ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai (3) • MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Arklių užkalbėtojai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2004

Vasario 8, sekmadienis

Žmonės prailgintomis galvomis

Naskos civilizacija, klestėjusi prieš inkus ten, kur dabar Peru.

Kasinėjant smėliu užpiltus miestus, kuriuos jie apleido trečiajame mūsų eros šimtmety, kapavietėje rasta kaukolių, kurios būdavo prailginamos nuo kūdikystės, kol minkštos... Specialiai tam pagamintomis plokštelėmis ir raiščiais. Vis paveržiant... Ar įmanu galvoti, kad naskai taip paerdvindavo vietą smegenų pusrutuliams? Ar tik dėl gražumo.

Įdomu dar: kaukolėse rasta nupjautų liežuvių, sudėtų į kapšelius.

Kitose – ekskrementų, sudžiūvusių į kamuoliukus.

Trečios – su skyle kaktoj, kur, pervertas virvute, iš vidaus – medinis pagaliukas.

Kaukolės, kurios būdavo nešiojamos su savimi, persikeliant. Arba pakabinamos kur nors...

Vasario 9, pirmadienis

Tai, kas mane žavi

Jurgis Baltrušaitis (sūnus), gyvendamas Mazanvilyje, kasdien antrą valandą po pietų eidavo pasivaikščioti. Tai užtrukdavo šešias valandas. Nueidavo 16 kilometrų.

Nesvarbu, lyja ar kepina saulė. Visi aplinkiniai žmonės jį pažinojo. Apsirengdavo kaip klošaras.

Kartą prie jo sustojo žandarų automobilis.

– Norite mane areštuoti? – paklausė Jurgis.

– Ne, pone, žinome, kas jūs esate. Sustojome su jumis pasisveikinti.

Tai papasakojo jo žmona Hélène, mirusi šiemet sausio 26 d., eidama 97-uosius.

Tai ji finansavo M. K. Čiurlionio parodą, surengtą Paryžiuje.

Beje, poniai Baltrušaitienei šarkos "labai gražūs paukščiai. Daug gražesni už balandžius".

Tuose J. B. pasivaikščiojimuose pasąmoniškai kažkas giliai lietuviška. Prisiminkite A. Baranauską į senatvę.

Vasario 10, antradienis

Šiandien RS valdyba pagalios išsijudino svarstyti Petkos "Durnių laivo" bėdas. Pasirodė ir Petka, raudonas, šiltesnis už šiltą vilną. Pasigyrė, kad greit išeis jau antras jo knygos leidimas, nieko negalįs padaryti, skaitytojai labai perka... Girdi, bus verčiama ir į anglų, ir į rusų kalbas...

Tas žmogus nežino, ką šneka. Ir, regis, už nieką neatsako. Paklaustas dėl aukų prie Televizijos bokšto, patvirtino pats matęs, kaip buvo vežami lavonai iš ligoninių. Kitaip sakant, jau po skrodimo...

Kad kareivukas Sakalauskas (nušautas prie Seimo) bėgęs girtas (dėl to rusų kareiviai jį ir nušovę).

Dėl V. Landsbergio tėvo bendradarbiavimo su NKVD:

– O kas čia blogo? Dalyvavo antifašistinėj koalicijoj.

Kitaip sakant, sovietinis žvalgas...

Ir t. t., ir t. t.

Ilgiau pasiklausęs, žmogus imi suprasti tik viena: istorija yra pirštinė, čia išverčiama, čia vėl atverčiama.

Keisčiausia, kad žmogus, ilgiau gyvenęs, mato ir tą, ir tą veiksmą.

Tos pirštinės vartymą atlieka keletas, keliolika žmonių. Didžiuma tyli, pritaria, trina rankas. Kiti – vien mėgaujasi.

Keliolika priešinasi, bet jų niekas neklauso. Jie netinka nei išverstai, nei atverstai pirštinei.

Graudžiausia, kad pošlykščiai elgiasi tie, kuriuos laikei savo draugais, bendraminčiais, bičiuliais.

Tiesa, kartais blyksteli koks visai netikėtas žmogutis.

Yra ir tokių, kurie "stručiai" – visad kiša nosį į smėlį. Jeigu jaunystėje turėjai draugų, tai pasižiūrėk į senatvės kaliauses!

Vasario 11, trečiadienis

Dar prie "Padkavičiaus stribavimo".

Vakar pirmieji jo sakiniai buvo:

– Tai čia, matot, kai kas nėrėsi iš kailio, norėdamas įrodyti, kad buvau stribas...

Šįryt A. G. patikslino:

– Tai kad nereikėjo nertis! Reikėjo atsiversti jo paties popierius Rašytojų sąjungoj. Stodamas pats parašė.

Ir rusų kalba išleistoje knygoje "LTSR rašytojai" yra.

Didžiausias žmogaus kerštas – kitiems. Už tai, kuo pats pasigarsino. Keršys dabar, kol numirs.

Ir dar iškalbingos detalės. Etikos komisijos rašte dėl jo "Durnių laivo" buvo eilutė: "pažeidė Lietuvos Konstitucijos 22 str., kur teigiama, kad asmeninis žmogaus gyvenimas yra neliečiamas..."

Petka burbt:

– Kas gi rašydamas galvoja apie Konstituciją?

Jonas L.:

– Tuojau surasim!

Ištraukė ir pacitavo visą. Petka:

– Neatsimenu.

Marytė K.:

– Betgi pats Seime sėdėjai ir priiminėjai tą Konstituciją?!

Petka:

– Aš ją ir rašiau. O tu "Tėve mūsų" visą atsimeni?

– Tikrai visą.

P. S. Išties sklerozės suėsta galva, jeigu vieno poterėlio neatsimena. Dėl to taip viską jaukia ir maišo.

Šiandien pagalvojau, kad kvailiausiai visoj toj operoj atrodė dabar profesoriaujantis Vytautas M., vos neįrodęs, kad Petkos kūrinys "yra postmodernizmas".

Dar apie "žemės angelus"

Mačiau tokią laidą: tamsūs, žvynuoti gyvių kamuoliai, susisukę, apsivynioję tarsi kokiais plastikiniais maišeliais. Smėlyje, dykumoje, sausroj, kepinant neįmanomai saulei.

Vos vos pūtuoja – judina šonus, čia išsipūsdami, čia susitraukdami.

Pasirodo, rupūžės.

Taip – be nieko, be valgio, be gėrimo – jos gali išgyventi penketą metų.

Stebuklas.

Vasario 12, ketvirtadienis

"Durnių laivo" tęsiniai

Vakar įsijungiau LNK, šiaip spragsėdamas, iš nuobodžio. Matau: K. Saja. Aiškinasi žmogus, kaip Padkavičius išvadino jį "sifilitiku", o jis neištvėręs parašė skundą RS – nesu toks, Padkavičius – stribas, sąjunga – niekam tikusi, jeigu stribus laiko.

Galop Ligita K. "išleidžia" Padkavičiaus balsą. Šis rėžia iš peties, bet sklerozė tokia, kad painioja (ar tyčia taip daro) pavardes:

– Tai kas, kad Gedai alkašai nepatiko...

Nusijuokiau, bet naktį susapnavau ligoninę, panašią į tą, kurią aprašė Jurgis K.

Rožiniai chalatai, daugybė palatų, stalčiuose pilna monetų po 1 centą.

Keisčiausia, kad mane čia "uždaro". Valgyti atneša kibiruose – nugriebto pieno, kokio gaudavome iš pieninės. Kažin kokios pasukos...

Pagalvojau, kad tokiam (mano) amžiuje geriau gulėti ligoninėj su "alkašais", o ne su Padkavičiumi. Arba – sifilitikais.

Tokia šiemet bus Vasario 16-oji.

Vasario 13, penktadienis

Teologinio mąstymo perlai

Laimingiausios yra laukinės gėlės. Kodėl? Todėl, kad auga ten, kur jas pasėjo Viešpats.

Natūralistinio mąstymo pavyzdžiai: vaikas, norintis greit užaugti, privalo kuo mažiau drybsoti, t. y. sėdėti arba gulėti. Didelis yra tas, kuris vertikalus...

Galop – tyrinėjimai, mokslas: manoma, kad vaikai labiausiai auga... miegodami, t. y. ištįsta naktimis.

Rašytojo užduotis galėtų būti: teisingai paliudyti tai, kaip viskas dėjosi jo laikais. Kas dėjosi? Tas pats kaip visados. Tik tasai "kaip" čia yra reikšmingas. Jis liudija slinktį – aukštyn, žemyn, į kairę ar į dešinę...

Tai, ką mes buvome pražiopsoję

Per paskutinius 15 metų. Tai, kad tamsuomenė valdė šviesuomenę.

Kokia nors Petkos knyga yra tamsuomenės valdžios kerštas. Koks klaikus yra buvęs (ir išlikęs) tautos dalies mentalitetas. Neapykanta šviesesniam, mokytesniam, subtilesniam, darbštesniam, talentingesniam...

Šviesuomenė buvo išžudyta, ištremta. Arba – pati pabėgo.

Mes, kurie augome tamsuomenės valdomi, patyrėme žemesniųjų instinktų jėgą: kumščio teisę, šmeižto, valdžios keršto, kalėjimo...

Visos pažeminimų bedugnės.

Laikas

O vis dėlto: pačios artimiausios patirtys mums yra – mūsų amžininkų. Jos atsklinda iš tų žmonių, kurie gimė apytikriai tuo pačiu laiku kaip ir mes, gyveno, jautė tą pačią šviesą ir tamsą. Dėl šios priežasties ir literatūra, ir kiti menai mus labiausiai "veža" – tai, kas sukurta tam tikrame tarpsnyje. Panašaus mentaliteto žmonių.

Dėl to nereikėtų graudintis – šios ribos yra peržengiamos. Panašiai kaip vieno sodžiaus, apylinkės, miesto ir šalies ribos.

Beveik vaikiška nuostaba

Iš naujo pajutus, kad Saulė yra tas raudonas katilas, kuriame verdanti Žemė... Čia verdama ir žmonių ateitis.

Ir dar daug – nelabai matomų katilų. Jie visi – pailgi arba apvalūs.

Skraidantieji ovalai.

Tikra alcheminė sistema.

(Dvasia išvaroma taip kaip spiritas...)

Sakinys

"Gyvenimas mosteldavo ranka, ir jį (berniuką) užvaldydavo nuostaba". Alessandro Baricco "Aistrų pilys".

Ir ten pat: istorija apie žmogų, pasiklydusį savo namuose... Per dienas klaidžiojo ieškodamas išėjimo, galop užsimetė ant peties šautuvą...

(Namų labirintas, namai kaip žmogaus labirintas.)

"Durnių laivo" populiarumo priežastys

Dar F. Dostojevskis stebėjosi žmonių polinkiais į viską, kas liguista. Liga, anomalija visad traukia žmones (ir žmonės, ir gyvuliai subėga ten, kur kraujas, mirtis...).

Tai kažkas atavistiška.

Mūsų laikais pridurkite komerciją, politines aistras.

Visad smagu, kad juokiasi iš kito, o ne iš tavęs...

Net iš šviesesnių žmonių esu girdėjęs:

– Tegul tyčiojasi tol, kol užkabins mane...

Beje, šita spyruoklė suveikė ir prezidento apkaltoje. Net viena bobikė Dzūkijos miškuose pastebėjo:

– O kodėl tas Mečys L. tylėjo, kol jo šikna nedegė?

Senų žmonių gudrumas

Toji pati bobikė pasakojo ir kitą įsimintiną istoriją.

Jų bulvių laukas pamiškėje, toli nuo namų. Gal 15, gal 20 kilometrų. Ten nukasa, ten ir duobę bulvėms supilti turi. Vieną pavasarį jos vyras važiuoja tų bulbikių. Peržiem nematę... Atvažiuoja – duobė tuščia, ne per toliausiai gyvenančių išsemtos bulvikės. Klausia kas – niekas nežino...

Rudenį viena iš mačiusiųjų ir sako:

– Galiu pasakyt, kas tavo bulves išsėmė... Mūsų gudruolė.

– Eik š...! Kai pavasarį su visais gražiuoju buvai, tai nė žodžio. Dabar, kai susiriejai, tai jau ir pasakysi... O iš kur man bus žinot, ar tu teisingai kaltini?

Vasario 14, šeštadienis

Vakar LNK pranešė, kad Katare susprogdintas automobilis, kuriuo važiavo ir Zelimchanas Jandarbijevas, buvęs Čečėnijos prezidentas ir karo pajėgų vadas. Jis buvo peržengęs penkias dešimtis metų. Esu vertęs jo poezijos. Jaunystėje studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Apie jį mėgo pasakoti Jevsejus C., dabar gyvenantis Čikagoje.

Jandarbijevas gydėsi nuo sužeidimų. Kas iš tikrųjų pakišo jiems sprogmenį, neaišku. Manoma, kad ne be rusų žvalgybos pagalbos. Taip baigiama susidoroti su tos generacijos vadais, kurie turėjo (šalia viso kito) dar ir humanitarinį išsilavinimą (Gamsachurdija buvo Šekspyro dramų vertėjas!).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
0:29:06 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba