ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai (3) • MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Pas beduinus prie Raudonosios jūros

INEZA JUZEFA JANONĖ

[skaityti komentarus]

Po mūsų kojomis driekėsi Egiptas, iš kur Mozė išsivedė izraelitus į Pažadėtąją žemę. Ir persiskyrė Raudonoji jūra, jiems einant.

Mums ji nė neketino skirtis. Ir visai nebuvo raudona, greičiau – sodriai mėlyna.

Varnos pakrantėje visai tokios pat kaip Lietuvoje. Stambios juodasparnės vienodu ritmu – lyg prisuktos – rinko savo lesalą.

Paplūdimyje mėtėsi gabalai koralų. Tokių Baltijos jūros pakrantėje nė su žiburiu nepamatysi. Koralais nusėtas ir jūros dugnas. Įvairiausių formų, švelniai gelsvi, balti, su skylutėmis. Neatsispyriau pagundai, nedidelę koralo atplaišą pasiėmiau su savimi.

Po kelių dienų arabišku papročiu apsirišome galvas skaromis. Jurgis – vyriškai languota, aš – balta. Sėdome į džipus ir pasileidome tyrų gilumon. Pro šalį slinko žemi, be jokios augmenijos pėdsako kalnai ir begaliniai, iš pirmo žvilgsnio visiškai negyvybingi tyrai. Bendrakeleiviai, rodos, važiavo patenkinti, tik aš – susirūpinusi. Per smėlio kupstus džipas lėkė kaip velnias, neapsakomai kratė, o mano sėdmenys iš skausmo aikčiojo. Tai juos vakar susitrenkiau vienintelės moters faraonės Hačepsutos šventykloje. Nepasisaugojau. Kaip pasisaugosi, jei akys įsmeigtos horizontan, po savimi nieko nematydama lipi akmeniniais laiptais žemyn. Ir še tau – pargriuvau! Net pariedėjau truputį. Sandalai į šalis išlakstė. Maniau, kad mano kryžkauliui amen. Akys padėro iš siaubo ir skausmo. Bet kryžkaulis atsilaikė. Nesutrupėjo į gabalus. Gal faraonė Hačepsuta man pagalvę pakišo? Tačiau sėdynės raumenys nežmoniškai suskausdavo, kai džipas versdavosi per smėlio pripustytas kupras, juos – tarsi kokią garbią ponią – abiem rankom vis kėliau nuo džipo sėdynės, nes neįstengiau savyje nuramdyti baimės: kas bus, jei dubuo subyrės?

– Ei, meldžiamieji, – rusiškai kreipėsi į mus gidė. – Lipame iš džipo! Šioje vietoje geriausiai matomas miražas.

Mes klusniai ropščiamės, einame. Po kojomis – smėlis. O saulė kepina. Prakaitas srūte srūva per veidą, kaklą, skruostus. Gerai, kad susipratom iš anksto galvas apsirišti skaromis. Jos tokios švelnios, minkštos. Tik tarp tų smėlynų supranti, kam tokios skepetos reikalingos dykumų gyventojams. Norisi gerti. Kad taip nors keletą gurkšnių vandens nurijus.

– Vanduo! Ar matote vandenį? – klausia gidė ir duria pirštu į priekį.

Kaip nematysi! Jis čia pat, gerai matomas mėlyno vandens tvenkinys. Keli žingsniai į priekį – ir pūkštelėsi į jį. Visa galva pasinersi. Atsigaivinsi. Bet tai miražas. Ne tikrovė, o tik jos vizija.

Vėl lekia tyrais mūsų džipas, vėl neįstengiu susidoroti su baime ir skausmu, kai jis galvotrūkčiais ritasi nuo vieno smėlio gūbrio ant kito.

– Dėl Dievo meilės! – norėčiau šaukti visu balsu. – Atsargiai! Ką jūs sau manote! Lėčiau lėčiau!

Po kurio laiko sustojame gyvenvietėje. Smulkaus sudėjimo moterys juodais apdarais stoviniuoja šalia kupranugarių. Nenustoja kepinti saulė. Mėlynas dangus lyg iššluotas. Be menkiausio debesėlio. Iš kažkur atklydęs padvelkė vėjas, pasidarė gaiviau. Manęs vėl nepalieka nerimas: ar pajėgsiu užsiropšti ant kupranugario? Ar nesiversiu nuo jo per galvą? Ar išsilaikysiu?

Keliu koją aukštyn. Skauda. Sėdynės raumenys vėl skauda!

Krypteliu galvą šonan. Jurgis jau ropščiasi ant netoliese stovinčio kupranugario. Gerai matau, kad tas mažesnis! Beregint atsiduriu šalia jo. Jurgis priverstas jį užleisti man. O pačiam irgi riesta. Jam pilvas kliudo sėkmingai apžergti kuprį.

Bet aš – jau išdidi. Kupranugario kojos ilgos kaip kartys, nė nepasijutau, kaip atsidūriau gal trijų metrų aukštyje. Matau, kad ir Jurgis galų gale susidorojo su savo užduotimi.

Moteris juodu apdaru suima kupranugarį už pasaitėlio ir lėtai smėliu žengia į priekį. Tyloje pasigirsta kūdikio verksmas. Jis verkia nesiliaudamas ant mano vedlės nugaros. Moteris stabteli, pasimuisto, vėl monotoniškai juda į priekį. Klausausi kūdikio knerkimo, ir staiga viskas šioje dykumoje įgyja kitokią prasmę. Galvoje sukirba ne vienas ir ne du klausimai...

Tačiau daug kvaršinti galvos nėra kada, turiu laikytis nusitvėrusi už priekinės ir užpakalinės balno gugos. Su palengvėjimu atsidusau, kai kupranugaris priekinėmis kojomis vėl priklaupė ant smėlio, o aš nenusiritau į priekį per jo galvą.

Velniai griebtų, kaip norėjosi gerti. Bet teko laukti.

Ir vėl akys nukrypo į beduines. Beduinai išdžiūvę lyg džiovintos silkės. Nė vieno bent kiek pilnesnio kūno. Kas kita mes – europiečiai. Mūsų moterys ganėtinai trąšios, vyrai apkūnūs, pilvoti. Štai ir maniškis per pilvą vos ne vos apžergė kupranugario balną.

Gali suprasti. Ir kaipgi tu, žmogau, tokiomis sąlygomis įgysi rubensiškas formas, jei paplotėliais be jokio riebalo maitiniesi?

Štai tokį mes ir kandome viename trobesy. Beduinė darbavosi nepakeldama galvos. Ji kočėlu išlygindavo tešlos gabalą, perversdama švystelėdavo jį aukštyn, dar pakočiodavo kitą pusę ir klodavo tiesiai ant įkaitusios skardos. Ugniakure degė kupranugarių spiros, sklaidėsi į šalis dūmai, čia pat šmižinėjanti beduiniukė už kraštų nutverdavo paplotėlį, smagi jį kramtė.

Kitame trobesy susidomėjome audžiamais kilimėliais. Prie vienų staklių darbavosi vyras, prie kitų jo duktė – gal dešimties metų. Veidas neuždengtas, gyvas smalsių akių žvilgsnis, ausyse žvilga aukso spalvos auskarai. O išausti audiniai gana spalvingi, su nesudėtingais piešinukais. Juose lengvai atpažįstamas kupranugaris, asiliukas ar koks vabalas.

Kai gidei sakome, kad gražu, mielai sugrįžę ant sienos kokį iš jų pasikabintume, ji krato galvą: ne tai svarbiausia. Jie vertinami tik kaip naudingi daiktai. Jais moterys skaudančius sąnarius, strėnas, pečius apsiriša. Juos pasikloja ant žemės, kai sėdasi ar gulasi. Jeigu tikėsime gide, net tokios sąvokos kaip grožis beduinai nežino. Kas naudinga, tas ir gražu.

Lipame į kalną nuleisti saulės. Kurį laiką ji dar viešpatavo mėlynėje ir staiga užgeso. Kokia tyla!

Galvojau, kas gali prisitaikyti prie tokio gyvenimo dykumoje. Kupranugariai, asilai, muselės ir, žinoma, klajokliai... Kodėl jie prisitaiko?

Nes viskas kartojasi. Dangaus mėlynė, saulė, smėlis, kalnai smėlio, papuošalai, gyvuliai, vaikai. Monotoniškai kartojasi vis tas pats. Iš kartos į kartą tas pats! Sunku patikėti, kad toks gyvenimas apskritai įmanomas. Kad galima nenorėti jo palikti. Sunku suprasti, kodėl beduinės nesiskiria su juodais apdarais. Kodėl?..

Beduinai dykumose gyvena bendruomenėmis. Jie – amžini klajokliai, vienoje vietoje gyvena tol, kol yra šuliny vandens.

Pradeda šulinys sekti – ieško kitos vietos, kur šulinį išsikasti.

Susirasti dykumose vandens padeda kupranugaris. Ne bet koks. Tik keletas iš šimto kuprių pasižymi išskirtine savybe žemės gelmėse pajusti vandenį.

Kiekviena bendruomenė ar klanas (nuo 30 iki 80 moterų, vyrų, vaikų) iš paskutiniųjų stengiasi įsigyti tokį išskirtiniais gabumais pasižymintį kupranugarį. Toks labai vertinamas, brangus. Šiaip kupranugaris kainuoja nuo trijų iki septynių tūkstančių Egipto svarų (1 dolerio vertė per penkis svarus), o tas vandenį jaučiantis kainuoja beveik milijoną Egipto svarų.

Kai bendruomenė pajunta, kad vandens lygis šulinyje senka, pradeda ruoštis persikelti į kitą vietą. Ne kas kitas, o brangusis kupranugaris ieškos naujo šulinio ir namų.

Mėnesį jam neduodama nė lašo vandens, jis maitinamas kuo sausesniu pašaru, du kartus per savaitę jam dar sušeriama sauja druskos.

Po mėnesio klano šeicho paskirti žmonės leidžiasi ieškoti naujos vietos gyvenvietei.

Klaidžioja dykumoje tol, kol kupranugaris aptinka vietą šuliniui kasti. Kai jis pajunta, kad toje vietoje yra vandens, ištroškęs krenta kniūbsčias, rausia žemę kanopom, graužia gruntą dantimis, atkakliai stengiasi prasiskverbti iki vandens, nors tas būtų už 20 metrų.

Toje vietoje klano žmonės iškasa šulinį. Dirba pamainomis dieną ir naktį. 18–20 metrų gylio šulinį įrengia maždaug per savaitę.

Įrengę šulinį, tą patį vakarą skerdžia kokį gyvulį – dažniausiai ožką. Nulupa odą, išmėsinėja, išima kaulus, mėsą supjausto maždaug vištos kiaušinio dydžio gabaliukais ir išmėto ratu apie šulinį 100–150 metrų atstumu. Tai atlieka jau saulei nusileidus.

Rytą, prieš patekant saulei, apeina ir apžiūri visus mėsgalius. Toje vietoje, kur mėsgalis per naktį išsilaikė nepakeitęs spalvos ir šviežios mėsos kvapo, statosi būstą.

Pavojinga jį ręsti prie riedulių. Dieną saulėje akmuo įkaista. Naktį, atvėsus orui, ant akmens kondensuojasi drėgmė. Vanduo įsigeria į smulkiausius plyšelius. Kitą dieną, kaitinant saulei, vanduo plečiasi, virsta garais, nespėja išgaruoti pro tuos plyšelius ir susprogdina akmenį. Žmogus, ant jo sėdintis ar esantis netoliese, gali nukentėti, net žūti.

Kiekvienas trobesys – keturių kuolų kombinacija, apraišiota meldais, įvairiom šakelėm, kiaurai perkošiama vėjo.

Visi jie turi būti išsidėstę ne arčiau kaip 50, 100 ar net daugiau metrų vienas nuo kito, kad būtų užtikrintas kiekvienos klano šeimos privatumas.

Bendruomenės gyvenimą rikiuoja šeichas: skirsto pareigas, darbus, sprendžia, kam, kada ir su kuo tuoktis, kaip bausti už prasižengimus ar kuo paskatinti.

Jeigu tikėsime gide, šeimose viską tvarko vyras. Žmona, pasak Korano, yra tik vyro šešėlis. Ji visais atžvilgiais turi būti pasirengusi patarnauti vyrui. Abi jos rankos visada turi būti laisvos, nes nežinia, kada vyras ką palieps.

Ji negali joti ant kupranugario ar asilo, tai tik vyro privilegija. O jeigu keliauja su juo kartu, tai visada lieka vyro šešėlyje. Moters priedermė – gimdyti ir auginti vaikus. Nesiginčyti, nesipriešinti, nes už mažiausią priešgyniavimą ar neklusnumą vyras gali nubausti – išėjęs į bendruomenės centrinę aikštę, triskart garsiai pasakyti: "Tu man nebe žmona!" Ir išsiskirti.

Vyro atstumtai moteriai teks nakvoti už gyvenvietės ribų po atviru dangumi, niekas niekada jai nepratars nė žodžio, kiekvienas panorėjęs galės apsvaidyti akmenimis, o ji neturės teisės nė žodeliu pasiskųsti. Į darbus ją ir toliau siuntinės šeichas, išsigelbėjimo nebus visą gyvenimą, nebent po kokio pusmečio buvęs vyras jos pasigailės, pasiūlys antrą kartą už jo tekėti.

Beduinė gimdo viena – be medikų ar pribuvėjų. Atėjus laikui, ji ropščiasi į kuo aukštesnį kalną, kad būtų arčiau Alacho.

Pagimdžiusi neturi teisės kūdikio maitinti, glamonėti. Privalo jį tuoj pat parnešti šeichui. Šis naujagimį ima ant rankų ir, atsižvelgdamas į lytį, vieną po kito sako vyriškus ar moteriškus vardus. Ties kuriuo vardu kūdikis rikteli, tokį visam gyvenimui ir turi. Išrinkęs kūdikiui vardą, jį atiduoda motinai ir visai pamiršta, iki jam sukaks penkeri metai.

Nuo gimimo iki penkerių metų vaikas laikomas kaip ir nesantis. Pirmą ir vienintelį kartą visas klanas švenčia vaiko gimtadienį, jam sulaukus penkerių metų. Toji šventė ir laikoma žmogaus gimimo diena. Iki devynerių metų žmogus laikomas vaiku. Nuo devynerių – jau suaugęs visavertis šeimos ir klano narys.

Dvylikametė mergaitė gauna nuotakos titulą ir veidą privalo slėpti. Atviros paliekamos tik akys. Kol neištekės, nei tėvų, nei šeicho akivaizdoj negali atsidengti veido.

Kai šeichas mergaitei išrenka vyrą, liepia jai apsirengti lengvesniu rūbu ir pastato prieš vėją. Iš atitinkamo atstumo sprendžia, kokią išpirką nustatyti, orientuodamasis pagal tai, ką pamato, kai vėjas priplaka prie kūno drabužius.

Beduinai – didžiai tikintys. Mirusiuosius laidoja už gyvenvietės ribų vakarinėje pusėje. Antkapių nestato, nepuošia kapų, bet mirusiuosius gerbia, juos lanko, tiksliai žino, kurioje vietoje artimieji palaidoti. Tiki, kad po mirties jie vėl gyvens kartu.

Tačiau klanui persikėlus į kitą vietą kapai užmirštami.

Beduinai pakankamai turtingi. Gyvena taupiai, tenkinasi minimumu, tačiau mėgsta gerus, brangius daiktus, vertingus papuošalus. Turto perteklių slepia būsimam pomirtiniam gyvenimui užkasdami smėlyje.

Beduinai, gyvendami primityviomis sąlygomis, rūpinasi higiena. Skrupulingai laikosi sanitarijos reikalavimų, mėgsta kvėpintis savos gamybos kvepalais.

Blogas kvapas bendruomenėje netoleruojamas. Toks žmogus iš jos išstumiamas. Nes blogas kvapas atbaido bet kokią gyvybę.

Kūno švarai, geram kvapui palaikyti beduinai naudoja gamtines priemones: dykumų augalus, uolienas, džiovintus sutrintus gyvūnus...

Ne taip seniai jie veidą prausė, rankas plovė dykumų smėliu. Dabar laikosi papročio mažiausiai kas pusantros savaitės apsilankyti oazėje, kur yra vandens telkinys, išsiskalbti su augalų, gyvūnų ekstraktais, nuovirais.

Fabrikiniai muilai, šampūnai atmesti kaip nepakankamai veiksmingi, nehigieniški, teršiantys gamtą.

Ant akmenų iš vakaro pasikloja audeklų skiautes, rankšluosčius drėgmei iš atmosferos surinkti. Iki ryto marškonys prisisunkia rasos. Ją į dubenis nugręžia, tuo vandeniu prausiasi ar skalbia.

Beduinų tikėjimas moteris savaip gina.

Vyras gali turėti net keturias žmonas, tačiau su sąlyga – šeichas turi įsitikinti, kad šeimos galva pajėgia visas jas tinkamai išlaikyti. Ir prižiūrėti, ir rūpintis jomis visomis vienodai. Miegoti su visomis iš eilės. Vyras privalo intymų šeimos gyvenimą reguliuoti, nesupainioti tvarkos.

Sakykim, prie tos žmonos guolio, su kuria miegos, jis turi iš anksto pritvirtinti specialią audeklo skiautę – kaip vėliavėlę, kad moteris žinotų: dabar jos eilė.

Jei vyras privalėjo naktį praleisti būtent su ta žmona, bet pamiršo prie jos guolio pritvirtinti audeklo skiautę, ji eina pas šeichą ir jam praneša, kad vyras pažeidė Alacho nustatytą tvarką. Tada vyrui šeichas paskiria bausmę. Jei netikėlis ne vieną kartą prasikalto, jį gali visos bendruomenės akyse net rykštėmis nuplakti. Jei vyras nepakankamai pajėgus, žmonos eina į dykumą, prisirenka tam tikrų žolelių, jas sudžiovina, sutrina ir paslapčia iš visų pusių apibarsto vyro guolį.

Pusdienį pasisvečiavę pas beduinus, vėl lėkėme džipais per sutemusią dykumą. Aš vis mažiau sukau galvą dėl skaudančios sėdynės. Žvalgiausi į dangų. Tiktai mėnulis nuo mano žvilgsnio kažin kur atkakliai pasislėpdavo, nors ir be galo norėjau jį išvysti.

Ir iš tikrųjų jį pamačiau. Tyruose jis švietė kiek kitaip nei Lietuvoje – lyg būtų apverstas pilvu žemyn.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
0:29:04 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba