, ir mus išsyk sužavėjo mintis praleisti čia keletą mėnesių, nes reginys pro aukštus langus – sodas, parkas ir debesų gūbriai danguje – su kaupu atpirko niūrų interjerą. Pakakdavo tik žvilgtelėti į lauką, ir kaipmat išnykdavo tau už nugaros riogsanti milžiniška indauja, kurios bjaurumą maždaug galėtum nusakyti nebent žodžiu altdeutsch6, išblukdavo žirnienės spalvos virtuvės sienos, lyg per stebuklą išgaruodavo turkio žalsvumo, galbūt net ne visai nepavojingas dujinis šaldytuvas. Hedė Selvin, be galo versli, kaip netrukus paaiškėjo, Šveicarijos fabrikanto duktė iš Bylio, leido mums truputį pertvarkyti butą pagal savo įsivaizdavimą. Kai baltai išdažėme vonią, įkurdintą atskirame priestate ant ketinių kolonų ir pasiekiamą tik tilteliu, ji net užėjo įvertinti atlikto darbo. Jos akims neįprastas vaizdas sulaukė migloto komentaro, esą vonia, visuomet jai buvusi panaši į seną šiltnamį, dabar bepriminsianti naują karvelidę, ir ši pastaba išliko mano atminty kaip triuškinantis nuosprendis mūsų gyvenimo būdui, nors ligi šiolei taip ir neįstengiau šios gyvensenos bent kiek pakeisti. Bet čia ne apie tai. Į savo butą galėjome patekti arba geležiniais, dabar irgi baltai išdažytais, laiptais, iš kiemo kylančiais iki vonios tiltelio, arba iš pirmo aukšto pro užpakalines dvigubas duris ir plačiu koridoriumi, po kurio sienų apkala buvo išvedžiota sudėtinga įvairių už virvučių tampomų varpelių sistema tarnams pašaukti. Iš šio koridoriaus galėjai pažvelgti į tamsią virtuvę, kurioje bet kuriuo dienos metu, dažniausiai palinkusi prie kriauklės, triūsė nenuspėjamo amžiaus moteriškė. Eilina, toks buvo jos vardas, plaukus nešiojo trumpai pakirptus nuo sprando, kaip psichiatrijos įstaigos pacientai. Jos mimika ir judesiai atrodė pakrikę, lūpos nuolat drėgnos, ir ji visuomet dėvėjo pilką, kulkšnis siekiančią veikiau suknelę negu prijuostę. Nei aš, nei Klara taip ir nesupratome, kokius darbus Eilina per dienų dienas dirbo virtuvėje, nes, kiek mums žinoma, valgis ten, išskyrus vienintelį atvejį, apie kurį dar bus papasakota, niekad nebuvo gaminamas. Kitapus koridoriaus maždaug trisdešimt centimetrų virš akmeninių grindų sienoje buvo iškirstos durys. Pro jas įeidavai į tamsią laiptinę, iš kurios kiekviename aukšte už dvigubų sienų šakojosi paslėpti takai, įrengti tam, kad be paliovos zujantys tarnai, nešini anglių kibirais, malkų pintinėmis, valymo įrankiais ir priemonėmis, lovos skalbiniais ir arbatos padėklais, nuolat nesipainiotų ponams po kojų. Dažnai mėgindavau įsivaizduoti, kas turėjo būti susiklostę galvose žmonių, galėjusių gyventi su mintim, kad už juos glaudžiančių kambarių sienų kažkur tolydžio šmėkščioja tarnų šešėliai, ir ėmiau tarti, kad jiems turėjo kelti baimę pamėkliška būtis tų, kurie už menkus pinigus nepailstamai dirbo daugybę kasdien vis atsirandančių darbų. Į mūsų šiaip jau labai jaukius kambarius paprastai patekdavai – tai mus irgi nemaloniai nuteikė – tik per šią užpakalinę laiptinę, kurios pirmoje laiptų aikštelėje, beje, buvo ir visuomet užrakintos Eilinos kambarėlio durys. Tik kartą man pavyko dirstelėti vidun. Visa kur mažame kambarėlyje buvo pristatyta ir prisodinta gausybė lėlių, rūpestingai išpuoštų, dauguma ir ne vienplaukių, jos gulėjo ir lovoje, kurioje miegojo pati Eilina, jeigu iš viso miegojo, o ne pernakt tyliai niūniuodama žaidė su savo lėlėmis. Sekmadieniais ir švenčių dienomis kartais matydavome Eiliną su Gelbėjimo armijos uniforma išeinančią iš namų. Dažniausiai ją pasitikdavo maža mergytė ir patikliai įsikibusi į ranką nužingsniuodavo greta. Prireikė laiko, kol bent kiek pripratome prie Eilinos. Ypač nuo jos keistai žvingaujančio juoko, kartkartėmis nei iš šio, nei iš to atsklindančio iš virtuvės iki pat antro aukšto, pradžioje mums iš tiesų pagaugais eidavo kūnas. Negana to, be mūsų, Eilina buvo vienintelė visada esanti milžiniško namo gyventoja. Misis Selvin neretai ištisas savaites kažkur keliaudavo arba šiaip būdavo išvykusi, tvarkydavo su butais, kurių daugybę nuomojo mieste ir aplinkinėse gyvenvietėse, susijusius reikalus. Daktaras Selvinas, kol leisdavo oras, pasilikdavo lauke, o labai dažnai iš titnagų sumūrytame, tolimame sodo kampe prisiglaudusiame atsiskyrėlio bokštelyje, jo paties vadinamame folly , kuriame buvo įsirengęs, kas būtiniausia. Tiesa, vieną pirmųjų savaičių mums atsikrausčius kartą ryte pamačiau jį stovintį prie atdaro lango viename savo kambarių vakarinėje namo pusėje. Užsidėjęs akinius, su škotišku naminiu chalatu stambiais langais ir balta kaklaskare, jis kaip tik ketino iš šautuvo baisiausiai ilgu, dvigubu vamzdžiu paleisti šūvį į dangaus žydrynę. Praėjo, kaip man pasirodė, visa amžinybė, kol tasai šūvis driokstelėjo, sudrebindamas visą apylinkę. Vėliau daktaras Selvinas paaiškino norėjęs patikrinti, ar dar beveikia šis stambiųjų žvėrių medžioklei skirtas šautuvas, kurį jis įsigijęs prieš daugelį metų, jaunystėje, ir kuris ne vieną dešimtmetį stovėjęs nenaudojamas jo drabužinėje ir, kiek jis prisimena, tik vieną ar du kartus buvęs žiūrėtas ir taisytas. Kitados, pasakė jis man, nusipirkęs šitą šautuvą išvykdamas į Indiją, kur stojo į pirmąją savo, kaip chirurgo, tarnybą. Turėti tokį šautuvą tokiems kaip jis anuomet buvę tiesiog būtina. Tačiau jis tik vienintelį kartą išėjęs su juo į medžioklę, bet ir tąsyk praleidęs progą, kaip būtų derėję, suteikti savo šautuvui krikštą. Taigi dabar ir panorėjęs sužinoti, ar tas vamzdis iš viso bešauna, ir įsitikinęs, kad vien jo atatrankos pakaktų žmogui užmušti.

iliustracija

Šiaip jau daktarą Selviną, kaip sakyta, namuose vargiai buvo galima užtikti. Jis gyveno toje atsiskyrėlio buveinėje, visiškai atsidėjęs savo, kaip sykį man prasitarė, viena vertus, diena į dieną vis miglotesnėms, o kita vertus, vis vienprasmiškesnėms ir tikslesnėms mintims. Svečių per tą laiką, kol gyvenome jų namuose, sulaukė vienintelį kartą. Tai buvo pavasarį, regis, apie balandžio pabaigą, Hedė kaip tik buvo Šveicarijoje, – vieną rytą daktaras Selvinas užėjo pas mus ir pranešė vakarienės pasikvietęs bičiulį, su kuriuo jį iš seno daug kas sieja, ir jeigu mes sutiktume, jam būtų labai smagu, kad prisidėdami prie jųdviejų draugijos kartu suburtume petit comité7. Kai apie aštuntą valandą nulipome žemyn, į svetainę, apstatytą keliomis keturvietėmis sofomis ir sunkiais foteliais, didžiajame židinyje degė ugnis, gindama ryškiai juntamą vakaro vėsą. Ant sienų kabojo aukšti, vietomis apsiblausę veidrodžiai, kuriuose blėsčiojo daugybė ugnies atšvaitų ir mirguliavo daiktų atspindžiai. Daktaras Selvinas buvo apsivilkęs tvido švarką su odiniais alkūnių lopais ir pasirišęs kaklaraištį. Jo draugas Edvardas Elisas, kurį jis mums pristatė kaip žinomą botaniką ir entomologą, priešingai negu jis pats, buvo labai gležno sudėjimo ir, skirtingai nuo mažumą gunktelėjusio daktaro Selvino, visuomet stovėjo pasitempęs. Jis taip pat vilkėjo tvido švarką. Marškinių apykaklė aplink susiraukšlėjusį kaklą, kaip kai kurių sparnuočių ar vėžlių tai išsitempiantį, tai susitraukiantį nelyginant armonika, jam buvo pasidariusi per plati, mažutė galva atrodė kažkokia priešistorinė ar sunykusi, tačiau akys spindėte spindėjo tiesiog nuostabia gyvastim. Iš pradžių šnekučiavomės apie mano darbą ir artimiausių metų mudviejų planus, taip pat apie įspūdį, kurį mums, užaugusiems kalnuose, padarė Anglija ir ypač lygiai ir vienodai besidriekianti Norfolko grafystė. Leidosi sutemos. Daktaras Selvinas pakilo ir kiek iškilmingai pirma mūsų žengė į čia pat, greta svetainės, esantį valgomąjį. Ant ąžuolinio stalo, aplink kurį lengvai būtų galėję susėsti ir trisdešimt svečių, stovėjo dvi sidabrinės žvakidės. Daktarui Selvinui ir Edvardui buvo padengta vienoje ir kitoje galustalėje, o mudviem su Klara išilginėje stalo pusėje prieš langus. Namus jau beveik apgaubė tamsa, ir lauke žaluma ėmė tirštėti, virsdama tamsiai mėlynu šešėliu. Tačiau ties horizontu tebežioravo vakarų šviesa ir dunksojo debesų kalnai, leidžiantis nakčiai it sniegas baltuojančios jų krūsnys priminė man aukščiausius Alpių masyvus. Įėjo Eilina, stumdama šildomąjį serviravimo staliuką, patentuotą ketvirtojo dešimtmečio išradimą. Ji vilkėjo savo pilkąją prijuostę ar suknelę ir darbavosi tylom, tik kartkartėmis kažką sumurmėdama sau po nosimi. Uždegė žvakes, išdėliojo ant stalo dubenis ir, lygiai kaip atėjusi, iššliūrino netardama nė žodžio. Valgių turėjome įsidėti patys, apnešdami dubenis vienas kitam aplink stalą. Užkandžio buvo vos keletas žaliųjų šparagų, apdėtų marinuotais jaunais špinatų lapais. Pagrindinis patiekalas – brokolių daigai, pagardinti sviestu, ir su pipirmėtėmis virtos jaunos bulvytės; smėlingoje vieno senųjų stiklinių šiltnamių žemėje, kaip paaiškino daktaras Selvinas, jau balandžio pabaigoje jų užauga sulig graikiniu riešutu. Paskiausiai valgėme grietinėle baltintą rabarbarų kompotą, pabarstytą cukranendrių cukrumi. Taigi bemaž viskas buvo iš sulaukėjusio daržo ir sodo. Dar nepakilus nuo stalo, Edvardas užvedė šneką apie Šveicariją, tikriausiai manydamas, kad šia tema mudu su daktaru Selvinu rasime bendros kalbos. Ir iš tikrųjų, kiek padvejojęs, daktaras Selvinas ėmė pasakoti apie metus, kuriuos prieš Pirmąjį pasaulinį karą praleido Berne. 1913-ųjų vasarą, pradėjo jis, būdamas dvidešimt vienų, jis baigęs pagrindines medicinos studijas Kembridže ir tučtuojau išvykęs į Berną, ketindamas ten mokytis toliau. Tačiau viskas pakrypę kitaip, negu buvo sumanęs, daugiausia laiko jis praleisdavęs Berno Alpėse ir kuo toliau, tuo labiau užsikrėtęs kalnais. Ypač ištisomis savaitėmis užsibūdavęs Meiringene ir Oberare, ten susipažinęs su kalnų vedliu, vardu Johanesas Negelis, kuriam anuomet buvę šešiasdešimt penkeri ir kurį jis iš pat karto labai pamilęs. Su Negeliu jis buvęs visur – ant Cingenštoko, Šoichcerhorno ir Rozenhorno, ant Lauterarhorno, Šrekhorno ir Ėvigšnėhorno – ir niekados gyvenime, nei ligi tolei, nei vėliau, nesijautęs taip gerai kaip anuo metu to žmogaus draugijoje. Kai prasidėjus karui mane iškvietė atgal į Angliją ir pašaukė į karinę tarnybą, man niekas, pasakė daktaras Selvinas, tik dabar, atsigręždamas atgal, tai iki galo suvokiu, niekas nebuvo taip sunku, kaip atsisveikinti su Johanesu Negeliu. Net išsiskyrimas su Hede, su kuria susipažinau apie Kalėdas Berne ir kurią paskui po karo vedžiau, man nė iš tolo nesukėlė tokio skausmo, kokį patyriau išsiskirdamas su Negeliu – iki šiolei matau jį stovintį ir mojantį man Meiringeno geležinkelio stotyje. Bet gal aš tik įsikalbu, tylesniu balsu pridūrė sau daktaras Selvinas, nes Hedė metams bėgant tapo man vis svetimesnė, o Negelis kas kartą, kai apie jį pagalvoju, atrodo vis labiau savas, nors iš tikrųjų nuo ano atsisveikinimo Meiringene aš jo daugiau nė karto nemačiau. Mat netrukus po mobilizacijos Negelis pražuvo pakeliui iš Oberaro trobelės į Oberaro kalnų slėnį, dingo be žinios. Manoma, kad jis įkrito į Arės ledyno plyšį. Šią žinią perskaičiau viename pirmųjų laiškų, pasiekusių mane jau kareivinėse, jau vilkintį uniformą, ir ji įstūmė mane į gilią depresiją, kurios apimtas jaučiausi, lyg būčiau palaidotas po ledu ir sniegu, – mažai trūko, kad mane būtų atleidę iš tarnybos.

iliustracija


1 Skaičiavau žolės stiebelius (angl.).
2 Tai tokia mano lyg ir pramoga. Bijau, kad gerokai erzinanti. (Angl.)
3 Kaip koks dekoratyvinis atsiskyrėlis (angl.).
4 Tenisas buvo mano didžioji aistra. Bet dabar aikštelė sunykusi, kaip ir daug kas kita čia aplink. (Angl.)
5 Bato gražybė (angl.). Ši veislė išvesta netoli Bato miesto pietvakarių Anglijoje, Somerseto grafystėje, ir pavadinta jo vardu (vert.).
6 Senovinė vokiška (vok.).
7 Intymų ratelį (pranc.).

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Rūta Jonynaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


130895. Andrius2008-09-11 08:22
Sio zmogaus rasymai-stipriausias ispudis per pastaruosius metus.paskutine knyga-austerlicas-ispudinga.

131289. ivs2008-09-14 01:55
kodel kai kur versta is anglu o kitur is Anglu?

131303. ivsei2008-09-14 12:46
Jei prieš (angl.) nėra taško, mažoji a, jei yra - didžioji.

131368. kafka (maza kava)2008-09-15 09:58
Sveikinu vertėją.

Rodoma versija 23 iš 23 
0:30:24 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba