ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-12 nr. 976

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Juos (21) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Vivaldi ir „Buenos Aires“ (4) • SAUDADA. Rojus: vartotojo instrukcija (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Miesto karnavalo fenomenas (2) • KEN CONNOR. Kieno nuodėmė? (12) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (12) • JOLANTA SEREIKAITĖ. Susitikimai (1) • MARGARET ATWOOD. Eilės (3) • DARIUS POCEVIČIUS. V. Krėvės bėdos po 75 metų (57) • DAINIUS JUOZĖNAS. Miestas arčiausia širdies (6) • ALGIRDAS ŽEMAITAITIS. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pabaigtuvės (1) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Suk dalgį per pradalgę, kolei rasa (1) • POVILAS PUKYS. Palanga prieš 100 metų (1) • LINAS L. KATINAS. Radau! (2) • ŽYDRŪNAS DRUNGILAS. Ori mergaitė (4) • CLANDESTINUS. Rinktiniai aforizmai (26) • tas monstriškas valentinas (1089) •

Ori mergaitė

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

[skaityti komentarus]

Vakaras slinko kaip įprastai. Hariukas atsigulė su žmona žiūrėti žinių ir visas įsitempė. Tačiau šį kartą greitai atsileido. Jis suskaičiavo tik vieną skandalą, vos tris korupcijos atvejus, du plėšimus ir vieną menką terorizmo aktą. Be to, sporto rezultatai buvo du nulis mūsų naudai. Orai ketino keistis į drėgnesnius ir šiltesnius.

– Viskas tik geryn ir geryn, – sumurmėjo Hariukas.

Žmona irgi lengviau atsiduso. Abu pamažėle grimzdo į taikos ir ramybės karaliją.

Tačiau vietoj įprasto „labos nakties“ Hariuko ausis pasiekė keistas pranešimas: „...dėl techninių ir finansinių problemų žinios kurį laiką nebebus transliuojamos. Kiek tai truks, negalime pasakyti...“

– Nu kas čia dabar? – neramiai sukrutėjo žmona.

„...žiūrovams pageidaujant, bus galima išsikviesti žinių, verslo, sporto, kultūros ar orų pranešėją į namus, tokiu būdu paremtumėte televiziją.“

– Pasaulio pabaiga! – riktelėjo Hariukas ir pasirėmė ant alkūnių. – Kaip mes dabar sužinosime naujienas ir orų prognozę?!

Užmigti sekėsi sunkiai. Abu gulėjo ir žiūrėjo į lubas.

– Man galvoj netelpa, – sudejavo žmona.

– Ne tas žodis, – atsiduso Hariukas.

– Žinai, – prieš versdamasis ant šono tarė Hariukas, – galvoju, gal reikėtų mums išsikviesti tą orų pranešėją.

– Ar jau visai kvaištelėjai, tik orų mergaitės tau betrūko, – suniurzgėjo žmona, irgi sukdamasi į kitą pusę.

– Ne, čia kalba eina apie rytdienos prognozę, juk liksim nieko nesužinoję.

– Neturi kur pensijos dėti, – nukirto žmona.

Tris dienas sunku buvo rasti ramybę. Nebuvo apie ką kalbėtis, tapo irzlūs, kankino nemiga, o paryčiais abiem sapnavosi liūtys ir teroristų sprogdinimai. Ketvirtosios dienos rytą gerdama kavą žmona lyg tarp kitko klustelėjo:

– Kažin kiek ta orų mergaitė galėtų kainuoti?

– Tuoj sužinosiu, – tarė Hariukas ir nulėkė prie telefono.

– Labas rytas. Norėtume orų pranešėjos į namus. Kada? Na, būtų gerai šį vakarą. Užimta? Rytoj vakare tinka. Dešimtą vakaro? Bet mes jau miegame tokiu laiku. Iš viso negalėtų? Gerai, tada tinka, Pupų dvylika. Ačiū.

– Dešimtą vakaro, rytoj, – atraportavo Hariukas žmonai.

Po pusryčių žmona nuskuodė į kirpyklą, o Hariukas nubėgo į vonią pasidomėti nosies plaukų situacija.

Rytojaus dieną Hariukas su žmona valgė obuolių pyragą ir žiūrėjo vienas į kitą.

– Žinai, – tarė Hariukas, – aš manau, kad tai vyriausybės sąmokslas. Palikti žmones be žinių. Kad būtume tamsūs ir nieko nežinotume. Net orų.

– Bent orus galėjo palikti, – pritarė žmona.

– Kaži ko sąnarius suka. Gal šį vakarą paaiškės dėl ko, – kelius rankomis patrynė Hariukas.

Kai abu ramiai snūduriavo ant sofos, pasigirdo skambutis į duris.

– Jau! – šūktelėjo Hariukas ir nuskubėjo prie durų.

Tai buvo ji, ta pati. Tiek kartų matytas dailus veidelis, šviesūs plaukai, pilkas kostiumėlis.

– Ar čia...

– Jūs tokia... kaip čia pasakius, tokia tikra, – nusistebėjo Hariukas. Ranka parodė į svetainę. Jis nelabai žinojo, ką tokiais atvejais reikėtų kalbėti. – Penktadienį mūsiškiai laimėjo du nulis, – bandė suktis iš padėties.

– Gal kokios arbatos? – paklausė žmona.

– Ačiū, gal kitą kartą.

Kurį laiką visi stovėjo nebylūs.

– Hm, – atsikrenkštė Hariukas. – Gal tada jau einame į miegamąjį, mes kažkaip įpratę žiūrėti vakaro naujienas atsigulę.

Atvedęs į miegamąjį, Hariukas atsistojo prie lovos galvūgalio, žmona – iš kitos pusės.

– Jūs gal stokitės prie lango, šalia televizoriaus, – pasiūlė Hariukas. – Truputį kairiau. Aha, čia.

Vėl stojo keista tyla.

– Atsiprašau, ar negalėtumėt nusisukti, mano žmona nori nusirengti, – paprašė Hariukas.

Kai po minutės orų mergaitė atsisuko, Hariukas ir jo žmona gulėjo lovoje užsitraukę antklodę iki pat nosių.

– Galite pradėti, – sudundėjo Hariukas.

Pranešėja pasitaisė kostiumėlį, pasisuko truputį šonu, susidėjo delnus, nusišypsojo.

– Labas vakaras. Šiandien sausus ir saulėtus orus mūsų šalyje ir daug kur Rytų Europoje lėmęs anticiklonas traukiasi į rytus, – pradėjo ji, rankomis keldama sunkų anticikloną ir stumdama jį į dešinę pusę, – nes iš vakarų artėja atmosferos frontas...

– Va, girdėjai? – visas suvirpėjo Hariukas ir kumštelėjo žmoną.

– Ša, klausykis! – subarė toji.

– ...dabar jo debesys lietų neša Vakarų Europos gyventojams. Tirščiausi, lietaus pritvinkę debesys pasiekė Airiją. Keliaudamas į žemyno vidurį šis atmosferos frontas silpnės, todėl pasiekęs mus jau nebus toks aktyvus.

Rankomis pranešėja vos vos palietė naktinę užuolaidą, bet Hariukui to pakako, kad visu kūnu pajustų sunkų atmosferos frontą. Jam užėmė kvapą ir jis visas išraudo. Jau seniai nebuvo patyręs tokios dramatiškos įtampos. Net nebūtų pagalvojęs, kad besikeičiantys frontai padarys tokį įspūdį.

– O, o, ar... dar... jau... – išsprūdo jam. Pažvelgė į žmoną, norėdamas pamatyti jos reakciją, tačiau ji jau ramiai plaukė kartu su atmosferos frontu.

– ...taigi šiąnakt pas mus debesų dar nebus daug, tačiau pūs jau kiek stipresnis keturių devynių metrų per sekundę pietryčių pietų vėjas. Kai kur vėl susidarys rūkas, didesnė jo tikimybė vakariniuose rajonuose.

– Atsiprašau, – sušnibždėjo Hariukas, – ar negalėtumėt pakartoti apie tą atmosferos frontą? Manau, kad jis dar daug ko gali pridaryti...

– Gerai, – nusišypsojo pranešėja ir vėl pradėjo kelti anticikloną, o tada stumti jį užuolaidų link.

Ir vėl subangavo užuolaidos, ir vėl Hariukui užėmė kvapą, tik šį sykį dar labiau, ir jis suprato, kad Airijai dabar tikrai nekas. Ant kaktos pajuto šaltus prakaito lašus ir silpną vėjo gūsį. Suspaudė kumščius ir įtempė pėdas. Nusprendė klausytis prognozės iki galo, kad ir kokia ji būtų.

– ...temperatūra daug kur nukris iki dešimties dvylikos, o vakariniuose rajonuose iki penkiolikos laipsnių šilumos. Keliaujant į rytus, debesys sklaidysis. Rytoj dieną bus šilčiau nei šiandien, tačiau debesų daugės. Pūs penkių dešimties metrų per sekundę pietryčių pietų vėjas...

Hariukas žiūrėjo į pranešėjos kostiumėlį, kuris jai labai tiko, į jos plastiškus rankų judesius, tačiau jam ramybės nedavė atmosferos frontas, primenantis tamsią ir sunkią užuolaidą, sklendžiančią virš Europos. Ant tos užuolaidos sėdėjo orų mergaitė pilku kostiumėliu ir yrėsi rankomis pro debesis, stūmėsi pirmyn grėsmingai išnirdama čia rytuose, čia vakaruose. Jis girdėjo pietryčių pietų vėją, šiugždenantį medžių karūnas ir nešantį šiltą lietų su perkūnija, matė cikloną, besisukinėjantį ties Rytų Europa, kuris irgi grasino lietumi. Tolumoje, už kalnų, kažkur Azijos pietuose regėjo aukšto slėgio sūkurį, keliantį vandenyno bangas. Visu kūnu juto didžiules Ramiojo, o gal Atlanto bangas, kurios vis nešė į žemyną cikloną, anticikloną, vėl cikloną. Hariukas burnoje netgi pajuto sūrų Atlanto skonį. Atmosferos frontas plaukė vis arčiau ir arčiau. Vos tik suprato, kad ir pats skrenda kartu su atmosferos frontu, išgirdo: „Na, štai ir viskas.“

Hariukas tylėdamas palydėjo viešnią į koridorių.

– Kiek, tai kiek čia skolingas?

– Šimtą septyniasdešimt.

– Kiek? – nustebo Hariukas.

– Už pakartojimą apie atmosferos frontą – trisdešimt, – atsakė orų mergaitė.

– Buvo tikrai... įdomu, – skaičiuodamas pinigus tarė Hariukas, – nes būtume taip ir nesužinoję apie tą frontą... O sakykite, ką manote apie Izraelio ir Palestinos konfliktą? Naujausiomis žiniomis, yra pasiekta tam tikrų susitarimų, šalių santykiai kaip ir normalizuojasi, ką jūs manot?

– Normalizuojasi? – gūžtelėjo pečiais orų pranešėja. – Kad aš neišmanau tų dalykų, ne mano sritis, aš daugiau apie orus žinau. Na, bet jeigu jūs taip sakote, matyt, kad taip.

– A, taip taip, suprantu, – paskubėjo atidaryti duris Hariukas. Išėjęs į laiptinę pavymui dar šūktelėjo: – Tikiuosi, tas atmosferos frontas mūsų nepasieks, ar ne?

– Ko gero, ne, – atsakė jam orų mergaitė aukštu žemiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


183303. purslas2010-02-18 17:28
Faina, juokinga, ypač pirmoji pusė. Tik "Pupų dvylika" įtartinai pasirodė, lyg kas šaipytųsi iš "Rugių 12", kur jau dvi savaites neatneša popierinių "Šiaurės Atėnų".

183339. čiča2010-02-18 20:21
kažin kaip čia su tuo normalizuojasi. Jeigu normaliai yra patenkinamai, tai gal santykiai patenkinizuojasi arba patenkinozėje...

183370. twice2010-02-18 23:03
Nereikia pudrint smegenu, netikiu, nebuvo taip.

183793. kažkodėl2010-02-22 22:37
rwice nuolat susirūpinęs savo pudruotais smegenimis. Kas nutiko? Ar nuotaka pabėgo?

Rodoma versija 24 iš 25 
0:29:08 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba