ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai (3) • MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis

JOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI

[skaityti komentarus]

Vaistų rijimo maratonas paprastai prasideda lapkritį, o sausį pasiekia apogėjų. Peršalimo simptomus švelninančių ir karščiavimą mažinančių vaistų parduodama kelis kartus daugiau. Šių be receptų parduodamų vaistų (vadinamųjų OTC, angl. over the counter) paklausa nepaliaujamai auga. Gamintojų duomenimis, OTC vaistų rinka labai plečiasi, ir toli gražu ne tik turtingose Europos šalyse. Lenkai 2005 m. lapkričio–sausio mėnesį OTC išleido 3,2 mlrd. zlotų, t. y. 8 procentais daugiau negu per tą patį ankstesnių metų laikotarpį, ir pagal išlaidas šiai vaistų kategorijai užima šeštą vietą Europoje, nedaug nusileisdami turtingiesiems prancūzams, vokiečiams, italams, britams ir ispanams, o pavasarį ir žiemą, jei orai nelepina, net aplenkia ispanus.


"Įkalk" piliulę

"Preparatai verslininkams, brendimo amžiaus merginoms, protinį darbą dirbantiems žmonėms. Nenustebsiu, jei netrukus pasirodys multivitaminai kairiarankiams, – sako dr. Józefas Meszarosas, Varšuvos eksperimentinės farmakologijos instituto ir Klinikinės medicinos akademijos bendradarbis. – Tokios sudėties preparatai negali padėti išspręsti sveikatos problemų. Jei, užuot juos pirkę, žmonės atidėtų pinigų atostogoms, tai savo sveikatos labui padarytų kur kas daugiau. Visiškai nereikalingo medicininio preparato pavyzdys yra rutinoskorbinas. Teiginiai, kad jis sustiprina imunitetą, neturi jokio pagrindo. Niekada nebuvo skelbti tyrimai, kurie patvirtintų jo veiksmingumą". O metinis pelnas iš rutinoskorbino pardavimo siekia 70 mln. zlotų.

A pill for every ill ("yra liga, turi būti ir piliulė") – šis amerikietiškas principas jau visiškai galioja ir pas mus. Sunegalavai? Išgerk piliulę. Viskas gerai? Išgerk piliulę profilaktiškai. Kaip tik tokį elgesio modelį mums perša reklama. Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be piliulės.

Vaistinių klientai žino apie vitamino C, na, dar apie kalcio poveikį; o kuriems galams reikalingas cinkas, kalio karbonatas, selenas – nutuokia retas, bet dėl viso pikto "užsimeta" už lūpos. Aštuoniasdešimt procentų žmonių nežino, kas yra, pavyzdžiui, ženšenis, bet, nepaisant to, jis irgi paklausus.

"Neseniai buvo atėjusi klientė, kuri paprašė "ko nors, kas padėtų šešiolikmečiui susikoncentruoti", nes jis nenorįs mokytis. Man net rankos nusviro", – pasakoja viena Varšuvos vaistininkė.

Sportuoti, keisti mitybos ir gyvenimo stilių – tam reikia pastangų. O praryti piliulę nereikia jokių pastangų. Iš čia ir tikėjimas magiška vaistų galia. Poliklinikos šeimos gydytojas Piotras Matyjaszczykas pasakoja, kad vis gausėja pacientų, kurie kreipiasi į jį, pavyzdžiui, dėl blogo virškinimo. Skundžiasi valgą daug mėsos ir dėl to blogai jaučiąsi. "Tai mažiau valgykite mėsos", – pataria gydytojas. "Bet aš mėgstu mėsą ir nekeisiu savo įpročių. Prašau, gydytojau, išrašykite ką nors", – neatlyžta jie.


Vaistai nuo blogo oro

Farmacijos rinkodaros specialistai pasirūpino išgarsinti daugybę ligų, kurių anksčiau niekam ir į galvą neateidavo gydyti: tai senėjimas, plikimas, išsiblaškymas, celiulitas, pagirios, baimė. Kurti sveikatos problemas tiesiog apsimoka. Televizijos reklamoje, šios rinkos monitoringą vykdančios bendrovės "AGB Nielsen" duomenimis, farmacijos pramonės gaminiai jau aplenkė telekomunikacijų paslaugas ir skalbimo miltelius ir nusileidžia tik maistui.

"Kartais pagalvoju, jog vaistinėje reikėtų įsitaisyti televizorių, kad galėčiau matyti reklamas. Kasdien žmonės nori nusipirkti "tų miltelių, kurių išgėrus skausmo kaip nebūta", o aš nežinau, ką jie turi galvoje", – pasakoja vaistininkė Alina Fornal.

Geriausias būdas išmokyti žmones sirgti, tiksliau, paskatinti pirkti vaistus nuo pramanytų negalių – įtikinti, kad nuo jų kenčia gausus "nelaimės" draugų būrys. Siekiant padidinti "Meteo" (preparato "nuo oro sukeliamų negalavimų", susidedančio iš keleto augalų ekstraktų, vitaminų ir mikroelementų) paklausą buvo sukurta Meteorologinio poveikio sukeltomis ligomis sergančiųjų švietimo programa, kuriai įgyvendinti pasitelktas sociologas ir mokslinio leidinio "Essentia Medica" redaktorius. "Mūsų misija yra griauti barjerus ir sąmoningai kalbėti apie meteoropatiją, kuri neturi nieko bendra su kaprizingumu ar hipochondrija. Programos tikslas ir misija yra mokyti žmones, kaip kovoti su šia negalia", – teigiama pristatyme.

"Koks dar švietimas, – susinervina Mariuszas Politowiczius, vaistinės "Pod Wagą" Pleševe savininkas. – Lenkijoje ir taip turime 38 milijonus "gydytojų", o vaistų galima nusipirkti kur tik nori – pašte, kioskuose, prekybos centruose – taip gauname pavojingą kokteilį, kurį viešųjų ryšių specialistai vadina savigyda. Kasininkė parduotuvėje klientams rekomenduoja apapą vietoj panadolio, nes reklamoje girdėjo, kad apapas kenkia mažiau. O juk abu preparatai identiški".

OTC iš dalies taip paplito todėl, kad laikome šiuos vaistus nekenksmingais – žiūrime į juos kaip į traškučius. Nepadeda viena tabletė nuo galvos skausmo, atidarome kito pavadinimo vaistų pakuotę, nors viduje identiška substancija (rinkoje yra 41 preparatas su acetilsalicilo rūgštimi ir 47 preparatai su paracetamoliu). Tą patį galima pasakyti ir apie, pavyzdžiui, tepalus, vartojamus sąnarių skausmui malšinti. Reumatologės dr. Małgorzatos Happach nuomone, reikia keleto dienų, norint įsitikinti, ar tepalas veiksmingas. Pacientai paprastai tiek nelaukia ir apsirūpina kelių pavadinimų taip pat veikiančiais tepalais. Tokiu būdu vėjais paleidžiamas ne vienas milijonas.

"Girdėjau apie rekordininką, kuris vienu metu vartojo 19 pavadinimų vaistus ir mažiausiai penkis iš jų pirko be recepto", – sako M. Politowiczius.

Pasak "Le Nouvel Observateur", iš Prancūzijoje įregistruotų 4750 pavadinimų vaistų tik šimtas, gydytojų teigimu, būtinai reikalingi gydymo tikslams, o Lenkijoje įregistruotų vaistų dvigubai daugiau. Galima palyginti: Šveicarijoje įregistruota tik du tūkstančiai pavadinimų vaistų, o norint įregistruoti naują preparatą reikia išbraukti vieną iš esančių. Kiek pinigų iššvaistoma beprasmiškam gydymui? Niekas to neapskaičiuos.


Visuomenės ligos

Pasak gydytojų terapeutų, Lenkijoje, kaip ir daugelyje pokomunistinių šalių, pacientus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: jauni, darbingi, aktyvūs, jie turi pinigų, bet neturi laiko gydytis ar, Dieve sergėk, tris dienas gulėti lovoje. Taigi jie perka vaistinėse pirmus pasitaikiusius vaistus ir ryja juos saujomis. Kita grupė – vyresni žmonės, dar pamenantys laikus, kai vaistai buvo beveik nemokami. Polinkis perdozuoti jiems tiesiog įaugęs į kraują. Didelis maišas su vaistais – neatsiejamas jų būstų elementas. Jie skaičiuoja pinigus, tad, užuot pirkę brangius OTC, valandų valandas trainiojasi poliklinikose.

Poliklinikų laukiamuosiuose, koridoriuose vyresnės pacientės surengia savotišką bėdų turgų: kur skauda, kur duria, koks cholesterolio kiekis kraujyje, koks spaudimas, koks pulsas, ką gydytojas išrašė, kokius tyrimus skyrė. Kartais kyla aštrių ginčų, kuri labiau pasiligojusi. Iš dalies tai sveikatos problema, tačiau daugiau – visuomeninė. Vakaruose moterys išėjusios į pensiją įsitraukia į visuomeninę veiklą, lanko klubus, keliauja. O mes turime armiją vienišų našlių, kurioms nėra kur išlieti energiją. Į darbą eiti nebereikia, vaikai sukuria savas šeimas, vyras miršta. Vis labiau silpnėjant šeimos ir žmonių tarpusavio ryšiams, lieka marios laisvo laiko, kurio nėra kur dėti. Pasak sociologų, tai viena iš priežasčių, dėl kurių poliklinikų laukiamieji amžinai sausakimši – dažnai jie tiesiog atlieka apylinkės pensininkų salono vaidmenį.

"Vienatvė – tai pagrindinis ligų šaltinis. Vizitas į polikliniką – pramoga, proga pasikalbėti. Gydymas užpildo tuštumą gyvenime", – sako dr. J. Meszarosas.

Kiti gydytojai tvirtina, kad yra grupė pacientų – daugiausia pagyvenusių – kurie gydymą traktuoja kaip iššūkį. "Viena vertus – sunku patekti, numeriukai, laukimas, kita vertus – pinigų mokėti nereikia. Patekti pas gydytoją – vadinasi, įveikti sistemą, – sako jie. – Socializmo laikais šią funkciją atlikdavo atlikdavo eilės. Prekių iš tiesų trūko, bet stovėjimas eilėse buvo ir savotiškas nacionalinis sportas. Žmonės stodavo į eilę ne tik todėl, kad ką nors "išmetė", bet ir norėdami pasikalbėti, neturėdami ką veikti. Šiandien eilių vaidmenį perėmė laukiamieji".

Trainiotis po laukiamuosius ir kabinetus nėra tokia jau nekalta pramoga. Kai pacientas ar pacientė apsilanko pas penkis specialistus ir kiekvienas išrašo po keletą receptų, pasekmės gali būti apverktinos. Kaip ir daugelyje posovietinių šalių, Lenkijoje gydytojų supratimas apie geriatriją miglotas. O praktikuojančių specialistų geriatrų labai mažai.

"Studentai mokomi gydyti jaunus žmones, o pabaigę studijas gydo daugiausia pagyvenusius, – sako dr. J. Meszarosas. – Jų nemoko senėjimo filosofijos, jie neturi supratimo, kad perkopus per septintąją dešimtį vaistų poveikis gali būti visiškai kitoks. Nenuostabu, kad jie įvaro pagyvenusiems žmonėms vaistų vartojimo maniją".

Pasak geriatro prof. Jarosławo Derejczyko, dažniausiai pasitaikanti klaida gydant pagyvenusius žmones – tai schemos "rytą žadiname smegenų aktyvumą, o vakare – slopiname" taikymas, kitaip tariant, nesaikingas nootropinių ir migdomųjų vaistų vartojimas, galintis sukelti priklausomybę, atminties sutrikimus, raumenų suglebimą. Migdomųjų ir spaudimą mažinančių vaistų perdozavimas gali susilpninti kaulų atsparumą lūžiams, per didelės vaistų nuo uždegimo dozės – sukelti skrandžio kraujavimą. 20 procentų vyresnių nei aštuoniasdešimt metų žmonių į ligonines patenka dėl šalutinio vaistų poveikio.

Prof. J. Derejczykas papasakojo vieną atvejį, kai aštuoniasdešimt devynerių metų pacientė pateko į geriatrijos ligoninę labai sunkios būklės – negalėjo vaikščioti, blogai matė ir girdėjo, skundėsi dusuliu, kelių skausmais, negalėjo valgyti. Anksčiau ją nuolatos gydė trys specialistai, per dieną ji suvartodavo 22 pavadinimų vaistus (tokio gydymo išlaidos siekė 800 zlotų per mėnesį). Geriatrijos ligoninėje buvo nustatyta, kad didelės vaistų dozės sukėlė smarkų sodos trūkumą organizme, skrandžio uždegimą, dėl kurio ji nustojo valgyti ir vartoti skysčius, taip pat depresiją. Pakeitus gydymą vaistų davinį pavyko sumažinti iki devynių pavadinimų. [...]

Kitas veiksnys, skatinantis pagyvenusius žmones nesaikingai vartoti vaistus, – mūsų kultūroje įsigalėjęs jaunystės kultas. "Žmonės nepripažįsta fakto, kad metai eina ir reikia susitaikyti su pablogėjusia sveikata. Daugelį ištinka šokas. Jie traktuoja senatvę kaip ligą ir kimšte kemša vaistus", – sako dr. Bogusławas Habratas, Varšuvos neurologijos ir psichiatrijos instituto bendradarbis.


Receptą, duokš receptą!

Skirtingose šalyse dirbę gydytojai pastebi, kad pokomunistinėse šalyse pacientai specifiški, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabineto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės.

"Baisiai susinervinu, kai gydytojas aiškina: išrašiau vaistų, nes pacientas pageidavo recepto, – sako dr. J. Meszarosas. – Tada klausiu: ar jūs gydytojas, ar krautuvininkas?"

Prie poliklinikos šeimos gydytojo dr. P. Matyjaszczyko kabineto durų didžiausia spūstis būna pirmadieniais. Iš keliasdešimties pacientų paprastai tik keliolika – tikri ligoniai, visi kiti ateina recepto.

"Nedaug trūksta, kad įtikėčiau, jog pats mano receptas turi gydomąją galią, – sako dr. P. Matyjaszczykas. – Yra žmonių, kurie paprastą aspiriną nori pirkti pagal receptą, tarsi mano parašas ir antspaudas suteiktų garantiją. Manau, kaip tik todėl antibiotikai tokie populiarūs – jie parduodami pagal receptą".

Kaip tik antibiotikams dažniausiai ir reikalaujama recepto. Atrodytų, vis daugiau žmonių žino, kad antibiotikai – lazda su dviem galais, kad virusinių infekcijų sukeltos ligos ne gydomos, o tik švelninami jų simptomai ir kad antibiotikai čia padėti negali. Jų vartojimas kurį laiką mažėjo, bet dabar vėl pradėjo didėti. Susirgę kataru, gripu, pakilus temperatūrai, žmonės nesukdami sau galvos griebiasi antibiotikų. Pasak dr. J. Meszaroso, Prancūzijoje ar Ispanijoje padėtis dar baisesnė, visa laimė, kad dėl menkesnės perkamosios galios vartojame pigesnius ir silpniau veikiančius antibiotikus.

"Pacientus galima suskirstyti į dvi grupes, – sako pediatrė dr. Ewa Pietkiewicz-Rok. – Yra tėvų, kurie vaikams antibiotikų duoda tik kraštutiniu atveju – ir gerai daro, – bet gausu ir tokių, kurie vos įžengę pro duris sako: tik prašau išrašyti gerų antibiotikų, nes neturiu laiko terliotis su sirupėliais".

Gausiausia dr. E. Pietkiewicz-Rok pacientų grupė – vaikai, jau perėję per daugybę kabinetų, kur buvo gydomi skirtingais antibiotikais ištisus mėnesius. "Jų imunitetas būna visiškai sunaikintas, o organizmas apnuodytas vaistais, – pasakoja ji. – Gydymą tenka pradėti nuo ankstesnių terapijų pasekmių šalinimo".


Ritalinas ante portas

Vaistų rijimo manija ir hipochondrija vaikams dėl jų mąstymo ypatumų negresia, bet jie gali tapti vadinamojo Münschhauseno komplekso – kai tėvai (dažniausiai motina) ieško ligų ir nepaliaujamai juos "gydo" – aukomis.

"Tai gali baigtis tragiškai. Metų metais vaikui kemšami milžiniški kiekiai vaistų sutrikdo ir apnuodija organizmą; invaziniai tyrimai ir nesibaigiantis gydymo pragaras gali sukelti nepataisomų padarinių", – sako dr. E. Pietkiewicz-Rok. – Iki šiol negaliu pamiršti, kas devintajame dešimtmetyje nutiko vienai mergaitei. Jos senelė pediatrė iš užsienio gaudavo daugybę vaistų ir kimšo juos liguistai anūkei. Mergaitė pateko pas mus dėl sunkaus kepenų nepakankamumo, paskui, akivaizdžiai dėl šalutinio vaistų poveikio, pasireiškė kaulų čiulpų pažeidimas. Nepavyko jos išgelbėti".

Nors, laimė, mirtis dėl Münschhauseno komplekso ištinka retai, vis dėlto akivaizdu, kad vaikai vaistų vartoja per daug. Viskas prasideda nekaltai, nuo vitaminų. Jie spalvoti, kvepiantys, žvėriukų arba ufonautų pavidalo, ir vaikai į juos žiūri kaip į saldainius. Motinoms jie suteikia gerai atliktos pareigos jausmą: girdi, gal vaiko dieta ir neideali, bet juk jis gauna viską, ko reikia.

"Žmonės nesupranta, kad dirbtiniai vitaminai ir mikroelementai nė iš tolo neprilygsta tiems, kuriuos gauname iš maisto. Pamirštame, kad tabletės – tai cheminiai produktai, apsunkinantys organizmą. Vitaminų perdozavimas kartais gali sukelti pavojų sveikatai, o be reikalo vartojant geležies preparatus sumažėja organizmo gebėjimas pačiam generuoti kraują", – aiškina dr. E. Pietkiewicz-Rok.

Po vitaminų eina nuskausminamieji ir karščiavimą mažinantys preparatai. Jau pradinių klasių mokiniai turi namuose įgytą įprotį bent kiek susopus galvai tuoj pulti ryti nuskausminamąsias tabletes, o temperatūrai pakilus vos keliomis padalomis tėvai bruka vaikams vaistus nuo karščiavimo.

"Karščiavimas neleidžia daugintis virusams ir bakterijoms, tai labai svarbus gynybinis organizmo mechanizmas – jei karščiuojame, vadinasi, organizmo imuninė sistema veikia. O mes išmušame jam iš rankų ginklą", – apmaudauja dr. E. Pietkiewicz-Rok.

Vis dažniau vaikai girdomi ir raminamaisiais vaistais. "Hidroksizino sirupas, luminalis, paskui net relaniumas, – vardija dr. E. Pietkiewicz-Rok. – Tai tiesiog neatleistina".

Baisu pagalvoti, kas bus, kai mus pasieks ritalino mada; šiuo Amerikoje išrastu preparatu pradėta masiškai girdyti judrius, pernelyg aktyvius, dirglius vaikus, nors jis gali sukelti haliucinacijas ir psichozes, nepataisomai pažeisti smegenis, padidinti vėžio riziką.


Po hipochondrijos skraiste

Pagrindinė žodžio "hipochondrikas" reikšmė negatyvi – tai truputį simuliantas, truputį kvaištelėjęs, amžinai savęs besigailintis tipas, varantis aplinkinius į neviltį pasakojimais apie įvairiausias jį kankinančias ligas. Medicinos požiūriu hipochondrija priklauso nervų ligų kategorijai, kurią diagnozuoja ir gydo psichiatrai. Hipochondrija diagnozuojama pacientui, kuris mažiausiai šešis mėnesius tvirtina sergąs sunkia liga, nepaisydamas gydytojų patikinimų, kad tai netiesa. Tariami gumbai krūtyse, atsiradę nuo nepaliaujamų pasitikrinimų, laikomi vėžio simptomu, smulkūs spuogeliai – AIDS preliudija; visos šios baimės taip užvaldo žmogaus mintis, kad tampa jo gyvenimo turiniu. "Liūdno gyvenimo, – pabrėžia psichiatrai. – Hipochondrikams būdingi labai bjaurūs charakterio bruožai. Tai neurotikai, introvertai, paniurėliai". Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patologiniai hipochondrikai sudaro 4–7 proc. gyventojų. Susidurti su hipochondriku turbūt yra tekę kiekvienam iš mūsų. Paprastai tai žmogus, kuris ryto kava užgeria saują tablečių ir amžinai kvaršina mums galvą pasakojimais apie savo negalias. Paklaustas "Kaip laikaisi?" jis nupasakoja klinikinį atvejį. Pasak dr. Marijos Turos, Varšuvos medicinos akademijos Medicinos istorijos ir filosofijos katedros bendradarbės, hipochondrija yra skraistė, po kuria slypi kas nors kita: vienatvė, pripažinimo stoka, dėmesio troškimas. "Patyrę gydytojai tokius pacientus atpažįsta iš pirmo žvilgsnio ir žino, kad labiausiai jiems reikia pasikalbėti, – sako ji. – Tokia hipochondrija turi vaikiškumo bruožų. Gydytojas traktuojamas archetipinėmis kategorijomis – kaip globėjas. O tabletė yra atlyginimas – tarsi saldainiukas".

Su hipochondrija puikiai dera nelabai konkrečios ligos, tokios kaip reumatiniai skausmai, meteoropatija, migrena, alergija. Pasak prof. Paweło Górskio, Alergologų draugijos pirmininko, net 20 proc. pacientų, besikreipiančių į jo specialybės gydytojus, būna visai nealergiški. "Suaugusiems žmonėms tik pusė procento išbėrimų kyla dėl alergijos, – teigia jis, – bet kadangi apie alergines ligas pamėgo kalbėti spauda ir televizija, daugelis laiko save tikrais ligoniais. Tarptautiniuose kongresuose rengiamos specialios paskaitos, kuriose mus moko, kaip įtikinti tokius žmones, kad jie visai neserga".

Hipochondriją skatina ir mūsų laikų sąlygos. Dabar galimybės ieškoti įvairių ligų ir negalių kur kas didesnės nei kada nors anksčiau.

"Anksčiau žmogus su emocinėmis problemomis, kad ir su depresija, turėjo susidoroti pats, o pagalbos galėjo ieškoti tik šeimoje ar tarp draugų, – atkreipia dėmesį dr. Bogusławas Habratas. – Šiandien iš šeimos narių ir draugų jis išgirsta: kreipkis į specialistą. Žmonės pradėjo žiūrėti į savo organizmą kaip į mechaninį įrenginį, kuriame profesionalas gali viską pakeisti ir sutvarkyti".

Kai kurių ligų – tokių kaip paukščių gripas ar karvių pasiutligė – populiarumas žiniasklaidoje padeda hipochondrikams plėsti savo negalių spektrą. Įkvėpimo jie taip pat semiasi iš medicininių serialų, patarimų skilčių moterų žurnaluose, populiariosios medicininės spaudos ir interneto – tikro diagnozių lobyno.


Vargšai irgi serga

Tokie veiksniai kaip žiniasklaidos spaudimas, farmacijos rinkodara, žmonių santykių nykimas, gyventojų senėjimas veikia visas Vakarų visuomenes. Tačiau kodėl pokomunistinės šalys – nepaisant menkų gyventojų pajamų – neretai lenkia turtingąsias pagal vaistų vartojimą? Kodėl taip mielai kalbamės apie ligas ir negalias, nors kitose visuomenėse rinktis tokią temą laikoma netaktiška? Kodėl šloviname savo ligas tarsi pralaimėtus sukilimus? Postringavimai apie tautinį charakterį neretai būna kvailoki ir skatina daryti supaprastintas išvadas. Tačiau istorinė patirtis, kultūra ir savitos gyvenimo sąlygos vis dėlto daro nemažą poveikį.

Labiausiai ir akivaizdžiausiai OTC vaistų vartojimo paplitimą lemia katastrofiška sveikatos apsaugos sistemos padėtis. Pacientas iš visų pusių girdi, kad poliklinikos ir ligoninės perpildytos, kad joms nuolatos trūksta pinigų, tad saujomis ryja nuskausminamuosius ir karščiavimą mažinančius vaistus. Apsilankymas vaistinėje dažnai ne papildo, o pakeičia vizitą pas gydytoją.

Pasak dr. M. Turos, nemažą įtaką turi ir istorija bei visuomeninė struktūra. Esame visuomenė su kaimiškomis šaknimis. "Mėgstame gydytis, nes mūsų kultūroje liga ilgus amžius priklausė aukštesniajai klasei, – teigia ji. – Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Jau tuomet šie negalavimai buvo mėgstama pokalbių tema". Tačiau, pažymi dr. M. Turos, buvo kalbama daugiausia apie nerimtas ligas. Kai kildavo reikalas kviesti gydytoją ar kunigą, liga tapdavo tabu. Galiojo pasakojimų apie mūšiuose gautas žaizdas modelis: apie įdrėskimus būdavo pasakojama noriai, o apie prarastas galūnes – tylima.

Sisteminių transformacijų laikotarpiu liga pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus, nesėkmes ir gebėjimų stygių. Man nepavyko, nes esu ligotas – toks paaiškinimas skamba geriau ir užbaigia diskusiją. O gana gausiai visuomenės grupei liga net tapo gyvenimo būdu ir nuolatiniu pajamų šaltiniu.

Prof. Bogdano Wojciszeko iš Visuomenės psichologijos instituto atlikti tyrimai rodo, kad pozityvius pokalbius lenkai laiko paviršutiniškais. Tik abipusis guodimasis įtvirtina glaudžius ryšius ir sukuria bendrumo jausmą. Kalbėjimas apie ligas yra šio reiškinio dalis. Pasak prof. B. Wojciszeko, "liga yra puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai kaip ir sunki vaikystė".

Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas ir laimingas, vis dar žiūrima įtariai. Vienoje amerikietiškoje dainoje yra tokie žodžiai: Nobody likes You when You are down and out – "niekas tavęs nemyli, kai esi prislėgtas ir nelaimingas". Mes, priešingai, vis dar tikime, kad kenčiantieji kilnesni.


"Polityka", 2006, Nr. 2
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


56466. through the looking glass :-( 2006-05-15 11:56
ką bendro turi šiaurės atėnai ir visuotinė hipochondrijos baimė?

56468. kodėl ne?2006-05-15 11:59
gerai kad rašo ir apie tai, Šatėnuose dera aktualijos, o hipochondrija be kita ko, būdinga ir kultūržmogiams.

56469. dar to through...2006-05-15 12:26
o gal tamstelė norite Šatėnuose matyti viso to farmacinio vaistamėšlio reklamas, kuriomis vemia visa žiniaklaida? A?

56565. siaubas2006-05-17 11:16
kaip farmacininkai mus mulkina o ziniasklaida jiems padeda uz pinigus tik vieni satenai nutraukia nuo akiu rozinius akinius saunuoliai

56652. through to dar2006-05-19 15:16
vau, iškart toks puolimas... ne, nenoriu matyt jokių vėmalų atėnuose. mėšlų tuo labiau, bet kartais taip jau nutinka, kad redakcija švysteli vieną kitą kastuvėlį į naujai ruošiamą laikraščio turinį. toks jau tas gyvenimas.

56738. chichi :-) 2006-05-23 10:00
bet juk tai ne apie hipochondriją, o apie mūsų kultūrines tradicijas! labai taiklus poliklinikos vaizdelis! daugiau tokių straipsnių! net jei tiesa nemaloni

Rodoma versija 28 iš 29 
0:28:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba