ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai (3) • MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Pajūriai

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
1863 m. sukilėlių kapas Kirnių II kaime. Autorių nuotrauka

Pakisys ir Kunigiškiai – du gretimi kaimai dešiniajame Jūros krante, priešais Pajūrio miestelį. Jų paribiu alma mažutė Kisė, kurios paslaptingo vardo kalbininkai kol kas nepaaiškino. Kazimieras Būga parašė tik tiek, kad jis gali būti ne žemaitiškas, o kuršiškas.

Dešiniajame upelės krante įsikūręs Pakisys 1740 m. minimas viename "raganiaus" tardymo protokole. Nuo LDK laikų iki prieškario ten buvo palivarkas. 2005 m. Pakisyje stovėjo daugiau negu 20 sodybų, kuriose gyveno per 120 žmonių.

Kunigiškiai įsispraudę tarp Kisės ir naujos Jomantų gyvenvietės. Anot vietos gyventojų, Kunigiškių žemės ir ten gyvenę žmonės seniau priklausė kažkuriam klebonui. Jei tai tiesa, vietovardžio kilmė visiškai aiški. 1779 m. Kunigiškiai paminėti Šilalės parapijos vizitacijos akte, tačiau rimčiau kaimo istorija netyrinėta. 1923 m. jame surašyti 45, o 2005 m. – 67 gyventojai.

Pakisyje ir Kunigiškiuose yra vientisas archeologinis kompleksas, kurį tik formaliai į dvi dalis dalija dabartinė kaimų riba. Įspūdingiausias paminklas – Pakisyje, ties Jūros ir Kisės santaka, iškilęs piliakalnis, žmonių vadinamas Pile. Jei kalno šlaituose augantys medžiai nesužaliavę, iš upės pusės neblogai matyti taisyklingas jo profilis. Iš lengviau prieinamos aukštumos pusės piliakalnį supa 3 m gylio griovys ir net 11 m aukščio pylimas, kuris lanku apriečia pusę aikštelės. Ši gana erdvi, ovali, apytikriai trisdešimties žingsnių ilgio. Buvusio pilies kiemo viduryje nūnai auga senolis 2,8 m apimties beržas. Į pietvakarius nuo Pilės būta pilėnų gyvenvietės. Apie tai byloja kur ne kur iš kurmiarausiais nusėtos žemės išlendančios lipdytų ar žiestų puodų šukės.

Piliakalnio išvaizda, dydis, taip pat už 200 m Kunigiškiuose esančio senkapio radiniai leidžia spėti, kad jis supiltas I tūkstantmečio antroje pusėje, kad vykstant kovoms su kryžiuočiais ten stovėjo viena iš Jūros gynybinės sistemos pilių.

Apie Pilę pasakojamuose padavimuose tvirtinama, kad kalno požemių pilyje ir dabar tebegyvena užburtas valdovas. Kartais, nakties tamsai apgaubus žemę, jis tris kartus pabeldžia į užrūdijusias geležines pilies duris. Tada jos prasiveria ir ant balto žirgo pasirodo valdovas, o jam iš paskos – raitelių vilkstinė. Sutrimituoja ragu ir nudunda visi vieškeliu. Prabrėškus vėl prasiveria geležinės durys ir užburtas valdovas pro jas sugrįžta į pilį. Taip pat "pasakuo, kad Pilėj gyvenęs milžins su tievās. Sykį ans rada mūsų kartuos žmuogų bearunt dirvą. Milžins pajiemie tun žmuogų su dviem arklias i plūgu, įsikiša į sava pirštines nykštį i parneši paruodyti tievū. Tas pasaki: "Puo mūsų amžiaus bus tuoky žmuonys". Kai numyri, anus palaiduoje unt Milžinkape. Ilgā iš Piles trys paneles išeidavusias naktimis ir verkdavusias unt sava mylema milžina kapa".

Apie 150 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio, Kunigiškiuose, yra kitas ne mažiau įdomus kultūros paminklas – Aukuro (Šv. Jono) akmuo. Jis tyso kairiajame Kisės krante, Kasnauskių sodyboje. Tai milžinišką krėslą primenantis, apytikriai 4 m ilgio, 3 m pločio ir 1 m aukščio granito luitas. Vienoje jo pusėje yra nemenka įduba. Šalia akmens dar prieš keliasdešimt metų stovėjo koplytstulpis su šv. Jono Krikštytojo skulptūra.

Pasakota, kad "čia paguonys ugnį kūrena i meldies". "Senuoviej un ta kurendava aukas. Te veršį paaukuodava, sudegindava. Ten buva šalia angle, kaulų. Saka, būdava i pirmagimį vaiką paaukuodava, sudegindava. Senuole mūsų pasakuoja. Tas akmū vadindavuos Aukuru".

Ar teisūs senoliai, 1971 m. nusprendė išsiaiškinti archeologas Vytautas Urbanavičius. Atliekant tyrimą prie akmens, apytikriai 1 m gylyje, tikrai rasta pagoniškos šventvietės liekanų. Vieta seniau ten buvo pelkėta, todėl Aukuro aplinką žmonės išgrindė šakomis ir akmenimis. Pasitvirtino ir pasakojimai, kad ten būdavo aukojama. Prie pat akmens rastos trys ugniavietės, įvairių gyvulių (net arklio) kaulų. Įspūdingiausios informacijos suteikė rastos šukės. Pagal jas nustatyta, kad šventvietė veikė dar XVI ar net XVII a. Su archeologų atradimais įdomiai siejasi išlikę 1740 m. Žemaitijoje inkvizitorių vykdyto raganų "teismo" dokumentai. Toks Jonas Koliška tardomas "prisipažino", kad jo žmona Kotryna "kerėti išmokusi Pakisyje prie upelio". Beveik nekyla abejonių, kad omenyje turėta šioji, tuomet jau raganų buveine laikyta šventvietė. Galbūt su šia vieta siejasi ir 1874 m. rašiusio kraštotyrininko Ignoto Bušinskio pastaba, kad Pajūrio apylinkėse kadaise garbintas šio krašto globėjas Dievaitis Pajūris.

Jei sausa, Aukurą galima pasiekti važiuote. Iš Pajūrio reikėtų vykti Pajūralio link. Už Jomantų dešinėn atsišakoja vieškelis į Lileikėnus. Nudulkėjus juo 750 m derėtų pasukti dešinėn ir nuriedėti dar 300 m. Nors gero tako nėra, prie akmens nesunku prieiti ir nuo Pakisio piliakalnio pusės.

Kunigiškių peizažą praturtina išraiškingas tradicinis koplytstulpis, rymantis prie minėto Jomantų–Lileikėnų vieškelio. Jis statytas 1935 m., išniekintas apytikriai 1970 m. Tada viena šventojo skulptūra sudaužyta, kita įmesta į pelkę. Tik po Lietuvos Atgimimo koplytstulpis restauruotas. Jis primena, kaip seniau atrodė Žemaitijos pakelės.

Lileikėnai užėmę kelių kilometrų ruožą dešiniajame Jūros krante į šiaurę nuo Pajūrio. Kaimo pavadinimas galėtų būti kilęs iš žemaitiško asmenvardžio Lileikis. Archeologiniai radiniai liudija, kad tai viena seniausių apylinkės gyvenviečių. Maždaug 1912 m. Jūros pakrantėje netoli piliakalnio (žr. toliau) rastas 5 ar 6 Romos monetų lobis. Viena jų kaldinta II a. viduryje.

Į rašytinius šaltinius šis vietovardis pateko 1561 m., kai buvo sudarytas Pajūrio valsčiaus inventorius. Jame Lileikėnai pristatyti kaip centras vaitystės, į kurią įėjo dar keturi gretimi kaimai. 1598 m. teismų aktuose minimas Pajūrio valsčiaus Lileikiškių dvarelis, ko gero, taip pat buvęs šioje vietovėje. Vėlesniais amžiais Lileikėnai prarado išskirtinumą, liko tik vidutinio dydžio kaimas. 1923 m. jame gyveno 114, 2005 m. – 57 žmonės.

Ryškiausias garbingos Lileikėnų praeities paminklas – dešiniajame Jūros krante lapuočių šešėliuose pūpsantis piliakalnis, vietinių vadinamas Pile. Jis apsuptas šaltiniuotų daubų ir viršuje aplygintų stačių šlaitų. Piliavietei panaudotas aukštumos kyšulys, kuris nuo aukštumos atskirtas gynybiniu grioviu ir žmogaus ūgio pylimu. Už jo yra nedidelė keliolikos žingsnių ilgio ir pločio aikštelė, kurioje rastas geležinis kirvis ir žalvarinis žiedas. Kada piliakalnis naudotas, liudija šalia jo esantis senkapis, vadinamas Milžinkapiu. Jame dirbant žemę aptikta įvairių VIII–XI a. radinių – kalavijas, peikena, ietigalių, smeigtukų, segių, apyrankių.

Pasakota, kad "Pilėj yr užkasti dideli turta. Par tat kartas naktimis ant kalna lypsnikes žybčiuo. Tat auksine pininga deg. Žmuonys bandi kasti, i nesekės. Matyt, turta užkeikti yr". Be to, "seni žmuonys pasakuoji (gal teisybi, gal i ne), būk vyną sykį matūse naktį išbieg iš Piles laba dailus jūdbieris. Būk naktigone maten, kap anas, įsimaišęs į kaima arklių bandą Jūros lunkuo, išgainiuo visus i naktigone ilga negal savų arklių besurasti".

Už šimtmetrio į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra seniau Daugalams priklausiusi sodyba. Menkas keliukas į ją atsišakoja nuo Jomantų–Lileikėnų–Vidutiškės vieškelio. Tačiau iš Pajūrio prie piliakalnio galima prieiti ir pėsčiomis. 400 m aukščiau jo (ties buvusiu vienuolynu) ir tiek pat žemiau (ties Jūros gatvės 15-uoju namu) virš upės supasi kabantys lieptai.

Paežeris, kaip nurodo pats kaimo vietovardis, yra prie užželiančio Kupsčio ežero, keletas kilometrų į šiaurės vakarus nuo Pajūrio. Gyvenvietė seniau susidėjo iš dviejų dalių – kaimo ir dvaro. Pastarajame 1923 m. surašyti 39 žmonės. Kaime tuomet buvo 5 sodybos ir 35 gyventojai. Sovietmečiu gyvenvietė sumenko, 2005 m. 5 sodybose tegyveno 22 paežeriškiai.

Į Paežerį patogu vykti Pajūrio–Tenenių asfaltkeliu. Atskaičiavus kilometrą nuo Jomantų centre esančios sankryžos reikia sukti į dešinę ir nukakti dar 1800 m. Ten dar kartą pasukus dešinėn kelelis atves į buvusią dvarvietę, virtusią eiline, nūnai Jonikams priklausančia sodyba. Nemenką, daugiau nei 200 ha žemės turėjusį Paežerio dvarą prieškariu valdė Šimkevičiai. Savininkas, Šilalės notaras Vladislovas Šimkevičius (1888–1942), nors ir dvarininkas, garsėjo patriotišku nusiteikimu ir geru būdu. 1911 m. jis kartu su kitais organizavo pirmą lietuvišką vakarą Pajūryje. V. Šimkevičius buvo vedęs iš garsios giminės kilusią Vandą Gimbutaitę. Pas tetą į svečius neretai atvykdavo senosios liaudies architektūros tyrinėtojas Jurgis Gimbutas. Jis yra aprašęs, nubraižęs ir nufotografavęs senuosius Paežerio dvaro trobesius. Tragiškąją 1941 m. birželio 14-ąją V. Šimkevičius buvo išvežtas į Rešiotų lagerį, ten ir žuvo. Paežeryje Šimkevičius mena tik prie klojimo šlamantis dviliemenis 4,7 m apimties klevas.

Apytikriai 150 m į pietvakarius nuo minėtos sodybos, už Alkalaukio, kūpso alkakalnis, vadinamas Alkos pile. Tai pakilus aukštumos kyšulys su panašia į mažo piliakalnio 40 ir 15 m dydžio aikštele. Pilė apaugusi lapuočių retmiškiu, o rytiniame ir pietiniame jos šlaituose keroja du įspūdingi maždaug 4,6 m apimties ąžuolai. Pietinėje kalno papėdėje iš kelių versmių susibėga upelis Alkas, nutekantis į Kupsčio ežerą. Į rytus ir į vakarus nuo Alkos pilės yra dar dvi padavimuose apie ją minimos kalvelės. "Vynam kalnely gyvena vaidilutes, kitam Alkas valdovas sava pilę buva įsitaisęs [...]. O viduriniam kalnely [t. y. Alkos pilėje] vaidilutes kūrendava šventąją ugnį. Tin Gabiją garbindava", – 1977 m. porino vienas senolis.

Kirnės I ir II yra pora kilometrų į šiaurės rytus nuo Pajūrio. Iš esmės tai vienas kaimas, kurį dalija Jūra. Kirnės I prigludusios prie kairiojo, o Kirnės II – prie dešiniojo kranto. Vietovardis galėtų būti kilęs iš daugiareikšmio žodžio kirna – krūmuota, šlapia, privirtusi medžių vieta arba vandens išplauta šaknis upės krante.

Kirnių istorija, ko gero, prasideda dar 1406 m. Tais metais Vokiečių ordino iždininko knygoje užfiksuotos išlaidos žemaičių dovanoms. 1406–1409 m. ordinas trumpai valdė Žemaitiją ir norėjo patraukti į savo pusę jos diduomenę. Tarp kitų "paskatintųjų" minimas Dravinietis iš Kirnių (Drawinetten von Kirnen). Daugiau analogiškų vietovardžių Žemaitijoje nėra ir, rodos, nebuvo, tad greičiausiai omenyje turėtas būtent šis kaimas.

Kirnės nuo seno priklausė Šilalės parapijai, todėl minimos 1779 m. ir vėlesnių vizitacijų aktuose. Matyt, dar nuo Draviniečio laikų Kirnėse I buvo dvarelis, prieškariu jį valdė Šimavičių giminė. Tais laikais tiek viename, tiek kitame Jūros krante stovėjo po aštuonetą ūkių. Sovietmečiu nuošalios Kirnės II visai sunyko, iki 2005 m. ten liko tik viena sodyba. Kirnės I – gyvesnis keturių sodybų, keliolikos gyventojų kaimas.

Kirnėse II galima aplankyti išskirtinės vertės istorijos paminklą – 1863 m. sukilėlių kapus. Jie yra ant aukšto dešiniojo Jūros kranto, vos aukščiau Žvėrės upelio žiočių, eglių priaugusiame miške. Patogiausia kapus lankyti keliaujant laiveliais Jūra arba pėsčiomis jos pakrantėmis. Važiuote šios vietos pasiekti beveik neįmanoma, tačiau per Džiaugėnų ir Kirnių I kaimus galima atriedėti iki brastos per Jūrą, kuri šnara vos aukščiau Žvėrės žiočių. Jei keliaujama vasarą ir upė neištvinusi, beliks pasiraitoti kelnes ir – pirmyn! Perbridus dar reikia paėjėti apie 100 m miško keliuku, tada pasukti dešinėn ir takeliu užkilti į šlaitą.

Kapuose palaidoti sukilėliai, kurie kovojo vieno žymiausių sukilimo vadų – Boleslovo Dluskio-Jablonovskio – būryje. Jo pagrindą sudarė ne dalgininkai, o gerai pasirengę kavaleristai, todėl, palyginti su kitais, šis dalinys yra laimėjęs daugiausia kautynių su Rusijos kariuomene. Patį B. Dluskį-Jablonovskį vienas amžininkas pavadino "geriausiu būrio vadu" tarp visų Lenkijos ir Lietuvos sukilėlių. Po laimėto Papilės mūšio, dvi paras persekiotas įsiutusios carinės kariuomenės, birželio 30 (18) d. šis būrys apsistojo prie Jūros prigludusiame Pažvėrio-Lomos miške. Kai sukilėliai dar nebuvo spėję išstatyti apsaugos, juos puolė gana didelis carinės kariuomenės dalinys – trys pėstininkų kuopos, dragūnų eskadronas, keliasdešimt pasienio žvalgų. Netikėtai užklupti sukilėliai patyrė didelių nuostolių ir, nors labai atkakliai priešinosi, turėjo trauktis. Apie 70 jų persikėlė per Jūrą ir sugebėjo atsiplėšti nuo persekiotojų. Nelabai patikimais Rusijos karinių žinybų duomenimis, mūšyje žuvo 147 sukilėliai, 3 pateko į nelaisvę. Būrys taip pat neteko gurguolės, daug ginklų ir šaudmenų. Po tokių nesėkmingų kautynių B. Dluskis-Jablonovskis pasitraukė į užsienį ieškoti lėšų bei savanorių naujoms ginkluotoms pajėgoms, o būrio likučiai prisijungė prie kito Žemaitijoje veikusio dalinio. Šios kautynės apdainuotos dainoje, kurios įvairūs variantai užrašyti Dargaliuose ir keliose kitose Šilalės krašto vietovėse. Kalbininko Kazimiero Jauniaus išgirsti ir užfiksuoti posmai skamba taip:

        Par tris dinas ir tris naktys
        Newalgi ne giery
        Winok twyrty jaunykajte
        Keliony isztwiery

        Dar mes karta susymuszom
        Tys pat upys Juras
        Kamy ne dydy akmeny
        Su ta upe duras

        Jablonauskis paregieis
        Maskolu daugibys
        O sawuju nuwargintu
        Didziause sylpnibe

        Tary: "Mes prisz toki sila
        Jau nebdaturiesma
        Bet weltu krumusy
        Kraui sawa lisma"

Vietos žmonių pasakojimu, kautynėms pasibaigus kareiviai suvarė aplinkinių kaimų gyventojų, liepė iškasti duobę ir palaidoti apiplėštus, apnuogintus sukilėlių kūnus. Didelė dalis žuvusiųjų buvo bajoriškos kilmės asmenys, daugiausia kalbėję lenkiškai, todėl paprasti žmonės juos vadino "lenkais", o jų kapą praminė Lenkapiu. 1906 m. žemės plotelį su kapu nupirko pasiturintis vietos gyventojas Stasys Grajauskas. Jis kapavietę gražiai sutvarkė, pastatė kryžių. Rodos, 1968 m. atritintas gražus paminklinis akmuo. Po Lietuvos Atgimimo šalia jo pastatytas naujas kryžius. Už šių atminimo ženklų matyti įdubusios kapo duobės kontūrai.

Dar pasakojama, kad XX a. pradžioje žmonės nupjovė netoli nuo mūšio vietos augusį drevėtą ąžuolą. Jo viduje rasti pažaliavę griaučiai, ginklai, žiedas. Iš įrašo pastarajame išaiškėjo, kad ąžuolo drevėje slėpėsi ir, nesulaukęs pagalbos, mirė (matyt, buvo sužeistas) vienas iš sukilėlių karininkų.

Kapus iš visų pusių supa Pažvėrio-Lomos miškas, baigiantis užkariauti visus Kirnių II laukus. Jis mena ne tik sukilėlius. 1946 m. birželį ten su enkavėdistais susikovė 14 Lydžio rinktinės III kuopos partizanų, kuriems vadovavo Juozas Gubista-Šalna. Vieną dramatiškiausių mūšio epizodų partizanė Eglė Kučinskaitė prisiminė taip: "Kai mes bėgome mišku, Šalna buvo sunkiai sužeistas, metė man savo automatą ir prašė nušauti. Aš paėmiau automatą, šauti negalėjau. Numečiau automatą ir nubėgau". Iš viso nesėkmingose kautynėse žuvo 10 kovotojų. 1955 m. Kirnėse II niekšiškai nužudytas vienas paskutiniųjų Šilalės krašto partizanų Pranas Radžius-Girėnas.

Pažvėrio-Lomos miškas iš pradžių baido tankumynais ir žlegsinčiais keliukais. Tačiau labiau apsipratus jame galima smagiai pauogauti ar pariešutauti. Anot vietinių, "porą valandų parupūžinėjęs" ten gali ir "vieną kitą sugyvatėjusį baravyką rasti".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120084. giedra :-) 2008-06-12 20:35
labai geras

160717. giedrius :-) 2009-05-21 10:53
Dažnai mes patys nežinome iš kur mes ir į kur.

169888. endis :-( 2009-09-10 17:46
nematau cia nieko ipatyngo, paprasta eskursija i kaima, na ir kas cia tokio ipatyngo leiskit paklaust? Kiekvienas zmogelis gali pavazinet po kaimus, bet tai nebutina kiekvienam apie tuos atskirus kaimus knygu ir apsakymu leist. Na, aisku cia tik mano subjektyvi nuomone.

Rodoma versija 28 iš 29 
0:28:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba